APIE LIETUVIŠKUS NONSENSO ILIUSTRACIJŲ VARIANTUS

Šis straipsnis parengtas 2003 m. apginto magistro darbo „Nonsenso literatūros vaikams iliustracijos“ pagrindu. Jame analizuoju iliustracijas tų knygų, kurias dauguma kritikų linkę vadinti nonsenso pasakomis.

Paprastai vaikų knygų iliustracijos nagrinėjamos nepakankamai atsižvelgiant į iliustruojamos literatūros pobūdį. Man rūpėjo paanalizuoti, kaip vieno meninio tipo literatūra veikia grafinę iliustracijų išraišką. Taigi nagrinėjau knygų iliustracijas, o ne paveikslėlių knygas, kurių tekstai kartais būna tik priedas, o kartais – ir visai nesvarbūs. Vaikų literatūros iliustracijos paprastai pristatomos dviem trim neretai atsitiktinėmis reprodukcijomis. Norint plačiau panagrinėti iliustracijų ir literatūros kūrinio santykį, reikia turėti prieš akis visą knygą, nes kaip viena literatūros kūrinio citata tiksliai neparodo, koks jis yra, taip ir viena iliustracija neatskleidžia bendro meninio sprendimo.

Diplominiame darbe daugiausia dėmesio skyriau Lietuvoje išleistoms knygoms. Tai susiaurino mano galimybes kuo plačiau apžvelgti nonsenso iliustracijas, tačiau iš dalies dėlto šis darbas tapo ir lietuviškos leidybos kultūros tyrimu. Dauguma mano nagrinėtų knygų – verstinės. Tai ir visame pasaulyje žinomi klasikos šedevrai, pavyzdžiui, L. Carrollio (L. Kerolio) Alisa Stebuklų šalyje ar A. A. Milne’o (A. A. Milno) Mikė Pūkuotukas, ir daugybė kitų XX a. nonsenso literatūros kūrinių vaikams. Beveik visi jie Lietuvoje publikuoti su ne lietuvių dailininkų iliustracijomis. Knygų, kurias ir parašė, ir iliustravo lietuvių autoriai, vos keletas. Džiugu, kad pastaruoju metu tokių leidinių gausėja. Deja, jie dar negalėjo tapti mano darbo objektu. Ypač gaila, kad šiame straipsnyje liks neaptarta savita ir įdomi dailininkės Sigutės Ach kūryba.

Truputį apie nonsensą

Nonsenso sampratą teoretikai kol kas yra aiškinę nepakankamai arba skirtingai. Aš pasiklioviau štai tokia nonsenso apibrėžtimi. Nonsensiškose pasakose nesiekiama formuluoti kokių nors apčiuopiamų apibrėžtų idėjų, loginių prasmių. Savitas komizmo pobūdis, nestandartinis pasaulio jutimas, „keistumo estetika“ yra tokių pasakų ypatybės. Nonsensiškos pasakos žadina interpretacijas, individualų suvokimą, jose įžvelgtina įvairiausių užuominų¹. Nonsenso literatūra pagrįsta pokštu, nesąmone, kalbos žaismu. Ir literatūrinis, ir grafinis nonsensas visada reiškia priešpriešą tam tikroms lingvistinėms, erdvinėms, emocinėms ir etinėms konvencijoms, kurios laikomos norma, „sveiku protu“².

Pastebėjau, kad nonsenso literatūrai iliustracijos dažniausiai yra būtinos, nes ne viską galima paaiškinti arba išreikšti žodžiais, tuo tarpu kitų žanrų literatūra gali laisvai gyvuoti ir be vaizdo. Kartais nonsensas vaizdu ar vaizdo ir žodžio sinteze išreiškiamas daug įtaigiau ir stipriau nei vien tik žodžiais. Nonsenso iliustracijos – daugiasluoksnės, pilnos įvairiausių užuominų, netikėtumų, absurdiškų skirtingų detalių gretinimo, bene tik joms būdingo specifinio tiesioginio teksto ir vaizdo ryšio. Dažnai, kad iki galo galėtum suprasti knygoje slypintį nonsensą, reikia gerai apžiūrėti iliustracijas, įsigilinti į detales ir palyginti jas su tekstu.

Kaip žinoma, nonsenso pradžia laikoma anglo E. Learo (E. Lyro) Nesąmonių knyga (The Book of Nonsense, 1846), o viršūne — L. Carrollio Alisa Stebuklų šalyje (1865), žyminti visišką vaikų knygos išsilaisvinimais didaktikos ir moralizavimo priespaudos³. Ne mažiau už patį tekstą garsios yra J. Tennielio (Dž. Tenielio) iliustracijos, kurias reikėtų aptarti atskiru straipsniu. Pripažįstama, kad XIX a. būtent nonsensas labiausiai pakeitė vaikų knygas ir galbūt net požiūrį į pačius vaikus. Pirmiausia šiuose kūriniuose vaikas pradėtas gerbti kaip savarankiška asmenybė, turinti savo nuomonę ir pomėgius. Kartu nonsensas paveikė ir vaikų knygų iliustravimą, praturtino jas savotišku humoru, keistu skirtingų detalių komponavimu.

XX a. sukurta daugybė įvairių nonsensiškos prigimties knygų vaikams. Ypač garsus A. A. Milne’o parašytas ir E. H. Shepardo (E. H. Šepardo) iliustruotas Pūkuotuko pasaulis (1926). Nebegalima teigti, kad nonsensas yra specifiškai angliškas, kitoms tautoms nesuprantamas žanras ar tipas. Švedė A. Lindgren 1945 m. išleido ryškių nonsenso bruožų turinčią Pepę Ilgakojinę. Tais pat metais išėjo pirmoji Suomijos švedės T. Jansson (T. Janson) Muminukų serijos knyga. 1946 m. išleistas lenko Jano Bžechvos Tiškutis, o 1949 m. išėjo, kaip sako patys norvegai, „vienintelės nonsenso kūrėjos norvegų vaikų literatūroje“⁴ S. Hop knyga Stebuklinga kreida. Tai, galima sakyti, buvo pirmosios kregždės – XX a. antrojoje pusėje, ypač šeštojo-septintojo dešimtmečių sankirtoje, tokių knygų pasirodė ypač daug. Lietuvoje ši tendencija išryškėjo tik paskutiniame XX a. dešimtmetyje.

Apie 1990 m., šaliai atgavus nepriklausomybę, lietuviškų vaikų knygų iliustravimas patyrė krizę. Nors ėmė rastis privačių leidyklų, pradėjusių leisti ir vaikų knygas, originalių lietuviškų iliustracijų gerokai sumažėjo, jų meninis lygis smuko. Paskutinį XX a. dešimtmetį Lietuvoje neatsirado nė vieno jauno, talentingo iliustruotojo. Visas įdomesnes ir meniškai gražias knygeles iliustravo vidurinės kartos dailininkai, savo kūrybos kelią pradėję dar sovietų okupacijos laikais. Galima nurodyti kelias šio nuosmukio priežastis: 1) ko gero, leisti knygas su užsienietiškomis iliustracijomis yra pigiau; 2) gal taupydami pinigus leidėjai samdė jaunus dailininkus, kad jie, nesiekdami ypatingų meninių aukštumų, kuo greičiau ką nors nupieštų; 3) galbūt baimintasi, kad pirkėjai didelių investicijų reikalingų iliustracijų nesupras ir knygų nepirks; 4) galbūt jaunieji menininkai vaikų knygų iliustravimo nelaikė rimtu menu ir nesiekė tobulėti. Labai daug „galbūt“ ir nė vieno tikro atsakymo. Laimei, pastaraisiais metais pastebima nedidelių, bet džiuginančių pokyčių.

Užsienio rašytojai – lietuvių iliustruotojai

Daugumoje šalių yra sukurta savų, originalių, pasaulio klasikos iliustracijų – net tokių knygų kaip Alisa Stebuklų šalyje. Lietuvoje verstinės knygos kažkodėl dažniausiai leidžiamos su užsienietiškomis iliustracijomis. Netgi tada, kai lietuvių iliustracijos menas išgyveno pakilimą ir įvairiose parodose pelnė tarptautinį pripažinimą, vos kelios verstinės knygos patikėtos iliustruoti saviškiams. Kalbant apie nonsensą, panaši padėtis išliko iki šiol – lietuvių dailininkai iliustravo vos kelias šio tipo knygas.

Nonsenso literatūra, kaip jokia kita, leidžia ypatingą iliustracijų laisvumą ir eskiziškumą, negrabumą, tačiau visa tai turi būti logiškai pasirinkta ir derinama su knygos visuma. Arūno Prelgausko iliustruotoje J. Barrie’io (Dž. Bario) knygoje Piteris Penas (1997, „Tyto alba“) piešinių eskiziškumas yra betikslis. Vartant knygą, aiškėja pernelyg ryškūs stilistiniai iliustracijų skirtumai. Vienur piešinys vos iš kelių linijų, kitur bandoma detalizuoti. Taigi nematyti vientiso meninio sumanymo, nuoseklios iliustracijų sekos, bendros knygos kompozicijos. Viskas padaryta tarsi netyčia, bandant prisidengti laisvu piešiniu. Iliustracijos neaiškios, nesuprantamos, tarsi atsitiktinai išbarstytos knygoje. Individualūs personažų charakteriai nesukurti. Atskiruose piešiniuose net sunku atpažinti, kad čia tas pats veikėjas. Žodžiu, šios iliustracijos labiau primena parengiamuosius eskizus nei leidybai tinkamas knygos iliustracijas.

G. Rodari’o (Dž. Rodario) knygos Pasakos telefonu (2001, „Alma littera“) iliustruotoja Inga Marčiukaitytė sukūrė nors ir stilistiškai vientisas, tačiau pernelyg saldžias, sustingusias, nonsensui visiškai netinkamas iliustracijas. Didžiausia bėda ta, kad dailininkė visų iliustracijų personažus kūrė pagal įprastas, iki gyvo kaulo įgrisusias vaikiškų iliustracijų klišes. Išdidintos galvos, apvalios ir vienodos tiek žmonių, tiek gyvūnų akys, užraitytos garbanos ir patetiškos išraiškos – tai ne vienos prasto meninio lygio vaikiškos knygelės bruožai. Nonsensas yra itin klišes laužantis, pasaulį aukštyn kojomis verčiantis žanras, todėl tokios iliustracijos nonsenso literatūrą, vaizdžiai tariant, „užmuša“.

Keblios esminės smulkmenos

Leidžiant nonsensą, atsiranda kai kurių keblumų, susijusių su kalba ir šriftais. Mat nonsenso kūriniuose dažnai išnyksta riba tarp teksto ir piešinio. Žodžiai, įtraukti į iliustraciją kaip meninė vaizdo kūrimo priemonė, sukuria papildomą juokingą prasmę. Taip pat piešiniai rebusų principu gali būti įtraukiami į tekstą ir „skaitomi“ vietoj žodžių. Leidžiant verstinę knygą su autentiškomis iliustracijomis, svarbu išversti ir piešiniuose esančius užrašus. Deja, išversto teksto šriftą ne visada pavyksta gerai priderinti prie bendro iliustracijų stiliaus. Tai akivaizdžiai matyti palyginus du lietuviškus D. Biseto pasakų leidimus, kuriuose naudojamos paties autoriaus iliustracijos. Rinkinyje Aukštyn kojom (1972, „Vaga“), kur šriftas užrašytas ranka, regėti teksto ir piešinio vienovės įspūdis. Jei netoptelės į galvą, kad rašytojas negalėjo mokėti lietuviškai, patikėsi, kad tai vieno žmogaus rankų darbas. O štai leidžiant tas pačias pasakas kitu pavadinimu – Pamirštas gimtadienis (1998, „Homo faber“), – naudojamas kompiuterinis šriftas, ir tai iš karto sujaukia teksto bei iliustracijų stiliaus bendrumą. Kompiuterinis šriftas, nors ir imituojantis kaligrafiją, išlieka pernelyg negyvas, pasikartojantis su kiekviena ta pačia raide. Jame nėra  tikrojo kaligrafijos gyvumo ir dinamikos. Jis iškrinta iš knygos meninės visumos, nedera prie ranka pieštų iliustracijų, nedera ir prie bendro knygos šrifto.

Kai kuriuose nonsenso literatūros kūriniuose knygos maketas ne mažiau svarbus nei iliustracijos. Dažniausiai jo ypatumus iš anksto sugalvoja pats nonsenso autorius, turintis bendrą kūrinio koncepciją. Šrifto didinimas ar mažinimas, teksto eilučių iškraipymas, žodžių vartymas ir kiti įvairūs netradiciniai maketo pakeitimai kartu su tekstu bei iliustracijomis kuria vientisą nonsensą. Labai svarbu, kad leidėjai perteiktų visus autentiškus nonsenso knygos maketo sumanymus. Jie būna svarbūs pačiai nonsenso esmei, be jų knyga „tarsi be druskos“… Paprastesni maketo savitumai lietuvių leidėjams pavyksta. Tačiau nė viename lietuviškame Alisos Stebuklų šalyje leidime dar nepavyko gražiai sukomponuoti L. Carrollio eilėraščio apie pelės uodegą. Rašytojas ir dailininkas, derindami eilučių pradžias ir pabaigas, po truputį mažindami šriftą, sukūrė eilėraštį, siluetu primenantį pelės uodegą. Deja, tik naujausiame lietuviškame leidime (2000, „Alma littera“) bandoma tai perteikti. Maketuojant tokius teksto išdėstymus, irgi būtina paisyti meniškumo bei estetinių proporcijų. Lyginant lietuvišką „pelės uodegą“ su knygos originalu ar net kai kuriais rusiškais šio kūrinio leidimais, matyti, kad lietuviams kruopštumo dar pristigo.

Lietuviškų tekstų iliustravimas

Nonsenso poetikai atstovaujančioms lietuvių rašytojų knygoms suskaičiuoti nereikia nė vienos rankos pirštų. Viena pirmųjų – V. V. Landsbergio Rudnosiuko istorijos – pasirodė 1993 m. Ingos Armonaitės iliustracijos šmaikščios, suderintos su tekstu, vietomis netgi sukuriančios papildomą nonsensą. Tačiau šioms iliustracijoms koją pakiša per didelis dailininkės manieringumas ir tai, kad neišlaikoma vientiso piešinių stiliaus. Geriausiai pavykę yra apibendrinti, minimalistiniai arba subtiliais štrichais tonuoti piešiniai. Ypač kenkia daug kur atsirandantis nereikalingas, nejautrus ornamentinis dekoras. Šis dekoras nieko nereiškia, neįprasmina, o tik sujaukia piešinio aiškumą, jį apsunkina, netgi daro nemalonų akiai. Knygos meninę visumą menkina ir nevykusiai parinktas, nepagrįstai didelis formatas, prastas popierius ir nekokybiškas įrišimas.

Gana abejotinas ir Nijolės Kepenienės dviejų nonsenso knygelių meninis apipavidalinimas. Iliustracijų pagrindu paimti rašytojos dukrelės Šarūnės piešinėliai nėra įtikinamai priderinti prie knygos visumos. Kai kur galima įžvelgti, kad vaiko piešinį inspiravo pasakojimas, kitur tai tik neką tepasakančios vaiko keverzonės. Mažo vaiko piešiniams visą laiką reikia jo paties paaiškinimo, tik tada gali džiaugtis ir gėrėtis jo kūryba. Pirmojoje knygoje Džiovintas debesėlis (1999, „Libra Memelensis“) dailininkė J. Mažeikaitė švelniais kompiuteriniais šešėliais ir tų pačių, tik skirtingo dydžio ir tono piešinėlių pakartojimais sukuria gana darnią knygos visumą. Sudaromas tarsi vaiko apipaišytos knygelės įspūdis. Antrosios knygos Po riestainio saule (2001, dail. F. Kačenauskaitė, apipavidalintoja S. Auruškevičiūtė) meninis apipavidalinimas daug mažiau nusisekęs. Ir šioje knygoje dauguma iliustracijų yra Šarūnės piešiniai. Truputį ūgtelėjusios mergaitės kūrinėliai sudėtingesni ir atpažįstamesni, tačiau prie jų derinamos visiškai netinkančios dailininkės iliustracijos. Jos pernelyg sausos, su daug kur išlendančiomis vaikiškų iliustracijų klišėmis. Negana to, šių iliustracijų kompozicija suskaidyta, o vaizdavimo stilistika pasirinkta tokia, tarsi čia būtų vitražo projektas, o ne vaikiška knyga. Šitoks vaizdavimo būdas visiškai nedera, netgi pjaunasi su gyvomis, ekspresyviomis, ryškiaspalvėmis vaiko piešinio linijomis. Knygos maketas irgi labai neapgalvotas. Kai kurie puslapiai, matyt, tam, kad būtų įdomiau, nudažyti kokia nors spalva. Vietomis net ir teksto šriftas spalvotas. Siekiama savitumo, įdomumo, bet gadinamos skaitytojų akys. Tekstą spalvotame fone sunkiau skaityti, o kai ant spalvoto fono užrašytos spalvotos raidės – dar blogiau. Keturspalvė spauda net ir geriausioje spaustuvėje nėra visiškai tiksli. Šiuo atveju spalvos vietomis taip pasislinkusios, kad skaitant net ima akis skaudėti.

Rimvydo Kepežinsko laimėjimai

Mano manymu, tikrai meniški, papildantys tekstą ir sudarantys su juo gražią visumą tėra R. Kepežinsko darbai R. Šerelytės poezijos knygoje Ėriukas po baobabu, arba Megztinis su uodega (2000, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) ir V. V. Landsbergio Obuolių pasakose (1999, „Vaga“). (Straipsnio autorė dar galėjo pristatyti šio dailininko iliustruotą, atskira knyga išleistą trumpą D. Biseto pasaką Aukštyn kojom (l994, „Vyturys“). – Red. past.)Tai tikrai džiugus šiuolaikinio lietuvių nonsenso iliustravimo pavyzdys. R. Kepežinskas meistriškai sukūrė knygos teksto, ranka rašyto šrifto ir visų vaizdinių elementų vienovę. Charakteringi, savaip stilizuoti jo piešiniai itin tinka nonsenso žanro literatūrai⁵. Iškart krinta į akis knygų apipavidalinimo visuma, vientisa meninė idėja, aiškiai parodanti platų dailininko žvilgsnį, nesiribojantį įprastomis atskiromis iliustracijomis. Ir pačios iliustracijos labai savarankiškos, savaip perpasakojančios įvykius. Jos atspindi dailininko nuomonę, požiūrį į tekstą. Tai tarsi antras, šįkart jau iliustruotojo kuriamas pasakojimas.

Labai įdomus R. Šerelytės knygoje R. Kepežinsko sukurtas Megztinis. Šis personažas, nors minimas knygos pavadinime, labai epizodinis – jis tik šmėkšteli kažkuriame eilėraštyje. Tačiau dailininkas iš jo sukūrė pagrindinį knygos iliustracijų veikėją, lemiantį apipavidalinimo nuotaiką, įprasminantį knygos pavadinimą bei kuriantį papildomą nonsensą. Megztinis – gyvas personažas su akimis, nosimi ir burna. Jo veido išraiška ekspresyvi ir šmaikšti. Rankovės – tai jo rankos, kurias jis gali susikryžiuoti ant krūtinės ar susidėti už nugaros visai kaip žmogus. Uodega – tarsi pasilikęs nuo mezgimo siūlas. Šį įspūdį dar sustiprina antraštiniame puslapyje vaizduojamas kabantis ant pakabo dar nebaigtas, be rankovių, Megztinis. R. Kepežinsko Megztinis neturi kojų, todėl plevena erdvėje ir primena nebaisius vaikiškų nonsenso knygų vaiduoklius. Įdomu, kad vienoje vietoje jis nupieštas panašus į naminį keturkojį gyvūnėlį – šuniuką ar katytę. Dailininko drąsaus kūrybiškumo nuopelnas tas, kad šis padaras-megztinis kuo puikiausiai vaikšto savo dviem rankovėmis.

Tuo tarpu Obuolių pasakos išsiskiria ne tik piešiniais, bet ir labai apgalvotu vientisu, visa apimančiu meniniu apipavidalinimu. Knygos tekstas puslapiuose sudėtas obuolio siluetą primenančia forma. Skyrių pavadinimai užrašyti ne standartiniu šriftu, o ranka. Savo kaligrafija jie labai artimi knygos iliustracijoms. Kiekvieno puslapio numeris apvestas obuolio piešinuku. Skyriai prasideda ranka rašytomis, gan paprastomis, šmaikščiu plunksnos piešinėliu pagražintomis inicialinėmis raidėmis. Viskas sudaro gyvą, nenuobodžią knygos seką. Jei būtų tik didžiosios spalvotos iliustracijos, jos būtų pernelyg atskiros ir nesusijusios tarpusavyje. Beje, šis vientiso meninio knygos apipavidalinimo pavyzdys nebūtinai yra tik nonsenso literatūros bruožas. Lygiai taip pat galėtų būti apipavidalinamos visos vaikiškos knygos.

Keli pastebėjimai

Nagrinėdama nonsenso literatūros iliustracijas, įsitikinau, kad, nepaisant poetikos savitumo, joms galioja tie patys kokybiškos, meniškos knygos kūrimo principai. Nonsensas savo išskirtiniais bruožais tik labiau išryškina vaikų knygų iliustruotojų ir leidėjų darbo trūkumus.

Įdomu, kad dailininkas tarsi turi daugiau galimybių iškart užkariauti vaiko dėmesį. Taip yra dėl to, kad piešinio supratimas daug labiau tiesioginis nei rašyto teksto. Vaikas gali iš širdies juoktis iš nupieštų kvailų objektų, charakterių ar groteskų, netgi nesuprasdamas jų istorinių ar literatūrinių aliuzijų. Tuo tarpu tekste tos pačios aliuzijos kartais kuriamos žodžiais, kurių mažo vaiko žodyne dar nėra, ir tai veikiau kelia sumaištį nei smagumą⁶.

Gali pasirodyti, kad nonsenso literatūra su savo pašėlusia fantazija atriša dailininkui rankas, leidžia plačiau pasireikšti, siūlyti labai savitas, originalias interpretacijas. Tačiau nesąmone, pokštu, žodžių žaismu grįstas siužetas dažnai apsunkina jo interpretavimą vaizdu. Nonsensas nėra vien atsitiktinis nesąmoningumas, netyčia sukurtas ir neįtrauktas į apgalvotą kostrukciją. Dailininkui reikia gerai pasukti galvą, kaip pavaizduoti tai, ko beveik neįmanoma nupiešti. Labai svarbus rašytojo ir iliustruotojo susiklausymas, panašus požiūris ir bendradarbiavimas gerbiant vienas kito nuomonę. (Tai patvirtintų L. Carrollio ir J. Tennielio bendradarbystė.) Nonsenso literatūrą galima labai įvairiai suprasti ir netgi visai ne taip, kaip įsivaizduoja pats autorius. Iliustruotojas, nesuvokdamas ar nenorėdamas priimti autoriaus sumanymo bei jo nonsenso specifikos, savo darbu gali sugadinti visą kūrinį. Deja, dauguma lietuvių dailininkų, iliustravusių nonsensą, nesuprato jo specifikos ir teikiamų galimybių.

Svarbu nepamiršti, kad vaikų knygose iliustracijos nėra tik dėl grožio, vien tam, kad knygos būtų spalvingos ir su piešiniais ar kad jas geriau pirktų⁷. Geros iliustracijos interpretuoja, padeda savaip perskaityti tekstą, išplečia jo erdvę, detalizuoja, apibūdina veikėjus, paryškina pasakotojo požiūrį į kalbamus dalykus. Linkėčiau, kad dabartiniai knygų kūrėjai ir leidėjai pasistengtų užkaišyti visas ligšiolines lietuviškų vaikų knygų leidybos spragas. Juo labiau kad galimybių tam tikrai yra.

————————————————————

¹ URBA Kęstutis. Literatūrinės pasakos įvairovė (bandymas apibrėžti) // Rubinaitis, 2000, 2, p. 6.

² Plg. ANDERSON Celia Catlett, APSELOFF Marilyn Fain. Nonsense Literature for Children: Aesopus to Seuss. Library professional publications, 1989, p. 4.

³ BARR John. Illustrated Children’s Books. London: The British Library Press, 1995, p. 31.

⁴ VOLD Karin Beate. Noryvegian Children ‘s Literature / Norway in English, http://odin.dep.no/odin/engelsk/norway/history/032001-990014/index-dok000-b-n-a.html

⁵ Plg. KORSAKAITĖ Ingrida. Sieksnio Sprindžio vaiko ir „mikimauzų“ imtynės (apie knygų iliustracijas). Rubinaitis, 2001, 2, p. 6.

⁶ ANDERSON Celia Catlett, APSELOFF Marilyn Fain. Nonsense Literature for Children: Aesopus to Seuss. Library professional publications, 1989, p. 193.

⁷ Plg. POŠKUS Sigitas. Žvilgsnis į iliustracijas. Rubinaitis, 2000, 4, p. 7.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2004 Nr. 4 (32)