Gyvenimas narve

 

Žinomo Anglijos rašytojo Roberto Swindellso apysaka Bjaurius* (1999) patvirtina mintį, kad gera paauglių literatūra nepaiso nei temų, nei problemų tabu. Naujoji verstinė knyga lietuvių vaikų ir jaunimo literatūros kontekste kalba netikėta, ganėtinai paslaptinga tema – čia atskleidžiamas vaiko gyvenimas šeimoje, priklausančioje religinei sektai. Morta Djuhorst, dvylikametė mergaitė, gyvena keistą, suvaržytą, uždarą, aplinkiniams nesuprantamą gyvenimą.

Knyga patraukia intymia pasakojimo strategija, čia kalbama pirmuoju asmeniu. Pasakoja du vaikai, taigi vaizduojamąjį pasaulį regime iš dviejų perspektyvų – Mortos ir Skoto. Visoje apysakoje nuosekliai priešinami keistasis niūrusis Mortos ir įprastasis šviesusis Skoto pasauliai.

Šioje apysakoje itin svarbus daugiaprasmis narvo įvaizdis. Iš tiesų Morta gyvena tarsi keleriopame narve: Dorųjų religinė sekta – namų, šeimos „kalėjimas“ – izoliacija mokykloje – visai realus Bjauriaus narvas. Kaip jautriai mergaitei išgyventi tokioje nežmoniškoje aplinkoje? Tačiau knyga teigia, kad net tokioje tamsos karalystėje gali ir turi atsirasti vilties žiburys (sesers Merės ir klasės draugo Skoto siužetinės linijos).

Griežta religinė sekta reglamentuoja visas savo narių gyvenimo sritis. Dorieji privalo gyventi absoliučiai asketiškai. „Ką veikiate sekmadieniais? Ilgai miegate, sočiai pusryčiaujate, važiuojate pasivažinėti mašina?“ (p. 19). Morta papasakoja, kaip sekmadienius leidžia ji: „Prasideda šeštą, vasara ar žiema. Lietus ar giedra. Skamba mano žadintuvas. Keliuosi, prausiu rankas ir veidą šaltu vandeniu, apsirengiu ruda suknele, kurią pasiuvo mama, pasikloju lovą ir susitvarkau kambarį. Jei žiema, visa tai darau tamsoje. Šešios keturiasdešimt penkios nulipu žemyn. Jokios elektros šviesos, jokios šilumos, jokių pusryčių. Tik žvakė dega tėvo stalo gale, kur jis sėdi su didele Biblija. Kitame gale, tamsoje, jei žiema, sėdi motina“ (p. 19). Vėliau ilgos valandos bažnyčioje: „Pastatas šaltas ir tuščias. Sėdime ant kietų medinių kėdžių ir negalima sukinėtis. Net mažiausi vaikai turi sėdėti visiškai ramiai ir nesiblaškyti. Gal norit kada pabandyti, vidury žiemos, kai esate alkani, o kojos šlapios, nes į batus prikrito sniego. Sakykit sau, kad Dievas jus myli. Nepadės“ (p. 20). Šis plačiau pacituotas epizodas vaizdžiai perteikia visos apysakos nuotaiką, atspindi asketišką dvylikametės mergaitės gyvenimą.

Šeima neturi televizoriaus, kompiuterio, Mortai draudžiama rengtis šiuolaikiniais, madingais drabužiais, klausytis populiarios muzikos. „Dorieji tiki, kad per popmuziką jaunus žmones pasiekia velnias. (…) Kartą praėjusiais metais pamiršau, ir kai tėvas įsijungė ryto žinias, užgrojo Madona, o aš gavau lazdų. Iš tiesų tai rykštė, bet tėvas vadina lazdomis“ (p. 9). Parduotuvėje te-perkami būtiniausi maisto produktai, o prie saldumynų lentynų šiukštu nė nesustojama. „Visa tai tuštybė“, – sako Mortos mama. Jos nuomone, „šventės – pagonims, kurie negali savęs valdyti“ (p. 59). Bet svarbiausia – Morta negali parsivesti į namus draugų, iš viso jų negali turėti.

Galima įsivaizduoti, ką mergaitė iš tokios šeimos turi iškęsti mokykloje. Dėl naminių drabužių ją visi pravardžiuoja Skudurine Onute, tikru vardu nevadina. „Nekenčiu savo vardo. Jis iš Biblijos, bet vaikams atrodo kvailas“ (p. 5). Klasėje ji kitokia, atstumtoji: „Nemanau, kad ji turi utėlių, bet tarp jos ir mūsų suolų yra tarsi plyšys, ir niekas jai nepaskolins liniuotės“ (p. 7-8). Tačiau atskirtis dar ne pats baisiausias dalykas. Vargšė mergaitė yra persekiojama, visaip užgauliojama. „Po pamokų žaidžiamas toks žaidimas – Vykis Skudurinę Onutę. Kas nors pradeda dainuoti – vykis Skudurinę Onutę, vykis Skudurinę Onutę, vykis Skudurinę Onutę – tiesiog taip. Tada prisideda dar keli, ir kai jų būna maždaug dešimt, pasileidžia paskui ją“ (p. 8). Kai klasėje organizuojama Henglando ekspedicija, Mortai, žinoma, nepavyksta į ją išsiprašyti, o klasei tai – dar viena proga pasityčioti. „Ko labiausiai norėčiau, tai su kuo nors pasikalbėti. Apie savo gyvenimą. Apie tai, kas vyksta namuose. Suprantate – aš žinau, kodėl vaikai manęs nekenčia. Žinau, kad jiems atrodau keista, bet aš juk ne tokia. Tikrai ne. Viduje aš tokia kaip jie. Man patinka popmuzika, televizija ir drabužiai, bet negaliu jų turėti. Tai uždrausta“ (p. 14).

Blogiausia, kad ir namie Morta negali atsikvėpti, pailsėti. Dar prasčiau. Šeima slepia kraupią paslaptį: namo rūsyje, narve, laikomas Bjaurius. „Vienas iš mano darbų – pamaitinti Bjaurių. Tai blogiausias dalykas. Blogiau nei tampymas už plaukų, prasivardžiavimas ar persekiojimas“ (p. 6), – sako Morta. Kas gi tas Bjaurius, koks tai siaubūnas? Į šį klausimą teatsakoma apysakai besibaigiant. Visą laiką išlieka intriga, pasakojimo stilistika netgi primena detektyvą. (Dėl šių ypatumų knyga, manytina, bus patraukli paaugliams, tačiau rekomenduotina ji vyresniesiems paaugliams.)

Bjaurius – mažas berniukas, vyresniosios sesers Merės, pabėgusios iš šių namų pragaro, pavainikis sūnus. Merei meluojama, kad jos vaikas seniai įsūnytas, o tiesa – makabriška, nežmoniška. Skotas, sužinojęs baisiąją paslaptį, nelieka abejingas, jis žūtbūt stengiasi bevardį (!) berniuką išvaduoti. Net ir Mortai tik dabar visiškai atsiveria akys: „Pažiūrėjau į vaiką ir tarytum jį pirmą kartą pamačiau kaip vaiką. Jis nebuvo pabaisa, kaip kažkada maniau, ir joks nepatogumas, kurį man užkrovė. Ir ne kankynė ar gėdinga paslaptis; jis buvo vaikas: gležnas, gražus, pilkaakis vaikas, kuris turėtų būti saulėje su kitais šešiamečiais, netupėti uždarytas, kuopiamas ir šeriamas kaip perekšlė višta“ (p. 153). Svarbiausia, kad Morta, padedama Skoto, išmoksta didžiąją savo gyvenimo pamoką: „Spoksojau į jį ir pagaliau suvokiau visą didumą to blogio, prie kurio prisidėjau“ (p. 153). Dailininko Romualdo Balinsko knygos viršelyje vaizduojamos dvi rankos: beformė Bjauriaus ir daili, gležna pilkaakio berniuko, Mortos ar bet kurio kito vaiko, į kurį žiūrima su meile. Slaptinga metafora, kuri kviečia susimąstyti. Kaip ir apysakos pavadinimas – Bjaurius. Juk tai ne vaiko vardas, tai fanatizmo, aklos neapykantos, bukaprotiškumo įvardijimas. (Beje, vertėjai gerai pavyko išversti apysakos pavadinimą.)

Kaip matyti, knyga pasakoja apie labai sunkius vaiko išgyvenimus. Tokių ji gali sukelti ir skaitytojams. Bet tai kūrinys, kuris nepaliks abejingų. Puiki medžiaga mokykloje surengti literatūrinį teismą ar disputą (dėmesio, mokytojai!). Pagaliau tai knyga, kurią, pradėjęs skaityti, garantuotai baigsi. O tai juk brangintinas knygos bruožas, kai kalbame apie paauglių skaitybą.

Dera atkreipti dėmesį ir į spalvingas, taiklias veikėjų charakteristikas, vaizdingus, reljefiškus skurdaus interjero aprašymus. Skoto žvilgsnis skvarbus, ironiškas: „Pamačiau ją su dviem surūgėliais. Greičiausiai jos tėvai. Turėjot juos pamatyti. Švietė saulė ir vis dar buvo šilta, bet tėvukas vilkėjo storą juodą paltą beveik iki kulkšnių ir juodą plačiabrylę skrybėlę, moteris apsirengusi beformiu rudu skuduru, kurį būtų gėda kabinti ir labdaros parduotuvėje. Skrybėlė tokia sudėvėta, kad, rodos, jai ant galvos užsiropštė žiurkė ir padvėsė“ (p. 22). Štai kokius Skotas pamato Mortos namus: „Kambarys buvo dviem laiptų maršais aukščiau, laiptai tamsūs ir cypiantys. Senuose nespalvotuose filmuose tokiose vietose moterys užmušamos žalvarinėmis žvakidėmis, ir tikrojo žmogžudžio nerodo, tik šešėlius ant sienų. Kvepėjo drėgme“ (p. 96). Pati Morta taip pat moka būti ironiška, šypsotis pro ašaras, kartą ji savo šeimą pavadina Adamsų šeimynėle. Išgyventi Mortai padeda slaptavietė po grindimis, kur ji laiko brangius širdžiai dalykėlius: suklijuotus Merės atvirukus (tėvas juos suplėšydavo neskaitytus), mergaitiškus žurnalus, popdainininkės plakatą, iškarpą iš laikraščio su užrašu VAIKŲ PAGALBOS LINIJA ir numeriu. Šią dramatišką istoriją papildo, suteikia gaivių spalvų ir šviesos pirmosios meilės motyvas. Mylėti – tai būti atsakingam, padėti kitam. Mylėti – tai griauti užtvaras, atverti narvo duris.

R. Swindellso knyga iš tolo primena kitus užsienio autorių minorinio skambesio kūrinius: Vladimiro Železnikovo Baidyklę, Angelos Sommer-Bodenburg Haną, mažąjį Dievo angelėlį, Renatos Welsh Drakono sparnus. Stiprių šio tipo lietuvių autorių apysakų vaikams neturime. Tiesa, galime pasidžiaugti nors apsakymais. Smagu būtų sulaukus tokios tonacijos ir tokios meninės kondicijos apysakos, koks yra, pavyzdžiui, Vytautės Žilinskaitės apsakymas apie bedalį vaiką „Riedučių skrydis“.

__________________________

* SWINDELLS, Robert. Bjaurius / iš anglų k. vertė Ieva Venskevičiūtė. Vilnius: Gimtasis žodis, 2004. 157 [3] p.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2004 Nr. 4 (32)

Įžanginis

MANO MOKYTOJAI DZIN...

Straipsniai

KĄ IR KAIP VAIKAI IR PAAUGLIAI SKAITĖ SPAUDOS DRAUDIMO LAIKAIS
APIE LIETUVIŠKUS NONSENSO ILIUSTRACIJŲ VARIANTUS

L. M. Montgomery 130-osioms gimimo metinėms

KAI LIKIMAS DILGČIOJA PIRŠTŲ GALIUKUOSE (Rašymo tema Lucy Maud Montgomery kūryboje)

Mano vaikystės skaitymai

DANTIS VALYTIS IRGI NE VISIEMS VAIKAMS PATINKA...

Atidžiu žvilgsniu

Linksmai dramatiškas psichologinis virsmas
Neįgalaus penkiolikmečio nutikimai
Kaip gimė garsioji Viljamo Šekspyro frazė
Jūsų miestą suris Londonas, o jūsų laiką – „Mirtingos mašinos“

Laiškai

LAIŠKAI

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai