VYTAUTO MISEVIČIAUS LITERATŪRINĖS PASAKOS

Samprotaudamas apie vaikų literatūros aktualijas ir vardydamas jam pačiam artimiausius žanrus ir tipus ‒ fantastiką, nuotykius, detektyvus, istorinę ir komiškąją literatūrą, ‒ Vytautas Misevičius nepamiršta ir literatūrinės pasakos. „Turbūt niekas iš mūsų neįsivaizduoja savo vaikystės be pasakos… (…) Ir vaikų pirmieji skaitiniai, pirmoji literatūra prasideda nuo pasakos.“1 Žinome, kad šis autorius yra sukūręs ne vieną pasakos žanro knygą, tačiau… kažkodėl pernelyg retai jas minime, neskubame įrašyti į šio žanro kontekstą. Tarkim, V. Aurylos monografijoje Lietuviu vaikų literatūra nepaminėtas Juodojo džentelmeno galas, nors laiko nuo šios knygos pasirodymo buvo praėję pakankamai. Prisipažinsiu, ir aš pats, pristatydamas lietuvių literatūrinės pasakos raidą, dažniausiai „pamirštu“ aptarti Misevičiaus knygas (o gal tiesiog nerandu joms tinkamos „lentynėlės“?). Tad, atsiradus progai, dar kartą ‒ truputį atidžiau ‒ pažvelkime į šio žanro V. Misevičiaus kūrinius.

Pasakos terminas pavartotas jau pačios pirmosios vaikams skirtos V. Misevičiaus knygos pavadinime ‒ Margirio pasakos (1962). Tačiau šis pavadinimas klaidinantis: nedideliame rinkinyje sudėti septyni įvairių žanrų iš esmės savarankiški tekstai, tik kai kuriuos sieja tas pats veikėjas ‒ ikimokyklinio amžiaus berniukas, vardu Margiris. (Beje, labai norisi įterpti mintį, jog ta pirmoji V. Misevičiaus vaikų knyga neprarado savo vertės, daugumą jos puslapių ir šiandien galima drąsiai rekomenduoti ankstyvajam, pavyzdžiui, antrokų, skaitymui ‒ jie gana guvūs, pašaipūs, be įkyrios didaktikos.) Keturi tekstai laikytini realistiniais, humoristiniais apsakymais, kuriuose ‒ ypač „Stebuklingame švilpuke“ ‒ jau girdėti būsimojo Danuko Dunduliuko intonacijos, ryškėja netikėtumu grindžiamo siužeto modelis. „Klebono akmuo“ ‒ įtaigus literatūrinis padavimas apie godumą, nesąžiningumą, o „Karalaitė kaime“ ir „Tamošius ir žirniai“ neabejotinai yra imitacinio pobūdžio folklorinės prigimties literatūrinės pasakos. Antroji iš jų gražiai primena liaudies melų pasaką ir atskleidžia rašytojo polinkį į komizmą. Taigi pasakos žanro V. Misevičius ėmėsi neabejotinai žvalgydamasis į folklorą, o gal į Kazio Borutos to paties žanro knygas, tačiau šis kelias jam turbūt nepasirodė labai artimas. Be to, kaip tik tuo metu lietuvių vaikų literatūroje ėmė formuotis vadinamosios originaliosios literatūrinės pasakos atmaina, „pasakos laikai“ smarkiai ir sparčiai keitėsi.

P. Kuprio iliustr. („Juodojo džentelmeno galas“)
P. Kuprio iliustr. („Juodojo džentelmeno galas“)

Po gero dešimtmečio, kai originalioji ‒ žaidinamoji ir auklėjamoji ‒ literatūrinė pasaka ėmė meniškai blėsti, V. Misevičius išleido kitą ‒ žanro požiūriu gryną ‒ pasaką ‒ Kaip iš zoologijos sodo direktorius pabėgo (1976). Įdomu pažymėti jos turinio artimumą Kornejaus Čiukovskio pasakų vaizduojamajam pasauliui. Netgi siužetas organizuojamas panašiais principais. Galbūt autorius visai sąmoningai žvalgėsi į tą gana ryškią literatūrinės pasakos „mo­kyklą“? Čiukovskio tekstai Lietuvoje jau buvo žinomi ir populiarūs. Šioje pasakoje V. Misevičius vaizduoja egzotiškus gyvūnus: papūgą, beždžionę, krokodilą, dramblį, tigrą, liūtą, vėžlį… Tai bemaž kolektyvinis herojus, minia, į kurią įsibrovęs nenaudėlis sugriauna visą darną. Tas įsibrovėlis ‒ „netašytas bernas“, anot autoriaus, nevalyvas kupranugaris Upras, laikąs save prašmatniu ir niekinąs visus ,,kurie dirba savo noru“. Kupranugaris „išveda iš kelio“ daugumą zoologijos sodo gyventojų, papiktina geraširdį direktorių gyvūnų profesorių Adomą Juodabarzdį, kuris pabėga palikdamas visus žvėris be pietų. Kaip ir Čiukovskio pasakose, po sumaišties vėl įsivyrauja tvarka ir harmonija: gyvūnai supranta negražiai pasielgę, vėl tampa „darbštūs ir padorūs“, o kupranugaris pasižada vežioti vandenį ir bėgioti visur, kur tik bus siunčiamas. Šis nesudėtingo siužeto, elementaria didaktika pagrįstas tekstas buvo gausiai ir raiškiai iliustruotas Laimos Barisaitės piešiniais, skirtas klausytis ir žiūrinėti, tad labai atitinkąs mažiausiems vaikams skirtos paveikslėlių knygos žanrinius principus.

L. Barisaitės iliustr. („Kaip iš zoologijos sodo direktorius pabėgo“)
L. Barisaitės iliustr. („Kaip iš zoologijos sodo direktorius pabėgo“)

Kolektyvinis herojus knygą Kaip iš zoologijos sodo direktorius pabėgo sietų su apysaka-pasaka Juodojo džentelmeno galas (1981), nors jos veikėjai jau visai kitokios „kilmės“. Šįkart autorius vaizduoja vienos nakties įvykius žaislų parduotuvėje, kuri oficialiai vadinosi „Krištolinis rutulys“, o dėl atitinkamo mažųjų pirkėjų elgesio praminta „Tik nežliumbk“. Kūrinyje gausu veikėjų ‒ mat parduotuvė penkių aukštų, be to, veiksmas persikelia net ir ant stogo, ‒ autorius, siekdamas didesnio įspūdžio, mini daug įvairios prigimties ir paskirties žaislų. Rašytojas remiasi įprasta tokio vaizduojamojo pasaulio kūriniams pasakos įvedimo motyvacija: naktį, kai nemato žmogaus akis, žaislai atgyja, virsta aktyviais veikėjais. Tų veikėjų paveikslai nėra sodriai individualizuoti, glaustos autorinės charakteristikos ne per daug įsimena. Dauguma jų atlieka „masuotės“ funkciją ‒ dėl to ir ryžtamės vartoti kolektyvinio herojaus sąvoką. Bet, žinoma, keletą veikėjų išryškina jų poelgiai, veiksmas. Labai svarbūs, „funkcionalūs“ milicininkas Kostas, pėdsekys Mauras, seklys Šnervė, šnipė Kiaulė Maulė ir dar vienas kitas ‒ kūrinio siužeto ašis, kaip jau minėta ankstesniajame, Jono Linkevičiaus, straipsnyje, sukonstruota detektyvo principu. Parduotuvėje iš vakaro atsiranda Meškiukas Go, kuris pasigiria, kad jame įsiūtas užburtas perlas, ir to perlo ima gvieštis Misteris Foksas, arba Juodasis džentelmenas, kuris jau seniai buvo išguitas iš parduotuvės ir slapta įsikūręs ant stogo. Juodasis džentelmenas „atvykęs iš užjūrio“, jo sąžinė juodesnė net už juodąjį jo apsiaustą, „nuo pirmų dienų žaislų parduotuvėje pradėjo elgtis kaip nepataisomas nedorėlis ir tironas. / Tik įsivaizduok: rimbu švytuodamas, Misteris Foksas privertė vergiškai jam tarnauti Negriuką Umbą!“ (p. 48). Šią išplėtotą charakteristiką galbūt turėtume suprasti kaip ideologinį apysakos-pasakos „perkūnsargį“. (O gal autoriaus atmintyje iškilo kažkada itin populiarios, naiviai ideologizuotos apysakos Nepaprasti Koko nuotykiai (1968) motyvai?) Vis dėlto akivaizdžiausia, kad Juodasis džentelmenas kūrinio pasaulyje reikalingas kaip nediskutuotinas blogiukas, kaip opozicija, kaip būtinas konflikto, intrigos, veiksmo variklis. Pagrobęs ir prakirpęs Meškiuką Go, Juodasis džentelmenas randa tik paprastą kelnių sagą… Dėsninga, kad bandantį pasprukti jį sulaiko Nykštukas Linksmutis, vienas iš simpatingiausių ir tyriausių veikėjų.

Šia knyga V. Misevičius pratęsė pasaulio vaikų literatūroje gana ryškią teminę liniją, kai kurių literatūrologų netgi atskiru tipu pripažįstamą žaislų istorijų (Toy stories) literatūrinės pasakos tipą. Iš mums žinomiausių šio tipo pavyzdžių minėtume Dž. Rodario Žydrosios strėlės kelionę, o lietuvių vaikų literatūroje jam atstovautų V. Palčinskaitės Spyruoklinis kareivėlis (1969), J. Avyžiaus Aštuonetas iš Trepsės namų (1967), vėliau ‒ V. Žilinskaitės Kelionė į Tandadriką (1984). V. Misevičiaus kūrinys šiame kontekste išsiskiria tuo, kad tai ryškiausias originaliosios nuotykinės literatūrinės pasakos pavyzdys. Žinoma, tradiciniai blogio ir gėrio poliai šiame kūrinyje svarbūs. Gana pagrįstai jo potekstę, arba idėją, interpretavo redaktorė Dalia Montvilienė: „…kiekvienas savo pasirinktą darbą turime puikiai išmanyti, rūpestingai atlikti, o nelaimei ištikus ‒ ištiesti kits kitam pagalbos ranką. Ir apskritai ‒ turime būti džentelmenai su švaria sąžine…“2 Vis dėlto tokią interpretaciją skaitytojas vaikas turbūt išsakytų tik smarkiai priremtas prie sienos, o savaime didžiausią ir esmingiausią įspūdį jam turėtų daryti žvalia, gana intymia intonacija papasakoti įvykiai, netikėtumai, intensyvus veiksmas, taip pat komizmas. Subtilesnių, originalesnių idėjų, prasmių šiame kūrinyje ieškoti neverta, nes autorius jų tikriausiai ir nesiekė sukurti. Gal kaip tik tai ir lėmė meninį knygos vientisumą?

Didžiausią ir apimties, ir užmojo požiūriu V. Misevičiaus pasaką Karaliūnas Gargaliūnas (1987) norisi gretinti su Kazio Sajos Už nevarstomų durų (1978), Vytauto Petkevičiaus Molio Motiejumižmonių karaliumi (1978), Eduardo Mieželaičio Miško pasaka (1981) ‒ mat šiuos kūrinius sieja dvaro, karalystės, karaliaus įvaizdžiai, valdžios, pavergimo, pasipriešinimo ir kitokie motyvai. Tačiau V. Misevičius nekuria ezopinio pasakojimo, tekste nėra akivaizdžių politinių užuominų, alegorijos, nors prie to lyg ir priartėjama: nuosekliai vaizduojamas gana groteskiškas, karikatūriškas dvaro intrigų vaizdas, kritikuojama valdžios troškimo manija ir kt. Pasakojimas, kaip ir kitose ką tik minėtose literatūrinėse pasakose, telkiasi apie vieną herojų ‒ karalaitį (karaliūną) Gargaliūną, tačiau aktyviu personažu jis bemaž netampa ‒ na, gal tik kūrinio pabaigoje… Labai aiškiai apibrėžtas pagrindinis istorijos konfliktas. Tai konfliktas tarp Pirmojo ministro Cirulio, kuris „seniai puoselėjo viltį: [savo dukterį] Zerą ištekinti už karaliūno Gargaliūno, tapti visagaliu būsimo karaliaus uošviu“ (p. 108-109), ir filosofu vadinamo karaliūno mokytojo Murliko Urliko, „kuris turėjo slaptą viltį išauklėti sosto įpėdinį, būsimą šalies valdovą, darbštų, naudingą žmonėms ir savo šaliai“, kuriam nerūpėjo, „taps ar netaps karaliūnas Naglio karaliumi“, bet rūpėjo, „ar jis taps žmogumi“ (p. 55). Murlikui Urlikui, tam „amžinos teisybės ieškotojui“ (p. 55), gana gerai sekasi auklėti karaliūną, be to, ir pačiam karaliūnui leidžiama stebėti, „kaip mezgasi intrigos, kaip šmeižiama, skundžiama, pataikaujama“ (p. 175). Šioje apysakoje-pasakoje, kaip ir visuose V. Misevičiaus kūriniuose, gausu veiksmo, tačiau siužetui vis dėlto pristinga veržlumo ‒ ypač dėl to, kad vis daugėja pasakojimo digresijų, atsišakojimų, beveik savarankiškų, o kartais net savitikslių anekdotų, pasakų, legendų (įdomu, kad rašytojas įterpia vieną pasaką iš savo Margirio pasakų). Štai „filosofo“ sumanyta jaunojo Gargaliūno ugdomoji kelionė (jis turi „pasidairyti po karalystę“, „išmokti atskirti gera nuo blogo, juoda nuo balto“) virsta įdomia tokių pasakojimų ‒ aišku, dažniausiai pasibaigiančių pamokomai, ‒ virtine, tačiau pati yra gana statiška. Truputį veiksmingesnė ir dramatiškesnė paskutinė dalis, kur Gargaliūnas pats nusprendžia slapta pabėgti iš karalystės. Karaliūnas Gargaliūnas neišvengė gana būdingo lietuvių vaikų epikai trūkumo ‒ ištęstumo, perkrovimo, daugiažodžiavimo. Susidaro įspūdis, jog kurdamas autorius pakeitė idėjos, sumanymo centrą, taikiklį. Tarsi neapsispręsta, kas yra svarbiausias herojus. Murlikas Urlikas, ilgą laiką buvęs pagrindine varomąja jėga, įskundžiamas, įmetamas į kalėjimą. Tiesa, Naglio karalystė sugriūva, karalius Gargaliūnas netenka sosto, bet kodėl ir kaip tai įvyko, kiek prie to prisidėjo „filosofas“ Murlikas, nepaaiškinta. Paskutinėse dalyse dėmesys sutelkiamas į jaunąjį Gargaliūną ‒ jau persiauklėjusį, sąmoningą, ‒ kuris „pavirto paprastu bernaičiu“ (p. 270), išmoko dirbti ir savo prakaitu stengiasi išlaikyti jauną žmoną ir gausią šeimą. Toks pabaigos akcentas šiek tiek primena socialistinio realizmo laikų vaikų literatūros patosą, nors, kita vertus, jo moralinė svarba vargu ar pasenusi. Kaip užsiminta, Karaliūnas Gargaliūnas nėra komplikuota, alegorinė pasaka, ji ir adresuojama jaunesniojo amžiaus skaitytojui. Galbūt prasminga ją lyginti su liaudies pasakų apie karalius struktūra, idėjomis ‒ tada rašytojo sumanymas gal pasirodytų suprantamesnis, apibrėžtesnis. Šis kūrinys, ko gera, vertas daugiau dėmesio. Kaip pažymi Sigitas Poškus, jis „patraukia šmaikščia kalba, humoru“3.

I. Bereznicko iliustr.
I. Bereznicko iliustr.

Pasakos elementų yra ir V. Misevičiaus pažintinio pobūdžio knygose. Pavyzdžiui, „Smalsučio“ serijos leidinyje apie vandenį ir visa, kas su juo susiję, veikia antropomorfizuotas vandens lašelis, vardu Tikštukas (Tikštukas, 1977). Keletas supasakintų epizodų yra ir po autoriaus mirties išleistoje turiningoje knygoje apie delfinus Jūrų princas Do Finas (1997).

„Jis buvo intrigos, aštraus siužeto meistras“, ‒ taip apie V. Misevičių „In memoriam“ rašė Vytautas Martinkus4. Vėl pažvelgę į šio autoriaus pasakas, darytume išvadą, kad siužeto dinamika, nuotykių pradas lemia savitą jų vietą žanro raidoje. Juodojo džentelmeno galas laikytinas ryškiausiu ir galbūt net vieninteliu mūsų vaikų literatūroje nuotykinės pasakos pavyzdžiu. Vis dėlto negalima nepastebėti, kad bene visos čia aptartos ir truputį panagrinėtos knygos pasirodė slūgstant vienokiai ar kitokiai literatūrinės pasakos poetikos bangai ir labiau siekė „pagauti gaidą“, o ne meniškai praturtinti ar atnaujinti susiformavusį modelį. Taigi oponuoti Jono Linkevičiaus teiginiui, kad svarbiausia V. Misevičiaus literatūrinio palikimo dalis yra istorinė nuotykinė proza, lyg ir nėra pagrindo.

______________________________________

1 MISEVIČIUS, Vytautas. Fantastika – detektyvas. Iš Šiuolaikinės vaikų literatūros problemos. Vilnius, 1979, p. 294.

2 MONTVILIENĖ, Dalia. Detektyvas patiems mažiausiems. Naujos knygos. 1981, Nr. 8, p. 34.

3 POŠKUS, Sigitas. Apysaka-pasaka. Iš Kūrinių vaikams interpretavimas. Klaipėda. 1993, p. 17-19.

4 MARTINKUS, Vytautas. Vytautas Albertas Misevičius. Metai. 1994, Nr. 7, p. 155.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2004 Nr. 1 (29)

 

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

KNYGŲ ŠVIESA

Apžvalgos

ĮVAIRIARAŠTIS METŲ AUDINYS (2003 m. lietuvių vaikų proza)
PASKUTINIS KANTRYBĖS LAŠAS (2003 m. vaikų poezija)

Vytauto Misevičiaus 80-osioms gimimo metinėms

RETOS VAIZDUOTĖS DARBŠTUOLIS
DANUKAS DUNDULIUKAS IR JO „DRAUGIJA“

Mano vaikystės skaitymai

JAUSTI NEMATOMĄJĄ BŪTIES IR ŽMOGAUS GELMĘ

Paskaitykim, mama, tėti!

Vytautė Žilinskaitė

Supažindiname

ASTRIDOS LINDGREN ATMINIMO PREMIJA

Laiškai

Laiškai

Bibliografija

2003 m. VAIKŲ KNYGOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMA

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai