JAUSTI NEMATOMĄJĄ BŪTIES IR ŽMOGAUS GELMĘ

‒ Nuo ko ir kaip prasidėjo Jūsų skaitymo patirtis? Ar pamenate tą jausmą, kai suvokėte ‒ aš jau skiriu raides, o vėliau ‒ aš jau skaitau?

‒ Raides pažinau ir skaityti išmokau ne šeimoje, o atokaus Rytų Lietuvos kaimo mokyklėlėje. Mokytojas buvo rūstokas vyriškis, nepratęs rodyti ypatingo džiaugsmo regėdamas savo mokinių laimėjimus. Tėvams, paprastiems sodiečiams, jokių mokslų neragavusiems, tai irgi, regis, ne kažin ką rūpėjo (nors tėvas ir mėgo skaityti). Tad nelabai man rodėsi, kad įveikęs raštą peržengiau kokį aukštą slenkstį, to ryškiau neįsiminiau ir pradžioje skaitymą vertinau kaip vieną iš nelabai malonių vaiko prievolių. Kas kita ‒ vaiko buities malonumai, tie tai įstrigo į atmintį: piemenų išmonės vasaromis ganant, pirmosios pačiūžos, pirmoji meškerė, smagus pasiplaukiojimas pavasario vandenimis tėvo iš lentų sukaltu veikiau loviu nei luotu. Bet iki šiol tebepavydžiu šeimoms, kuriose vakarais būdavo garsiai skaitoma, pasakojama ar dainuojama, kurios turėjo knygų. Jaučiu didelį nuostolį to nepatyręs. Nebent tėvas paskaitydavo laikraštį. Kiek žinau, toks kultūrinis klimatas nebuvo išimtis ir visame nemažame mano kaime, ne kažin kiek nutolusiame nuo J. Baltušio Parduotose vasarose aprašytų vietų. Dvasinės kultūros pradžiamokslis tebuvo darni šeima, darbščių, sąžiningų tėvų pavyzdys, bendra kaimo pažiūra į normalų žmogų ir apsileidėlį, į dorą ir vagišių, garsėjantį visoje parapijoje.

‒ Pirmosios knygos, pirmieji vadovėliai: ranka, juos įteikusi, padėjusi sklaidyti… Ar dažnai grįžta prisiminimai?

‒Be abejo, stipriau suplaka širdis išvydus (jau muziejuje) Esmaičio Sakalėlį, kitus anuometinius pradinukų vadovėlius. Gal ir dėl to, kad sklaidyti juos antrame skyriuje padėjo jau kito mokytojo ranka. Jauna, išvaizdi, švelni ir simpatiška buvo naujoji mūsų mokytoja, didžiavomės ja ir mylėjome ją. Ne veltui dažnas svečias klasėje būdavo elegantiškas Rokiškio apskrities mokyklų inspektorius, už kurio ji vėliau ir ištekėjo.

O dėl pirmųjų knygų… Jos tilpo nedidukėje spintelėje, kabančioje ant klasės sienos, šalia rašomosios lentos. Buvo joje tuomet populiari „Mūsų pasakų“ serija, šis tas Giedriaus, Vytės Nemunėlio, Valančiaus, Šatrijos Raganos, Tamulaičio, ašaras traukianti Amičio Širdis. Ir, žinoma, daug kas P. Mašioto. Jo knygelių ‒ originaliųjų ‒ vaikai, nors dažnai ir iš XIX amžiaus, savo aplinka ir mentalitetu buvo kaip iš akies traukti tuometiniai mano draugai, daug kuo ‒ aš pats. Mes nustebę išvydome, kokia įdomi ir patraukli gali būti pilkiausia mūsų kasdienybė ‒ daiktai, augalai, gyvūnai. O ką jau kalbėti apie P. Mašioto vertimus! Jie buvo mums nematytų kraštų, miestų, jūrų, kalnų atradimas, pirmoji pasaulio enciklopedija. Ir ne sausai publicistinė, o nuotaikinga, dvelkianti lengvu humoru, pateikta kaip patrauklių herojų nuotykiai. H. Loftingo Dolitlį, J. Svensono Nonį, E. Kestnerio Emilį ir jo žvalgus skaičiau ne po vieną kartą. Mokyklos spintelei esu dėkingas ir už Karlo Majaus Sidabro ežero turtus ‒ pirmąją mane apstulbinusią nuotykių knygą. Paauglystėje ji bus nulėmusi gal net per didelį prieraišumą K. Majui, Main Ridui, R. Hagardui, A. Konanui Doiliui, vėliau V. Skotui, R. L. Stivensonui, H. Senkevičiui. Atsimenu, kaip Rokiškio gimnazijoje keletas mėgėjų organizavome slaptą akciją nugvelbti iš bibliotekos nurašomam suskaitytam K. Majaus Vinetu, kaip klijavome į palaidus lapelius subirusius tomus, vėliau ėjusius iš rankų į rankas.

Perskaitęs klasės spintelės knygas, ėmiausi jų medžioklės kaime, nes artimiausia biblioteka buvo Panemunėlio geležinkelio stotyje, už 8 kilometrų. Pasidalydami su tėvu skaitėme „Ūkininko knygynėlio“ leidinius, „Kario“, „Pavasario“ žurnalus. Išprašiau iš tėvų „Žvaigždutės“, vėliau „Žiburėlio“ prenumeratą ir ilgam tapau karštu jo bičiuliu. Lankydamas penktąjį ir šeštąjį skyrius Skapiškyje, knygų imdavau iš klebonijos, iš vienos privačios bibliotekėlės, mokėdamas už vienos perskaitymą po 20 centų.

Ar dažnai grįžta prisiminimai? Taip, bėgant metams vis daugyn. Vargu ar tai gerai, nes norom nenorom imi jais matuoti dabartį, ir ne visada jos naudai. Taigi, pavyzdžiui, paskauda širdį, kai matai, kaip menkėja gimtosios kalbos įgūdžiai ir prestižas mokykloje. Kaip pradinukai tegauna padrikas kalbos žinių nuotrupas be jokio sistemos stuburo. Arba kaip auganti valdininkų armija popierių šūsnimis užpila mokyklą. Arba kaip gabus ir nusipelnęs vaikų rašytojas nusirita iki Durnių laivo. Ir taip toliau, tik toli nesinori, nes būsi apšauktas murmekliu ir retrogradu.

‒ Skaitymas, žinoma, pirmiausia malonumas, bet… Ar yra literatūros herojus, kuriuo sekėte, į kurį norėjote būti panašus? (Beje, dėl malonumo galima diskutuoti… Gal darbas? Pareiga?)

‒ Diskutuoti čia, atrodo, nėra ko, bet… Ar vaikas vadovėlį, privalomą literatūrą visada skaito iš malonumo? Ir ar skaitymo „kaifas“ kartais neatitraukia nuo pareigos? Dar paauglys Rokiškio miesto bibliotekoje ne kartą pirmavau daugiausia skaitančiųjų konkursuose, bet tai labai nekaip atsiliepė tuometiniams mano mokslams. Taigi, matyt, visur reikia saiko.

Neatsimenu, kad būčiau konkrečiai tapatinęsis su kokiu nors pamėgtos knygos herojumi. Kaimo vaikas, tvirtai įaugęs į šiurkštoką realybę, rečiau būna pasinešęs fantazuoti. Ir vis dėlto nemaža vaikystės knygų turėjo tokios jėgos, kad tarsi išsiplėšdavai iš tos molingos kasdienybės dirvos, atsidurdavai su H. Senkevičiaus Dykumų ir girių herojais Afrikos platybėse, su F. Molnaro poviliečiais jų ginamoje tvirtovėje. Ir, žinoma, persiimdavai jų išgyvenimais, perkeldavai kai ką ir į savo žaidimus bei elgesį. Audringą fantazijos siūbtelėjimą nebūtinai sukeldavo tik labai geros knygos. Atsimenu, kaip ilgai buvau pritrenktas šiandien mažai kam girdėto prancūzų rašytojo H. Allorge fantastinio nuotykių romano Didysis pasaulio sukrėtimas. Tiesiog verždavausi būti vienas, pasišaudavau atlikti kokio nors kad ir nemalonaus darbo į patį ūkio laukų galą, kad eidamas regzčiau galvoje į romaną panašias situacijas ir nuotykius. Tai buvo kaip kokia pasiekus visišką transą kuriama ir išgyvenama istorija. Daug vėliau, dėstydamas vaikų literatūrą, bandžiau išprovokuoti studentus prisiminti, ar yra turėję tokių vaikystės fantazavimų. Pasirodo, turėjo ‒ ir neretai.

‒ Žmonės, neskaitantys knygų, mums, knygiams, dažnai primena: kas iš tų knygų, jos gyventi neišmoko. Juk… rastume ką atšauti.

‒ Prisimenu prieškario spaudos reklaminį šūkį: „Laukinis žmogus laikraščių neskaito“, erzinusį žmones su apytušte kišene. O jei rimčiau ‒ tai be grožinės knygos, be meno apskritai gal ir turėtume automobilius bei internetą, bet tebūtume dvasios skurdžiai, valdomi gyvuliškos savo prigimties, instinktų. Nes gyventi žmogui ‒ tai ne tik egzistuoti savo kūnu. Tai ir nuolat jausti nematomąją būties ir žmogaus gelmę, pažvelgti į pasaulį daugelio knygų personažų akimis. O tada galima ir pasirinkti, kurio požiūris, gyvenimo būdas ir vertybės tau priimtinesnės.

Žinoma, perauklėti neskaitantį galima, bet įtikinti sunku. Ko gero, šiandien atsiranda tokių, kurie, užuot atšovę ginče taikliu argumentu, oponentą mieliau tiesiog… nušautų. Pati lengviausia pergalė be jokios proto įtampos…

Man pačiam aistra knygai davė ir visai konkrečios naudos. Dar prieš 1940 metus gimnazijoje domėjausi romanais apie Lietuvos praeitį. K. Puidos Magnus dux man pasirodė nuobodokas, užtat sužavėjo S. Minclovo Lietuvos giriose. Ogi žiūriu ‒ geras mano kambario draugas Lietuvos rusas kremta sau kitus to autoriaus romanus rusų kalba. Smalsumo ir juodojo pavydo apimtas, tuoj nusipirkau Rusų kalbos vadovėli mokytis pačiam ir kibau į neįprastus rašmenis ir tekstus. Vėliau panašiai atsitiko ir su gimnazijoje nedėstomomis anglų, lenkų kalbomis. Žinoma, neišmokau jų tobulai, bet jau galėjau skaityti šį bei tą, ko lietuviškai nebuvo. O ne per seniausiai ir išversti iš vokiečių kalbos porą romanų, kad įsitikinčiau, koks tai smagus darbas.

Savo kailiu patyriau ir tai, kaip knyga formuoja įsitikinimus ir pažiūras. Simpatiją anglams ilgam įkalė H. Loftingo geraširdis dručkis daktaras Dolitlis, Dikenso herojai, prancūzams ‒ Žiulio Verno knygos, žavėjęs ir jaudinęs Alain-Fournier Didysis Molnas. Su marksizmo idėjų praktika mus, penkiolikmečius šešiolikmečius, dar prieš 1940-uosius pirmąkart supažindino ir iškart nuo jų atbaidė šiurpūs Alios Rachmanovos romanai apie bolševikų tvarką Rusijoje (Moterys raudonojoj audroj, Studentai, meilė ir čeką, Naujųjų žmonių fabrikas).

‒ Jūsų buvę studentai teigia, kad Lionginas Šepkus ‒ griežtas dėstytojas. Sako, nelengva gauti gerą pažymį… Ar tikrai? Kodėl?

