Jūsų miestą suris Londonas, o jūsų laiką – „Mirtingos mašinos“

Kai kurios vaikų knygos turėtų būti pažymėtos specialiais ženklais – kaip kino ir televizijos filmai. Tuomet Philipo Reeveʼo knygos Mirtingos mašinos^* kamputyje turėtų puikuotis ženklelis „1-14“, kuris reikštų, kad turite šią knygą perskaityti, iki jums sukaks keturiolika metų. Kitaip fizikos mokslo žinios (ypač apie pagreitį, inerciją ir gravitaciją), daugybė kitų perskaitytų nuotykių ir fantastikos knygų, bent menkiausios nuogirdos apie socialines žmonijos raidos teorijas ir matyti kino filmai trukdys jums į šį kūrinį įsijausti.

Nors Mirtingų mašinų priešlapyje nurodyta, kad kai kuriose šalyse šios knygos populiarumas prilygsta J. K. Rowling knygoms (jos, regis, jau tampa skaitomumo lygmens etalonu), tačiau pats P. Reeveʼas nėra toks garsus kaip Hario Poterio nuotykių autorė. Jis gimė 1966 m. Braitone (Didžioji Britanija), ten ir išaugo, gyvena Deivone ir Dortmure, daug metų dirbo knygyne, kol susidomėjo animacinių filmų gamyba ir teatru. Nuo 1994 m. P. Reeveʼas pragyvenimui užsidirba piešdamas komiksus ir iliustruodamas knygas. Jo kūrybiniame bagaže – daugiau nei 40 iliustruotų knygų, iš kurių garsiausios – Žudikiška matematika, Baisios istorijos, Nuostabus numirėlis.

„Kad turiu talentą rašyti, supratau gana anksti – kai buvau septynerių ar aštuonerių metų“, –atsakydamas internete į jaunųjų gerbėjų klausimus, teigia rašytojas. Tačiau Mirtingos mašinos, išleistos 2001 m., – pirmoji išspausdinta P. Reeveʼo knyga. („Iki Mirtingų mašinų niekas mano knygų neskaitė“, – populiarumo pasigendančius jaunuosius autorius ramina rašytojas.) 2002 m. ši knyga apdovanota dviem prizais – „Golden Smarties“ 9-11 m. vaikų knygų kategorijoje ir „Whitebread“.

Po jos pasirodė trys pradinukams skirtos knygelės apie triukšmingus Barterio Beiliso nuotykius: Smaližius, Horacijus Nelsonas ir jo pergalė bei antroji Mirtingą mašinų dalis Grobuonies auksas (2003).

Vis dėlto nė vienas iš vėlesniųjų kūrinių taip nepatraukė skaitytojų dėmesio kaip Mirtingos mašinos, atsiradusios kaip hobis tarp iliustravimo darbų. „Norėjau parašyti fantastinę istoriją be elfų ir laumių, todėl konservatyviai ėmiausi patikrintos futuristinės tematikos. Mačiau, kaip mano gimtasis miestas plečiasi surydamas aplinkinius kaimus ir gyvenvietes. Tai privertė mane pamąstyti, kas būtų, jei gyvenime miestai tikrai rytų vienas kitą“, – pasakoja P. Reeveʼas.

Ir Mirtingose mašinose jie ryja – metodiškai ir negailestingai. Praėjus keliems tūkstantmečiams po šešiasdešimtminučio karo, kurio metu pasaulis susinaikino, ratuotas Londonas persekioja mobilius ir stacionarius miestus, miestelius ir priemiesčius, plėšydamas juos nasrais, jų gyventojus paversdamas vergais savo karščiu dvėsuojančiuose viduriuose, jų vertybes išsaugodamas savo muziejuose, o visas kitas dalis sunaudodamas kaip kurą. Tai normalu, tai pateisina Municipalinio darvinizmo dėsnis, kurio autorius mums nepaaiškina, bet kuris yra visiškai suprantamas ir priimtinas Mobilumo eros gyventojams. Jie kovoja dėl išlikimo su Antimobiliosios lygos miestais: kuro ir maisto atsargos senka, skurdus ir nustekentas pasaulis nebegali išmaitinti savo vaikų.

