KĄ IR KAIP VAIKAI IR PAAUGLIAI SKAITĖ SPAUDOS DRAUDIMO LAIKAIS

Lietuviškos spaudos ir mokyklų draudimo laikais skaityti, ypač lietuviškus raštus, neabejotinai reiškė priešinimąsi Rusijos valdžios vykdomai lietuvių tautos asimiliavimo, fizinės ir dvasinės prievartos bei represijų politikai. Skaitydami lietuviai švietėsi, ugdėsi tautinę savimonę. Knygos ir skaitymas sudarė sąlygas atsirasti ir bręsti lietuvių inteligentijai. Tad apžvelgiamojo laikotarpio lektologijos dalykai yra susipynę su kitais nacionaliniais, politiniais, visuomeniniais, kultūriniais tautinio atgimimo ir išsivadavimo klausimais.

Šiame straipsnyje aptariamas ne apskritai tų laikų lietuvių, o specifikos turintis vaikų ir paauglių (žemesniųjų klasių gimnazistų) skaitymas, į kurį žvelgiama pirmiausia lektologijos požiūriu. Stengtasi panaudoti kalbamosios temos medžiagą iš tiriamojo laikotarpio draudžiamos lietuviškos periodikos, to ir vėlesnio meto grožinės literatūros, ypač memuaristikos ir epistolikos, taip pat rankraštynų ir archyvų. Skaitymo konkretika lasiota iš įvairių šaltinių. Daugiausia jos rasta žinomų lietuvių visuomenės, literatūros, kultūros veikėjų atsiminimuose apie jų vaikystę ir gimnazijos laikus, kai kas – knygnešių, kitų spaudos platintojų pasakojimuose ir vienoje kitoje monografijoje.

Kai kurios spaudos draudimo laikų skaitymo sritys, tarp jų lektūros platinimas ir skleidimas (knygnešystė), materialieji lektūros pagrindai (slaptosios bibliotekos, draugijos, daraktorių mokyklos), nagrinėtos ir nušviestos Vytauto Merkio veikaluose ir straipsniuose (Knygnešių laikai, 1994; Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias 1864-1904, 1994), Antano Tylos, kitų autorių darbuose. Vinco Aurylos monografijoje Lietuvių vaikų literatūra (1967) minimi ir vaikų bei paauglių skaitybos dalykai.

Skaitymo idėjos aktualinimas

Kalbamojo laikotarpio lietuvių lektologijos mintis iškėlė svarbius jaunosios kartos skaitymo aspektus. Tai daryta, pirma, tęsiant jau iki tol reikštus samprotavimus apie skaitymą (pavyzdžiui, Simono Daukanto, Antano Tatarės, kitų vadinamosios didaktinės prozos vertėjų ir autorių), antra, panaudojant dažniausiai rusų tos tematikos darbus, trečia, atsižvelgiant į to laikotarpio ar momento padėtį, tautinio atgimimo ir išsivadavimo judėjimo poreikius.

Lietuviškos spaudos ir mokyklų draudimas itin aktualizavo tokią pedagogikos ir lektologijos problemą kaip mokymas ir mokėjimas bei įprotis skaityti. Mokyti ir mokytis skaityti buvo vienas iš svarbiausių dalykų, ir tai neabejotinai buvo pavojinga, rizikinga. Vaižgantas apibendrina vieno kunigo (Rimeikio) tos temos samprotavimą ir teiginį apie spaudos draudimo laikus: „Kam knyga, jei nebūtų buvę kam ji skaityti? Mokyti skaityti,  pabrėžta to autoriaus, – buvo ne mažesnis kriminalinis nusidėjimas kaip ir knygas nešti“¹. Turbūt pakaktų prisiminti daraktorių mokyklų persekiojimus ir represijas.

Kur ir kaip mokyti ir pratinti skaityti? Šie dalykai labai rūpėjo lietuvių autoriams, tų laikų periodikos leidiniams. Nesant legalių oficialių sąlygų mokyti vaikus skaityti lietuviškai, šiam tikslui rinktasi šeima (tėvai ir vaikai). Valdiškoji rusiška liaudies (narodnaja) mokykla laikyta rusinimo, moralinio vaikų krikdymo įstaiga ir priemone, prieš kurią smarkiai kovojo draudžiamoji lietuviška periodika. Tad jau nuo „Aušros“, „Šviesos“ leidinių pradėta kelti ir pabrėžti tėvų bei apskritai šeimos reikšmė mokant ir pratinant vaikus skaityti. 1887 m. „Šviesos“ žurnalo (Nr. 3-4) straipsnyje „Koks žodis apie skaitymą laikraščių lietuviams“, konstatavus, kad daug vaikų nemoka skaityti, tėvai, ypač motinos, raginami: „(…) mokykime savo kūdikius skaityti ir duokime jiems, ko priguli skaityti“. Tokių raginimų dažnai rastume ir kituose lietuviškuose tų laikų laikraščiuose ir žurnaluose.

Pirmasis sąlytis su literatūra

Vaikų sąlytis su literatūra, „skaitymas“ ir tais laikais paprastai prasidėdavo nuo pasakų klausymo, nuo namie esančių knygelių vartymo. „Seniausia, apie ką atsimenu, – tai pasakos, –rašo Julius Janonis „Vaikų dienose“. – Būda­vo, pristosiu prie motulės ir tol neduosiu jai ramumo, kol ji nepradės pasakoti.“ Paskui jau buvo ir knygelės, kurių pasižiūrėti traukte traukė. Šiam mažajam dar neteko pačiam skaityti. O štai Šatrijos Raganos Žičkų Juozukas iš apysakos „Į šviesą“ jau patyrė ir nerimą dėl skaitymo. Jis baiminosi būsiąs išmokytas skaityti tik vieną knygą, kaip panelės mokytojos prašiusi jo mama. „Kas bus, – manė vaikas, – jei panelė paklausys mamytės ir tik į vieną knygą teįstatys.“ Bet panelė nuraminusi: „Išmokęs skaityti, paskaitysi visas.“

Tačiau su mokymo „įnagiais“ buvo sudėtinga ir sunku. Jų labai stigo, bet dažniausiai mokyta iš elementoriaus. Pranas Mašiotas, jau senuose metuose prisiminęs anąjį elementorių, šiai tų laikų mokymo knygelei sukūrė įspūdingą odę: „Plonutė, be piešinėlių, sulankstyta, dulkėmis apvelta, ne tai, kas dabar; bet tamsią naktį su baime pro ginkluotą sargybinį gabenta, iš škaplierininko pašnabždomis išderėta, iš jo sandėlio vogtinai paimta, turbūt čebato aule namo parsinešta, po pabalke slapstyta. Kelias gražias abėcėles duočiau, kad galėčiau šiandien ją savo knygyne turėti.“ Nors kategoriškai teigta, kad išmokyti skaityti yra „elementoriaus darbas“, neretai mokyta ir iš maldaknygių, katekizmų². Toks „skaitymo mokslas“ labai trukdė vaikams įprasti skaityti, įgauti skaitymo įgūdžių.

Šeimos vaidmuo

Nurodydami tėvų vaidmenį, atkreiptume dėmesį į naują to laiko lietuvių lektologijos momentą, apie kurį bene pirmasis bus rašęs Motiejus Valančius. Vaikų knygelėje, kituose savo kūriniuose apie skaitymą jis kalbėjo jau ne su tėvais, o su pačiais vaikais, pavyzdžius ir pamokymus skaityti orientavo į vaikus („Vaikai, skaitykit ir imkitės proto“; „Vaikai, tai skaitydami, mokykitės proto“; „Aiškiai skaitykim, įsidėmėkim ir taip pat, kaip jis, darykim“ ir kt.).

Vėliau šeimos ir vaikų vaidmuo skaityme buvo interpretuojamas įvairiau, daugiausia periodikos autorių. Iškeliant šeimos pareigą vaikus „mokyti naudingų dalykų, kaip tai: skaitymo ir rašymo mokslo“, tėvai kviečiami, jei moka, tegu patys skaito, o paskui apie perskaitytą su vaikais arba kaimynais pasikalba³. Jie turį pramokyti „vaikus gražiai skaityti, perskaitytais kningos aiškiai permanyti ir kitiems tą papasakoti“. Kitur pabrėžiama mintis, kad vaikas turįs suvokti ir suprasti, ką skaito. „Skaitymas skaitymui nelygus“, – rašoma antrojoje Šiaulėniškio senelio dalyje; „…tu, mano vaiks, matyt, kad suprasdamas skaitai.“

Ypatingą šeimos, arba „motinos ratelio“, „mamos mokyklos“, vaidmenį mokant skaityti patvirtina tų laikų vaikai. Iš daugelio knygnešių pasakojimų matyti, kad juos skaityti (rečiau rašyti) išmokę tėvai. „Skaityti mane išmokė mano mamytė prie ratelio verpdama“, – pirmajame atsiminimų rinkinio Knygnešys tome nurodo žinomas draudžiamų knygų platintojas Antanas Bataitis. Į rusišką mokyklą tėvai jo neleidę. Slebizavimo vaizdais prasideda ir P. Mašioto apysaka „Pašešupio knygnešiai“. Prisiklausę, kaip motinos moko vyresniuosius vaikus, ne vienas (Jonas Šliūpas, Antanas Smetona ir kt.) skaityti išmoko „per save“.

Būdavo, kad, pamokę skaityti namie, tėvai vaikus dar leisdavo į slaptą daraktoriaus arba į valdiškąją rusišką mokyklą. Tokių faktų pateikta minėtame Knygnešyje. Antai knygnešys Juozas Steponavičius skaityti mokęsis namie, paskui pas dvarininkę, liaudies mokykloje ir pats tapęs daraktoriumi. Knygnešys Domininkas Bubėnas rašo, kad „lietuviškai skaityti pramokė namie, rusiškai – valdiškoj Luokės pradžios mokykloje ir pas vargonininką“.

Sunkesnis kitas klausimas – ar šeima, daraktoriai, pagaliau valdiškoji rusiška mokykla pripratino vaikus prie knygos ir skaitymo? Yra tų laikų vaikų paliudijimų apie pomėgį skaityti, polinkį į knygas. Knygnešys J. Mockus pažymi: „Iš pat jaunų dienų turėjau didelį norą visokias knygas skaityti.“ Pedagogas ir vertėjas Antanas Valaitis rašo, kad nuo mažatvės, pramokęs skaityti, jausdavęsis laimingas, jeigu turėjęs laisvo laiko ir ką skaityti⁴. Ne tik jis, bet ir daugelis jo amžiaus kaimo vaikų skaitydavo piemenukų vargus vargdami. Apie tai pasakojo ir rašytojas Kostas Stiklius, pridurdamas: „Tai buvo juoko samdiniams, kai jie matydavo piemenį su knyga.“ O tų knygelių jam dovanodavo knygnešys Juozas Urbaitis-Bovelninis. Daug skaitė anų laikų vaikai, kurie vėliau (XIX a. ar XX a. pr.) tapo rašytojais, su knyga susijusiais kultūros žmonėmis ar visuomenės veikėjais. Kita vertus, buvo ir tėvų, kurie dėl įvairių priežasčių (dažniausiai tamsumo ar baimės) vaikų skaityti nemokė, labiausiai skriaudžiamos buvo mergaitės. Neretai „skaitymo mokslai“ namie ar pas daraktorius apsiribojo išmokimu šiaip taip slebizuoti elementorių arba maldaknygės pramokymu. Daraktoriai, kaip teigė Antanas Vilkutaitis-Keturakis 1891 m. „Vienybės lietuvninkų“ laikraštyje, taip pat neišmokydavo „lemtai skaityt ant knygų“. M. Valančius Vaikų knygelės prakalboje susirūpinęs rašo, kad po „elementoriaus vaikai tuojaus kimba į „Aukso altorių“, kur tik maldos su litanijomis“. Tuo tarpu vaikams, anot jo, reikia tokių knygų, kurias skaitydami nenuobodžiautų, nes jie norį ten rasti „daiktus ir kitiems pasakotinus“.

Vaikų lektūros stoka

Labai stingant vaikams lektūros, 1894 m. P. Mašiotas „Varpe“ ragino: „Neužmirškime ir mažųjų.“ Jis kėlė klausimą įtraukti į vaikų lektūrą periodinius leidinius, kurie „perimtų po savo priegloba ir trečią (skaitytojų. – G. R.) kategoriją – priaugančią kartą“. Taigi kviesta daugiau vaikams prieinamų skaitymų spausdinti periodikoje. „Vaikų literatūros, – 1901 m. „Varpo“ 4 numerio straipsnyje „Apie vaikų literatūrą“ nurodė Augustinas Janulaitis, – turime visai mažai“, todėl reikią galvoti, kaip pritaikyti klasikos kūrinius (Robinzoną Kruzą) „prie vaiko supratimo“, leisti lietuviškas pasakas. Atvira didaktika („pamokslai“), anot autoriaus, „stačiai atstumia ir užmuša vaikui norą skaityti“. Publicistas ir rašytojas Juozas Lozoraitis straipsnyje „Stoka vaikų literatūros“, paskelbtame 1903 m. „Varpo“ žurnale (Nr. 2), vėl pažymėjo, kad „vaikams knygelių (…) beveik nėra“, nors jų labai reikia.

Tokią kritišką lektūros padėtį patvirtina ir vaikų skaitymo praktika. Apie tai konkrečios medžiagos rasta nedaug, ji fragmentiška. Kiek vaikai skaitė, koks buvo to skaitymo pobūdis, daug priklausė ir nuo to, ar šeimoje buvo knygoms palanki aplinka, ar turėta kokia namų bibliotekėlė, pagaliau ir nuo to, koks vaidmuo šeimos ir vaikų skaityme skirtas pačiam vaikui. Neretai skaityti mokėję ir mėgę kaimo vaikai, ypač kieno paskatinti, rudens ir žiemos vakarais ne tik patys skaitė, bet ir garsiai paskaitydavo namiškiams, kaimynams. Galėtume paminėti kad ir Žemaitės „Rudens vakarą“ ar „Atžalą“.

„Dar 7 metų vaikiščias būdamas, – prisimena J. Šliūpas, – tėvų namuose su didžiausiu užsidegimu Rakandžiuose mėgdavau skaityti balsiai motinai ir šeimynykščiams, vakarais gryčioje prie šakalio žiburio bedirbantiems, visokias lietuviškas knygeles, kokios man pateko į rankas: „Šiaulėniškį senelį“, „Vaikų knygelę“, „Paaugusių žmonių knygelę“, ypatingai gi „Bromelį“, „Gyvenimą viešpaties Jėzaus Kristaus…“⁵ Kitoje vietoje jis dar priduria Palangos Juzę, Žyvatas šventųjų, o jau minėtas Bromelis, vaizdavęs pragarą, daręs jam sunkų, bauginantį įspūdį.

Skaitymas kitomis kalbomis

Dvarininkų ar inteligentų šeimų vaikai, mokėję lenkiškai ar kokią kitą kalbą, kartais ir lietuviškai, daugiausia skaitė lenkų literatūrą – knygas ir periodiką. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė 1928 m. antrajame Knygnešio tome paskelbtuose atsiminimuose pasakoja nuo mažens iš tėvo ir kitų bibliotekų gaudavusi daug knygučių lenkų kalba. Nestigę ir lietuviškų raštų (M. Valančiaus Vaikų knygelė). Marija Pečkauskaitė (Šatrijos Ragana), jos sesers Sofijos atsiminimu, vaikystėje mėgusi pasakas, ypač H. K. Anderseno, ne kartą jas skaičiusi⁶. Pečkauskai turėję didelę lenkų, rusų, kitų užsienio tautų literatūros, daugiausia klasikos, biblioteką tad vaikams vertingos lektūros pakako.

Minėtųjų sluoksnių šeimos savo vaikams prenumeravo to meto lenkiškus, kai kada ir rusiškus specialius laikraštėlius, tarp kurių populiariausi buvo „Przyjaciel Dzieci“, paaugesniems – „Wiec-zory Rodzinne“ (juos skaitė Šatrijos Ragana, Biržiškos), taip pat „Moję Pisemko“ ar „Murzilki“ (skaitė Marija Mašiotaitė). Į Aleksandro Dambrausko – būsimojo Adomo Jakšto – rankas vaikystėje pakliuvo laikraštėlis „Przyjaciel Dzieci“, kuris padarė ypatingą įspūdį paprastu stiliumi, vaikams pritaikytais kūriniais, iliustracijomis, praktiniais dalykėliais (rebusais, galvosūkiais ir pan.). Jadvyga Juškytė ir kiti šeimos vaikai nuo mažų dienų taip pat turėjo daug lenkiškų ir rusiškų vadovėlių, įvairių jų amžiui tinkamų knygelių ir laikraščių.

Nors, kaip sakyta, valdiškosios rusų mokyklos buvo lietuvių rusinimo, dvasinio vergimo įstaigos, nors į jas leisti vaikus patys lietuviai griežtai draudė, vis dėlto kaimo žmonės, dažniausiai pasiturintys ūkininkai, namie pramokę vaikus lietuviškai skaityti, toliau leisdavo juos mokytis ir į rusiškas mokyklas. Paprastai taip elgėsi tėvai, nutarę mokyti savo vaikus gimnazijose, paskui dažniausiai – kunigų seminarijose, taip pat siektis universitetų ar kitų aukštųjų mokyklų. Pagaliau valdžios mokyklose galėjo ugdytis ir ugdėsi lietuvių inteligentija.

Valdiškosiose liaudies mokyklose lietuviai pramokdavo rusų kalbos, ja skaityti ir rašyti. Žinoma, jų skaitymai ten ir buvo ne gimtąja, o rusų kalba, iš kurios elementorių ir kitų knygų lietuvių vaikai mokėsi. Taigi galima teigti, kad jau vaikų, ypač paauglių, lektūroje greta lietuviškų raštų ėmė rastis ir skaitymų rusų kalba bei į ją išverstų kūrinių. Tai buvo pagrindinė lietuvių moksleivių lektūra progimnazijose ir gimnazijose. Aukštesniosiose klasėse kai kas dar skaitė lenkiškai ar kuria kita užsienio kalba. Kalbant apie lietuvių gimnazistų skaitymą, būtina turėti omenyje ir slaptuosius lavinimosi būrelius, slaptąsias gimnazijų bibliotekas, kur būta draudžiamos literatūros, be kita ko, ir lietuviškų raštų, skaitomų taip pat slaptai.

Ką skaitė būsimosios garsenybės

Vaizdą apie lietuvių gimnazistų ir apskritai paauglių skaitymą leidžia susidaryti konkretūs, individualūs pavyzdžiai, iš kurių išryškėja ir viena kita bendresnė jų skaitybos tendencija. Štai būsimasis Lietuvos prezidentas Kazys Grinius 1926 m. paskelbtuose atsiminimuose liudija, kad jo bendraamžiai jau nuo Marijampolės gimnazijos pirmosios klasės buvo įpratę skaityti Maino Rido, Gustavo Emaro ir kitų kūrinius. Jo paties „mylimiausios knygos“ – M. Rido, Felimoro Ku-perio, Žiulio Verno, G. Emaro kūriniai. Tik ketvirtojoje klasėje (1882-1883 m.), pradėjus mokytojauti Petrui Arminui, jiedu – K. Grinius ir Jonas Mačys-Kėkštas – ėmę skaityti lietuviškas knygas. Būsimajam poetui kunigui Mykolui Vaitkui „meilės santykį su knyga visam gyvenimui“ lėmęs 1896 m. Palangos progimnazijos antrojoje klasėje perskaitytas Robinzonas Kruzas. Atsiminimų knygoje Su Minija į Baltiją (Londonas, 1962) jis rašė: „Kai pradėjau (…) skaityti, atsivėrė naujas nuostabus pasaulis ir kerėte apkerėjo.“ Tarp M. Vaitkaus progimnazijos laikų knygų buvo ir Henriko Senkevičiaus Tvanas, Nikolajaus Gogolio Mirusios sielos, F. Kuperio, Ž. Verno ir ypač Ivano Turgenevo kūryba.

Pranui Mašiotui mokantis Marijampolės gimnazijos žemesniosiose klasėse, „per mokinių lietuvių rankas“ eidavusios Petro Vileišio mokslo populiarinimo knygelės, tarp jų –Apsakinėjimai apie žemę ir oro atmainas, Jurgis Stefensonas ir kitos. Vieni moksleiviai tik akimis permesdavę, kiti noromis skaitydavę, ir jos sudrumstusios ne vienam sielą, „kylančią į lenkiškumą“, – rašo P. Mašiotas kūrinyje Kai knygas draudė. Taigi tos knygos vertė susimąstyti ir dėl tautinio tapatumo.

Amerikos lietuvių visuomenės veikėjo ir poeto gydytojo Jono Kaškevičiaus-Kaškaičio – nuo 1896 m. Mintaujos gimnazijos moksleivio -lektūroje tarp mėgstamiausių knygų buvo Marko Tveno Tomo Sojerio nuotykiai, F. Kuperio Paskutinis mohikanas, taip pat rusų autorių istorijos ir mokslo populiarinimo kūriniai. Kaip nurodo knygoje Iš atsiminimų (1958), būdamas slapto šios gimnazijos moksleivių būrelio narys (1896-1899), jis gavęs skaityti tokių lietuviškų knygų, kurios padariusios „gilaus, visam gyvenimui įspūdžio“. Tarp jų – Stasio Matulaičio, Vladislavo Dembskio, J. Šliūpo knygos, taip pat populiarūs anų laikų visuomeninės politinės problematikos kūriniai, tokie kaip Genių dėdė (lenkų autoriaus Simono Dikšteino Tėvo Šimono sekimas), Krumplių Jonas (lenkiško kūrinio Janek Bruzda sekimas) ir kt.

Būsimajam Adomui Jakštui, kuris nuo 1872 m. mokėsi Šiaulių gimnazijoje, pirmosiose klasėse įstrigę lenkų poeto Ignaco Krasickio raštai. Pasak J. Tumo-Vaižganto straipsnių apie A. Dambrauską, jis iš gimnazijos ir Morkaus Cimkausko bibliotekos-knygyno imdavęs skaityti daugiausia rusų klasiką, M. Rido, Ž. Verno, G. Emaro ir kitų vertimus į rusų kalbą.

Juozas Tumas-Vaižgantas, nuo 1881 m. mokydamasis Dinaburko (Daugpilio) realinės mokyklos ketvirtojoje klasėje, ieškodamas gyvenimo idealo pavyzdžių, jo paties sakymu, labai pamėgęs skaityti biografijas, autobiografijas, memuarus. Tarp skaitomiausių autorių – Levo Tolstojaus autobiografinė trilogija, Sergejaus Aksakovo Šeimos kronika, I. Turgenevo Medžiotojo užrašai.

Mintaujos gimnazijoje Jonas Šliūpas ypač skaitydavo Robinzoną Kruzą, ir tas kūrinys labai veikęs, lavinęs jo vaizduotę. M. Rido – kito tada skaitomo autoriaus – apysakas Mintaujoje jis mėginęs versti iš vokiečių kalbos į lietuvių.

Išskirtinumu pasižymi paauglio Šiaulių gimnazisto Mykolo Biržiškos lektūra. Jos pobūdį lėmė tėvo suteikta laisvė naudotis šeimos biblioteka. M. Biržiška skaitė Emilį Zola, net, jo žodžiais, „drastiškus Mopasano apsakymus“, lenkų kalba – H. Senkevičiaus Ugnimi ir kalaviju, Tvaną, V. Kondratovičių-Sirokomlę, rusų klasikus, daug gamtos, istorijos veikalų. Greta Robinzono Kruzo, M. Rido „didžiausio įspūdžio man, – prisipažino M. Biržiška, – padarė ir ilgam nustatė mano visuomeninę kryptį pozityvisto Adolfo Dygasinskio jaunimui parašytas „Robin-zon Polski“ – apie beturtį vaiką, kuris nepasiduoda likimui ir virsta naudingu visuomenės žmogumi.“ M. Biržiška net buvo sumanęs pats rašyti Lietuvos Robinzoną. M. Biržiškos „žemaitiškus jausmus“, kaip pažymi jis pats, veikę apie 1892-1894 m. skaityti Juzefas Kraševskis, Marija Rodzevičuvna (jos lietuviškai išleistas Dievaitis, taip pat Pilkosios dulkės) ir kiti lenkų autoriai. Iš Šiaulių gimnazijos žemesniųjų klasių lektūros M. Biržiška prisiminė pamėgtąjį rusų poetą Semioną Nadsoną, taip pat Nikolajų Nekrasovą, Apoloną Maikovą ir kitus⁷.

Skaitymas ir knygnešių misija

Kadangi kalbamuoju laikotarpiu lietuviškų laikraščių ar žurnalų vaikams ir jaunuoliams nebuvo, dalį jų lektūros sudarė draudžiamoji lietuviška periodika, pradedant „Aušra“. „Šviesą“, „Varpą“, „Ūkininką“, „Tėvynės sargą“ ir kitus leidinius paauglystėje skaitė ir žmonės, vėliau pasirinkę knygnešystę. Tarp tokių, pavyzdžiui, yra plačiau pasireiškę lietuvių kultūroje Juozas Otas Sirvydas, Jonas Krikščiūnas-Jovaras, Pranas Kriaučiūnas, Juozas Pavalkis-Vijūnas ir kiti, išleidę publicistikos, poezijos knygų. Su rusų mokslo populiarinimo krypties jaunimo žurnalu „Vschody“ Liepojos gimnazijoje (1896-1897) susipažino Peliksas Bugailiškis.

Kaimo vaikai, be abejo, susidurdavo ir su paslaptingai jiems atrodančiais žmonėmis, nešančiais knygas ir laikraščius. Jie matydavo, kaip tuos daiktus namiškiai išslapsto po visokias kertes.

Tie žmonės ir tokie spaudiniai vaikams kūrė knygos paslaptį. Tad jie geidė kaip nors su jomis susipažinti, jas pavartyti ar pažiūrinėti, paskaityti ar paklausyti, kas jose rašoma… Jonas Biliūnas dar vaiko metų matė ir patyrė tą varganą ir pavojingą lietuviškos knygos dalią. Sumanytame novelių cikle Kūdikystės sapnai vieną kūrinį rašytojas buvo numatęs kaip tik šiai temai („Tėvo knygynas – kaip kartą motina slėpė tėvo knygas kamaros pečiaus pelenuose ir į užantį“).

Lektūros pa(si)rinkimo problemos

Su lietuvių gimnazistų ir nebesimokančių paauglių skaityba buvo susiję tokie svarbūs lektologijos klausimai kaip lektūros pasirinkimas, atitikimas amžiui ir supratimui, apskritai jos meninė ar dalykinė kokybė. Vienur kitur tokie skaitymo dalykai kliudyti ir aptariamuoju laikotarpiu8. Vis dėlto dažniausiai šios skaitymo problemos apibūdintos ir vertintos jau iš laiko perspektyvos – dažniau pačių skaitytojų, rečiau – kitų autorių atsiminimuose ar publicistikoje.

Rytų apeigų vyskupui Pranciškui Bučiui, kuris nuo 1883 m. mokėsi Marijampolės gimnazijoje, knygų, tinkamų, jo amžiui ir išsilavinimui“, iš savo bibliotekos parinkdavęs Slavikų klebonas Bacevičius. Paauglės Ivanauskų dukros (būsimosios rašytojos Sofija ir Marija), niekieno neprižiūrimos ir nepatariamos, skaitė visa, kas pakliūdavo į rankas. Sofija autobiografijoje prisipažįsta, kad ji su seserimi paauglystėje dažniau griebdavosi „sentimentalios lektūros, kuri joms buvo lengvesnė ir įdomesnė“, nors tėvo bibliotekoje buvę lenkų ir kitų rašytojų įžymių kūrinių. Kaip pabrėžia Lazdynų Pelėdos tyrėja Petrė Česnulevičiūtė, ta jų lektūra, žadindama fantaziją, bevaises svajones, atitraukdama nuo realybės pa­saulio, labiau kenkė, negu davė naudos.

Kritiškai vertinti A. Dambrausko ir kitų lietuvių gimnazistų šiauliečių skaityti tais laikais tarp jų populiarūs Aleksandro Diuma kūriniai (Grafas Montekristas ir kt.), Vaižganto vadinti „romansopalaikiais“, taip pat Georgo Borno Ispanų rūmų paslaptys, kriminaliniai Gabarioto pasakojimai ir pan. A. Jakšto iš dėdės bibliotekos imtos XVIII a. pab.–XIX a. pr. beletristikos knygos to paties Vaižganto apibūdintos kaip „vieni niekai“. Kaip mena minėtasis M. Vaitkus, žalos jam pridarę progimnazijoje skaityti E. Zola kūriniai: „Aiškiai neigiamai paveikė jauną vaizduotę, širdį, sielą Emilio Zola ‘Tereza Raken’.“

Tuo tarpu M. Biržiškai knygų pasirinkimo ir skaitymo laisvė prastos įtakos nepadariusi. Minėtoje autobiografinėje knygoje jis pažymi: „Nesigailiujo (t. y. tėvo. – G. R.) suteiktos man skaitymo laisvės, nesijuntu, kad kas skaityta būtų kaip nors mano būdą iškreipę.“

Kaip matyti iš pateiktos medžiagos, lietuvių gimnazistų ir apskritai paauglių lektūroje (ne pagal mokymo programas) vieną iš svarbiausių vietų užima klasika tapę Danielio Defo, F. Kuperio arba to laiko amžininkų M. Rido, Ž. Verno, G. Emaro ir kitų kūriniai. Jie, kaip žinome, yra tarp mėgstamiausių ir vėlesniųjų kartų, net mūsų meto jaunimo, lektūroje. Menkiausiai iš minėtųjų gal pažįstamas G. Emaras (1818-1883) – prancūzų rašytojas, kurio knygų jaunimui išversta ir į lietuvių kalbą (Arkanzaso traperiai, 1929; Tvirtoji ranka, Gambusinas, 1961).

Apžvelgtoji spaudos draudimo laikų lietuvių vaikų ir paauglių skaityba – ypatingas ir svarbus lietuvių lektologijos istorijos reiškinys. Be abejo, jis tirtinas ir toliau. Šis straipsnis – vienas tokio tyrimo fragmentas.

———————————————————-

¹ VAIŽGANTAS. Kunigų vargai draudžiamuoju laiku. Raštai. T. 13. Vilnius, 2001, p. 72.

² VAIŽGANTAS. Katekizmas ar gali užstoti elementorių? Išmintingas ir reikšmingas mokinimas vaikų namie. Raštai. T. 6. Vilnius, 1995, p. 12, 24.

³ VAIŽGANTAS. Ką gali padaryti valsčiaus sūdąs. Raštai. T. 5. Vilnius, 1994, p. 64.

⁴ 1940 m. lapkr. 27 d. rašyta Antano Valaičio „Autobiografija“ // Lietuvos mokslų akademijos Centrinis archyvas. F. 2, ap. 1, b. 35, 1. 102.

⁵ ŠLIŪPAS, Jonas. Rinktiniai raštai. Vilnius, 1977, p. 227.

⁶ Literatūra ir kalba. T. 20. Vilnius, 1987, p. 330.

⁷ BIRŽIŠKA, Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose. Kaunas, 1938, p. 136, 145.

⁸ Iš Kauno / R. A. // Varpas. 1894, nr. 3, p. 46-47.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2004 Nr. 4 (32)