RETOS VAIZDUOTĖS DARBŠTUOLIS

Rašinio antraštės žodžiai bene tiksliausiai apibūdina savitą ir labai produktyvų mūsų prozininką Vytautą Misevičių (1924-1994), kurio aštuoniasdešimtąjį gimtadienį mini gausus kelių dešimtmečių jo skaitytojų būrys. Jei apibūdinimui reikėtų pridėti dar bent porą bruožų, tai, turėjęs su šiuo rašytoju įvairiausių reikalų (daugiausia susijusių su kūryba), pasakyčiau, kad buvo jis kaip reta optimistas ir geranoris atlapaširdis. Čia galima pacituoti ir beveik visų jo vaikų ir jaunimo knygų redaktorę Dalią Montvilienę, pažinusią savo autorių „kaip spalvingą žmogų, smagų, aštrialiežuvį, nepaisant solidžios kompleksijos, judrų, veiklų, ir šilto, ir šalto mačiusį, labai komunikabilų“¹. Nors sunkiai ir nepagydomai sirgo (dėl diabeto buvo amputuota pėda), jis buvo nusiteikęs gyventi iki 2005 m. ar dar ilgiau ir per tuos metus įgyvendinti bent svarbiausius savo sumanymus². Deja, jau visas dešimtmetis, kai išėjo už lemtingos ribos ir liko Rasų kapinių kalnelyje.

V. Misevičiaus darbštumą liudija išleistų knygų gausa. O tų knygų, didesnių ir mažesnių, vaikams ir suaugusiesiems, ‒ per tris dešimtis. Kaip nekrologe yra pažymėjęs velionio plunksnos bičiulis Vladas Dautartas, ,,jei ką įdomaus pamatysi knygų vitrinose, tai bus, ko gero, nauja šio rašytojo knyga.“³

V. Misevičiaus kūrybos kelias nebuvo lengvas. Atėjęs į literatūrą pačiais prieštaringiausiais 1945 m., dar gana žalias, nei didesnių mokslų, nei gyvenimo patirties nespėjęs pasisemti jaunuolis susidūrė su dideliais keblumais ir kliūtimis. Ėmęs rašyti dirbdamas periodinėje spaudoje, norom nenorom turėjo atiduoti duoklę to meto idėjiškumo reikalavimams ir komjaunuoliškai jaunystei. Dirbant periodikoje, kūrybai laiko likdavo nedaug. Šios aplinkybės lėmė pirmųjų knygų turinį ir meniškumą, ne visada teigiamą. Jos stūmė į temų ir žanrų gausą, veikėjų ir siužetų margumyną, tendencingą, tikrovės neatitinkantį gyvenimo vaizdavimą. Todėl šiandien dalį rašytojo knygų tenka palikti užmarščiai, o turinčias išliekamąją vertę priimti su derama pagarba.

Įvairiapusis rašytojas dalijo save įvairaus amžiaus skaitytojams, o geriau jam sekėsi vaikų literatūroje. Jo literatūrinės pasakos, realistiniai apsakymai, istorinės nuotykių apysakos ir romanai, pradėta ir puoselėta pažintinė „Smalsučio“ serija pagyvino tos literatūros raidą, atliko teigiamą vaidmenį ugdant naują pamainą. Pats V. Misevičius geriausiomis savo knygomis laikė Danuko Dunduliuko nuotykius ir Jaunąjį pagonį. Kai kurie jo kūrybos vertintojai istorines nuotykių apysakas ir romanus linkę priskirti bendrajai (suaugusiųjų) literatūrai. Tai rodo meninį tų apysakų ir romanų brandumą, ir šitoks vertinimas gali tik džiuginti. Tik tų kūrinių aptarimui taikant suaugusiųjų literatūros vertinimo kriterijus, reikalauta psichologizuotų veikėjų, būdavo pasigendama vidinio monologo, o nuotykių vaidmuo vidiniam pasauliui susiformuoti tarsi pamirštamas.

Literatūros kritika V. Misevičiui nebuvo perdėm palanki, neką tepadėjo, kaip pats yra prisipažinęs. Gal taip buvo dėl šio rašytojo polinkio pasišaipyti ir iš kritikų, gal tiesiog iš pavydo, nedrįstant prieštarauti ne visai palankiems kai kurių autoritetų vertinimams. Menu, Rašytojų sąjungoje aptariant 1983 m. literatūros derlių, buvo užsipultas autoritetingas Jaunojo pagonio recenzentas Algimantas Bučys, „Literatūroje ir mene“ paskelbęs išsamią ir kaip reta teigiamą naujojo romano recenziją, nors, kaip pats oponentas prisipažino, jis to romano dar nespėjęs perskaityti (!). O to paties romano leidybos istorija dar kurioziškesnė. Per dešimtį darbo leidyklose metų tik kartą teko papildomai svarstyti redakcijoje jau spaudai pasirašytą rankraštį. Spaudos komitetui pareikalavus (priežastis ‒ „rezervuotai nuteikia V. Misevičiaus asmenybė“), rankraštis įteiktas dantytam recenzentui, kuris buvo pernelyg reiklus ir griežtas. Tačiau svarstymo metu kategoriškiems reikalavimams nepritarta, o pasitenkinta vien redakcinio pobūdžio pataisomis, ir romanas išėjo.

Dažniausiai V. Misevičiui būdavo priekaištaujama, kad jis rašo per daug „lengva ranka“, skubotai. Pats autorius ir jo redaktorė tai neigia. Jis, anot D. Montvilienės, ilgai renka medžiagą iš įvairių šaltinių, daug kartų perdirba pirmuosius rankraščio variantus. O tas stiliaus laisvumas, į kurį kai kas žiūri įtariai, paties rašytojo teigimu, tariamas. „Laisvumas, stilius įgaunamas tik išliejus daug prakaito, po didelio varginančio darbo. Prieš tai ‒ medžiagos kaupimas, archyvų dulkės valandų valandas skaitant, verčiant faktinę istorinę medžiagą jau ne tomais, o centneriais… Skaitytojui, kritikui, net mano bičiuliams ar kolegoms atrodo, kad rašau greitai, „lengva ranka“. O būna atvirkščiai: jeigu skaityti lengva, dažnai būna rašyta ilgai ir gana negreitai. Taisymai, perrašymai, nauji variantai…“⁴

Daugiausia darbštumo prireikė rašant istorinę nuotykių prozą, kuri laikytina svariausia V. Misevičiaus literatūrinio palikimo dalimi. Kad iš tikrųjų taip, patvirtina paties autoriaus prisipažinimas apie medžiagos romanui Meškų akademija kaupimą: „…ilgai teko rinkti, sijoti medžiagą archyvuose, o ypač iš senų žmonių. Nors tai literatūrinis kūrinys, bet čia veikia ir istorinės asmenybės.“⁵ Tai liudija ir romanų Jaunasis pagonis, Paskendęs uostas prieduose pateikiamos atskirus faktus grindžiančios gausios nuorodos, autoriaus pastebėjimai ar paaiškinimai.

Šiandien grįžtant prie V. Misevičiaus kūrybos dera prisiminti, kad tuomet, kai pasirodė jo knygos, tiek nuotykinė, tiek istorinė vaikų ir jaunimo proza žengė nedrąsius, o neretai ‒ tik pirmuosius žingsnius. Užmojį imtis istorijos temų ir platesnių drobių joms atskleisti skatino dvi priežastys: rašytojo noras, „kad vaikai, paaugliai, jaunuoliai daugiau pažintų savo krašto istoriją“ ir kad mūsų rašytojai apie savo šalį tėra sukūrę tik tiek, jog suskaičiuoti užtenka vienos rankos pirštų⁶. Temų iš praeities imtasi turint aiškų tikslą: „Istorinės tematikos kūriniai kaip oras ir duona reikalingi mūsų jaunimui: prisiminę (vertindami) praeitį, galėsime supratingiau žvelgti į ateitį, siekti, kas gražiausia, šviesiausia žmonijoje.“⁷ Iš tikrųjų rašyta turint aiškų siekį – skatinti jauną žmogų dideliems patriotiniams žygiams, skiepyti Lietuvos meilę. Tai gana reikšminga iškreiptos tautų draugystės diegimo laikais, kai iš rašytojų buvo reikalaujama liaupsinti „vyresnįjį brolį“, neįžeidžiant jo per dideliu dėmesiu gimtajam kraštui. O nuotykinė forma pasitelkta kaip paslanki rašytojo talentui, gal net kaip argumentas, kad iš nuotykinio pobūdžio kūrinio negalima reikalauti to, kas privaloma grynajai istorinei prozai.

Išėjus Jaunajam pagoniui (1983), vieningai pažymėta, kad šis romanas ‒ vienas svarbiausių laimėjimų visoje V. Misevičiaus kūryboje. Kaip teigė jo recenzentas A. Bučys, sudėtingos kompozicijos pasakojimas apie patį tolimiausią laikotarpį, mažai literatūroje vaizduotą Lietuvos pajūrį, dramatišką jauniausio Ventės pilies kunigaikščio likimą XIII a. pradžios istoriniame fone ir ryškus, ir įtaigus. „Dinamiškas romano vyksmas priverčia rutuliotis, keistis, bręsti ne vieną veikėją, leidžia prasikalti pro savo paties socialinį lukštą, peraugti patį save didžių istorinių išmėginimų akivaizdoje, o meniniu atžvilgiu ‒ įgyti sudėtingesnio charakterio požymių. (…) Dramatišką kasdienybę autorius piešia lengvai, grakščiai ir ironiškai. (…) išradinga ir dinamiška intriga, kuri šiaip jau visais laikais buvo ir tebėra bene silpniausioji lietuvių stambiosios prozos pusė, V. Misevičius tiesiog nepralenkiamas. (…) O visa kita ‒ polifoniška peizažų, linksmų „prietykių“, šiurpių įvykių, pilkos buities, istorinių faktų, mitologinių motyvų pynė, kuri nuo pat pradžių patraukia skaitytoją ir laiko jį beveik nuolatinėj emocinėj įtampoj.“⁸ Pats romano autorius teigia, kad jauną karžygį pasirinkęs pagrindiniu herojumi neatsitiktinai. Niekados jo „netraukė ir netraukia pataikūnai, išgarbinti, kraujo, karų ir grobio užkariautojai ir prievarta šlovinamos imperatorių, karalių ir kitų aukštų valdovų figūros.“⁹

Jaunasis pagonis, kaip reta tam metui, didžiai patriotinis kūrinys, pirmiausia prisiliečiantis prie Lietuvos valstybės kūrimosi ištakų, skaudžių tautos ir jos sūnų dramų. Mintis, kad „tėvynė kaip ir motina ‒ tiktai viena. Kas nori turėti dvi tėvynes, tasai lieka be jokios“, eina per visą romaną, kuriame svarbiausi ‒ istorinio, ne nuotykinio pobūdžio įvykiai ir veikėjai, vedantys į tautinės vienybės kelią. Visus V. Misevičiaus istorinės tematikos kūrinius sieja jų autoriaus gebėjimas sukurti autentišką, vaizduojamam laikotarpiui būdingą foną, koloritą, nuotaiką. Sakyčiau, to pasiekta meninės intuicijos ir rašytojui būdingo savito vidinio vaizduojamo meto regėjimo dėka. Užtat ir prieš kelis dešimtmečius skaitytų jo knygų ‒ Karalienės Barboros juokdarys (1980), Meškų akademija (l918), Čičinskas (1968), Kryžiuočio kapas (1966) ‒ prisimenama labiau istorinė, ne nuotykinė pusė. Į atmintį įstrigę aštrių konfliktų, išskirtinių istorinių aplinkybių suformuoti ir nulemti pagrindiniai veikėjai ‒ juokdarys Verška ir karalienė Barbora iš Karalienės Barboros juokdario, bajoraitis Tvirbutas iš Meškų akademijos, Povilas Griauzdė ir baronas Hermanas fon Valis iš Kryžiuočio kapo, ryškūs legendų, pasakojimų apie vilkolakius, velnius, karčemų erzelio aplinkoje.

Prie nuotykinės ir istorinės tematikos kūrinių priskirtinas ir didelis romanas Paskendęs uostas (1988). Jame ‒ net trijų paskutinių šimtmečių kelių Baltijos kraštų, pirmiausia Lietuvos, gyvenimo atkarpa. Tai labiau nuotykinis negu istorinis kūrinys, kuriame atspindėtas šiaurietiškas įvairių tautų atstovų žiaurumas, neapsakomas godumas, neigiamus dalykus parodant su groteskui ir didžiulės įtampos hiperbolei pasiekiamu ryškumu bei skausmingumu. Nemaža romane detektyvui artimų konfliktų, raizgių atsitiktinumų, siaubingų vizijų ir šmėklų. Jų tiek daug, kad užgožia kaleidoskopišką veikiančiųjų asmenų margumyną. Savarankiškos medžiagos galėtų užtekti bent trims romanams, o viename ji smarkokai supresuota, išskydusi fragmentais, skęstanti plačios panoramos migloje.

Kartais, menu, leidėjams būdavo prikaišiojama, kad per mažai redaguoja V. Misevičių. Šiandien galima sakyti, kad to redagavimo būta ir per daug. Ne redaktorių, o paties rašytojo nuopelnas, kad jo kūrinių kalba ir gana informatyvi, ir gana savita, vaizdinga. Didžiausias autoritetas rašytojui čia buvo gyvoji kalba ir tautosaka. Iš liaudies kūrybos jis mokėsi paprastumo ir aiškumo, liaudies patarlių išmintis jam padėjo įvaldyti originalų sentencijų ir šmaikštavimų stilių. O tai labai svarbu istorinės tematikos kūriniams. Apie jų kalbą galima pasakyti tai, ką recenzentas parašė apie Karalienės Barboros juokdarį: „Parašyta ši knyga gera kalba: jos nepastebi, ji nekrenta į akis, nepretenduoja į savarankišką vertingumą, yra aiški ir paprasta kaip švarus lango stiklas, netrukdantis pro jį matyti vaizdus.“¹⁰

V. Misevičius ‒ temperamentingas gaivališko talento kūrėjas, apdovanotas lakia fantazija, tikras pramaniūgas. Bet jis kartu ir realistinio, net, pasakytume, dokumentinio braižo literatūroje atstovas. Realistiškesnis suaugusiųjų knygose, bet ir vaikiškose tikras, apčiuopiamas, nors ir besislepiantis po vaizduotės, humoro ar satyros skraiste. Iš tokių knygų, žinoma, pati svarbiausia ‒ Danuko Dunduliuko nuotykiai (1979), pati brangiausia autoriui ir pati linksmiausia visoje mūsų vaikų literatūroje.

