ĮVAIRIARAŠTIS METŲ AUDINYS (2003 m. lietuvių vaikų proza)

 

 

„‘Rubinaitis‘ (…) suks galvą, kokios yra geros ir geriausios knygos“, ‒ prieš dešimt metų žadėjo žurnalo steigėjai¹. Pažadą uoliai tesi: joks kitas kultūrinis Lietuvos leidinys taip nuosekliai ir smulkiausiu masteliu kasmet nekartografuoja literatūros peizažo. Pirmieji prozos aptarimai labiau akcentavo gausėjimą (knygų, leidyklų, autorių), o paskesnieji linkę pabrėžti įvairėjimą. Polifonija ‒ literatūros stiprėjimo ženklas, todėl „Rubinaičio“ apžvalgininkų tonas optimistiškėja, antai prieš metus Džiuljeta Maskuliūnienė rašė: „metai tikrai buvo derlingi. (…) vaikas skaitytojas, tarp knygų ieškodamas tos vienos vienintelės, savo, knygos, turės iš ko rinktis.“² 2003-ieji skaitytojų ir kritikų viltis dar sustiprina, nes apie keturiasdešimt išleistų prozos knygų išties įvairios tematikos, problematikos, stilistikos ir adresatų požiūriu. Galbūt lietuvių vaikų proza artėja prie taško, kai viena vyraujanti ar pora konkuruojančių tendencijų ima šakotis į lygiagrečias, vienodai įdomias ir stiprias linijas. Sykiu darosi vis sunkiau tą įvairovę vienu kartu pristatyti.

Novatoriškos tematikos, stilistikos ir žanrų plėtotė

Viršelio dail. A. Janonytė
Viršelio dail. A. Janonytė

Vartant literatūros naujienas, įdomiausios tos knygos, kuriose ryškiausios kūrybiškumo pastangos: ieškoti naujesnės ar šiandienos vaikui aktualesnės temos, naujų veikėjų tipažų, išradingesnės pasakojimo manieros. Modernia tematika išsiskiria debiutinė Vilės Vėl knyga Parašyk man iš Afrikos. Svarstoma novatoriška problematika: vaiko (ne)prisitaikymas prie kitos šalies kultūros, adaptacija grįžus į tėvynę, gimtosios kalbos reikšmė tapatybei ir kt. Iš sukurto pasaulio neredukuotos socialinės bėdos (nepriteklius, bedarbystė, ligos). Tačiau „sunkiasvorės“ problemos grakščiai apipinamos linksmais ir dinamiškais vaikų kasdienybės epizodais. Aušrinės (smalsios, aktyvios mergaitės) ir Jono (uždaro, jautraus diplomato sūnaus) draugystei pakanka nuotykių, kuriuose įtaigiai išsiskleidžia vaikų psichologija. Skaitant smagumo teikia tiksli ir neperkrauta kalba bei žaismingai kaitomos pasakotojo intonacijos.

Virtualiosios realybės tematiką toliau plėtoja Herta Matulionytė, pernai išleidusi knygą Gelbėtojas, kuri skaitytina kaip Žaidimo valdovo (2001) tęsinys, nes išlaikomi ne tik pažįstami veikėjai, bet ir siužeto karkasas ‒ žaidžiančius kompiuterinį žaidimą žmones ištinka koma, ir vienintelis Mantas gali išgelbėti įstrigusiuosius virtualioje tikrovėje. Vaizduojama aplinka maksimaliai šiuolaikiška: kompiuterininkų vardai, populiarių žaidimų ir interneto svetainių pavadinimai, paaugliškas slengas ir (auto)ironiškas požiūris į pasaulį. Fantastinė erdvė sukonstruota iš tipiškų požymių: vaikštantys vampyrai ir zombiai, kraujo klanai, karstai, sumaitoto vilkolakio viduriai ir pan. Siaubo elementams abejingesniam skaitytojui įdomiau sekti, kaip berniukas išgyvena dvigubą tapatybę, tuo pat metu būdamas žmogumi ir vampyrų medžiotoju, burtininku ar net šešiamete mergaite. Pagauliausi epizodai, kur ne tik smulkiai demonstruojamos kompiuterinio pasaulio dekoracijos, bet ir probleminamas tariamosios tikrovės poveikis žmogui, sukuriama įtemptų psichologinių situacijų. Pavyzdžiui, dvylikametė Melisa užsidaro „skaitmeniniame namelyje skaitmeniniuose sniegynuose“ (p. 71), nes čia susikuria šeimą, kurios neteko tikrame gyvenime. Virtualioji egzistencija priimama kaip paguodžianti iliuzija: „Kažkas žaidžia, kad būtų vampyru, o kažkas tiesiog nori grįžti į praeitį. Į skaudžiai prarastą praeitį. Ir tik tam pasinaudoja žaidimu“ (p. 68).

Visai kitokios, tačiau taip pat nedaug lietuvių vaikų literatūroje interpretuotos tematikos ėmėsi nonsenso stilistikos virtuozas Vytautas V. Landsbergis. Jo knyga Angelų pasakos ‒ originalus bandymas suderinti rimtas biblines istorijas su bravūrišku nonsensišku kalbėjimu. Pagrindiniai veikėjai ‒ angelai Mykolas ir Gabrielius ‒ gyvos, žaismingos, kartais išdykusios, humoro nestokojančios būtybės. Jie mataruoja kojomis nuo debesies, seka pasakas, dalyvauja dangaus ir žemės kasdienybėje, dėsto krikščioniškas tiesas (pasaulio ir žmogaus sukūrimas, gyvenimas po mirties, Kristaus istorija…), paliečia skaudžias problemas (prieš vaikus smurtaujantys tėvai, abortai…). Esama ypač šmaikščių fragmentų, stebinančio sąmojo, prajuokinančių pasažų. Pavyzdžiui, Mykolo viešnagė pas kiškius (komiška posėdžių rimties imitacija, „filosofavimo“ globaliniais politikos klausimais parodijos), išmoningi vardai (Kazimiera d‘Artanjan), aliuzijos į nūdienę Lietuvą (Liuciperis svajoja apie laikraštį su baisiomis pasakomis: „Ir tada visi pasaulio žmonės pradės galvoti, kad mano laikraštyje telpa visos jų mintys…“, p. 37). Lengvai atpažįstamos parafrazės neabejotinai patrauklios suaugusiam skaitytojui, tačiau kiek prieinamos vaiko suvokimui ‒ problemiška. Kaip ir vietos, kur smagus nonsensiškas postringavimas nuslysta į bereikšmį, ištęstą ir nuobodų daugiažodžiavimą, o sutirštinta krikščioniška plotmė įgyja tiesmuko moralizavimo, prasikiša išankstinio sumanymo schemos (pavyzdžiui, istorijoje apie šventą Petrą ir auksinį žmogelį-bankininką brėžiant kategoriškas materialinių ir dvasinių turtų opozicijas). Knygai stinga vizualaus patrauklumo: niūroka violetinė spalva, per smulkus šriftas, vaikų iliustracijos, tegul labai nuoširdžiai kurtos, profesionalių neatstoja.

Nonsenso poetika grįsta dar viena 2003 m. knyga ‒ Rimanto Černiausko Pasakėlės vaikams, vanagams ir sliekams. Čia skraido medžiai ir vaikai, rupūžės atsiduria danguje, lėktuvai deda kiaušinius ir t. t. Varijuojama žodžių prasmėmis: „…vienas berniukas buvo labai ėdrus, tai jį vadindavo Drimba. Atsitupia jis ant ąžuolo šakos, praskečia rankas, atsispiria ir drimba galva žemyn“ (p. 10). Proporcijų ir situacijų pervertimais rašytojas sukūrė gana drastiškų vaizdų. Štai žvejoti einantys sliekai kaip jauką naudoja vaikus: „Prisigaudo mažų vaikų, sukemša į skardines ir važiuoja prie jūros žvejoti. Išima vaiką, apspjaudo, kad geriau kibtų žuvys, ir pririša už plaukų prie geležinio kablio. Paskui tik pūkšteli į vidurį jūros. Spokso, kaip vaikas skęsta, leisdamas oro burbulus“ (p. 24). Nemaža daugiaprasmiškumo ir komizmo atsivers tik augesniam skaitytojui, išmanančiam istorinius įvykius, pažįstančiam kultūros ir politikos figūras (Leniną, Majakovskį, Pošką, karalių Mindaugą, Basanavičių ir kt.), į kurias R. Černiausko tekstuose gausu nuorodų.

Viršelio dail. S. Populaigienė
Viršelio dail. S. Populaigienė

Visada smalsu, kai rašytojas imasi naujo žanro, išbando kitokią literatūrinę kalbėseną ar kreipiasi į kitą adresatą. Nijolė Kepenienė parašė knygą paaugliams Išgelbėk mane. Pasirinkta miesto erdvė ir kolektyvinis personažas ‒ kiemo vaikai. Pradinę intrigą kuria atvirkštinė globos situacija: vaikai ketina „gelbėti“ suaugusiuosius. Steigti „kovinį būrį“ paskatina dramatiškos realijos: girtaujantis kaimynas muša žmoną, tad mažieji kuria vaikišką keršto planą (surišti batų raištelius…). Pakanka rimtų, net ribinių situacijų ‒ vienatvei palikti vaikai, mamos įsimylėjimas ir išėjimas iš namų, vaiko („Toks mažas pavargęs nykštukas su dvigubo stiklo akiniais ant nosies“, p. 29) bandymas nusižudyti, fizinė negalė. Už paauglių „žygių“ ‒ geresnio ir jaukesnio žmonių bendrabūvio ilgesys. „Gelbėtojai“ veikia lyg moraliniai išminčiai, turintys tvirtą etinį suvokimą ir aiškią vertybių hierarchiją: rūpinimasis draugais, psichologinė parama, džiaugimasis gyvenimo smulkmenomis ir t. t. ‒ šių bruožų stokoja suaugusieji. Tokia skirtis vietomis sunkiai įtikinama, pavyzdžiui, vaikus apsėda noras, kad suaugusieji atsikvošėtų, nustotų gyventi automatiškai, klausinėti nesidomėdami atsakymais, pažiūrėtų vienas kitam į akis. Patosišką ar sentimentalų rimtumą atsveria žaismingas, greitaeigis ir lakoniškas kalbėjimo būdas. Pasakotojui (dvylikamečiam berniukui) nestinga humoro: „mūsų koviniam būriui priklauso Julė. Jai tik vienuolika, bet ‒ varge, varge, ‒ ji visa galva už mane aukštesnė“ (p. 5). Atkreiptinas dėmesys į finalą, kai jokia laiminga pabaiga nepanaikina į avariją patekusio Pijaus negalės, ir jis lieka luošas. Taip knyga atveriama gyvenimo realybei ir ugdo stoišką laikyseną.

Viršelio dail. D. Kairevičiūtė
Viršelio dail. D. Kairevičiūtė

Kūrybiškumu išsiskiria adresatą ir žanrą 2003 m. pakeitusios Gintarės Adomaitytės Vėjų miesto pasakos. Sukurtas originalus pasakinis pasaulis, gyvenamas ryškių, individualių veikėjų, apgaubtas lengvu romantiniu šydu, papasakotas neskubriai, poetiškai, teikiant daug dėmesio detalėms ir įterpiant subtilių įžvalgų. Įstabūs knygos veikėjai, kiekvienas turintis savitą pasaulio supratimą ir gyvenimo lemtį. Iškalbingi jų vardai: Vėjukas Smalsuolis, Labai Suaugęs Žmogus, Riestainių Kepėjas, Girgždantis Žmogus, Išsiblaškiusi Dama, Smuikininkas, Tylenis ir kt. Pasakaitėse ‒ „mažo miestelio dideli stebuklai“: gyventojai neišvengia kasvakarinių šokių, nes batus siuva Linksmuolis, kas rytą Liūdnas Žmogus išklauso nelaimingųjų, Piešimo dvasia įsitaiso Dažytojo namuose, ir miestas pražysta spalvomis. Pasakinė konkretika darniai sulydyta su universalia potekstės išmintimi apie žmogaus egzistenciją, todėl G. Adomaitytės knyga, netapdama nesuprantama vaikui, savaip kalba suaugusiajam, pavyzdžiui: „O miestelis? Apie jį taip pat nieko nežinau. Nebent jūs kada pamatysite: vingiuoja tiesus kelias, nebent jūs pasiryšite eiti tuo keliu ilgai ‒ kad ir visą gyvenimą, kol atrasite miestelį, kuriame lyja sniegas ir sninga lietus, saulė leidžiasi rytuose, mėnulis tvieskia šiltus spindulius“ (p. 46).

Netikėčiausio pavidalo naujiena ‒ mažiausiųjų žaidimams skirta dailininkės Jūratės Račinskaitės paveikslėlių knyga Raganyčių burtai. Gražiai išleista (dvi knygelės dėkle), numatyta tarptautinei auditorijai (lygiagrečiai lietuvių ir anglų kalbomis). Viena knygelių prasideda nuoroda: „Taip: atsiverskit pusę lapelio su piešiniu, o kitą pusę ‒ baltą. Pratęskit piešinio pusę taip, kaip ateis į galvą. Raganytės sutinka būti viskuo, kuo tik sugalvosit!“ Vartant perpus perkirptus leidinio lapus, galima gauti pačių įvairiausių padarėlių, kaip pati autorė sako: „briedžiai su pelyčių galvelėm ar drugelis-saulytė“. Antroje knygelėje papasakoti raganėlių žaidimai: pasivertimai pelytėmis, kirminais, ežerais, medžiais, riestainiu ir kt. Nepretenzingas, žaismingas ir… tuštokas tekstas, turbūt pačios autorės nežinotas, kaip įdomiau pabaigti: „O kas buvo toliau? Toliau raganytės nebežinojo, ką daryti!“

Nenukrypstantys nuo kurso

Autoriaus viršelis
Autoriaus viršelis

2003 m. išėjusios Leonardo Gutausko ir Almos Karosaitės knygos ‒ gerai pažįstamo jų individualaus kūrybinio braižo pavyzdžiai. L. Gutausko Kipšo dūdoje jungiant folklorinius, mitinius elementus, išmoningas poetines detales sekama pasaka apie Jonelį Melagėlį ir jo brolį, tarnaujantį pragare, apie jų nuotykius lipant į dangų, apgaunant giltinę ir velnius. Labiau nei siužetas patraukia kalbėsena ‒ ekspresyvi, vietomis kone hipnotizuojančio ritmo, labai vaizdi: „tik šast giltinė ir atsisėdo ant marių bangos. Mėlynas audros apsiaustas, juodų, sudegusių žvaigždžių karūna, kauliniai, žvilgantys vėžlio kiauto bateliai ‒ tikra karalienė“ (p. 6). Pabaigoje įdėtas meistriškai iš metaforų supintas eilėraštis.

Antroji Almos ir Artūro Karosų paveikslėlių knyga apie asilėlį Beną Kurgi ta Asilija? vizualiai lygiai graži kaip ir pirmoji, tik atradimo nuostabos nebekelia. Išlaikyti tie patys kūrybos principai ‒stebimas asilėlio naivumas, smalsumas, vaikiškas kalbos suvokimas. Šįkart ieškodamas savo šalies asilėlis iš visų jėgų pasuka gaublį („rutulinį žemėlapį“), ir šis: „su baisiu trenksmu išpylęs erdvų langą, pliumptelėjo tiesiai šalia katino Miauklicijaus, kuris, prisisotinęs žinių, per pertrauką saldžiai snaudė mokyklos pievelėje“.

Viršelio dail. A. Karosaitė
Viršelio dail. A. Karosaitė

„Nenukrypstančiais nuo kurso“ galima laikyti ir tuos, kurie stipriai remiasi tradiciniu lietuvių vaikų literatūroje pasaulėvaizdžiu ir kalbėsena, bet iki literatūrinių klišių jų nesubanalina. Pavyzdžiui, Jono Šukio pasakų ir apsakymų knygoje Kodėl juokėsi katytė daug siužetinių sąsajų su tautosaka, vyrauja gamtos ir antropomorfizuotų gyvūnų pasaulis, tačiau savitumą kuria įvairiaritmis pasakojimas, turtinga kalba, stilistinės variacijos. Vienas įtaigiausių tekstų ‒ „Berniukas šaparniukas ir jo žirgelis“ ‒ iškalbamas baladės intonacijomis: „Ir pamatė žirgelį piktas vaikėzas Stepas. Sėdo jis ant žirgelio, ėmė jį už karčių tampyti, botagu plakti. Bėga žirgelis, o Stepas jį dar labiau veja. Ir suskilo žirgelio kojytės. ‒ Berniuk šakarniuk, ‒ šaukė žirgelis, ‒ mano kojytės suskilo, nebegaliu daugiau bėgti. Bet žirgelis buvo medinis, ir berniukas šaparniukas miškelyje negirdėjo jo balso“ (p. 18).

Profesinis kalbinis pasirengimas suteikia galimybę gana patraukliai išskleisti, atrodytų, suvis tradicinį XX a. pirmosios pusės naratyvą. Šiaulių universiteto profesorė Giedrė Kudirkaitė-Čepaitienė pernai išleido apysaką Kornelija. Autobiografinis kūrinys apie vaikystę įdomus skaityti kaip beletrizuota patirto gyvenimo dokumentika, to laiko mažai mergaitei prieinami kasdieniai džiaugsmai (knygos, rūpinimasis viščiukais, bendravimas su piemeniu). Sudominti jaunąjį šiandienos skaitytoją pritrūktų intrigos, be to, pasakotojo balse prasiveržia suaugėlio nostalgija, sentimentas, iš kurio kyla perdėtas vaizduojamų vaikų infantilumas ir idealumas. Kaip retai būna, knygoje randame išsamų literatūrologinį Dž. Maskuliūnienės straipsnį.

Gerokai daugiau siužeto intrigos esama Trakietės knygoje Senosios Trakų pilies paslaptys. Tai istorinės literatūros tekstas su aiškia šviečiamąja intencija, įgyvendinta įdomiai ir neįkyriai. Išeities laikas ‒ 1949 metai, būsimasis penktokas Rytis susidraugauja su nerege karaime mergaite Amelija, jie nusiiria valtimi į Trakų pilį, ir tuomet prasideda nuotykingas nardymas po įvairiausias Lietuvos epochas. Vaikai sutinka istorinių figūrų (kunigaikščius Gediminą, Kęstutį, Vytautą, Birutę ir kt.), išgirsta daug pasakojimų, susipažįsta su buities detalėmis ir legendomis, patys įsisuka į svarbių įvykių verpetą tapdami valdovų pasiuntiniais ir t. t.

Besisluoksniuojančio fono viršūnėlės

Tapo tradicija „Rubinaičio“ apžvalgose apgailestauti ar ironizuoti dėl meniniu požiūriu prastų rašymų gausos. Tačiau ir šioje plotmėje galima įžvelgti pokyčių: amorfiška leidinių masė pastaraisiais metais ima sluoksniuotis, ir greta dirginančios, nepaskaitomos lektūros kaupiasi gerėlesnių, literatūriškai raštingesnių knygų. Jų bėda ‒ begalinis tų pačių situacijų perpasakojimas, klasikinių tekstų mėgdžiojimas. Rezultatą gerai nusakytų V. V. Landsbergio angelas Gabrielius: „Patiko tai patiko… Tik kažkodėl, jos besiklausydamas, aš du kartus verkiau, tris kartus juokiausi ir penkiolika kartų buvau užmigęs“ (p. 122). Štai Jolita Beržvinskienė, parengusi antrąją savarankišką knygą Žaliojo slėnio pasakos, geba ne daugiažodžiaudama pasakoti gana guvius siužetus, tačiau jos veikėjai pernelyg dažnai girdėti: „išmintingasis nykštukas Girinis, gudrusis Vandenis, keistuolė Laumė, darbštuolis Dėdulė Bebras, linksmasis kiškutis Pūkutis“. Panaši Daliaus Tamošiūno, ankstesnio J. Beržvinskienės bendraautorio, knyga Per miškus ir pievas, kurioje irgi vaizduojamas gamtos pasaulis, veikia sužmoginti žvėrys, paukščiai, augalai. Pradinukui per ilgi peizažų aprašinėjimai, nesutramdomas žodžių perteklius. Daugybė išplėstinių pažyminių po pažymimojo žodžio labai lėtina teksto ritmą. Panašios struktūros pasaulis vyrauja Onos Jautakienės pasakų knygoje Vilko lagaminas, tik dar labiau romantizuotai išryškinamos gėrio ir blogio sandūros. Toks pats mažas pasaulėlis su čiauškančiais gyvūnėliais keliose Birutės Masiliauskienės knygelėse, išleistose serijoje „Kodėlčiukų pasakėlės“ ir aiškinančiose, kodėl ežys spygliuotas, kaip sprogsta pumpurai, kaip varliukas mokėsi dainuoti. Vienai fantazijai pristigo skonio: krokodilas „žalias, plokščias ir piktas“ dėl to, kad jį, užsilikusį nuo dinozaurų laikų, suplojo užvirtusi palmė, o iš liūdesio įlindęs į vandenį, dar pažaliavo nuo dumblo.

Spalvinga, nedidelio formato Daivos Žilytės-Červokienės pasaka Boružės skrydis, išleista Lietuvos Valdorfo pedagogikos leidybinės grupės. Pasakojama istorija apie mažos boružytės pastangas suvokti savo tapatybę, pirmuosius savarankiško gyvenimo įgūdžius ir patirtį, supažindinama su boružės fiziologija. Gal Valdorfo pedagogikos nuostata ugdyti harmoningą vaiko ryšį su savimi ir aplinka lėmė, kad autorė pabrėžia teigiamą boružės nuostatą, ‒ vis šūktelima: „Koks puikus šis pasaulis!“ Nepagalvota, kad, gyvų lesamų musyčių akimis, toks boružės džiaugimasis „svetingu ir dosniu pasauliu“ atrodo ciniškas. Gerą knygos įspūdį gadina atviras pabaigos moralas (saulė liepia ieškoti „itin gerai besielgiančių vaikų“).

Prie gerėlesniųjų originalesne koncepcija šlietųsi Jeronimo Lauciaus pasaka Paklydę žvilgsniai, arba Vaivos kelias. Idėja ‒ kai žmogus atsiduria ne savo vietoje (pavyzdžiui, talentingas dailininkas dirba dažytoju), jo žvilgsnis tolsta į svajas ir pasiklysta. Mergaitė Vaiva keliauja po įvairias Žvilgsnių (sudilusių, klastingų, pabėgusių, lemtingų) šalis ir siūlo pirkti paveikslą. Rodomi įvairūs visuomenių ir žmonių tipai (svajingi keliautojai, vagys ir perpardavinėtojai, darboholikai, tik pinigus vertinantieji ir t.t). Labiausiai kliūva stereotipai, pavyzdžiui, visad teigiamo vargšo ir visad beširdžio turčiaus mitas, sutirštinti socialinių sluoksnių skirtumai ir demonstratyvus priešinimas.

2003 m. tvarkingai parengtas dar vienas Trijų paršiukų variantas. Nuo įprastinio siužeto nė kiek nenutolstantį tekstą šįkart surašė poetė Dovilė Zelčiūtė.

Statistikos dėlei

Apžvalgininko pareiga ‒ paminėti ir blankesnes ar išvis nerekomenduotinas skaityti knygas. Daugumai jų būdingi tie patys trūkumai: literatūrinėmis klišėmis virtusios situacijos ir charakteristikos, pamokslautojo tonas ir didaktika, nemotyvuota siužeto slinktis ir veikėjų elgsena, žodžių perteklius ir kalbos klaidos. Pavyzdžiui, jokio autoriaus balso negirdėti Vitalijos Tarutienės knygoje Pasakėlės man… ir tau ar Ingridos Adikevičienės Išpuikęs lėktuvėlis. Čia tie patys įprasti bailūs kiškiai, pikti vilkai, apgavikės lapės; stebuklingas „blogiukų“ tapsmas idealizuotais „geraisiais“.

Sunku įsivaizduoti savanorišką kai kurių knygų skaitytoją, jeigu jis nėra autoriaus ir iliustruotojo giminaitis, mandagus pažįstamas ar apdovanotasis. Produktyvioji Aldona Gricienė trumpų apsakymų knygoje Dievulis nebars save pretenzingai priskiria prie mašiotiškosios tradicijos ir demagogiškai bruka krikščioniškąją pasaulėžiūrą. Iškalbingai „meniška“ pagrindinės veikėjos močiutės malda: „Gerasis Dieve, padėk mano dukrelei apginti disertaciją, kad jos sunkus darbas nenueitų veltui ir kad žmonių nervai būtų ramesni“; vaikaitis priduria: „Prižadu niekad negadinti mamytės nervų“ (p. 6).

Vytauto Gasiūno apysakos Salagirės Tarzanas sumanymas intriguojantis: trys pokario paaugliai mėgdžioja Tarzano gyvenimą. Įvykių užtektų dinamiškam ir dramatiškam siužetui, tačiau V. Gasiūno pasakojimui stinga paprasčiausių literatūrinio amato įgūdžių. Pribloškia veikėjų dirbtinumas: Jonas Skribelas pristatomas kaip komjaunuoliškai idealus (nors dialoguose su bendraamžiais atsiskleidžia kaip valdingas diktatorius), o jo priešininkui Dariui Neužaugiui sukrautos visos įmanomos ydos ir kriminalai, į kiekvieną sakinį grasiai įbrukta „rupūžėliau“.

Galbūt aistra skaičiuoti savo knygas ar noras patekti tarp Gineso rekordininkų (viršeliuose įrašyta: 100-oji, 101-oji, 102-oji…) verčia J. Laucių kuo skubiau produkuoti savo leidinius nespėjant susitelkti į pasakojamų istorijų idėjas ar kalbą. Savo rašinius su „detektyvo“ etikete jis pripildo kriminalinių suvestinių ar holivudinių trilerių veikėjų ir realijų. Pavyzdžiui, knygoje Paskutinis užpuolimas grėsmingai atrodantys banditai užpuola autobusą ir įkaitų reikalauja… surašyti gerus darbus. Situacija galėtų būti žaisminga, jei ne tolesnė raida: keleiviai godžiai pešasi dėl būsimo atlygio, nuslepia pagrobimą nuo policininkų, prokuroras kyšininkas ir t. t. Kitoje knygoje ‒ Trečias brolis Teoristas ‒ ultrašiuolaikiškos detalės: teroristai, bombos, „mobiliakai“, įkaitai ir pan. Dalį vaikų gal jos ir sudomintų, tačiau pasakojimo visuma atstumianti: publicistinės retorikos, absurdiškų elgsenos pokyčių (netikėlis vaikėzas susivokia… išgirdęs lakštingalą, ir jį ištinka gerumo priepuolis) kratinys, siužeto prieštaravimai, tuščias daugiažodžiavimas, ištęstumas ir t. t. Ar nevertėtų tiems, kurie pataria vaikams pasirenkant knygas, suklusti dėl J. Lauciaus rašiniuose kuriamos smurto atmosferos, demonstruojamos brutalios jėgos, o svarbiausia ‒ neva žaidimą primenančio santykio su tuo. Keistokų aliuzijų citata: „…nusprendžiau tapti plėšiku, kad pats gyvenimas pamokytų mane rašyti detektyvus“ (p. 14); plėšikų vadas sako: „Visi menininkai pražūtų be tokių pasiaukojančių, kaip aš, meno gerbėjų“ (p. 14). Konstruojamo pasaulėvaizdžio etika nevienareikšmė ir J. Lauciaus knygoje Varom į Futboliją, kur žiūrovai, dainuodami futbolo himną, spardo vieni kitiems į nugarą; vienas iš dvyliktokų vaikinų pabaigoje tampa apgaviku reklamos agentu, ir tai sukelia tik linksmybes ir azartą.

Geriau J. Lauciui pavyko užsakomoji knyga Žalieji Energėnų lobiai, išleista Energetikos agentūros Energijos taupymo programos direkcijos rūpesčiu. Būsimas ketvirtokas Saulius atvyksta pas turbūt pačius moderniausius mūsų literatūroje senelius: šie įsirengę saulės bateriją, valgo tik sveiką pačių užaugintą maistą ir t. t. Pristatomas ekologinis ūkininkavimas, lyginamos įvairios kuro rūšys, aiškinami energijos, šilumos išgavimo procesai, vėjo jėgainė. Informatyvi pažintinė knyga, tik senelis kiek egzaltuotai pergiria naujoves, o vaizduojama kaimo bendruomenė utopiškai ideali: visi žmonės geri, išradingi, draugiški ir darbštūs. Prasčiau sekėsi Juozui Nekrošiui „meniškai apipavidalinti“ krepšinio istoriją knygoje Sakmė apie oranžinę žvaigždę, kuri skirta „Lietuvos krepšinio pergalėms“. Siekiant suherojinti, sporto faktografija eklektiškai ir patosiškai apipinama neadekvačiai toli siekiančiomis aliuzijomis ir paralelėmis (Šv. Raštas, Gedimino sapno legenda, Žalgirio mūšis, Dariaus ir Girėno žygis ir t. t.). Krepšinis čia dieviškos kilmės, iš Kauno šio žaidimo meilė išplito po Europą.

„Giminių literatūros“ sąvoką tiksliai atitinka Leono Keblo apysaka Žaliapušiai, kurios anotacija skelbia: Pažintiniai pasakojimai apie gamtą paaugliams su beletrizuotais memuarų elementais.“ Atgrasi visažinio autoriaus užmačia vesti jaunuomenę „į doros, pažinimo ir gyvenimo supratimo kelią“. Labai prasta kalba dėstomos pensininko nuoskaudos, pamokymai vasarojančioms anūkėms ir išdidžiai suregistruotos giminaičių profesinės karjeros (V. Adamkaus patarėjas, teisėsaugos atašė Lietuvos misijoje prie Europos Sąjungos ir t. t).

Tarp blankiųjų knygų, deja, atsiduria pernykštė Vytauto Račicko Greitutė ir Singaliukas, daranti knygos „apie nieką“ įspūdį. Sklandi raštingo žmogaus kalba neatsveria minties nebuvimo. Įsimena nebent alergiški personažai, ištinkami kosulio priepuolių ir priversti nešiotis inhaliatorių. Beje, V. Račickas keliais naujais tekstais papildė rinkinį Mikė ir Juozapėlis ir išleido pavadinimu Šokoladas iki pirmadienio. Naujieji tekstai niekuo nesiskiria nuo ankstesniųjų, literatūrinėmis kliautimis ‒ taip pat.