‒ Neatsimenu, kad mano tėvas, šiaip geras ir minkštas žmogus, man atmestinai atlikus kokį darbą, būtų buvęs nuolaidus. Ilgainiui tai įsigeria į kraują ir ima atrodyti, kad būti elementariai padoriam ‒ tai sverti atidžiai ir pagal nuopelnus. Žinoma, yra „bet“. Griežtai vertindamas tik darbo rezultatą, turėtum nepražiūrėti vertinamojo asmenybės, gabumų, darbo sąlygų. Betgi prieš tave dešimtys ir šimtai žmonių. Tuomet pagailestauji, kad nesi nei ekstrasensas, nei seklių biuro valdytojas, ir, bijodamas suklysti, vertinimo kartelę nuleidi žemiau. Bet, kiek patyriau, tie buvę mano studentai, kurie gavo iššokti aukštėliau, džiaugiasi gyvenime daugiau ir pasiekę.

‒ Mes gruodžio mėnesį, minėdami Jūsų 80 metų šventę, suvokėme ‒ esate romantikas… Taip gražiai atsiskleidėte: ir pasakojimu apie Praną Mašiotą, ir savo smagiomis eilėmis. Iš kur ta romantika ‒ gal prigimtis? Gal Aukštaitijos dvelksmas? Stiprina ar slopina aukštaičio romantizmą suvalkiečių apsuptis?

‒ Ačiū už gerą žodį, nors romantiko įvaizdis šiandien vargu ar prestižinis. Bent jau suvalkiečiui, kad ir kaip geranoriškai jis būtų nusiteikęs, aukštaitis atrodo mažumėlę lengvabūdis, šiek tiek nepraktiškas, pernelyg valdomas jausmo, stokojantis valios ir pastovumo. Gal čia ir yra tiesos, bent tiek, kiek anekdotuose apie suvalkiečius. Bet gyvendamas tarp jų nesijaučiau balta varna. Priešingai, dažnai gėrėjausi nereto suvalkiečio savigarbos jausmu, aiškiu mąstymu, polinkiu į vokišką tvarką, kur ne kur tebetvyrančia senųjų sodybų rimtimi, aristokratišku senųjų giminių dvelksmu. Gal klystu, bet ir mokyklos Sūduvoje mokymo lygiu, organizuotumu bene bus lenkiančios aukštaitiškąsias. Kita vertus, riba tarp suvalkietiško realizmo ir aukštaitiškos romantikos šiandien smarkiai nudilusi: uoliai trina ją, kaip ir tarmes, švietimas, žiniasklaida, žmonių susimaišymas. Pažįstu aukštaičių, vedusių suvalkietes, ir, atvirkščiai, ‒ jokios trinties!

‒ Vaikų literatūros labui nuveikėte daug. Kuriuos darbus laikote svarbiausiais, gal lemtingais? Ar nesigailite, kad gyvenimas skirtas vaikams?

‒ Nemanau čia kokių kalnų nuvertęs ‒ kapitalinių darbų neparašiau, dažniausiai dariau tai, ko, man atrodė, situacija reikalauja. Pirmąkart su vaikų literatūra susidūriau (neskaitant Vilniaus pedagoginiame institute išklausyto kurso) 1951 m., kai, nukentėjęs už keletą apsakymų ir straipsnių vokietmečio spaudoje, su atitinkama charakteristika niekur negavau darbo. Tuomet rašytojo Kazio Binkio žmona, dirbusi Lietuvos radiofone, surizikavo ir leido man keletą mėnesių pristatyti, recenzuoti vaikų knygas laidoje, regis, „Knygų lentynėlė“, kad bent laikinai užsidirbčiau pragyvenimui. Žinoma, griežtai konfidencialiai, pasirašant slapyvardžiu. Paskui šiaip taip įsidarbinau vidurinėje mokykloje, net buvo leista parašyti literatūros vadovėlį. Į vaikų literatūrą grįžau po keliolikos metų ‒ gerus tris dešimtmečius dėsčiau ją būsimiesiems pradinukų mokytojams. Pirmiausia man parūpo, kad dėstomasis kursas nebūtų atitrūkęs nuo pačių kūrinių tekstų, nes pedagoginių mokyklų vaikų knygų lentynos ilgai buvo apytuštės. Tad su kolega Vytautu Viliūnu sudarėme ir išleidome dviejų dalių lietuvių vaikų literatūros chrestomatiją, ar tik ne pirmą Lietuvoje (1972, 1973). Drauge vis knietėjo parašyti vaikų literatūros pradžiamokslį ‒ nors šiokį tokį teorinių žinių sąvadą (Vaikų literatūros pagrindai, 1982). Keliskart sudariau dėstomo kurso programas, vis pakariaudamas, kad, atsisakant ne itin reikšmingų rašytojų, daugiau vietos atsirastų pasaulinei vaikų knygos klasikai. Jaudino ir vaikų literatūros nepilnavertiškumo kompleksas ‒ norėjosi parodyti, kad geras kūrinys vaikams yra ir meninė vertybė, kuriai tinka įprastiniai literatūros analizės įrankiai. To siekiau didėlesniame straipsnyje ‒ studijoje apie lietuvių literatūrinės pasakos stilistines kryptis (Pasakoriaus menas, 1979). Tai gal ir būtų kiek reikšmingesnis, dar ne itin pasenęs darbelis. Keletu straipsnių bandžiau pasvarstyti ir tokį klausimą kaip didaktizmas ‒ pagrindinis vaikų literatūrai metamas kaltinimas, parodyti, kaip pradinukų skaitymo pamokoje nagrinėti įvairių žanrų kūrinėlius, kaip lavinti vaiko fantaziją. Labai rūpėjo vaikų knygos misija, kai skaitymą jaunimas vis dažniau iškeičia į audiovizualųjį meną. Pradinėse klasėse įsitvirtinus užklasinio skaitymo pamokoms, paruošiau dviejų dalių vadovėlį kaip savotišką masalą skaityti su to meto vaikų knygų ištraukomis ir emociniu tų knygų bei jų autorių komentaru (Knygų pasaulis, 1984, 1989). Buvo išleista net diapozityvų serija dirbti su šiomis knygomis. Šiandien šie vadovėliai pasenę, bet panašaus profilio knygų pradinukams labai reikėtų.

O jeigu vaikai ‒ pagrindinė išeitis tautai ir žmogui išlikti, kaip gali būti gaila tam skirtų metų?

‒ Nemažai žmonių, dirbančių su knygomis, guodžiasi, kad yra praradę skaitymo džiaugsmą: jau ne skaito, o dirba. Ne kaip kadaise, vaikystėje… O Jūs? Ką skaitote dabar, nuo ko atitraukė šis pokalbis?

‒ Taip jau susiklostė, kad daugumą savo darbų pradėdavau pats kuo nors susidomėjęs, niekieno neragintas, tad ir skaitymas niekuomet nevirto našta, bet ir nebuvo vienakryptis. Domina verstinės paauglių knygos (nors nespėju jų sekti), perskaitau vieną kitą iš naujesnių lietuvių ir užsienio romanų (J. Ivanauskaitės, R. Granausko, Dž. Irvingo, J. Gaarderio). Seku „Metus“, „Naująjį židinį“, batalijas „Dialoge“ dėl mokyklos reikalų (laisvė išsisakyti ‒ laisvė negirdėti), paskaitau literatūros kritikos, ypač poezijos interpretacijų, nors savo malonumui renkuosi H. Heinę, J. Strielkūną, lietuvių neoromantikus. Nemėgstu postmodernistų, nors patinka U. Eko romanai, o A. Bariko Šilkas savo išmone ir poezijos jėga ‒ viena nuostabiausių mano skaitytų knygų. Nevengiu ir gero psichologinio detektyvo („Alma littera“ leidyklos „Sfinkso“ serija). Šiuo metu ant stalo guli straipsnių rinkinys Naujausioji lietuviu literatūra ir Europos mentaliteto istorija.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2004 Nr. 1 (29)