Danukas Dunduliukas, gana naujoviškas vaikiškų paveikslų galerijoje, atsirado ne iš karto. Pradžioje buvo Danukas Dunduliukas (1972), o po septynerių metų naujoje knygoje Danuko Dunduliuko nuotykiai (1979) tas pats herojus jau sugyvintas, paniręs į sūkuringesnę nuotykių, žemiškų ir vaikiškų, stichiją. Skaitytojai ir kritikai kaipmat gerai įvertino knygos transformaciją, tik pastarieji nelabai sutarė dėl jos žanrinio naujumo. Vieni iš geranoriškų paskatų paskubėjo kūriniui lipdyti psichologinės apysakos, dokumentinių novelių etiketes, nors to gal ir nebūta. Kitiems atrodė, kad tai ‒ humoreskos ar humoristiniai apsakymai su visais būdingais tam žanrui požymiais: glausta kryptinga kompozicija, komiškais nutikimais, įvairiomis humoristinio vaizdavimo priemonėmis. Dinamiškas nenuoramos portretas piešiamas be pretenzijų į mąstymo slinktis ar psichologizmą. Atskirų humoristinių apsakymų efektas išgaunamas parodant gerus smalsuolio norus, siekius ir jų įgyvendinimą neadekvačiomis priemonėmis ar būdais. Vyrauja sąmojingumo, atsitiktinumo, persistengimo motyvai, vaikiški ar paaugliški nuotykiai ir žaidimai sekant suaugusiaisiais, leidžiant simpatingajam Dunduliukui pasijuokti ir iš savęs. Ši knyga tikrai buvo verta Respublikinės premijos, tik be reikalo susipainiota ją tai premijai pristatant, ir galimybė buvo prarasta.

V. Misevičiui priklauso ir savo metu populiarios „Smalsučio“ serijos pradininko bei vieno aktyviausių nedidelių pažintinio pobūdžio vaikų knygelių (Šviesos miestas, Šešėlių karalystė, Tikštukas ir kt.) autoriaus garbė. Jo išmonės vaisius ‒ nuolatiniai personažai Smalsutis ir senelis Tomas, kurių dialogai sėkmingai panaudojami supažindinant su mokslais, visuomenės gyvenimu, skaitytojas pamažu vedamas nuo elementarių prie sudėtingesnių dalykų. Ne visose tose knygelėse išvengta naivoko ideologizavimo, nors autorius ir stengėsi išlikti objektyvus.

Nerašyta vaikų literatūros taisyklė ‒ daugelis prozininkų ir poetų mažiesiems kuria ir literatūrines pasakas. Ne išimtis ir V. Misevičius, deklaravęs, kad „naujos pasakos, kaip ir senosios, turi ugdyti vaiko fantaziją, skatinti mylėti, svajoti, nugalėti.“¹¹ Tą savo šūkį jis ėmėsi įgyvendinti su pirmąja vaikų knyga Margirio pasakos (1962), fantastiniu kūriniu apie mielą ir judrų berniuką, tinginę karalaitę, kvailą poną. Paskui daugelį metų pasakų nerašė, o į praeito šimtmečio devintąjį dešimtmetį atėjo su didelėmis pasakomis-apysakomis Juodojo džentelmeno galas (1981) ir Karaliūnas Gargaliūnas (1987). Parašytos jos didelę kūrybinę patirtį sukaupusio pasakotojo plunksna ir užima deramą vietą tiek jo, tiek ir kitų rašytojų kūryboje tarp šio žanro kūrinių, išsiskirdamos didesniu detektyvinių ir nuotykinių elementų svoriu. Jas galima apibūdinti kritiko Kęstučio Urbos žodžiais, pasakytais apie pirmąją iš jų: tų knygų veikėjai „gana įsimenantys, lakoniški, bet ryškiai charakterizuoti šmaikščiais vardais, pertarais, tipiškais poelgiais ir kt. Neretai tų poelgių potekstėje glūdi šiandieninio mažylio charakterio bruožai ‒ tokiu būdu knygoje gudriai slepiasi ir „auklėjamasis pirštas“. Sugyvina knygą ir V. Misevičiui būdingas anekdotinio tipo humoras, lakoniški dialogai, tarsi tiesiog paimti iš mūsų periodikoje populiarių skyrelių „kalba vaikai“¹².

Vaikų kūryboje V. Misevičius pratęsė ir išplėtojo savo literatūros mokytojų Jono Basanavičiaus, Vinco Pietario, Prano Mašioto, Petro Cvirkos, Augustino Griciaus, Kazio Borutos ir daugelio kitų rašytojų tradicijas. Jo knygos bibliotekose neužsigulėdavo, būdavo „suskaitomos“ net greičiau negu labiau gerbiamų autorių. Geriausios iš jų, atskiri kūriniai išversti į rusų, baltarusių, čekų, lenkų, vokiečių, latvių, estų ir kitas kalbas.

Menu, prieš dvidešimt metų teko dalyvauti V. Misevičiaus šešiasdešimtajam gimtadieniui skirtuose renginiuose Joniškėlyje, Pasvalyje, Klaipėdoje ir kitur. Daug kur Lietuvoje kartu lankytasi literatūros vakaruose, knygos dienose, šventėse. Visur jis buvo žinomas, laukiamas. Kaskart tarsi atjaunėdavo, pasikeisdavo. Visur ir visada skaitytojai apipildavo klausimais, žavėdavosi sąmojingais ir linksmais atsakymais. Tomis valandomis jis tiesiog spindėdavo iš pasitenkinimo.

Niekaip negaliu pamiršti vieno nelemto atsitikimo iš paskutinių V. Misevičiaus gyvenimo metų. Iki širdies gelmių sujaudintas rašytojas pasakojo, kaip vieną gražią pavakarę jį namo su žmona grįžtantį pėsčiomis Žirmūnų tilto viduryje mindžiojo visai nepažįstamų ir nieko prieš jį neturinčių, tarpusavio santykius besiaiškinančių jaunuolių kojos. Grupelė įsisiautėjusių įžūlių mušeikų, vydamiesi tokius pat triukšmadarius, tiesiog pargriovė nespėjusį užleisti siauro tilto tako, išmušė jam iš rankų ramentus, sutrypė niekuo nekaltą žmogų ir net neatsigręžę triukšmingai nusivijo vieni kitus. Sunkiai kėlėsi atsitiktinių praeivių padedamas ūgiu ir kompleksija milžinas, luošas ir labai nelaimingas tikras vilnietis, visame krašte žinomas (ir jaunimo!) rašytojas. Šis nelemtas atsitikimas jubiliejaus dieną kažkaip nevalingai asocijuojasi ir su ne visada humaniškais grupelės plunksnos brolių poelgiais, kai jį, retos vaizduotės darbštuolį, vertino neskaitę, kartodami vieni kitų prasimanymus, siūlydami glaustis prie žurnalistų.

Ir baigdamas rašinį pagalvoji: kiek jis dar būtų sukūręs, jei likimas būtų atseikėjęs tiek, kiek pats sau buvo pageidavęs, ‒ iki 2005-ųjų!

_________________________________

¹ MISEVIČIUS, Vytautas. Iš archyvų dulkių ir fejerverkinės fantazijos. Naujos knygos, 1983, nr. 11, p. 13-14.

² Vytautas Misevičius. Iš Tarybų Lietuvos rašytojai. L‒Ž. Vilnius, 1989, p. 259.

³ DAUTARTAS, Vladas. Gretos retėja… Literatūra ir menas, 1994, geg. 7, p. 13.

⁴ MISEVIČIUS, 1 išnaša.

⁵ MISEVIČIUS, Vytautas. Fantastika ‒ detektyvas. Iš Šiuolaikinės vaiką literatūros problemos. Vilnius, 1979, p. 294-297.

⁶ MISEVIČIUS, 5 išnaša.

⁷ MISEVIČIUS, Vytautas. Nuotykių paieškos ir istorijos labirintai. Literatūra ir menas, 1982, liepos 31.

⁸ BUČ YS, Algimantas. Istorijos ir dabarties sankirta. Literatūra ir menas, 1984, vas. 18.

⁹ MISEVIČIUS, 1 išnaša.

¹⁰ KONDROTAS, Saulius. Senų istorijų spalvos. Literatūra ir menas, 1982, vas. 6, p. 5.

¹¹ MISEVIČIUS, 5 išnaša.

¹² URBA, Kęstutis. Vaikystė knygų lentynoje. Iš Literatūros panorama 81. Vilnius, 1983, p. 114.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2004 Nr. 1 (29)