Tomas, trečiosios klasės Istorikų gildijos mokinys, dievinantis archeologą Tadeušą Valentiną, visiškai netikėtai sužino jo paslaptį ir dėl to patenka į žiaurokų įvykių sūkurį. Su to paties Valentino žiauriai sužalota našlaite Hestera Šo sprukdamas nuo juos persekiojančio bioroboto stalkerio Šraiko, keliaudamas miestų medžioklės plotais, jis dalyvauja gaudynėse ir persekiojimuose, gelbsti kitus ir gelbstisi pats, suranda naujų draugų ir čia pat jų netenka, suvokia kovos už teisę pasirinkti gyvenimo būdą prasmę ir sužino apie baisų senovės pasaulio ginklą MEDŪZĄ, galintį paversti Londoną nenugalimu. Tuo pat metu Valentino duktė Katerina kitais keliais taip pat išsiaiškina žudikišką tėvo paslaptį ir stoja į kovą su MEDŪZA, aukodama savo meilę tėvui ir gyvybę. Knygos pabaiga gera, kaip ir priklauso nuotykinėms vaikų knygoms, nors nei labai optimistinė, nei visiškai aiški.

Mirtingos mašinos priskirtinos kataklizmų, arba pasaulio pabaigos, žanro literatūrai. Nesužinome, koks buvo šešiasdešimtminutis karas, bet stebime po jo keistai mutavusį pasaulį, kuriame susipynė knygos autoriaus gyvenamojo laikotarpio atgarsiai (kaip praeitis), viduramžiai (mobiliųjų miestų pasaulio esatis) ir XX a. pradžios elementai. Pesimistinės prognozės šiek tiek prašviesėja tik kūrinio pabaigoje, kai Londonas sustoja, daug jo gyventojų ir pagrindiniai blogiukai žūva, o jaunieji herojai nutaria pailsėti. Šviesus Antimobiliosios Lygos miesto Batmunk Gompos aprašymas lyg ir rodo mobiliųjų miestų perspektyvą, tačiau tai veikiau dvelkia viduramžių mitais apie Tolimuosius Rytus kaip prarastojo rojaus vietą.

Mirtingų mašinų tekstas – pagaulus. Jis skirtas šiuolaikiniams jaunesniesiems ir vidurinio amžiaus paaugliams, turint omenyje jų polinkį į dinamiką ir stiprių herojų poreikį (tai, beje, patvirtina ir knygos apdovanojimas 9-11 m. skaitytojų kategorijoje). Bundanti Katerinos meilė Biviui, be abejonės, patiks mergaitėms, o technikos ir mūšių aprašymai – berniukams. Tiesa, dėl konkretaus adresato amžiaus galima būtų ir paabejoti, nes tik apie vienos herojės – Katerinos – amžių mes sužinome šiek tiek daugiau: šešioliktojo gimtadienio proga tėvas jai padovanoja auksinę kortelę, leidžiančią patekti į visus septynis mobiliojo Londono aukštus. Galima tik spėlioti, kad Bivis, Hestera ir Tomas – jos bendraamžiai, nors kai kurie pastarojo poelgiai būdingi mažesniesiems (Tomas apsišlapina iš baimės, kartais mąsto kaip pradinukas – ši yda būdinga ir kitiems veikėjams). Tačiau svarbiausia – knygoje karaliauja HEROJIŠKAS KLAJONIŲ NUOTYKIS, kurio labiausiai reikia būtent paaugliams.

Tai, kad Mirtingų mašinų teksto autorius – komiksų ir iliustracijų piešėjas, daro knygą kiek sunkiau skaitomą. Vaizdai, kuriuos lengva nupiešti, pulsuoja ryškumu, tvirtai nubrėžtomis linijomis, detalumu. Tai veikėjų portretai, apranga, mūšių scenos, ginklų, robotų, interjero aprašymai, perėjimai iš vienos veiksmo mizanscenos į kitą. Tačiau knygos vietose, kur reikia tikslesnių ir platesnių paaiškinimų, lieka daug neaiškumų – pradedant miglotu Municipalinio darvinizmo dėsniu, keistu Londono gyventojų susiskirstymu į gildijas ir baigiant nelogišku miestų siekiu būti mobiliais, nors taip jų gyventojai pasmerkiami badui, uždarumui ir neperspektyviam egzistavimui. Vien tik viduramžių ginklų naudojimą ateities pasaulyje, regis, galima paaiškinti autoriaus pomėgiu skaityti istorines knygas.

Teigiamu knygos bruožu laikyčiau pagrindinių herojų daugiaplaniškumą. Nei Tomas, nei Hestera, nei Katerina, nei Valentinas, nei Šraikas, nei Fang nėra vien tik geri ar vien tik blogi. Visi jie turi įvairiausių bruožų, kurie, įvairiose situacijose pamažu atsiskleisdami, rodo, kad ir gyvenimas nėra taip jau paprastai ir vienareikšmiškai apibūdinamas kaip geras ar blogas, teisingas arba neteisingas. Pikta ir kerštinga Hestera moka mylėti ir aukotis, besišypsanti ir visiems besistengianti padėti bebaimė Fang šaltai kalba apie tūkstančių žmonių nužudymą, Šraikas nori nužudyti Hesterą, nes nepaprastai ją myli, ir tik jos mirtis sulygins jų – roboto ir mirtingos mergaitės – būsenas, Katerina, pasmerkusi tėvą, vis tiek stengiasi jį suprasti ir pateisinti, bailus Bivis aukojasi dėl kitų, o Valentinas žudo ir tampa paklusnia valdžios marionete vien tik norėdamas padėti vienintelei dukrai.

Vis dėlto tuo pat metu juntamas ir kartais gan pigus autoriaus bandymas įsiteikti paaugliams griebiantis „spec. Efektų“. Bręstančioms paauglėms itin patraukli turėtų atrodyti Katerina, nes yra „žiauriai madingai apsirengusi“, nuolat aprašinėjamas jos garderobas ir šukuosena, tarsi ji būtų kokia infantili kino žvaigždutė. Būtent dėl to ji patrauklesnė nei blaiviai mąstanti, tačiau atstumiančio tiek charakterio, tiek išvaizdos Hestera. Berniukai turėtų su pasigardžiavimu skaityti apie akcentuojamus žudymo būdus: vis švysčioja stalkerio nagais pervertos krūtinės, liejasi kraujas, ritasi nukapotos galvos, kūnų dalys, dega žmonės, nepagailima net cypsinčios beždžionėlės. Nemaloniai operuojama maisto trūkumo Londone tema, su pasigardžiavimu aprašinėjant kanalizacijos vamzdžių turinio pilnus konteinerius, kuriuose mirksta ir miršta vergai, maitinami fekalijomis (vėliau „keisto skonio rusvi sumuštiniai“ jau patiekiami ir Aukštutiniame Londone puotos metu).

Tiesą sakant, labiau apsiskaitę ir daugiau fantastinių filmų matę skaitytojai galėtų jausti savotišką deja vu – daug kas atrodo skaityta ar matyta. Net ir mobilusis miestas primena kito britų rašytojo Christopherio Priesto knygos Išvirkščias pasaulis (išleista „Pasaulio fantastikos aukso fondo“ serijoje) bėgiais riedantį miestą. Šraikas nepaprastai panašus į paauglių pamėgtus Terminatorių ir Robotą policininką, Valentinas ir Fang švaistosi kardais tarsi Duncanas Macleodas, o MEDŪZOS tipo ginklą, išspjaunantį grynosios energijos pliūpsnį, galima rasti gausybėje nuotykių fantastikos kūrinių.

Mirtingos mašinos – laiką naikinanti knyga. Ją nesunku perskaityti vienu prisėdimu (tai internete pažymi ir jaunieji knygos skaitytojai). Ji veikiau primena žodžiu atpasakotus komiksus ir palieka labiau vizualumo nei emocijų ar intelektualumo įspūdį. Dėmesį blaško kalbos klaidos, kurių nėra daug, bet vaikų knygose, skirtose dar ir mokyti lakios kalbos, turėtų visiškai nebūti.

Ar ši knyga drauge su jau išleistu (tik anglų kalba) tęsiniu Grobuonies auksas ir trečiąja dalimi, kuri turėtų pasirodyti 2005 m., pasieks Hario Poterio šlovę, parodys laikas. Bet atrodo, kad vis daugiau nors ir gerai parašytų, bet paviršutiniškų knygų tampa vaikų vedliais į lektūros pasaulį. Ar nesuris jos mūsų vaikų intelekto, vietoj jo pasiūlydamos tik dinamiškus vaizdelius, kaip kad Londonas rijo miestelius, vietoj jų palikdamas tuščius medžioklės plotus?

—————————————————-

REEVE, Philip. Mirtingos mašinos / iš anglų k. vertė Zita Marienė. Vilnius: Alma littera, 2004. 255 p. ISBN 9955-08-596-7.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2004 Nr. 4 (32)