PASKUTINIS KANTRYBĖS LAŠAS (2003 m. vaikų poezija)

 

„Kantrybės, kantrybei, kantrybę… / Kantrybė, deja, ne beribė“, ‒ rašoma V. Reimerio eilėraščių knygoje 1000 ir vienas lašas. Skaitant 2003 m. vaikų poezijos knygas, šio jausmo iš tiesų stigo. Tuo tarpu metai vaikų poezijos buvo dosnūs. Gausu brošiūrų, žurnalus ar spalvinimo knygeles primenančių leidinių arba net knygšių (termino paaiškinimą žr.: Raguotienė G. Žodžiai apie knygą, p. 108). Panašios kaip du vandens lašai ir išvaizdos, ir turinio, jos buvo sukurtos kaip ir kasmet atkakliai besidarbuojančių vis tų pačių ir net naujų eiliakalių. Daugelis dedikuotos vaikaičiams, mokiniams, tėvams, mokytojams, skirtos vienokiam ar kitokiam jubiliejui, turinčios labai kilnių tikslų, pamokomos, eilėraštukai, „plečiantys vaikų pažintinius gebėjimus, ugdantys vaikišką fantaziją, pastabumą, gerumą, meilę gimtinei“. Poezijos knygos buvo leidžiamos serijomis, stebino žanrų įvairove: eilėraščiai, šventiniai vaidinimai, eiliuotos pasakaitės, skaičiuotės. „Išrasta“ net naujų lyrikos žanrų: nuotykiai ir eiliuoti pasakojimai. Ne viena knygelė recenzuota, palydėta Seimo narių ar net garbių poetų palinkėjimų, besipuikuojanti autorių nuotraukomis ir biografijos aprašais. Nesidrovėta eilėraščių knygelę įvardyti tuo pačiu kaip ir M. Valančiaus Vaikų knygelės pavadinimu. Poeziją apie tėvynės meilę, apie tremtį, apie tėvų ir vaikų santykius, gamtą leido Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narės, mokytojos, ūkininkai ir visi kiti, norintys ir turintys ambicijų tapti mūzų išrinktaisiais. Ką čia bepridursi, ypač kai yra leidykla, kuri „leidžia kiekvieno autoriaus (vadinasi, ir Tavo) kūrybą“. Kita vertus, ironizuoti ir nuogąstauti nevertėtų. Kažin ar tokios bedvasės, beviltiškai blogos knygos suvilios vaikus. Jie geba ir moka pasirinkti. O daugelyje tų knygų nėra nieko, kas sudomintų, nudžiugintų, nustebintų ar priverstų virptelėti.

Viršelio dail. A. Mėčius
Viršelio dail. A. Mėčius

Daugiausia 2003 m. išleista eilėraščių knygų. Ryškesnės vos kelios. Įdomiausia, keisčiausia ir prieštaringai vertintina S. Poškaus eilėraščių knyga Vieną kartą. Knyga netikėta savo miniatiūrine išvaizda, beje, ir patys tekstai ‒ glausti, taupūs, minimalistiniai, bet kupini aforistinės minties, potekstės ir žaismės galios. Tik sunkiai įsivaizduojamas adresatas vaikas ar net ir vyrėlesnis paauglys. Suprantamas autoriaus noras neskirstyti poezijos į vaikų ar suaugusiųjų, tačiau nematoma, bet nujaučiama riba egzistuoja visų ‒ ir S. Gedos, ir V. Kukulo, ir L. Degėsio bei kitų, besižavinčių universaliu adresatu, ‒ poetų kūryboje. Kita vertus, ir pats poetas leidinyje Kūrinių, vaikams interpretavimas yra teigęs, jog, „kas tinka suaugusiam, nebūtinai tinka ir vaikui“ (p. 24). Profesionalios, meniškos, bet fantasmagorinės iliustracijos visai nedera su minėtame leidinyje poeto išsakytu teiginiu, jog „ypač vengtina tokia situacija, kai dailininkas savo kūrybinės dirbtuvės problemas, profesinius atradimus „pasitikrina“ eksperimentuodamas vaikų knygos iliustracijomis“ (p. 24). Vėl norisi S. Poškaus eilėraščių rinkinį (kaip ir ankstesnįjį) vadinti eksperimentiniu, tuo jis įdomus, kitoks, neturintis analogų, bet ir pavojingai balansuojantis ties „užsižaidimo“, gebėjimo mėgautis išskirtine žiūra riba. Juk mokėdamas taip žaisti gali tokių eilėraščių prikepti kaip blynų. Kada jau laikas sustoti, neprarasti saiko? S. Poškaus eilėraštis ‒ eilėraštis-įspūdis, eilėraštis-fragmentas, sudėtas iš nuotrupų, netikėtų pastebėjimų, įsižiūrėjimų, kuriuos junta toli gražu ne kiekvienas mirtingasis. Švelnus absurdas, nonsensiškos intonacijos nuspalvina tiesmukos kasdienybės vaizdus, akivaizdžiai nešokiruoja, bet gali sukelti įvairią skaitytojų reakciją: „Varnai buvo šimtas metų, / kai auksinį žiedą rado. / Žada ji ieškot jaunikio ‒ / šimtamečio, žilo, plikio… / Per vėlu jau, sena varna!“ („Varna“). S. Poškaus eilėraščių pasaulio raktas ‒ lengva ironija, prislopintas juokas, išryškinantis netikėtus ir neįprastus kasdienybės atspalvius, leidžiantis atvirai žvilgtelėti į pasaulį ir save iš neįmanomos pusės. Įspūdinga menine priemone tampa folklorinės formulės, stiprinančios lyrinio „aš“ jauseną: „Ir aš ten buvau, / kare kariavau, / už stalo sėdėjau, / burnoj neregėjau, / vos parėjau…“ („Seniai seniai“). S. Poškus toliau plėtoja žaidimą žodžiu, jo sąskambiu, balansavimu ties prasmės ir beprasmybės riba. Patys gražiausi smagūs, lengvi, žaismingi, net švelniai lyriški improvizaciniai tekstai: „Turi kengūra maišelį, / o maišelyje ‒ žmogelį. / Gal ir ne, gal ten pupa / šokinėja ‒ o pa pa! / ir dainuoja šią dainelę“ („Gal ir taip“). Ir dar, nežinia kodėl, pirmą kartą paimta į rankas, S. Poškaus knyga atrodo nei šiokia, nei tokia, antrą kartą ‒ priverčia suklusti, o trečią ‒ ima žavėti, norisi ją skaityti ir skaityti. Gal tada viskas gerai?

Proziškasis V. Reimeris knygoje 1000 ir vienas lašas toliau plėtoja jam būdingą naracinio tipo lyrikos modelį pasakodamas, konstatuodamas, lyg iš šalies žvelgdamas į pasaulį, konkretų, aiškiai apibrėžtą. Eilėraščiuose apie lašus ‒ nė lašo dainiškų intonacijų, o tik santūrūs, kartais net šiurkštoki, epines intonacijas perteikiantys tekstai. Eilėraščių tematika labai konkreti, įrėminta: poetas kviečia į lašų muziejų, kuriame eksponuojami ašaros, rasos, rašalo, garo, prakaito, lietaus, pieno, vyno, kraujo ir net nuodų lašai. Iliuzinis pasaulis labiau realus nei fantastinis. Iš pirmo žvilgsnio emocijos turėtų lietis per kraštus, tačiau į vidaus pasaulį neįsileidžiama: „skausmo jis nė neragavęs / ir kančios jokios jame“ („Nepaprastas paprastuolis“). V. Reimerio poezijai būdingas fakto konstatavimas, šnekamosios kalbos intonacijos. Santūriame tekste prasmingas filosofines apraiškas lydi atviras moralas, todėl eilėraščio meniškumas nukenčia. Iš tiesų vaikų poezijos fone V. Reimerio eilėraštis galėtų būti laikomas savitu, netikėtu, imponuojančiu, tačiau stokoja savikritiškos tekstų atrankos. Įsprausti į pasirinktos tematikos rėmus, eilėraščiai neretai kelia nuobodulį, jie ištęsti, kartojasi mintys, įvaizdžiai, neišvengiama elementarių kalbos kultūros klaidų: „Gali jis, tiesa, nuduot, / kad jis ‒ milžinas Vanduo“ („Nepaprastas paprastuolis“ ir kt.). Nevilioja ir knygos maketas ‒ tekstai sugrūsti, nelengva skaityti.

Viršelio dail. K. Strolia ir S. Petraiška
Viršelio dail. K. Strolia ir S. Petraiška

Nesvetimi epiniai pradai su filosofinio mąstymo priemaišomis ir R. Vanago poezijai, tačiau eilėraščių knyga Gimtinė mano ‒ iš Dangaus! ‒ visai kitokia. Jai tektų bene mažiausiai priekaištų. Poetas apgailestauja nemokantis prakalbinti akmens („Puntuko brolis“), tačiau puikiai prakalbina žodį. Tekstai sklandūs, išraiškingi, vientisi ir užbaigti. Lyrinio subjekto akiratyje ‒ beribė, bet labai harmoninga erdvė: „nes mano gimtinė ‒ / visa iš dangaus, / iš buvusio, esamo, / menamo / tavo ir mano / gyvenimo!“ („Gimtinė mano ‒ iš Dangaus!“). Nors visi tekstai skirti Anykščių krašto grožiui, tačiau vien panoraminiu, peizažiniu gimtinės vaizdu nesitenkinama. Daug svarbiau tai, ką išgyvena, jaučia, pastebi, o gal net apie ką samprotauja lyrinis subjektas. Gimtinės meilės jausmas ypatingas, absoliutus: „Anykščiai man kaip sietynas, / švento Jono papartynas: / viskas žiba, spindi, tvaska, / vabalai ‒ ir tie iš aukso!“ („Nuo Kepurkalnio“). Neretai R. Vanagui būdinga eilėraščio idilės jausena. Poetas kviečia stebėti, klausytis, jausti, vadinasi, grožėtis: „Gera oi gera / sutemus žiūrėti, / kaip žvaigždės byra / ant mano namų stogo. // Gera oi gera / nubudus klausytis, / kaip žvirbliai pešasi dėl sliekų ir uogų“ („Gera oi gera!“). Gimtinės meilė, gamtos grožis, gerumas yra įgimta lyrinio subjekto būsena, verčianti nenurimti, ieškoti neįmanomo: „Ir ko gi / mes ieškom? / Nagi to, / ko nerasi / visam pasauly: / aukso tylos, / krištolinio dangaus, / sidabro dulkių saujos!“ („Anykščių saulėgrąžos“). Eilėraščių pasaulėjauta giedra, optimistinė. Improvizacinė maniera paįvairina tekstą ir leidžia R. Vanagui kurti prasmingą poeziją vaikui.

Iš daugelio eilėraščių knygų minėtino s ir dar kelios ‒ D. Žibaitienės Ne vienas, J. Jakšto Nešk pavasarį ant rankų. Pastarojoje ‒ dainiškos intonacijos, tautosakiniai motyvai, tradiciniai įvaizdžiai, tradicinės vertybės, tiesa, kartais abejotinos („Rykštė“). Bet knygelė, kaip ir visos „Vyturiuko“ serijos, labai graži, miela ir ypač viliojančios išvaizdos. D. Žibaitienės poezija patraukia jautriu žvilgsniu į pasaulį, dvasinių vertybių paieškomis, pastangomis atsisakyti pabodusio eiliavimo. Tiesa, neišvengta ir įprastų bėdų ‒ deminutyvų gausos, jaustukų, ištiktukų, jungtukų vartojimo norint surimuoti, yra ir banalių ar nelogiškų tekstų.

Viršelio dail. I. Žviliuvienė
Viršelio dail. I. Žviliuvienė

Keleri metai iš eilės eiliuotas pasakas rašo M. Vainilaitis, kuris, be jokios abejonės, yra šio žanro lyderis. Naują pasaką Karaliaus žentas M. Vainilaitis tradiciškai kuria varijuodamas stebuklinės pasakos motyvais. Pirmoji pasakos dalis nežada jokių esminių permainų, regis, poetas eiliuoja įprastą lietuvių liaudies pasakos siužetą apie brolių laimės paieškas. Pradėtas tradicine liaudies pasakos formule „kitą kartą“, M. Vainilaičio tekstas rutuliojasi įprastai: broliai Grigas ir Dzigas iškeliauja ieškoti laimės. Prijoję kryžkelę, jie tradiciškai susiduria su liaudies pasakai įprasta trijų kelių pasirinkimo situacija ir įsmeigia į medį peilius, kurie po metų surūdiję turėtų pranešti apie jųdviejų nelaimę. Čia Grigo siužetinė linija nutrūksta. Apie jį per visą tekstą daugiau neužsimenama, ir tik pačioje pasakos pabaigoje Dzigas išvyksta vaduoti pakliuvusio į bėdą Grigo. Pagrindiniu eiliuotos pasakos herojumi tampa Dzigas, kaip ir daugelis M. Vainilaičio herojų, ‒ karštas ir ūmus. Prijojęs dvarą, Dzigas sužino, kad drakonui turi būti aukojama gražuolė karalaitė, o karalius ją atiduos į žmonas tam, kuris išvaduos.

Kaip ir liaudies pasakoje, Dzigui įveikti kliūtis padeda stebuklingos jėgos, šiuo atveju gyvūnai ‒vilkas, vanagas, lydeka. Beje, jų pagalbos prireikia du kartus: pasakos pradžioje kovojant su devyngalviu drakonu ir pasakos pabaigoje norint nugalėti vis atgyjančią raganą. Pagalbos sulaukiama ir iš stebuklingų daiktų ‒ sutiktas senis Raulas iš Taurių dovanoja Dzigui stebuklingą krepšį, kuris padeda mūšyje nugalėti raganos armiją: „‒ Apši kapsi, / Ei, visi velniai į krepšį! / Ir tiesa, tikra tiesa: / Gagos armija visa / Šur šur šur ‒ krepšin subėgo! / Betgi Dzigas neatlėgo. / Apsižvalgė: ‒Apši kapši, / Slibinai visi į krepšį! ‒ / Ir krepšin kaip avinai / Sugužėjo slibinai“ (p. 92). Stebuklingų galių ‒ begalinę jėgą ‒ suteikia ir upelis, kurį žolėdžių dievas raganius Overka, taurus ir sumanus neplėšriųjų žvėrių globėjas, paleidžia grioveliu iš surinktų silpnųjų žvėrelių ašarų. Tuo tarpu plėšrūnus jis veikia „atvirkščiai: jėgas praranda / Ir ničnieko neįkanda“ (p. 75).

