Neįgalaus penkiolikmečio nutikimai
Marko Haddono Tas keistas nutikimas šuniui naktį* – tai knyga apie neįgalų paauglį, apie penkiolikmetį Kristoferį Būną, sergantį viena iš autizmo formų, kuriai būdingas Aspergerio sindromas. Sudėtinga vaikų, o šiuo atveju – vyresniųjų paauglių literatūros problematika mums jau nėra labai didelė naujiena. Gal tik įdomiau ir neįprasčiau, kad tai knyga ne apie fizinę, bet apie psichinę negalę. Nors užsienio skaitytojų jau ir tai nebestebina. Oksfordo vaikų literatūros žinynas (The Oxford Companion to Childrenʼs Literature) teigia, kad susidomėjimas fizine ir psichine negale Vakarų pasaulyje ypač išaugo XX a. aštuntajame dešimtmetyje, ir tai sudarė prielaidas atsirasti vaikų lektūrai, kurioje neįgaliųjų gyvenimas pristatomas kaip normalus ir gana laimingas. 1981-aisiais, Tarptautiniais neįgaliųjų metais, bibliotekininkai buvo skatinami sudaryti ir siūlyti vaikams literatūros, kurioje svarbų vaidmenį vaidina neįgalieji, sąrašus. Tokios lektūros gausa ir įvairovė tikriausiai paskatino literatūrologus sukurti terminą „problem fiction“, kurį turbūt galėtume versti „problemų proza“. Žinoma, šis terminas apima ne tik neįgaliųjų problemas vaizduojančias knygas, problemų prozai priskirtini ir kiti probleminiai klausimai – skyrybos (tai itin dažna šiuolaikinėje paauglių literatūroje, beje, ir viena iš šios knygos temų), prievarta, urbanizacija, įvaikinimas ir t. t. Pati problema knygos vertės nelemia, tad meninė problemų prozos amplitudė gana plati: nuo sausų ir smulkių aiškinimų iki saldžių, pagal muilo operų modelį parašytų knygų…
Lietuvoje tokios verstinės lektūros bibliotekėlė dar tik formuojama, taigi reikia džiaugtis, kad ją papildys dar viena nebloga ir gana operatyviai išleista knyga – To keisto nutikimo šuniui naktį originalas pasirodė 2003 m.
Tam tikru požiūriu ši knyga yra iššūkis. Pirmiausia toms visuomenėms, kuriose tolerancijos tradicijos dar labai menkos. Tikriausiai autorius privers daugelį skaitytojų pasijusti labai nepatogiai arba mažų mažiausiai keistai – prisiminti, kaip nuo vaikystės buvome mokomi: nežiūrėk (nespoksok) į ne tokius, kitokius arba geriausiu atveju nekreipk į juos (perdėto) dėmesio. Šioje knygoje žmogus priverčiamas labai įdėmiai, lyg pro didinamąjį stiklą žvelgti į tokio – kitokio! – jaunuolio gyvenimą, į jo vidaus pasaulį. Dar daugiau – žvelgti jo akimis. Ir netgi dar daugiau – mąstyti jo mintimis. Kalbėti jo kalba. Visiškas įsigyvenimas – kitaip nepavadinsi. Todėl kai kam šią knygą skaityti iš tiesų bus sunkoka.
Tai knyga be jokio sentimentalumo. Jokio graudžiai ramaus, atlaidaus žvilgsnio į pagrindinį veikėją. Tikriausiai nuo to apsaugo pasakojimas pirmuoju asmeniu. Kartais net užmiršti, kad čia kalbama apie negalę, konkrečiai – apie Aspergerio sindromą, vieną iš autizmo formų. Pravartu žinoti, kas tas Aspergerio sindromas, nes tai gali tapti savotišku raktu skaitant ir suvokiant.
Aspergerio sindromas pavadinimą gavo iš Hanso Aspergerio, austrų psichiatro, kuris pirmasis 1944 m. jį aprašė, pavardės. Tai tarsi švelnesnis autizmo variantas. Žmonės, kuriems šis sindromas būdingas, vaikystėje pasižymi prastais socialiniais įgūdžiais, sunkesne verbaline komunikacija, socialine atskirtimi. Jų kalbos sandara gana keista, artikuliacija ir motorika nerangi, „sustabarėjusi“. Jų interesų laukas dažnai būna ribotas, specifinis.
Knygos autorius – ne tik rašytojas, bet ir mokytojas, kelerius metus dirbęs su fiziškai ir protiškai neįgaliais vaikais, todėl šis pasakojimas yra netgi pernelyg motyvuotas. Rašytojas neromantizuoja pagrindinio veikėjo. Kristoferis kartais elgiasi pernelyg vaikiškai, o kartais – pernelyg šaltai, logiškai. Jis net gana žiauriai viską apmąsto, pavyzdžiui, svarsto, kas būtų, jei nuo kokio nors viruso išmirtų dauguma Žemės gyventojų ir liktų tik keletas išrinktųjų, tokių kaip jis… Kristoferis viską mato, jo atmintis – fotografinė, jis viską supranta, bet negali atrinkti, kas svarbiausia. Jis pajėgia susidoroti su gausybe konkrečių uždavinių (logikos, matematikos ir t. t.), tačiau jausmai, prisilietimas vaikiną trikdo ir gąsdina. Kai labiausiai emociškai sukrečiančius įvykius (tariama mamos mirtis, žinia, kas vis dėlto užmušė šunį) pasakoja paauglys, kuris visai nesugeba suprasti emocijų, stilistinis, meninis efektas labai įdomus. Mat gyvenimą, supančią aplinką jis supranta tarsi pažodžiui…
Kai kurie kritikai tvirtina, kad ši knyga sukonstruota kaip detektyvas (pradinis ir pagrindinis motyvas – bandymas nustatyti, kas nužudė kaimynų šunį Velingtoną), ir pabrėžia tai kaip pranašumą. Bet reikia pasakyti, kad tai keistas, netradicinis detektyvas. Maždaug apie knygos vidurį detektyvinė knygos linija tarsi nutrūksta, arba, tiksliau pasakius, problema išsprendžiama. Herojus nustato, kas nužudė šunį, sužino, kad jo motina nėra mirusi, o gyvena su kitu vyru Londone. Toliau plėtojamas lyg ir nedetektyvinis detektyvas.
Kelionė į Londoną yra ne vien tolesnė detektyvo dalis ir ne vien veikėjo suartėjimas su jam svetimu pasauliu. Tai tarsi uždaro, hermetiško Kristoferio pasaulio griūtis. Jis yra priverstas iš naujo įvertinti kai kuriuos dalykus, kuriuos gana ilgai laikė savaime suprantamais. Jis tarsi išplėšiamas iš rutinos, kurią buvo susikūręs pats sau.
Autorius susitelkia tik į pagrindinio veikėjo mąstymą, poelgius, tačiau tai nė kiek nesusiaurina nei veiksmo erdvės, nei intensyvumo. Įtampa netgi didėja, ir skaitydamas gali pagauti save lyg kino filmą bežiūrintį – lauki geros pabaigos. Tačiau ji neįmanoma, autorius neužsimiršta, kad rašo apie nepagydomą ligą, ir jokio pagerėjimo, grįžimo į normalų pasaulį čia negali būti. Žiauru. Bet taip yra. Taigi knygos pabaiga neįgauna holivudinio sentimentalumo, nors kartais (labai retai) ir balansuoja ties tokia riba. Štai kad ir paskutinis knygos sakinys: „Ir aš žinau, kad galiu tai padaryti, nes vienas nuvažiavau į Londoną ir įminiau mįslę Kas užmušė Velingtoną, ir suradau savo Motiną, ir buvau drąsus, o tai reiškia, kad galiu padaryti bet ką“ (p. 260). Ir tuoj pat pateikiama Kristoferio sukurta matematikos užduotis, primenanti, kad ši knyga yra kitokia, netradicinė.
Netradicinis ne tik knygos vaizduojamasis objektas, bet ir struktūra, tekstas: nenuosekli skyrių numeracija, matematikos uždavinių, galvosūkių, brėžinių, žemėlapių, schemų, išsamaus traukinių tvarkaraščio, geležinkelio stoties tablo užrašų, nuotraukų ir dar kitokie intarpai. Su tokia postmodernia teksto konstrukcija greičiausiai susiduriame pirmąkart…
O gal ši knyga – XXI amžiaus metafora?.. Turiu galvoje amžių, kuriame visiškai nevaldomas informacijos srautas. Atsiverskite 201-202 knygos puslapius, kuriuose užfiksuotos reklamos ir informacijos simbolių tinklas, ir suprasite, apie ką aš… Paskui pabandykite įsivaizduoti didmiesčio (ne Vilniaus) gausmą, judesius, kvapą, šviesas… Ir nors nesergate jokia psichikos liga, galbūt jus vis tiek apims neaiškus nerimas, pakirs kojas, užplūs baimė… Juk dažnai nereikia jokios ligos, kad bent truputį išsigąstum to, kas nauja, arba to, kad jau nebepajėgi apdoroti visos tave atakuojančios informacijos.
Knyga pristato daug gyvenimo aspektų, kiekvienas ras sau įdomesnį, svarbesnį. Vienus patrauks minėtoji detektyvinė fabula, kitus – pasiaukojančio, be galo kantraus tėvo ir be galo nekantrios motinos paveikslai. Knygos adresatas – ne mažiau intriguojantis. Kaip rašoma ketvirtajame viršelio puslapyje, Anglijoje ši knyga vienu metu išleista ir suaugusiesiems, ir vaikams…
Vaikų, o gal tiksliau būtų sakyti – paauglių literatūroje nebeliko tabu, nebeliko neliečiamų temų, problemų. Tad kas toliau, gerbiamieji leidėjai?
——————————————————————————–
* HADDON, Mark. Tas keistas nutikimas šuniui naktį / iš anglų k. vertė Birutė Bersėnienė. Vilnius: Tyto alba, 2004. 262 [2] p. ISBN 9986-16-347-1.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2004 Nr. 4 (32)