Atidengtas paveldas

Pernai pasirodė du leidiniai, glaistantys Lietuvos vaikų literatūros istorijos įtrūkius. Pirmasis jų ‒ Čikagoje gyvenančio rašytojo Stasio Džiugo knyga Kiškis neša dovanų, kurioje perspausdinami šeštajame dešimtmetyje parašyti eilėraščių rinkiniai, apysaka „Keturi valdovai“, pridėta nepublikuotų eilėraščių ir prozos tekstas „Karalius Vėjas ir lakštingala“. Pastarasis yra romantinė pasaka apie rūstų karalių lakštingala paverstą mergelę ir jaunikaitį, tapusį karaliumi Vėju.

Antrasis leidinys ‒ Vinco Aurylos parengta Konstantino Bajerčiaus-Garibaldžio rinktinė Gyvenimo vieškeliais gruoblėtais, sutelkianti įvairiažanrį jo kūrybinį palikimą ‒ poeziją, prozą, publicistiką, pedagogiką, laiškus, atsiminimus. Medžiaga tikrai įdomi, pavyzdžiui, lig šiol aktualumo neprarandančios mintys apie vaikų skaitymo ir suvokimo ypatumus. Dideliame prozos pluošte ‒ pirmąkart iš sovietmečiu išslapstytų rankraščių publikuojama apysaka „Gaigalas Kvarklys“ (pabaiga dingusi). Šiam kūriniui, kaip ir kitiems K. Bajerčiaus tekstams, būdingas stilingas pasakojimo būdas, graži kalba ir itin vaizdingi, sakmiški gamtovaizdžiai. Su stebėtinomis konkretybėmis vaizduojamas girinių ančių gyvenimas, gaigalo Karklio gimimas, augimas ir nuotykiai, plačiai aprašomos negailestingos medžioklės.

Kitas didelis profesoriaus V. Aurylos nuveiktas darbas ‒ antologijos Lietuvių, egzodo vaikų ir jaunimo literatūra antroji dalis, kurioje publikuojama poezija ir dramaturgija. Bet šis leidinys ‒ abi antologijos dalys ‒ nusipelno atskiros kalbos.

Žvalgybos apibendrinimas

2003 m. išleista lietuvių vaikų proza džiuginamai įvairi. Vien pasaulėvaizdžių spektras įspūdingas: nuo hermetiško gyvūnėlių pasaulio, mitologinių siužetų, vis dar gyvybingo „pas senelius kaime vasarojančių vaikų“ modelio iki šiuolaikinio miesto, naujos emigracijos, tėvų darbo užsienyje, virtualiojo identiteto temų. Ir stilistiškai proza įvairiabalsė: nuo lyrinių tonacijų iki rupaus kompiuterinio žodyno. Nebėra aktualus kritikų priekaištas, kad lietuvių proza nereaguoja į kintantį gyvenimą, kadangi daugėja miestiškos tematikos tekstų, vis labiau skverbiasi šiandienos socialumo realijos ir naujos psichologinės dilemos, literatūra kalba apie augančiam naujam skaitytojui rūpimus dalykus. Pasaka išlieka populiariausias žanras, greta pastebimas rašytojų susidomėjimas apysaka ir vyresniu adresatu; vyksta tolesnės paieškos kuriant paveikslėlių knygas.

__________________________

¹ AURYLA, Vincas, URBA, Kęstutis, ZABARAUSKIENĖ, Jolanta. Kodėl ‒ „Rubinaitis“? Rubinaitis, 1994, nr. 1, p. 4.

² MASKULIŪNIENĖ, Džiuljeta. Tarp knygų ieškoti knygos, arba 2002 m. lietuvių vaikų proza. Rubinaitis, 2003, nr. 1 (25), p. 9.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2004 Nr. 1 (29)

 

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

KNYGŲ ŠVIESA

Apžvalgos

PASKUTINIS KANTRYBĖS LAŠAS (2003 m. vaikų poezija)

Vytauto Misevičiaus 80-osioms gimimo metinėms

RETOS VAIZDUOTĖS DARBŠTUOLIS
VYTAUTO MISEVIČIAUS LITERATŪRINĖS PASAKOS
DANUKAS DUNDULIUKAS IR JO „DRAUGIJA“

Mano vaikystės skaitymai

JAUSTI NEMATOMĄJĄ BŪTIES IR ŽMOGAUS GELMĘ

Paskaitykim, mama, tėti!

Vytautė Žilinskaitė

Supažindiname

ASTRIDOS LINDGREN ATMINIMO PREMIJA

Laiškai

Laiškai

Bibliografija

2003 m. VAIKŲ KNYGOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMA

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai