Kaip gimė garsioji Viljamo Šekspyro frazė

 

Anthony Horowitzas, kurio knygos Velnias ir jo berniukas* vertimas jau pasiekė knygynus, yra žinomas Lietuvos skaitytojams. Tie, kuriuos sudomino Pasvilusių Padų mokyklos nuotykiai bei kiek makabriškas autoriaus humoro jausmas, šįkart turės progą susipažinti su XVI a. Londonu. Nors pasakojimas turi aiškius chronologinius rėmus (XVI a. pabaiga), jame veikia istoriniai asmenys (Elžbieta I, Viljamas Šekspyras ir kiti), išmonės jame neką mažiau. Ne tik išmonės, bet ir, kaip sako autorius, sąmoningų klaidų (p. 166).

Knygos siužetas kuriamas pagal pasakoms įprastą modelį. Čia veikia karalienė (Elžbieta I), kuri prašo savo burtininko Džono Di suteikti informacijos apie seniai dingusį asmenį, vardu Robertas. Magijos seanse dalyvauja ir kalbanti katė, išsiskirianti įžvalgumu ir sąmoju. Sužinome, kad paslaptingasis Robertas miręs, tačiau Fremlingheme tebegyvena jo sūnus. Tolesnis pasakojimas – apie našlaitį Tomą Sakalininką, kurį Viljamas Vanagas, karalienės siųstas žmogus, turi atgabenti į rūmus. Tačiau Viljamas, išlaisvinęs berniuką iš godžių, netašytų jo šeimininkų, žūva nuo Gamalielio Žiurkiaus rankos. Prasideda nuotykių kupina kelionė į tolimą ir nepažįstamą Anglijos sostinę, o vaiko sutikti žmonės – ir geranoriai pagalbininkai, ir žiaurūs apgavikai, tykantys naivios aukos. Knygelės apimtis nedidelė, veiksmas vyksta sparčiai, tad ją praryji vienu prisėdimu. Todėl ji turėtų patraukti šiuolaikinius skaitytojus, juolab kad ir pati kalba nesudėtinga, artima šnekamajai. Galima sakyti, kad herojų charakteriai daugiausia ir atsiskleidžia iš dialogų (ypač ryškūs neigiamų veikėjų tipažai). Dėl tos pačios priežasties nemaža dalis vaizduojamų asmenų, net pagrindinis veikėjas Tomas, atrodo kiek schemiški, tarsi neturintys vidinio pasaulio, o kai kurie apibendrinimai akivaizdžiai išplaukia iš pasakotojo lūpų – ne iš sąmonės (pavyzdžiui, p. 27).

Istorinį koloritą stengiamasi suteikti ir XVI a. Londonui. Kaip ir dauguma didžiųjų to meto Europos miestų, jis purvinas, triukšmingas, pilnas apsukrių sukčių ir atvykėlių laimės ieškotojų. Tarp jų atsiduria ir Tomas. Mėgindamas išvengti susidūrimo su persekiojančiu Žiurkiumi, berniukas patenka į Džeimso Grimlio, kuris vaikus žaloja („pritaiko“) ir taip tampa jų „darbdaviu“, rankas. Tik per plauką išvengęs šios egzekucijos, Tomas pakliūva į Molės Kišenvagės globą. Tačiau pasirodo, kad jo gelbėtoja irgi turi savų tikslų. Dorasis Tomas, pamatęs ją vaidinimo metu vagiliaujant, sukelia Enfilde sąmyšį, ir ši nori jam atkeršyti, bet vėliau persigalvoja įvertinusi, kad jis „pernelyg kvailas“ suprasti, ką padaręs. Molės skatinamas imtis kokios nors veiklos, Tomas ryžtasi tapti artistu ir dalyvauja atrankoje į Rožės teatrą. Nors šis Tomo bandymas nesėkmingas, Horowitzas pasinaudoja proga aprašyti įsivaizduojamą berniuko susitikimą su žymiuoju (tuomet – dar tik pradedančiuoju) rašytoju Viljamu Šekspyru. Prisistatydamas Šekspyras prašo save vadinti Vilu arba Bilu, o tolesnį jų pokalbį galėtume laikyti frazės „to be or not to be“ „priešistore“:

„– Tad ar prasideda B, ar ne B? – paklausė jis.

– B ar ne B. B ar ne B! – Šekspyro akys nušvito, staiga jis išsitraukė plunksną ir kažką pakeverzojo ant vieno iš lapų. – Tai gražu, – pastebėjo jis. – Galėčiau tai panaudoti“ (p. 81).

Susipažinusieji su rašytojo kūryba šį epizodą nesunkiai iššifruos. Kita vertus, vargu ar galima įsivaizduoti skaitytoją, kuris „sunkiasvorę“ klasiką sklaidytų kartu su paaugliams skirta lektūra. Knygelėje esama vertėjos pastabų apie prasmes, kylančias iš anglų kalbos žaismo, tačiau kai kuriais atvejais būtų pravertę ir išsamesni komentarai (galvoje turima ne tik minėtoji nuoroda į Šekspyro pjesę Hamletas, bet ir užuomina apie Kalno pamokslą (p. 7), – vertėjo nurodyti jei ne konkrečią vietą, tai bent Evangelijos kontekstą; kažin ar paauglių žodyne dažnas žodis „menestreliai“ (p.51) ir kt.).

Na, o Tomo karjera, nepavykus tapti Rožės teatro artistu, klostosi paslaptingoje Sodo vaidintojų draugijoje. Rengiamas spektaklis „Velnias ir jo berniukas“, kuriame Tomas gauna Berniuko vaidmenį. Trupės vadovas daktaras Mobijus, pagrindinio vaidmens atlikėjas, ne mažiau įtartinas už vaidinamą personažą. Su kitais trupės nariais jį sieja klastingas sumanymas ir išdegintas ant riešo ženklas (kaip vėliau paaiškėja, liudijantis priklausymą slaptai ispanų organizacijai „Gardūna“). Nors ir kankinamas įvairių abejonių, Tomas lieka trupėje. Per vaidinimą rūmuose jis pagaliau suvokia tikrąjį apsimetėlių tikslą – nužudyti karalienę – ir stoja jos gelbėti. Įtampa knygoje išlaikoma iki galo – gelbėtojas palaikomas Jos Didenybės užpuoliku ir pasmerkiamas myriop, tačiau nuo kartuvių Tomą išgelbsti buvę persekiotojai – Molė ir Žiurkius. Moralas klasikinis – už gerus darbus atlyginama geru, už blogus – blogu.

Knygos pabaigoje įmenama dar viena mįslė – Tomas pasirodo besąs nesantuokinio Elžbietos sūnaus (pradžioje minėtojo Roberto) palikuonis. Nežinia, kaip į šio nepatvirtinto fakto literatūrinę interpretaciją reagavo Horowitzo tautiečiai, bet tokia tema, pasirodo, nėra tabu ir vaikų rašytojams. Ar šiuo atveju mokytojas turėtų leistis į svarstymus apie to meto rūmų užkulisius? Vis dėlto norom nenorom peršasi ir kita išvada – vaikų literatūra neišvengiamai patiria šiuolaikinės žiniasklaidos poveikį: siužetas gimsta iš mažos sensacijos, primenančios banalių serialų fabulą, o pabaigoje laukia laiminga atomazga. (Toks paaiškinimas ateina į galvą dar ir dėl to, kad Horowitzas yra produktyvus kino ir televizijos scenaristas, taip pat rašantis ir teatrui.)

Knyga daro prieštaringą įspūdį. Bandymas nukelti skaitytojus į XVI a. Angliją, žaidimas realijomis ir vardais, improvizacija praeities faktais yra tai, kas šioje knygoje patraukliausia. Tačiau neišvengta joje ir tam tikrų schemų (turimi galvoje tiek veikėjai, tiek pats siužetas), užmojis parašyti šmaikščią, originalią istoriją nėra įgyvendintas iki galo.

Dar pora žodžių dėl knygos redagavimo. Nors skaitytojai, sekdami greitą vyksmą, apie lietuvių kalbos taisykles gal ir negalvoja, bet knygos rengėjai turėtųjų paisyti. O klaidelių (neminint korektūros) likę visokių. Ir jeigu manome, kad paaugliai knygas vis dar skaito, tai turbūt sutiksime, kad šio to iš jų ir išmoksta. Vadinasi, ir rengti jas reikėtų atsakingiau.

——————————————–

* HOROWITZ, Anthony. Velnias ir jo berniukas / iš anglų k. vertė Galina Baužytė-Čepinskienė. – Vilnius: Versus aureus, 2004. – 168 p.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2004 Nr. 4 (32)

 

Įžanginis

MANO MOKYTOJAI DZIN...

Straipsniai

KĄ IR KAIP VAIKAI IR PAAUGLIAI SKAITĖ SPAUDOS DRAUDIMO LAIKAIS
APIE LIETUVIŠKUS NONSENSO ILIUSTRACIJŲ VARIANTUS

L. M. Montgomery 130-osioms gimimo metinėms

KAI LIKIMAS DILGČIOJA PIRŠTŲ GALIUKUOSE (Rašymo tema Lucy Maud Montgomery kūryboje)

Mano vaikystės skaitymai

DANTIS VALYTIS IRGI NE VISIEMS VAIKAMS PATINKA...

Atidžiu žvilgsniu

Linksmai dramatiškas psichologinis virsmas
Gyvenimas narve
Neįgalaus penkiolikmečio nutikimai
Jūsų miestą suris Londonas, o jūsų laiką – „Mirtingos mašinos“

Laiškai

LAIŠKAI

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai