KAI LIKIMAS DILGČIOJA PIRŠTŲ GALIUKUOSE (Rašymo tema Lucy Maud Montgomery kūryboje)

„Mielasis Tėti, padariau didelį atradimą /…/ – galiu rašyti poeziją”¹, – laiške mirusiam tėvui džiaugiasi vienuolikmetė Emilė. Šios veikėjos kūrėja – Kanados rašytoja Lucy Maud Montgome­ry (1874-1942), lietuvių skaitytojams pažįstama iš dviejų knygų apie mergaitę Anę „morkiniais plaukais“². Jose taip pat nesyk keliama vaiko kūrybos ar – bendriau – literatūros tema. Iš dvidešimties Montgomery romanų (o kur dar keliolika apsakymų knygų) nėra nė vieno, kuriame bent epizodiškai nebūtų įterpta svarstymų apie literatūrą, cituojama eilėraščių, minima įvairių autorių vardų ar knygų pavadinimų. Literatūra jos sukurtame pasaulėvaizdyje egzistuoja kaip didžiulis ir pasakotojui bei veikėjams labai reikšmingas klodas – ji prisimenama išgyvenant grožio akimirką, pasitelkiama išsakant jausmus ar ironiškai kam smigtelint. Didumą pagrindinių veikėjų autorė apdovanojo polinkiu skaityti (štai mergaitė Peta knygoje Peta iš Sidabrakrūmių (Pat of Silver Bush, 1933) sakosi aistringai mėgstanti poeziją³), o kai kurias – talentu kurti literatūrą. Būtent literatūrinio rašymo tema – tik vienas aspektas iš daugiasemantinių metaliteratūrinių Montgomery kūrybos refleksijų – aptariama šiame straipsnyje.

Kūrybingai vaizduotei – pasaulis kaip eilėraštis

Ryškiausia žmonių, bandančių kurti literatūrą, ypatybė Montgomery knygose – ypač turtinga vaizduotė. Gebėjimas įsivaizduoti yra apskritai vienas mėgstamiausių autorės būdų apibrėžti veikėjus (antai pirmieji Anės iš Žaliastogių žodžiai –apie vaizduotę⁴), kartu jis veikia kaip svarbiausias kriterijus, pagal kurį atpažįstami sielai artimi savieji. Vaizduotė laikoma galinga jėga, gebančia keisti šį pasaulį, išplėsti realumo matmenis ar bent padaryti jį įdomesnį ir jaukesnį gyventi: „Tai, ką aš žinau apie save, visai neįdomu klausytis, – energingai šūktelėjo Anė. – Jeigu jūs leistumėt man papasakoti, kaip aš įsivaizduoju savo gyvenimą, tai bent išgirstumėt įdomią istoriją!“ (AŽ, 51). Labiau suaugusiesiems adresuotame romane Žydroji pilis (The Blue Castle, 1926) jauna moteris išsigalvoja kitą realybę, į kurią išsiveržia iš niūrios kasdienybės. Rašanti mergaitė Emilė taip pat tokią turėjo: „Visada buvo svajonių pasaulis, į kurį ji galėjo pabėgti nuo monotonijos ir vienatvės bei mėgautis keista, saldžia laime“⁵.

Vaizduotė leidžia sugalvoti „keistų istorijų“ (tai mėgstamas berniuko Polo, vėlesniuose romanuose tapusio garsiu poetu, užsiėmimas) ir yra pagrindinis kūrybingumo šaltinis. Anot Anės draugės Dianos, lengva parašyti apsakymą, kai turi gerą vaizduotę (AŽ, 252). Anėje iš Evonlio yra įspūdinga scena, atskleidžianti išskirtinę kūrybinės vaizduotės galią gamtovaizdyje įžiūrėti „neparašyto eilėraščio sielą“:

„– Žiūrėkit, ar matot eilėraštį? – staiga parodė pirštu Anė.

– Kur? – Džeinė ir Diana išplėtė akis, tarsi tikėdamosi išvysti eiliuotas senovines runas ant beržo kamieno.

– Ten, upokšnyje… Tas senas, žalias, samanotas rąstas, per kurį ramiom vilnelėm čiurlena vanduo, ir atrodo, kad samanas kažkas šukuoja nematomom šukom… Ir tas vienintelis saulės spindulėlis, statmenai smingantis į gelmę. Ak, tokio nuostabaus eilėraščio dar nesu mačiusi“⁶.

Tai labai įdomi Montgomery rašymo temos plėtotė – pasaulį literatūrinantis žvilgsnis, kuris vizualumą ir išgyvenimo patirtį iškart sieja su literatūra, ir net ne palyginimu, o tiesiai vaizdą transformuodamas į literatūros formą. Tokią žiūrą liudija ir kiti rašytojos kūriniai: knygos Auksinis kelias (The Golden Road, 1913) pasakotojas Beverlis pasaulį jaučia kaip poeziją, gražią žiemos naktį pavadindamas baltu eilėraščiu, šerkšnota ir žvaigždėta lyrika (PSB), romane Kilmenė iš vaismedžiu sodo (Kilmeny ofthe Orchard, 1910) mergaitės šypsena ir grakštūs judesiai jaunam vyrui atrodo esantys „pati poezija“⁷, Petai iš Sida-brakrūmių „astros išilgai takelio buvo eilėraščio jos širdyje raidės“ (PSB), o Anės sūnus Valteris sako: „Pasaulis kupinas poezijos, ar ne, mama?“⁸

Aplinkos supoetinimas ir įvardijimas literatūros žanrais kyla iš savitos pasaulio sampratos, kur greta įprastos realybės egzistuoja kita erdvė. Montgomery 1917 metų autobiografijoje rašė: „Nuo ankstyvos vaikystės man visada atrodė, kad tarp visų kasdienio gyvenimo dalykų aš buvau labai arti idealaus grožio karalystės. Tarp jos ir manęs kabojo tik plonytis šydas. Niekada negalėjau jo visiškai atitraukti, tačiau kartais vėjas jį suplazdendavo, ir šmėsteldavo kerinti anapusybė“⁹ (vėliau šitai kone pažodžiui pakartoja Montgomery veikėja rašytoja Emilė). Beje, suteikdama išmonės pasauliui tiek svorio („aš galiu įsivaizduoti, /…/ ir faktai man nekliudo“, AE, 151), rašytoja savo kūryboje palaikė ir nuo kritikos gynė nerealistinio pobūdžio literatūrą. Kartais jos romanuose realizmo ir fantazijos santykis yra konfliktiškas, antai teta su Emilės aprašoma „tiesa“ dar gali susitaikyti, bet kategoriškai draudžia kurti „melus“. Tačiau mokytojas mergaitei pataria nesileisti išvedamai iš kelio kalbų apie realizmą, nes fantazija literatūroje yra ne mažiau tikra (EQ).

Kūrėjų tipai: nuo užburiančios pasakotojos iki profesionalios rašytojos

Montgomery sukūrė nemažai literatūrą rašančių veikėjų (pirmaplanių ir epizodinių), tačiau plačiausiai rašymo temą atskleidžia trys herojės – Sara Stenli¹⁰, Anė Šerti ir Emilė Star. Siužetiškai jų padėtis panaši – visos našlaitės, gyvenančios pas globėjus giminaičius, visos turi labai lakią vaizduotę ir pomėgį daug kalbėti, tačiau kiekvienai skirtas savas literatūrinis likimas.

Sara – keturiolikmetė iš Evonlio, svajojanti tapti aktore, iš bendraamžių išsiskiria talentu pasakoti, net gavo Istorijų mergaitės pravardę. Draugams mėgsta porinti šiurpius, humoristinius, romantiškus nutikimus iš tikrų ar išgalvotų žmonių gyvenimo. Geba taip, kad klausytojai kaskart jaučiasi lyg užburti ir regintys pasakojamus įvykius. Saros kūrybinė prigimtis – tarsi senovinio dainiaus ar kaimo pasakininko. Ji yra pasakotoja, dar ne rašytoja (nors moka sudėlioti gražius laiškus, tačiau pripažįsta, kad istorijas pasakoti galinti „kur kas geriau, nei jas užrašyti“¹¹). Jai artimas kitas kūrėjo tipas, pasikartojantis keliuose Montgomery romanuose, – dažniausiai vyresnio amžiaus vyras, kuriantis eilėraščius, bet niekad jų neužrašantis (kaime trūksta popieriaus, pirkti – prabanga). Pavyzdžiui, toks „tikras“ poetas ir pasakininkas yra Emilės globėjas Džimis Marėjus, kuris daugybę savo eilėraščių nešiojasi galvoje ir kurį didžiausias įkvėpimas aplanko rudenį verdant kiaulėms bulves (ENM).

Anė ne tik mėgsta pasakoti, bet turi ir polinkį rašyti. Jos paveiksle ryškiausiai išplėtotas pirmųjų vaiko literatūrinių bandymų, paauglės debiuto aspektas. Anė iš Žaliastogių turi rašytojui būtiną vaizduotę, jos rašiniai geriausi klasėje, sukurti apsakymą atrodo „taip lengva!“ (AŽ, 251). Aistra rašyti, įtekstinti savo išgyvenimus ir įspūdžius nenuslopsta net lig pusės įsmukus į pašiūrės stogą ir sulijus – taip stačiomis, „nepasakysi, kad labai palankiomis literatūrai sąlygomis“, Anė sugeba parašyti „sodo idilę“ (AE, 217). Ji ir draugės įkurtajame „Apsakymų klube“ smagiai (sykiu rimtai atsidėjusios ir įsijautusios) žaidžia rašytojas. Mokydamasi koledže, Anė tebeturi literatūrinių ambicijų svarsto, ar gebėtų parašyti spaudai tinkamą tekstą¹². Pirmąjį rankraštį du žurnalai atmetė, bet  galiausiai pirmosios publikacijos pasirodė. Kaip matyti iš vėlesnių romanų, Anė ir mokytojaudama, ir ištekėjusi kartkarčiais rašo grožinę literatūrą, spausdina „mažus dalykėlius vaikams“¹³, tačiau profesionalia rašytoja (dirbančia ir užsidirbančia iš kūrybos) netampa. Kaip pati sako, „užsiėmusi mama neturi tam daug laiko“, apgailestaudama prisipažįsta: „(…) kažkada turėjau nuostabių svajonių, tačiau bijau, kad niekada nepateksiu į ‘Kas yra Kasʼ“¹⁴. Panašų iki galo neišsipildžiusių siekių, visų kūrybinių pajėgumų neišskleidusio rašytojo vaizdinį Montgomery sukūrė romane Džeinė iš Žibintų kalvos (Jane of Lantern, 1937) – dvylikametės mergaitės tėtis rašo „visko po truputį“: apsakymus, eilėraščius, esė, straipsnius, net sukurpė vieną romaną, tačiau neradęs leidėjo grįžo, jo įvardijimu, prie „chaltūros“, nors širdyje jaučiasi „nebylys, neišgarsėjęs Miltonas“¹⁵.

Kur kas daugiau atkaklumo įgyvendinti svajonę tapti profesionalia rašytoja turi Emilė. Jos istoriją pasakojančioje romanų trilogijoje literatūrinis rašymas iškeliamas į nesulaikomos, nenuslopinamos prigimties rangą, kai „likimas valdo jaunas paneles, gimusias su troškimu rašyti, dilgčiodamas jų vaikiškų pirštų galiukuose“ (ENM). Vaizduojamas rašytojos tapsmas nuo mažutės mergaitės iki jaunos moters. Pirmoji knyga Emilė iš Mėnulio jaunaties (Emily from New Moon, 1923) pasakoja apie nepaaiškinamą ir nenumaldomą Emilės potraukį rašyti, antroji – Emilė kopia (Emily Climbs, 1925) – vaizduoja paauglę nuo keturiolikos iki septyniolikos metų, pirmųjų publikacijų džiaugsmą. Trečiojoje – Emilės ieškojimuose (Emily’s Quest, 1927) – kalbama apie merginą nuo aštuoniolikos iki dvidešimt ketverių, kuri stengiasi susivokti savo noruose, blaškosi dėl negailestingos kritikos, parašo savo pirmąjį romaną ir galiausiai tampa sėkminga profesionale. Trilogija paliečia daugybę literatūros kūrimo ir buvimo rašytoju aspektų, o kritikai ją dažnai vadina literatūrine Montgomery autobiografija, nes Emilės istorijoje lengvai atpažįstamos autorės gyvenimo detalės, karjeros faktai, cituojami jos pačios eilėraščiai ir t. t.¹⁶ Pati Montgomery taip pat labiausiai iš visų veikėjų tapatinosi su Emile: „Žmonės neteisūs sakydami, kad aš – tai Anė. Tam tikru požiūriu jie būtų teisūs įsivaizduodami mane kaip Emilę“ (AP).

Kūrybinės prigimties veržlumas ir esthėsis blyksniai

Iš kitų rašančių Montgomery veikėjų Emilė išsiskiria stipria ir veržlia kūrybine prigimtimi, apibūdinama kaip turinti „pasakotojos instinktą“. Griežtos tetos paliepta liautis gaišus laiką prie „tų nesąmonių“, mergaitė sako privalanti rašyti, nes tai taip pat natūralu ir būtina kaip kvėpuoti (ENM). Negalėjimo nerašyti motyvas vis pakartojamas. „Tai mano kraujyje“¹⁷, – tvirtina Emilė, reaguodama į pasiūlymą mokytis toliau su sąlyga, kad atsisakys literatūros. Patiriami išgyvenimai ar kilusios mintys ją tol kankina, kol perkeliami ant popieriaus. Emilė neatsimena savęs nekuriančios, o tėtis sakydavo, kad ji „visados“ rašė. Kūrybos jėga išdidinama, nusakoma romantine leksika (Emilė jautė savyje „nemarią liepsną“, EQ, 34), apgaubiama paslaptingu fatališkumu: „Svajonių pasaulis /…/ kvietė balsu, kuriam ji negalėjo – nedrįso – nepaklusti“ (EQ, 2).

Būtent ši įgimta jėga Montgomery knygose laikoma pagrindine paskata ir sąlyga būti tikru kūrėju, nes nei paprastas pomėgis rašyti, nei juolab pinigų ar garbės troškimas negali suteikti užtektinai kūrybinės energijos. Tokia vertybių skalė išryškinta Emilės ir mokytojo pokalbyje. Į mokytojo klausimą, kodėl rašo, pirmasis mergaitės atsakymas yra „noriu būti garsi ir turtinga“, antrasis – „tiesiog mėgstu rašyti“, trečiasis – „privalau rašyti“. Tik pastarasis tenkina mokytoją, kuris, nepaisydamas daugybės sentimentalaus šlamšto dabartiniuose Emilės rašiniuose, pasikliauja jos savyje jaučiama galia ir optimistiškai spėja literatūrinį mergaitės likimą: „O, tuomet aš veltui aušinau burną. Jei tai yra tavyje, tu privalai kilti /…/. Dievas tokiems padeda“ (ENM).

Emilei būdinga ypatybė, kurią šiuolaikiniai literatūros psichologai laiko vienu iš esminių menininko asmenybės bruožų, – ypatinga dviguba psichologinė sankloda, kai žmogus tuo pat metu savo būsenas ir jaučia, ir interpretuoja, suestetina bei paverčia kūryba. Patirtis Emilei taip pat iškart klostosi į rašytinį pasakojimą. Pavyzdžiui, po tėvo mirties išstatyta nemaloniai giminaičių apžiūrai, Emilė jaučiasi vieniša, nereikalinga ir pažeminta, tačiau tą pačią akimirką minčių gilumoje ima dėliotis to, kas vyksta, aprašas. Įdomu, kad vyksmo refleksija mergaitės viduje įgyja kitokią konotaciją – skausmą čia nusveria „įdomumas“. Emilė mintijo, kaip galėtų aprašyti pirmąkart matomus žmones, rinko tiksliausius žodžius (pavyzdžiui, vienos tetos akims sugalvojo apibūdinimą „akmens pilkumo“, nes šios buvusios atšiaurios, šaltos ir negailestingos, ENM).

Panašiais atvejais rašymas Emilei tampa savotiška terapine priemone, galimybe išgalvotoje erdvėje pakeisti žeidžiančią realybę ar „išvalyti iš sielos blogį“. Po susitikimo su giminaičiais mergaitei atrodė, kad puls į lovą ir raudos, tačiau akys užkliuvo už senos pageltusios sąskaitų knygos (geresnio popieriaus rašyti Emilė tuomet neturėjo), ir po minutėlės ji jau liejo savo įtūžį ir nuoskaudas žodžiais, o ne ašaromis. Rezultatas – apmalšęs skausmas ir vaikiškas literatūrinis kerštas: giminaičiai, tikrovėje barę ir kritikavę, rašinyje stovi prie jos mirties patalo ir maldauja atleisti. Vis dėlto šalia tokios funkcijos Montgomery knygose literatūra pirmiausia yra viliojanti galimybė pasinerti į kitą realybę. Kurdama apsakymus, Emilė viską pamiršdavo, „klajodama kerinčioje šalyje tarp saulės ir mėnulio regėdavo nuostabias būtybes, kurias stengėsi apibūdinti, ir stebuklingus žygdarbius, kuriuos bandė užrašyti“ (ENM).

Autorė Emilei suteikė tai, ko neturi nė vienas kitas jos rašantis veikėjas, – mįslingą gebėjimą patirti blyksnį. Tai ypatinga nušvitimo, praregėjimo akimirka, kai, prasiskyrus Montgomery įsivaizduotai uždangai, švysteli anapusinio pasaulio grožis ir pasigirsta nežemiška muzika. Emilę tai dažnai (bet visada netikėtai) ištinka grožintis gamta, pavyzdžiui, tamsiomis medžio šakomis dangaus fone, per pribrendusį lauką nuslenkančia šešėlio banga arba tamsią rudens naktį žvilgtelėjus į ugnį virtuvėje, o kartais rašant, suradus itin taiklų naują žodį. Montgomery pavaizduotos situacijos (rašytojos Emilės patirtis) yra labai arti to, ką Julius Algirdas Greimas darbe, Apie netobulumą“¹⁸ teoretizavo kaip esthésis, estetinės pagavos momentą, kai pertrūksta, praplyšta kasdienybė, pasaulis staiga pasirodo kitais pavidalais, atsiveria užslėptos prasmės ir subjektas išgyvena unikalią patirtį. Montgomery rašytoja Emilė turi tą estetinės pagavos dovaną, kūrybinį gebėjimą įprastus kasdienybės dalykus pamatyti kitaip.

Rašytojo profesijos kasdienybė

Nors Montgomery patiko kūrybos procesą pridengti paslapties, mįslingumo šydu, romantiškai pakylėti literatūrą, tačiau greta to ji smulkiai plėtojo žemiškesnę rašymo kaip profesijos temą su daugybe praktinių niuansų: pastangas gauti popieriaus, tinkamų žodžių paieškas, perrašymo vargus, kritikos nemalonumus, leidėjų „žiaurumą“, literatūrinės industrijos gundymus, tačiau ir sėkmės svaigulį, šlovės saldybę bei honoraro naudą. Sulydomas kūrybos idealizavimas ir pragmatizmas, o Emilės profesinis racionalumas kartais tiesiog stebina. Atitinkamai skirtingomis tonacijomis skamba knygų pasakotojos balsas – lyriškas ar nostalgiškas kalbant apie kūrybos prigimtį ir įsivaizduojamus pasaulius, tačiau neutralesnis, o dažnai ir švelniai ironiškas dėstant apie literatūrinio darbo praktiką.

Montgomery savo kūrybinę biografiją vadino sunkiu ir stačiu keliu (AP). Panašių pakilimų ir nuosmukių patiria jos rašantys veikėjai. Antai vienas sunkiausių kūrėjui dalykų – mintį neredukuojant paversti žodžiais. Kaip sako Anė, „kai užrašai tas mintis juodu ant balto, viskas atrodo taip nenuoširdu ir kvaila. Oi, kaip sunku mintis uždaryti į narvelį – jos tokios aikštingos, tokios judrios. Bet gal kaip nors išmoksiu jas sučiupti ir uždaryti, jeigu labai stengsiuos (AE, 74). Paskutinis žodis atliepia Montgomery knygose pasikartojantį įsitikinimą, kad tobulėjama tik atkakliomis pastangomis ir uoliu darbu. Autorė autobiografijoje prisiminė, kaip pati, dirbdama mokytoja, gyveno labai šaltame kambaryje, tačiau kas rytą keldavosi šeštą valandą, apsivilkdavo paltą ir žvakės šviesoje prieš pamokas miklindavo ranką.

Pagrindiniai kūrybinio įkvėpimo šaltiniai – gamta, perskaityta literatūra, kalba. Ypač Emilė moka mėgautis kalba, jai labai patinka skaityti žodyną („Žodžiai – toks žavingas dalykas“, ENM). Jos rašytojos klausa ir menininkės nekantrumas puikiai atskleisti epizode, kai vieną vakarą draugas Tedis valiūkiškai klausia, ką Emilė jam duos už sapną, – mergina staiga pamiršta, kad buvo giliai įsijautusi į romantišką situaciją, susimąsčiusi apie savo įsimylėjimą, ir jaučia vien begalinį norą rašyti, nes vaikino klausime išgirdo pavadinimą savo knygai („Sapnų pardavėjas“). Visą naktį ji negalėjo galvoti apie nieką kita. „Jos skruostai degė, širdis daužėsi, ją nuo galvos iki kojų dilgčiojo nuo tos aistringos kūrybos ekstazės – tai džiaugsmas, kuris fontanu tryško iš būties gilumos ir atrodė nesusijęs su niekuo žemiška“ (EC, 271).

Jau ankstyvoje vaikystėje Emilė įsitikinusi: „(…) būsiu žymi rašytoja“ (ENM), nenuilsdama guldo į tekstus visus metų laikus ir mėnesius, katinų biografijas, išgalvotas meilės istorijas. Nors Montgomery veikėjai yra romantiškos prigimties, jos knygose dažnas žodis „karjera“, kuris vietomis, vaiko lūpų ištartas, skamba labai komiškai, pavyzdžiui, nusidažiusi plaukus žaliai, Anė iš Žaliastogių rauda: „Mano karjera baigėsi“ (AZ, 261). Šlovės ir kūrybos piniginio atlygio aspektai nėra romantiškai atmetami. Jaunosios rašytojos nori viešumos ir pripažinimo, nori būti garsios, vien pasidalyti eilėraščiais su artimu žmogumi (kaip daro senasis Džimis) joms negana. Ir Anė, ir Emilė saldžiai svajoja apie būsimas savo publikacijas. Gulėdama naktį lovoje ir vaizduodamasi, kaip jos eilės bus išspausdintos, Emilė matė pasididžiavimu spindinčias tetos Loros akis, poną Karpenterį, besigiriantį savo mokine, pavydinčius ar garbinančius bendraklasius, matė save „bent viena koja tvirtai atsistojusią ant garbės pakopos“ (ENM).

Tačiau iki šios svajonės įgyvendinamos, reikia pereiti per karčią kritiką. Ir ne tik literatūrinę – daugumoje romanų užsimenama apie problemišką kuriančio žmogaus padėtį visuomenėje. O ši visuomenė susižavėjusi kalba apie literatūrą ir poetus bendrai, bet į konkrečius rašančius žmones dažnai žiūri nepalankiai, pašaipiai ar niekinamai vadina keistuoliais, kitokiais. Artimiausia aplinka, kurioje auga Montgomery aprašomi vaikai, kūrybinių polinkių neskatina ir nepalaiko (išskyrus kelis mokytojus ar suaugusiuosius „su vaizduote“). Atvirkščiai – mergaitės nuolat priverstos kovoti už teisę rašyti. Vyraujantis globėjų tetų požiūris: „apsakymų rašymas – dar viena kvailystė. Prisikemšat galvas tų nesąmonių ir švaistot laiką“ (AŽ, 255), o vienas tėvas, aptiktam poeziją kuriančiam sūnui sudrožia bizūnu (PSB).

Iš atskirų Montgomery romanų epizodų galima sudėlioti tam tikrą rašytojo profesijos „kodeksą“. Pirmas svarbus priesakas pabrėžia kūrybinį individualumą, savarankiškumą ir pasitikėjimą savimi. Mokytojas Emilei sako: niekada nerašyk, kad įtiktum kitiems, tarp jų ir kritikams (EQ, 24). Pasiduodantieji pagundai derintis prie leidėjų literatūrinio skonio, kad būtų spausdinami, vertinami vienareikšmiškai neigiamai. Kitas svarbus patarimas – rašyti apie savo autentišką patirtį, pažįstamą aplinką, o ne svaičioti pagal įsivaizduojamą literatūros etaloną. Anė to nepaisė, nes vis dar buvo įsitikinusi, kad redaktoriams svarbiausia – siužetai, o „Evonlis yra mieliausia vieta pasaulyje, tačiau pakankamai romantiška“ (AI, 108), ir jos tekstas buvo atmestas. Kita mokytoja iš vaikų reikalauja rašyti „kuo paprasčiau“, nes „trumpi žodžiai daug įtaigesni ir tinkamesni“ (AŽ, 308). Įdomus to „kodekso“ aspektas – sureikšmintas tėvynės vaidmuo rašytojui. Emilė viliojama važiuoti į JAV, kur labiau išplėtota literatūrinė industrija užtikrina greitą šlovę ir gausias pajamas, tačiau ji pasirenka tėviškę: „Man gali čia nepasisekti, bet jei taip, tai man nepasisektų ir Niujorke. Jei palikčiau žemę, kurią myliu, išdžiūtų dalis gyvybės šaltinių mano sieloje“ (EC, 311).

Išsamus rašytojo profesijos praktikos vaizdavimas pirmiausia turbūt sietinas su autorės patirtimi ir noru aprašyti savo kūrybos kelią. Kartu tiek pačios Montgomery dėmesį, tiek jos sukurtų veikėjų profesinį sąmoningumą ir racionalumą galima aiškinti XIX a. antrojoje pusėje–XX a. pradžioje vykusiais literatūrinės kultūros pokyčiais. Tai buvo metas, kai Kanadoje ir JAV stiprėjo literatūros profesionalizacija, rašymas tapo vis sklandžiau apmokamu darbu, gausėjo rašančių moterų.

Literatūriškumo kritika

Be romantiškumo ir racionalumo rašymo tema Montgomery knygose turi ir smagaus komiškumo. Kadangi labiausiai vertinamas autentiškumas ir individualumas, tai mėgdžiojantis literatūriškumas kritikuojamas, ypač – perdėtai romantizuota lektūra, sentimentalusis romanas, kuris XIX a. buvo tapęs vyraujančia populiariosios literatūros forma. Pradedančiosios Montgomery rašytojos, priešingai, jausmingus meilės romanus laiko sektinais pavyzdžiais ir mėgsta dramatizuoti – autorė čia negaili švelnios ironijos komiškam įgimto vaikų kūrybingumo ir imituojamo sentimentalaus literatūriškumo mišiniui. Antai Anės mokyklinis „šedevras“ – apsakymas „Pavydi varžovė, arba Ir mirtis neišskirs“. Trylikametės nuomone, „tai graži, liūdna istorija“, kurią rašydama „verkiau kaip vaikas“ (AŽ, 252), joje pasakojama apie dvi gražuoles (brunetę ir blondinę) prašmatniais Kordelijos ir Džeraldinos vardais (o pati autorė susigalvojo Rozamundos Monmorensi slapyvardį). Alpstančios gražuolės, gelbstintys vyrai, pragaištingas pavydas, žmogžudystės, didingos laidotuvės ir pamišėliai – toks mažųjų rašytojų literatūrinis skonis. Klubo „geriausi iš geriausių apsakymų“ buvo „labai jausmingi ir beveik visi jų veikėjai išmirė“ (AŽ, 256). Panašių fragmentų Montgomery kūryboje labai daug. Jos sukurti vaikai mėgsta ne tik kurti verksmingas melodramas dairydamiesi į sentimentalius romanus, bet ir vaidinti tų herojų gyvenimus, mėgdžioti elgseną ir kalbą – daryti „taip, kaip knygose“, aplinkui ieškoti „poetiškūmų“ ir gyventi „romantiškai“ (Evonlio Anė, ruošdamasi į iškylą gamtoje, apgailestauja: „turėsiu įsidėti sumuštinių, nors tai visai nepoetiški užkandžiai“, AE, 142). Galbūt Montgomery polemizavo ir su sentimentalumu vaikų literatūroje (nors pati jo vietomis neišvengė), kuris buvo būdingas daugeliui XIX–XX a. sandūros „mergaičių knygų“. Taip pat ji ironizuoja didaktinę literatūrą: štai Anė sako, jog su draugėmis taip stengėsi, kad apsakymai „būtų pamokomi. /…/ Visi gerieji veikėjai apdovanojami, o blogieji deramai nubaudžiami“ (AŽ, 255). Ilgainiui Montgomery rašytojos iš to išauga (ugdydami literatūrinį skonį, svarbų vaidmenį atlieka mokytojai), „Apsakymų klubas“ išyra, nes „pasidarė kvaila ištisai rašyti apie meilę, žmogžudystes, pabėgimus su mylimaisiais ir paslaptis!“ (AŽ, 308).

***

Kūrybingo vaiko tema Montgomery knygos nebuvo unikalios XIX a. pabaigos–XX a. pradžios vaikų literatūros kontekste (juoba kad stiprų vaikų kūrybingumo, poetiškos prigimties mitą palaikė romantizmo kultūra), pakanka prisiminti Louisos May Alcott Mažąsias moteris (1868), Susanos Coolidge Ką nuveikė Keitė (1872) ar Eleonoros H. Porter Polianą (1913). Tačiau Montgomery knygose literatūros rašymo tema ypač išplėtota, paliečianti daugybę dalykų, interpretuojanti ontologinį, praktinį ir komiškąjį vaikų kūrybos aspektą, be to, nepaprastai psichologiškai įtaigiai atskleidžianti mergaičių aistrą rašyti. Kaip kažkada nežinomo autoriaus eilėraštis sužadino Lucy Maud Montgomery norą pasirinkti rašytojos gyvenimą, taip ir jos knygos neabejotinai turi galios tapti įkvepiančiu kūrybingų vaikų „profesiniu vadovu“.

—————————————————

¹ MONTGOMERY, Lucy Maud. Emily of New Moon. Cituojama iš Gutenbergo projekto (atviro elektroninių knygų archyvo), http://gutenberg.net.au/ebooks02/0201141h.html. Toliau cituojant skliaustuose nurodoma santrumpa ENM.

² MONTGOMERY, Lucy Maud. Anė iš Žaliastogių / iš anglų k. vertė Viltaras Alksnėnas. Vilnius: Alma littera, 2001; Anė iš Evonlio / iš anglų k. vertė Viltaras Alksnėnas. Vilnius: Alma littera, 2004.

³ MONTGOMERY, Lucy Maud. Pat of Silver Bush. Cituojama iš Gutenbergo projekto, http://gutenberg.net.au/ ebooks02/0201061h.html. Toliau cituojant skliaustuose nurodoma santrumpa PSB.

⁴ MONTGOMERY, Lucy Maud. Anė iš Žaliastogių…, p. 19. Toliau cituojant skliaustuose nurodoma santrumpa AŽ ir puslapis.

⁵ MONTGOMERY, Lucy Maud. Emily Quest. New York, Toronto etc: Bantam Books, 1993, p. 34. Toliau cituojant skliaustuose nurodoma santrumpa EQ ir puslapis.

⁶ MONTGOMERY, Lucy Maud. Anė iš Evonlio…, p. 152. Toliau cituojant skliaustuose nurodoma santrumpa AE ir puslapis.

⁷ MONTGOMERY, Lucy Maud. Kilmeny of the Orchard. Cituojama iš Gutenbergo projekto, http://gutenberg.org/dirs/etextO4/klmnrlO.txt

⁸ MONTGOMERY, Lucy Maud. Anne of Ingleside. New York, Toronto etc: Bantam Books, 1992, p. 80.

⁹ MONTGOMERY, Lucy Maud. The Alpine Path: The Story of My Career, http://digital.library.upenn.edu/women/montgomery/alpine/alpine.html. Toliau cituojant skliaustuose nurodoma santrumpa AP.

¹⁰ Montgomery knygų Istorijų mergaitė (The Story Girl, 1911) ir Auksinis kelias (The Golden Road, 1913) veikėja, lietuvių auditorijai kol kas pažįstama tik iš televizijos filmo „Kelias į Evonlį“.

¹¹ MONTGOMERY, Lucy Maud. The Story Girl. Cituojama iš Gutenbergo projekto, http://gutenberg.org/dirs/etextO4/strgl10.txt

¹² MONTGOMERY, Lucy Maud. Anne of The Island. London: Puffin Books, 1994, p. 101. Toliau cituojant nurodoma santrumpa AI ir puslapis.

¹³ MONTGOMERY, Lucy Maud. Anneʼs House of Dreams. Cituojama iš Gutenbergo projekto, http://gutenberg.org/dirs/etext96/annhdl0.txt

¹⁴ MONTGOMERY, Lucy Maud. Anne of Ingleside, New York, Toronto etc: Bantam Books, 1992, p. 115.

¹⁵ MONTGOMERY, Lucy Maud. Jane of Lantern Hill. Cituojama iš Gutenbergo projekto, http://gutenberg.net.au/ebooks02/0200881.txt

¹⁶ Plačiau apie autorės ir veikėjos biografijų sąsajas žr. straipsnyje COWAN Ann S. Canadian Writers: Lucy Maud and Emily Byrd. Iš L. M. Montgomery: An Assessment. Ed. John Robert Sorfleet. Guelph: Canadian Childrenʼs Press, 1976, p. 42-49.

¹⁷ MONTGOMERY, Lucy Maud. Emily Climbs. New York, Toronto etc: Bantam Books, 1993, p. 82. Toliau cituojant skliaustuose nurodoma santrumpa EC ir puslapis.

¹⁸ GREIMAS, Julius Algirdas. Iš arti ir iš toli. Vilnius: Vaga, 1991, p. 175-221.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2004 Nr. 4 (32)