Dzigo priešininkų pasakoje net keletas. Mažai pavojingas vežikas Mikė Šliumpa apgaule nori tapti karalaitės Austės vyru, tačiau Dzigas labai lengvai išaiškina klastą parodydamas išpjaustytus iš drakono galvų liežuvius. Daug pavojingesni priešininkai ‒ devyngalvis drakonas ir arši ragana Gaga. M. Vainilaitis kuria įspūdingą baisaus drakono paveikslą: „ryklės jo bedugnės, /O iš jų liepsnoja ugnys“ (p. 23), drakonas storai riaumoja, „urzgia šiaušdamas gaurus“ (p. 28), jo dantys kaip vinys, blyksinčios, žėruojančios šėtoniškos akys, koja stora kaip mietas. Gąsdinama ne tik jo išvaizda, bet ir elgsena, vaizdo įtaigą stiprina ir kontrastas: „Devyngalvis atgrasus / Pamary už balto sodo / Mums kas metai pasirodo“ (p. 22). Bet ir drakonas, pasirodo, nėra toks baisus, palyginti su ragana Gaga. Išorinė Gagos charakteristika išsamiau neplėtojama, tačiau dėmesys telkiamas į emocijų pasaulį: Gagos visi bijo, ji atšiauri, valinga, karinga, koseringa, rūpestinga, griežta ir visų gerbiama. Kita vertus, ji ir šiek tiek komiškas personažas: jos nosis kaip noragas, mekena kaip ožka, panaši į rėkiančią kaliausę, beje, kartais ir elgiasi keistokai. Pasirodo, savo tvirtovėje slibinus ji augina tam, kad šie kasmet suėstų po karalaitę. Jai pavaldi visa armija ištikimųjų velnių. Tarp Gagos gynėjų ir Dzigo kenkėjų ‒ spalvingieji kipšai: pikti ir ūmūs, kerši, raiši, kliši ir nekliši, šlakuoti, dėmėti, perkūno pažymėti, atgrasiai klykiantys, tamsiai mėlyni ar iš pykčio net geltoni. Tai šlubis Riešas, seržantas Gotas, Mančiagera, Dvasna, Susna, Papijoja, Petarda (M. Vainilaitis puikiai kuria vardus), tik epizodiškai pasirodantys mūšyje, nesunkiai nugalimi, virstantys gniutulu smalos (kaip ir „Sidabrinėje kultuvėlėje“) bei atsiduriantys minėtame stebuklingame krepšyje. Tuo tarpu pikti Gagos kėslai iš pradžių tik nujaučiami ir ypač sustiprėja antrojoje pasakos dalyje. Apskritai M. Vainilaitis ‒ įtampos, įspėjančios, gąsdinančios nuojautos meistras. Net ir gana ramų, iš pirmo žvilgsnio be didesnių dramatinių vingių pirmosios dalies veiksmo dinamiškumą palaiko kaip tik gamtos vaizdais stiprinama įtampa: „O krankliai lyg barami / Toly blaškėsi, kranksėjo, / Kol virš kopų subliksėjo / vakarinė kaip sagtis. / Subolavo ūko drobė. / Ir pavasario naktis / Pamažu marias apgobė“ (p. 37).

Gagos galia beribė. Iš pradžių ji nurodo drakonui karalaitę, į upelį pripila nuodų ir užkeri žila voratinklio gija, o Dzigas atsigeria ir užmiega. Vėliau, kurstoma velnių, ji nenurimsta, pamirko užkerėtą savo šluotą ir užtemdo saulę danguje, gąsdina Dzigą paversianti šaltu, pilku, samanotu akmeniu. Ši keršto forma, saulės, šviesos užtemdymo šluota motyvas pasakoje ypač imponuoja. Apskritai antroji pasakos dalis daug intensyvesnė, gausu įvykių, intrigos, įtampos elementų. Siužetą pagyvina netikėtai įkomponuotas apvertimo principas: kiškis griebia lapę, grasina sudraskyti, ir tik vėliau paaiškėja, kad čia veikia stebuklingojo upelio galios. Gaga gali pasiversti stebuklingu stiklo kalnu, baubiančiu jaučiu, kragu, kiaušiniu. Įdomiausia, kad ragana ji virto iš pavydo. Gagos kerštas nulemtas buitinių paskatų, keršto seseriai, „kad ne ji, o Simeona / Tapo Jo kilnybės žmona“ (p. 28). Beje, moralinės normos šioje pasakoje labai svarbios ir akcentuojamos dažnai net tiesmukais pamokymais: „Žmonės gobšūs ar grėsmingi / Niekad laimės nesuranda“ (p. 11), „Taigi norma. / Mada aukštuomenės tokia: / Sėdėk ir kęsk ankštam frake!“ (p. 51), „Nubaus teisybė Neteisybę! / Apgaulė žengtų, oi, toli, / Bet kelią Dievas davė trumpą…“ (p. 53) ir t. t. Juk ir Dzigas, kitaip nei jo brolis, laimę iškovoja tik narsa ir gerumu. Pasakos pabaigoje ragana ir visi nelabieji sudeginami, saulė išvaduota.

Viskas M. Vainilaičio pasakoje logiška, poetiškai išmoninga ir gražu, tik Dzigas ‒ tikrasis pasakos herojus, ne kartą bandomas įvairiausių jėgų, su jomis kovojantis ir jas įveikiantis, ‒ nežinia kodėl daro ne mylinčio ar jautraus, o veikiau storžievio įspūdį. Bet juk tai nėra idealizuotas paveikslas.

Netikėtos pasakos poetikoje lengvos, skaidrios ankstyvosios M. Vainilaičio poezijos intonacijos, įvaizdžiai, būsenos. Gal tai signalas, kad poetas vėl grįš prie užmiršto eilėraščių žanro?

Viršelio dail. S. Adomavičienė
Viršelio dail. S. Adomavičienė

Utilitarinei vaikų poezijai atstovauja A. Karosaitės Gero elgesio pradinė. Sueiliuota lyg ir profesionaliai, tačiau neįdomiai. Iš pradžių ryškinamos tamsesniu šriftu gerą elgseną atspindinčios formulės „labas rytas“, „labanakt“, „prašom“. Vėliau neaišku kodėl išskiriami „girt“, „kakariekū“ ar junginiai „be penkiolikos devynios“, „vakaro dešimtą“. Nelieka įprasto A. Karosaitei būdingo linksmumo, smagumo, tik primityvūs didaktiniai tikslai, nedominantys adresato. Knygelių, siekiančių praktinių tikslų, būta ir daugiau: supažindinama su sodo ir daržo gėrybėmis, įteigiant, jog tai ne tik gražu, bet ir skanu, primenami gyvūnų elgsenos ypatumai arba siūlomos skaičiuotės, iškraipančios rimą ir ritmą ir nė iš tolo neatitinkančios stilistinių žanro ypatumų.

Gražiausia 2003 m. poezija yra pakartota, jau anksčiau skaityta. A. Matučio, V. Palčinskaitės, K. Jakubėno, J. Degutytės eilėraščių rinktinės ‒ lyg atgaiva skaitant nykią ir skurdžią metų poeziją. Džiugina ir stebina sumanyta nauja „33 eilėraščių“ serija. Pirmoji jos knyga ‒ K. Jakubėno Kas kiemely daros ‒ iš karto traukia akį spalvingomis ir originaliomis iliustracijomis. Tai pati gražiausia dovana mažiausiems skaitytojams, stokojantiems geros poezijos ir gerų iliustracijų vienovės. Rinktinė profesionaliai sudaryta, iliustruota ir išleista, K. Jakubėno poezija tarsi vėl atgimsta ir primena, jog dar ne vienai vaikų kartai bus lemta ja grožėtis.

Viršelio dail. S. Chlebinskaitė
Viršelio dail. S. Chlebinskaitė

Iš geriausių eilėraščių ir pjesių sudaryta ir V. Palčinskaitės knyga Skersgatvio palangės. Ji santūresnė, išlaikanti serijos „Grigo ratai“ stilistinę visumą, tačiau ne mažiau daili, prasminga ir, kaip visa gera literatūra, išsiilgta. „Antru pataisytu leidimu“ galėtume laikyti ir J. Liniausko Vandenų abėcėlę, pirmą kartą pasirodžiusią 1993 m., nors pačiame leidinyje tokių užuominų nėra. Jis pristatomas kaip nauja eilėraščių knyga, tačiau naujumą liudija tik kita leidykla, poligrafijos kokybė ir keli neskaityti eilėraščiai. Net ir kita knygos dailininkė, regis, bus ilgai žvalgiusis į savo pirmtakę, išlaikydama panašias personažų išraiškas. Praktinės poezijos principai ne suardyti, o netgi dar labiau pabrėžiami ‒ ir kažin ar to reikėjo… Naujajame leidime autorius ne tik iliustruoja raidę eilėmis: pažintinį turinį jis „stiprina“ moksliniais komentarais ir klausimais. Daugelis tekstų seni („Bebras“, „Cyplė“, „Šamas“), kai kurie visai nauji („Ę nosinė“), o kai kurių eilėraščių likęs tik pavadinimas ar viena kita eilutė („Aukšlė“, „Flamingas“). Kai kada eilėraščiui prirašomas antras posmelis („Yris“, „Vėžlys“), o pabodusius įvaizdžius keičia kiti, mažiau įprasti. Taip raidę „H“ iliustruoja jau ne hidroelektrinė, o hidra, dainuojanti hidriukams lopšinę apie hidroelektrines. Dažnai tokios pataisos gelbsti eilėraščio meniškumą, kartais, atvirkščiai, persistengiama. Buvęs lakoniškas, intriguojantis savo miniatiūrine struktūra eilėraštis „Vėžlys“ praranda žavesį, nei kokio polėkio, o ne vieną neįprastą savo nonsensiška jausena eilėraštį „Eršketas“) keičia visiškai beprasmis, buitinis, net panegirinis („Ešerys“). Kita vertus, naujas J. Liniausko knygos leidimas vizualiai įspūdingesnis, meniškai brandesnis, vadinasi, prasmingesnis, skatinantis kalbėti ne tik apie eiliuotus tekstus, bet ir apie poeziją.

Viršelio dail. T. Balčiūnaitė
Viršelio dail. T. Balčiūnaitė

2003 m. vaikų poezija nori nenori verčia prisiminti M. Macoureko pasaką apie Zuzaną ir jos raides. Rašė rašė Zuzana raides, o jos vis sulaužytos, perkarusios arba krūvon suvirtusios. Kad ir kaip stengėsi, raidelės „vos bekvėpavo išprakaitavusios, labai ištroškusios“, o vėliau dar susirgo plaučių uždegimu. Ir atgulė į ligoninę. Visi verkė, ir Zuzana pažadėjo neversianti jų į krūvą, rašysianti labai atidžiai. „O raidelės sakė, kad tik taip būtų, ir apsimetė, kad nelabai tiki, bet Zuzana kalbėjo labai rimtai ir iš tiesų rašė visada atidžiai ir dailiai, tad, kai paskui vyko didelis raidžių suvažiavimas ir norėjo išrinkti tris pačias gražiausias, niekas negalėjo rasti gražesnių raidžių už Zuzanos.“ To ir linkėčiau kitų metų vaikų poezijos kūrėjams.

 

 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2004 Nr. 1 (29)

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

KNYGŲ ŠVIESA

Apžvalgos

ĮVAIRIARAŠTIS METŲ AUDINYS (2003 m. lietuvių vaikų proza)

Vytauto Misevičiaus 80-osioms gimimo metinėms

RETOS VAIZDUOTĖS DARBŠTUOLIS
VYTAUTO MISEVIČIAUS LITERATŪRINĖS PASAKOS
DANUKAS DUNDULIUKAS IR JO „DRAUGIJA“

Mano vaikystės skaitymai

JAUSTI NEMATOMĄJĄ BŪTIES IR ŽMOGAUS GELMĘ

Paskaitykim, mama, tėti!

Vytautė Žilinskaitė

Supažindiname

ASTRIDOS LINDGREN ATMINIMO PREMIJA

Laiškai

Laiškai

Bibliografija

2003 m. VAIKŲ KNYGOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMA

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai