MANO MOKYTOJAI DZIN...
Kalbėjausi su Ugne, tada dar šeštoke, apie knygas. Išklausęs jos džiugius įspūdžius, pasakiau, kad mokytoja ja turbūt negali atsidžiaugti. „Ai, mano mokytojai dzin – ar aš skaitau, ar neskaitau. O klasiokai vis labiau manimi baisisi – kaip galima šitiek skaityti!? Koks iš to malonumas?..“
Prieš keletą metų, vasarodamas netoli savo vaikystės kraštų, išgirdau vieną mamą lyg klausiant, lyg guodžiantis. Pasirodo, jauna jos vaikų mokytoja lituanistė, pavasarį paprašyta duoti kokį nors rekomenduotinų knygų sąrašą, nuoširdžiai nustebo – o kam? Ak, kad tai būtų girdėję mano šviesaus atminimo mokytojai lituanistai…
Šią vasarą ilgai varčiau rankose „Alma littera“ lankstinuką „Tapk knygų karaliumi!“ Jame – spalvingi viršeliai knygų, kurias iki rugsėjo pradžios buvo galima įsigyti su neįtikėtina nuolaida. Sumanymas tarsi kilnus. Tačiau nesunku susigaudyti, kad tai ir rinkodaros triukas – parduoti sunkiai perkamas knygas. Akis užkliuvo už man brangaus pavadinimo: Selma Lagerlöf, Portugalijos karalius. Knyga išleista 2001 m. Tai antrasis leidimas. Pirmasis pasirodė 1957 m., ir paprastoje bibliotekoje jo tikrai nesurasi. Autorė – Nobelio premijos laureatė. Kūrinys – programinis, jo ištraukos įeina į vadovėlį. Didžiajai daugumai mokinių šis tekstas patinka. Tiražas – 3000 egz. Kaina – 10 Lt. Iki šiol (netgi po tos „Karalių“ akcijos) šią knygą vis dar rasime dažname knygyne. Lietuvoje, kiek žinau, yra apie 2000 bendrojo lavinimo pagrindinių mokyklų su bibliotekomis. Tad ką mums rodo ši Portugalijos karaliaus matematika? Kad mokytojai dėsto kūrinius jų neskaitę. O jeigu šitaip darytų neskaitę, pavyzdžiui, Baltos drobulės ar Altorių šešėly!..
Vos prieš kelias dienas seminare viena bibliotekininkė paklausė, kaip aš žiūrįs į tokį reiškinį, kai atėję septintokai prašo Baricco Šilko ir nustebusiai bibliotekininkei paaiškina – mokytoja liepė (na, tikėkimės, gal tik sakė, siūlė). „Žiūrėti“ į tokius dalykus ir atsakyti į panašius klausimus nežinant platesnio konteksto sunku. Tačiau įtariu, kad tai – vienas iš lituanistų pedagoginio egoizmo atvejų: domėtis tik tuo, kas įdomu pačiam, o „nusileisti“ iki septintokų interesų ir amžiaus poreikių – beprasmis laiko gaišimas.
Ilgai rengiausi nerašyti apie visa šita piktai, ieškojau pateisinimų. Jų galima rasti. Sutinku: mokytojas lituanistas vertinamas ne už tai, kad išugdys skaitytoją, parengs žmogų gyventi kultūroje, o už tai, kad išmokys jį sudėlioti tinkamoje vietoje visus, kad ir diskutuotinus, kablelius.
Aha, dabar prisiminiau, kaip protingai šį rudenį „Dialoge“ apie tą kablelio problemą rašė – net diskusiją sukėlė – viena tikrai išmintinga mokytoja. Ginanti literatūrą. Visa širdimi pritariau beveik kiekvienam teiginiui, kol priėjau tokią frazę: „…mat kūrinio suvokimo pradedame mokyti tik nuo devintos klasės…“ Po velnių! (Tada tikrai mintyse nusikeikiau.) Tai ką, jeigu ne kūrinio suvokimą, jūs dėstote per literatūros pamokas aštuntoje, šeštoje klasėje, pagaliau ir pradinukams?!
Ką norėjau visais čia pateiktais pavyzdžiais pasakyti, mūsų žurnalo skaitytojams aiškinti nereikia. O tie, kuriems galbūt aiškinti reikėtų, „Rubinaičio“ tikrai neskaito. Tad turėčiau pasijusti maždaug taip, kaip kažkada pasijuto garsioji mūsų satyrikė Vytautė Žilinskaitė, kuri, pasak jos, tol iš peties kritikavo netikšas santechnikus, sukčius, vagilius, kol suprato, kad jie tai tikrai tų jos humoreskų neskaito…
O į „Rubinaičio“ skaitytojus derėtų prabilti kitu ištiktuku. Ne „dzin“, o „din di lin, din di lin“… Juk artėja Kalėdos! Neabejoju, kad po eglute padėsite bent po vieną knygą. Ir atsiprašau už tą „po velnių“… (Juk Kalėdos…)
Kęstutis Urba
Žurnalas „Rubinaitis“, 2004 Nr. 4 (32)
