Vytautė Žilinskaitė

 

V. Pikutytės (Birštonas) pieš.
V. Pikutytės (Birštonas) pieš.

Aukšta pušis papurtė viršūnę ir sukuždėjo:

‒ Negali būti… Nejaugi?

Mat apsižiūrėjo likusi paskutinė tokia visoje plačioje dauboje. Vieną po kitos jos spygliuotąsias seseris išguldė vėtros arba nupjovė medkirčiai ‒ tokios buvo suvarpytos kirminų, pagraužtos vabalų, o šaknys ‒ rūgščiojo lietaus paėstos. Tik ji viena ‒ gal kad aukščiausia ir stambiausia ‒ išsiturėjo. Ak, jei nors pora genių čia būtų pasilikę, nors vienas skruzdėlynas atsilaikęs ir rudosios darbštuolės kirminus rankiojusios!.. Tačiau geniai nubaidyti, skruzdėlynai išspardyti, net pušų sodinukai ‒ ir tie sutrypti. O ir ko kito galima buvo laukti čia, kur kadaise vilkai guolius klojo, pelėdos ūbavo, o nūnai su šunimis, šiukšlėmis ir trenksmingais garsais braunasi miestas?

‒ Va tai tau! ‒ išgirdo pažįstamą balsą. Ant šakos tūpėsi kėkštas.

‒ Sveikas, broleli! ‒ nudžiugo pušis.

‒ Tai ką, paskutinė likaisi? ‒ paklausė šis.

‒ Pati negaliu patikėti, ‒ atsiduso spygliuotoji.

‒ Jei man taip nutiktų ‒ pagaugai eitų!

‒ Tikrai nelinksma, ‒ pasiguodė pušis.

‒ Vargeta… Ką ketini daryti?

‒ Argi įmanoma ką nors daryti? ‒ nusistebėjo pušis.

‒ Negi nesupranti, kad, toliau taip riogsodama, pati nepajusi kaip brinktelėsi.

‒ Taip manai?

‒ Taip yra, ‒ oriai patikino kėkštas. – Nors ir vargeta, bet stora kaip trys kelmai, aukšta kaip kalnas ir viena tokia išsišokėlė slėnio platybėje. Visi parazitai supuls, kiekvienas šuo šlapinsis, vaikėzai žievę raižys…

‒ Negąsdink, ‒ gailiai paprašė pušis.

‒ Ne gąsdinu, o rūpinuosi! Kuo greičiau turi susiplanuoti!

‒ Susiploti? ‒ nesuprato spygliuotė.

‒ Cha, cha!.. Bet ir atsilikusi, ‒ sugėdijo paukštis. ‒ Sakau, turi imtis priemonių: ar giliau į žemę sulįsti, ar viršūnę įtraukti, stuobrį susmaukti…

‒ Nieko neišeis, ‒ gynėsi pušis.

‒ Neišeis, neišeis… ‒ mėgdžiojo kėkštas. ‒ Kodėl kitiems išeina? Štai sraigė ‒ vos kas, ir sulenda į kriauklę. Kai man pačiam pavojus ‒ šmukšteliu į krūmą, susitraukiu į gumuliuką ‒ ir papūsk! O tu? Tik varvini sakus ir nė spyglio nepajudini. ‒ Jam taip patiko barti milžinišką padarą, kad snapą niežėjo. ‒ Laikas į protą ateiti, o ne varnas skaičiuoti, supratai?

Pušis neatsakė.

‒ Net patikėti sunku, kad tokia didelė ir tokia lepšė, ‒ suniekino kėkštas. ‒ Ar bent suvoki, kad tau gero linkiu?

Pušis tebetylėjo.

‒ Bent padėkotum už vertingus patarimus! ‒ apmaudžiai pridūrė kėkštas jau keldamas sparnus.

Jis nuskrido, o pušis liko styroti nei gyva, nei mirusi. Iš nevilties vos benulaikė šakas, regis, dar kiek ‒ ir be pjūklo nugrius. Sopėjo aitriau nei kirminui graužiant. „Žeme Žemynėle, ‒ ėmė melsti senolių malda, ‒ leisk į tave susmegti, o dar geriau ‒ visai prasmegti, kad nei būčiau, nei kam užkliūčiau tokia ištižėlė kyšoklė…“

Besikrimsdama užmigo ir susapnavo, kad žemė po ja minkštėja, o stuomuo pamažiukais smenga gilyn ‒ lyg kas jį kaltų iš viršaus. Išklausė Žemyna maldos!.. Jau iki pusiaujo susmigus, jau tik viršūnė bekyšanti, jau jau vien spyglių krūvelė teliks…

Staiga pušis pajuto, kad iš tikro ją kala, net skujenos lekia: tuk tuk tuk…

‒ Čia tu? ‒ nustebusi paklausė.

‒ Kas gi kitas ? ‒ žvaliai atsiliepė genys. ‒ Sveika gyva!

‒ Dar gyva… bet kas iš to? Vienui viena likau, visas seseris parazitai sudorojo. Kur prapuolęs buvai?

‒ Ramioje giraitėje buvau įsikūręs, bet vakar ją plynai iškirto, ‒ pasiguodė genys.

‒ Ir mane greit nukirs. Žinai, dėl ko?

‒ Nagi?

‒ Nesugebu susiplo… susiplanuoti. Visi sukasi, mainosi, tik aš aukščiausiai išlindusi kėpsau kaip lepšė ir varnas skaičiuoju. Išsišokėlė nevykėlė.

‒ Ar ne iš puikybės maivaisi? ‒ prisimerkė genys.

‒ Puikybės?! ‒ apstulbo pušis.

‒ Nevaizduok naivuolės! Ko be tavęs vertas visas šis slėnis? Kas paliudytų jo praeities didybę ir medžių galybę, jei ne tu? Kas patikėtų, jog kadaise vilkai čia guolius klojo, stumbrai klajojo, jeigu tavęs nebūtų?

‒ Taip manai? ‒ sukuždėjo pušis.

‒ Taip yra! Kas gyvas šiame slėnyje kitiems tik ir giriasi: „ O mes turime tokią galiūnę, kokios niekur aplink nėra, turime pušį ligi dangaus, visų pušų karalienę!“

‒ Užtat visi parazitai supuls…

‒ O aš čia kam?

Naktį, geniui užmigus, pušis taip pat užsnūdo. Ir vaidenosi jai, kad žemė po ja kietėja ir ima ją kelti aukštyn, aukštyn, kol viršūnė aplimpa žvaigždėmis…

M. Šernaitės (Birštonas) pieš.
M. Šernaitės (Birštonas) pieš.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2004 Nr. 1 (29)

 

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

KNYGŲ ŠVIESA

Apžvalgos

ĮVAIRIARAŠTIS METŲ AUDINYS (2003 m. lietuvių vaikų proza)
PASKUTINIS KANTRYBĖS LAŠAS (2003 m. vaikų poezija)

Vytauto Misevičiaus 80-osioms gimimo metinėms

RETOS VAIZDUOTĖS DARBŠTUOLIS
VYTAUTO MISEVIČIAUS LITERATŪRINĖS PASAKOS
DANUKAS DUNDULIUKAS IR JO „DRAUGIJA“

Mano vaikystės skaitymai

JAUSTI NEMATOMĄJĄ BŪTIES IR ŽMOGAUS GELMĘ

Supažindiname

ASTRIDOS LINDGREN ATMINIMO PREMIJA

Laiškai

Laiškai

Bibliografija

2003 m. VAIKŲ KNYGOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMA

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai