DANTIS VALYTIS IRGI NE VISIEMS VAIKAMS PATINKA...

– Mūsų žurnalo viršelį puošė ir Jūsų iliustracija – plačiašakis medis Žemės viduryje, lapojantis knygomis, ir vaikai, tiesiantys į jas rankas. Tai grali metafora, kad pasaulyje svarbiausia – knyga. O gal taip išreiškėte skaitymo džiaugsmą pažinusių skaitytojų svajonę, kad knygų nestigtų?

– Iki šiol suku galvą, kaip įrodyti vienai rimtai dailininkei, kad to medžio nuo jos nenusižiūrėjau. Juk žinoma, kad būna visokių užkrečiamų klajojančių metaforų, ore sklandančių idėjų. Vaikų knygų iliustracijose staiga pasipila plaštakės, paskui atsiranda vaivorykštės, įsiviešpatauja tam tikras tipažas, šabloniškas paukščio piešinys… Pasitaiko – ne man vienai, – kad apsidžiaugi radęs sprendimą, o paskui pradedi abejoti: o gal kur jau esi matęs, tik pamiršai, ir dabar išlindo iš pasąmonės… Ilgai maniau, kad tokie dalykai – baisi nuodėmė, vėliau supratau: kiekvienas autorius tą patį siužetą, motyvą panaudos savaip, kitame kontekste, suteikdamas kitą prasmę.

O kaip minimąjį medį suprasti? Ogi ir vienaip, ir kitaip, ir dar kaip nors…

– Kokias knygutes su paveikslėliais (o gal be jų?) prisimenate iš vaikystės? Gal jos paskatino tapti dailininke?

– Kai vyresniojo amžiaus „Rubinaičio“ pašnekovai, labai vaizdingai pasakodami apie savo vaikystę, mini tas pačias knygas, kurių irgi niekaip neužmirštu, pasijuntu, lyg priklausyčiau kokiai išskirtinei slaptai bendruomenei, kurios steigėjai – Pinokis ir daktaras Dolitlis, Tiltilis su Mitile, Guliveris, Nonis, Vinetu, mažasis lordas Fontlerojus, Skudurinė Onutė ir kiti, o dvasiniai vadai – Hauffas, Perrault, Andersenas, broliai Grimmai. Pritrenkiau savo anūkus, kai parodžiau perskaitytų knygų sąrašą, kurį sudariau būdama 13 ar 14 metų, – jame beveik du šimtai pavadinimų; mano klasės draugių sąrašai buvo nė kiek ne trumpesni. Kai kurias vaikiškas anų laikų knygutes tebeturiu. Veltui vyliausi, kad mano vaikus domins, pavyzdžiui, Williamo J. Claxtono serija Pusvalandžiai su didžiaisiais mokslininkais, keliautojais, išradėjais (vert. Karolis Vairas, 1924). Anūkų nepatraukė nei Henriko Sienkiewicziaus Dykumose ir giriose (vert. Marija Pečkauskaitė), nei prieškarinės lietuvių rašytojų knygelės.

Knygų paveiksliukai… Man brangi relikvija – puošnios, kietais viršeliais vyresniosios sesers vaikystės knygos – Richardo Dėmelio Stebuklingoji paukštė ir F. Ostinio Mažučiukas karaliukas (iliustr. Hansas Pelaras), abi verstos Kazio Binkio, „Niolos“ išleistos. Mama vis pabrėždavo: „Vos keleri metai nepriklausomybės, o jau šitokie leidiniai!“ Tokia pati Kazio Šimonio Eglė žalčiu karalienė, šiais laikais išleista vėl, bet ne taip prabangiai. K. Šimonio Dainos ir Antano Jaroševičiaus Lietuvos kryžiai inteligentų šeimose turbūt buvo privalomos knygos. Koks ornamentų įmantrumas, kokios dailios mergelės rūtų daržely ir berneliai raitelėliai vieškelėly! O kaip atitraukti akis nuo prancūziško albumo Pasaulio karalienės, o kokių grožybių prigraviruota storame XIX a. madų žurnalų komplekte! Maža, plonytė, nuo vaikų slėpta prancūziška knygelė su be galo elegantiškais, grakščiais ir frivoliškais plunksnelės piešinukais, vaizduojančiais rokoko damas ir kavalierius. Atmintyje šalia jos – skaisti, tyra lietuvaitė iš Stepo Zobarsko pasakos Brolių ieškotoja. Gustavo Dorė iliustracijos Cervanteso Don Kichote, Dante‘s Dieviškojoje komedijoje. Nepakeliamo svorio lenkiškas „Šventasis Raštas“ su akademinėmis graviūromis. 1941 m. atsiradusios rusiškos laikraštinio popieriaus delno didumo brošiūrėlės su šmaikščiais piešinėliais vaikams; jas, kaip ir maldaknygę su saldžiais paauksuotais šventųjų paveikslėliais, buvo patogu nešiotis kišenėlėje. Pirmosios įsidėmėtos dailininkų (tiksliau, dailininkių) pavardės – Birutė Stančikaitė, Konstancija Tulienė, Domicėlė Tarabildienė.

Nesupraskite šios „litanijos“ kaip pasigyrimo tėvų biblioteka. Tiesiog tokių knygų prieškariu būta. Klausiate, ar knygos lėmė profesijos pasirinkimą. Atsakysiu netiesiogiai. Pažįstu nemažai dailininkų, kilusių „iš vidurio kaimo“, kur tikrai nebuvo nei reprodukcijų albumų, nei dailių vokiškų vaikų knygelių, bet tie dailininkai pelnė aukščiausius įvertinimus tarptautinėse bienalėse, trienalėse, kvadrienalėse. Aš „Aukso obuolio“ nenuskyniau.

– Kokie vaikystės, pirmųjų mokslo metų vaizdai išliko ryškiausi?

– Šviesi ir laiminga vaikystė Kaune. Prisimenu vaikščiojančius gatvėmis „personažus“ – išsipusčiusią Madam Kakarieku, prekeivį Handel-handel, „italieniškus“ ledus, iliuminacijas Laisvės alėjoje etc. Jau nerimastingesnė paauglystė – Vilniuje. Pirmas itin ryškus vaizdas – M. K. Čiurlionio gatvėje, prie Medicinos fakulteto, pabirusios vokiečių sudaužytos iškabos šukės: uždarytas universitetas, kuriame dirbo mano Tėvas. Tada prasidėjusi ilga, sunki sesers liga ir mirtis kančiose jau po karo. Salomėjos Nėries vidurinė mokykla ir lemiamas brendimo laikotarpiu dalykas – puikios, rimtos, ištikimos draugės. Mano Tėvas buvo matematikas (šiemet 120-osios Jo gimimo metinės), bet iki šiol susapnuoju „baisių“ sapnų – algebros, geometrijos rašomuosius. (Tėvas – Zigmas Žemaitis (1884-1969), kultūros ir visuome­nės veikėjas, Lietuvių mokslo draugijos valdybos narys, vienas Kauno aukštųjų kursų organizatorių, VDU ir VU profesorius, 1946–1948 m. – VU rektorius. – A. V)

Esu tikra miestietė, o mokslus eiti pradėjau Dusetų krašte – Šarkiškių kaimo pradžios mokykloje, netoli nuo mamos tėviškės, kur vasarodavome. Apytamsiame mažos trobelės kambarėlyje sėdėjome keli pirmokėliai ir keletas trečiokų. Trečiokai garsiai skaitė Jono Biliūno „Kliudžiau“, aš apsižliumbiau, ir nuo tada „Kliudžiau“ man tapo, ko gero, pačiu įspūdingiausiu viso gyvenimo literatūros veikalu.

Stoti į Dailės institutą gana neatsakingai paskatino vienas kitas gimnazijos mokytojas, nes „Žemaitytė gražiai piešia“, ir keli tėvų pažįstami dailininkai, turbūt iš mandagumo nesiryžę atkalbėti (po daugelio metų ir aš panašiai kelis kartus pasielgiau, nes kas gali būti tikras, kad taikliai numatys). Studijuoti „toj skylėj“, kaip mieste vadindavo Dailės institutą, man nebuvo tuščias laiko leidimas, nors kažin ko ir neišmokau. Svarbiausi mokslai prasidėjo vėliau. Turėjau laimės bendrauti su ištisa plejada puikių dailininkų, pirmiausia – su bendrakursiais Sigute ir Vytautu Valiais, Birute Žilyte. Reikšmingas man buvo darbas Dailininkų sąjungos administracijoje. Beprasmis popierizmas atėmė daug laiko, tačiau kokių įdomių, nepamirštamų asmenybių sutikau! Daugelio ir vyresniųjų, ir jaunesniųjų dailininkų pažiūros į meno ir gyvenimo reiškinius, požiūriai į konkrečius faktus – aukščiausio lygio mokykla! Tik kad sunku mokytis iš gerų pavyzdžių, lengviau iš prastų – kaip nereikia daryti. Kiek gyveni, tiek mokaisi…

– Ar pamenate jausmą, kuris aplankė laikant rankose pirmąją pačios iliustruotą knygą? Kokia tai buvo knyga?

– 1957 m. pavasarį išklerusiu autobusu važiavau per Aukštaitiją ir ties Svėdasais pamačiau iš mokyklos būriais einančius mokinukus. Buvo paskutinė mokslo metų diena, ir kiekvienas nešėsi, matyt, dovanų gautą knygą – ką tik iš spaudos išėjusią lietuvių liaudies pasakų rinktinę Sigutė, prieš metus apgintą mano diplominį darbą. Na, kurgi, palaimingas jausmas! Dar V kurse gavau iliustruoti Kosto Kubilinsko Pauliuką bailiuką. Leidykloje smarkiai susiginčijome su vyr. dailininku Vytautu Bačėnu dėl… pakinktų: jis aiškino, kaip kinko arklį suvalkiečiai, o aš nupiešiau (iš natūros) aukštaitiškai. Tų metų knygų aptarime visai susigūžiau, kai vienas žinomas, gerbiamas ir negailestingai griežtas meno kritikas, ėmęs maustyti kai kurių iliustruotojų darbus, staiga netikėtai pagyrė Pauliuką bailiuką! Net nesakysiu, kas tas kritikas, nes niekas nenorės patikėti. Tik užtikrinu, kad man galva neapsisuko. Šitą epizodą buvau pamiršusi, neseniai radau aprašytą su visais išgyvenimais tų laikų dienoraštyje.

– Iliustravote apie 30 vaikų knygų…

– Skaičius neįspūdingas. Pasiteisinčiau nebent tuo, kad grafika užsiėmiau perpus su rašinėjimu, šnekėjimu apie ją. Norėjau geriau pažinti tokias skirtingas menines mūsų grafikos meistrų individualybes, išsiaiškinti ir suprasti jų „žaidimo taisykles“, padėti susivokti mažiems ir dideliems skaitytojams – žiūrovams. Tada dailėtyrininkų buvo nedaug, šiek tiek jiems talkindavau. Niekada nesiekiau vertinti. Anų laikų termino „chudožestvennaja propaganda“ lietuvišką vertimą suprasdavome ne kaip reikalingų idėjų propagandą dailės kūriniuose arba dailės priemonėmis, o kaip dailės kūrinių propagavimą, populiarinimą – tą ir dariau.

Kaip ir dažnas šios „Rubinaičio“ rubrikos svečias, labai gražiai prisimenu susitikimus su moksleiviais, mokytojais, bibliotekų darbuotojais Lietuvos miestuose, miesteliuose, kaimuose – per Dailės dienas, per tradicines Vaikų knygos šventes, kurių metu tekdavo maloniai bendrauti ir su rašytojais, aktoriais.

– Ar turėjote galimybę rinktis autorius? Kaip bendravote su rašytojais?

– Leidyklos, redakcijos paprastai žino, koks kurio dailininko amplua, kam kokį leidinį patikėti. Iliustruotoją, atrodo, dažniau gali pasirinkti rašytojas, o ne atvirkščiai. Man pasisekė, kad mane pasirinko Viktoras Miliūnas, jo apsakymų herojų Evalduką su draugais, Nidos vaizdelius piešiau bent keliose knygose. Drąsiau jaučiuosi gavusi prozos tekstą, kuriam tinka konkretūs realistiniai vaizdai, piešinys iš natūros. Kai tenka eilėraščiai, neramu, kad neišeitų „sviestas sviestuotas“. Pasakoje labiau rūpi ne fantastikos elementai, o žemiškos, buitinės jos ištakos. Tiesa, sykį leidykla pasiūlė sukurti piešinius, kuriems kas nors parašytų tekstą melioracijos tema. Poeto pritaikytos eilės niekaip nesisiejo su piešiniais, todėl pati parašiau tekstą, ir išėjo autorinė knygutė Kur išskrido antys?, kuriai medžiagą rinkau (piešiau paukščius) Kauno zoologijos muziejuje. Apskritai knygos dailininko ir autoriaus bendravimas – kaip žmonių, turinčių bendrų interesų. Gali būti dialogas, gali – unisonas, gali būti ir nesusikalbėjimas.

Esu iš tų dailininkų, kuriems autoriaus pastabos, pageidavimai, pasiūlymai, nuomonė yra labai svarbūs. Kitas reikalas, ar visada pavyksta juos įgyvendinti…

Įsivaizdavau, kad atlikimo maniera stengiuosi prisitaikyti, prisiderinti prie skirtingų tekstų dvasios, stilistikos. Kai peržiūrėjau visą savo „kūrybinį palikimą“, pamačiau, kad iš tikrųjų kaitaliojau atlikimo techniką – pieštukai, plunksnelė, teptukai (grafitas, tušas, guašas).

Ir dar. Rašytojas leidyklai atiduoda užbaigtą veikalą, gal kelerius metus brandintą. Iliustruotojas ką nors tinkamą, atitinkamą turi sukurti per gerokai trumpesnį laiką. Nelygybė!.. O sakoma, kad vaikų knygoje vienodai svarbūs ir rašytojas, ir dailininkas.

– Kokia knyga esate labiausiai patenkinta?

– Visos kaip savi vaikai – trūkumus matau, dėl jų jaučiu kaltę, bet myliu.

– Kaip kurdavote? Gal daug kartų skaitydavote tekstą? Ar sunku rasti žodžio ir vaizdo dermę?

– Daug priklauso nuo teksto. Be to, kaip kam ir kaip kada. Anas, vos žvilgtelėjęs į tekstą, sukurs šedevrą, o tu gali šimtą kartų skaityti ir nieko iš savęs neišspausti. Pati nustebau, kai supratau, kad toks, atrodytų, elementarus, natūralus dalykas, jog meninė iliustracijų vertė būtinai sietina su literatūros kūriniu, nėra visai vienareikšmis. Sakykim, knyga parašyta mums nesuprantama kalba, bet iliustracijos daro estetinį poveikį, yra meniškai įtaigios – mes patikėsime jų autoriumi, iš jų nejučia spręsime ir apie knygos pobūdį.

Man visada labai imponuoja dailininkai, kurie drąsiai atsiplėšia nuo spausdinto žodžio, originaliai įkūnija siužeto idėjas, bet kartu išlaiko vidinius ryšius su literatūros kūriniu.

Maža būdama, kaip dauguma mergaičių, paišydavau senovės karalaites. Suaugusi – paprastus mūsų dienų vaikus (mat vis tokie tekstai pasitaikydavo), jų nuotykius, nuotaikas… Per savo gyvenimą pripaišiau šimtus vaikiškų figūrėlių, atrodo, lyg susitapatindama su kiekviena, nors ir nago dydžio.

– Kam pirmiausia piešinius parodydavote? Gal savo vaikams?

– Vengdavau iliustracijas namiškiams rodyti dirbdama, nes nenorėdavau statyti jų į keblią padėtį, o pabaigusi, prieš išnešdama, išdėliodavau kambaryje ant kėdžių atsiskaityti – ne ką padariau, o kad ką nors dariau ir dėl to apleidau namus.

– Ilgai bendradarbiavote su „Genio“ redak­cija, buvote jo redakcinės kolegijos narė. Kuo ypatingas tas kūrybos laikotarpis?

– Tris dešimtmečius nešiojau savo darbelius į „Genio“ redakciją, kaskart jaudindamasi, kaip į parodą. Juk štai viename atvarte – Domicėlė Tarabildienė, kitame – Algirdas Steponavičius; viename puslapyje – B. Žilytė, kitame – S. Valiuvienė, greta – Taida Balčiūnienė, Laima Barisaitė… Paskui atsirado Vangos Galkuvienės, Broniaus Leonavičiaus, Eglės Kučaitės, Eglės Valiūtės lapai, puslapiai, viršeliai. Buvo labai daug grafikų – ilgamečių ir ištikimų „Genio“ bendradarbių. Prisiderinti prie įvairaus pobūdžio tekstų, sutilpti į duotuosius kvadratinius centimetrus, suspėti per ribotą laiką – įdomus, disciplinuojantis uždavinys. Kartais pasitaikydavo gelbėti, nupiešti tai, ko kiti labai nenorėdavo, bet ko reikėjo – bent minimalios dozės pionierių, tautų draugystės… Ir grafikai, ir poetai su prozininkais turbūt sutiks, kad „Genys“ buvo daugelio jaunųjų kūrėjų kūrybos tramplinas, moralinė ir šiokia tokia materialinė parama – net vyresniesiems, patyrusiems. O vaikams – dailės pažinimo pradžiamokslis, estetinio ugdymo chrestomatija. Apskritai šeštojo-devintojo dešimtmečių „Genys“ buvo vaikų kūrybingumą skatinantis, teigiamas emocijas skleidžiantis žurnalas, sėkmingai atsigynęs nuo spaudimo „iš viršaus“ ir savo individualiu veidu labai išsiskirdavęs iš kitų respublikų vaikų periodikos. Šiandien visi vaikų žurnalai vienodai uoliai atiduoda duoklę madai.

– O kur iliustracijų sėkmės raktas: vaiko amžiaus tarpsnių, psichologijos pažinimas?

– Vieni tą raktą slepia širdyje, kiti galvoje, treti ir vienur, ir kitur. Vaiko psichologija, amžiaus ypatumai? Žinoti nekenkia, bet negelbsti. Kad ir tie vaikai ne pagal vieną komandą auga. Iliustruotojui sufleruoja tekstas, intuicija.

– Tad kodėl iliustracijos, gerai vertinamos meno žinovų, ne visada patinka vaikams?

– Nemandagus palyginimas: dantis valytis irgi ne visiems vaikams patinka… Vaikų reakcija – ne vienintelis kriterijus vertinant iliustracijas. Einant lengviausio pasipriešinimo keliu, sudėtingesnė plastinė kalba tampa kliūtimi, kurią įveikti reikia pastangų, o dar labiau – noro, kurio ir pritrūksta vaiką vedantys suaugusieji. Mažųjų skaitytojų tėvų, pedagogų priekaištų sulaukdavę žymūs mūsų vaikų knygos dailininkai visada teigė tikintys vaikų intelekto imlumu, vaizduotės galiomis. Šia tema savo straipsnį „Literatūroje ir mene“ (1980) pavadinau „Tegul būna „kodėl?“ Dėdės ir tetos galėtų pasidomėti, kartu su vaikais paspėlioti, kodėl paveikslėlyje „nenatūralios“ spalvos, neregėtos formos, keisti padarai ir neįtikėtini įvykiai.

Man pačiai klausimas „kodėl?“ kyla dėl kitko: kodėl lietuviškos piešinio transformacijos priešininkai mielai pripažįsta mikimauzų – visai deformuotų peliukų – stilistiką. Autentiška Walto Disney‘aus plastika irgi atsirado kaip ilgų išraiškingiausios formos ieškojimų rezultatas. Panašiai kaip šaržai, karikatūros – apibendrinant, akcentuojant, hiperbolizuojant būdingiausius bruožus. Gaila, kad beždžioniautojai W. Disney‘ų grubiai suprastino, iškraipė turinį.

Aišku, mikimauzai pažįstami jau apie 80 metų, o lietuvių grafikų meniniai atradimai (ir apskritai, ir vaikų kūryboje) yra gerokai jaunesni, labai individualūs, saviti.

– Įdomu, ką dailininkas, kurdamas iliustracijas, mąsto? Gal kaip įtikti mažiesiems skaitytojams?..

– Su režisūra dažnai lyginamas iliustravimo menas – tai daugelyje plotmių vykstanti veikla, kurią net savyje sunku išanalizuoti. Ką gali mąstyti iliustruotojas piešdamas, tarkim, batuotą katiną? Ko gero, kaip padaryti, kad popieriuje jis išeitų toks, koks matyti galvoje. O kodėl būtent toks atsirado vaizduotėje? Ilga „priežasčių ir padarinių“ grandinė. Man dar rūpėdavo, ką pasakys knygos autorius, ką mandagiai nutylės knygos dailės specialistai…

– Ar Jums teko patirti cenzūrą, kokį nors kūrybos laisvės ribojimą?

– Dailininkų, kuriems teko skausmingai susidurti su cenzūra, tikrai buvo. Mano darbai neužkliūdavo. Šia tema reikėtų pasakyti ir tai, kad, pavyzdžiui, į parodas kai kurie darbai nepatekdavo dėl paprastesnės priežasties – tiesiog buvo silpni; ekspozicijose galėdavo sutilpti ne visi pasiūlyti kūriniai. Turbūt ne kiekvienas žino, kad buvo ir keletas dailininkų, į visas puses rašinėdavusių skundus dėl atmestų „aukšto idėjinio“ (tik žemo profesinio) lygio darbų…

Oficialiai buvo smerkiamos jau išleistos knygos su Vinco Kisarausko, Rimto Tarabildos iliustracijomis. Meno pasaulis dėl to jas sutiko dar entuziastingiau!

Nežinau, kas vykdavo leidyklų užkulisiuose. Bet meno tarybose, įvairiose komisijose posėdžiaudavo ir ne vienas tolerantiškas valdininkas, ir, svarbiausia, patys autoritetingiausi mūsų grafikai. Deja, jau nebėra Antano Kučo, A. Steponavičiaus, Rimtauto Gibavičiaus, šį rudenį netekome V. Valiaus.

Puoselėti lietuvių knygos kultūrą buvo ir liko didžiausias Juozo Galkaus, Arvydo Každailio, Alfonso Žviliaus, Alberto Gursko, Ingridos Korsakaitės rūpestis. Šie žmonės – ne tik talentingi menininkai, bet ir principingi diplomatai, gebą įrodinėti, įtikinėti, gintis ir apginti, reiklūs sau ir kitiems kūrėjams. Jų pastangos daug lėmė, kad apie mūsiškių knygos dailės meistrų kūrybą imta plačiai kalbėti kaip apie ryškią, savitą nacionalinę mokyklą.

O kūrybos laisvė – aukštosios sritys: psichologija, filosofija, politika… Geriau leiskimės arčiau žemės. Kadangi knyga – kolektyvinis darbas, sąlygas neišvengiamai diktuoja kūrybinė sutartis. „Tik sau“ arba parodai kuriantis dailininkas, aišku, bus laisvesnis. O jei, pavyzdžiui, pedagogai reikalauja, kad elementoriuje berniuko švarkelis būtų tvarkingai užsegtas penkiomis sagomis (apie panašius nurodymus girdėjau pasakojant vadovėlių dailininkus), – gal tai jau ne kūrybos laisvės klausimas.

Visai kitoks atvejis. Prieš dešimtmetį, vienos privačios leidyklos paprašyta, perdariau savo seniai iliustruotą knygutę. Bet leidykla bankrutavo, originalai dingo. Eskizai liko, galėjau nesunkiai pakartoti, tad pasiūliau kitai leidyklai, ir čia paaiškėjo, kad keleto eilučių apie gyvuliukus ir paukščiukus autorius šiais laikais nepriimtinas…

– Pakartotinai leidžiamos knygos neretai iliustruojamos iš naujo, kito dailininko. Ar iliustracijos sensta morališkai? Ar jos gali tekstą sumoderninti? Tarkim, klasikos kūrinį priartinti prie šių dienų vaiko, atakuojamo įvairiausios vizualiosios informacijos.

– Dabar pakartotinai leidžiamos kai kurios šeštojo dešimtmečio socialistinio realizmo knygutės, kurios neseniai atrodė beviltiškai atgyvenusios. Jas neblogai atsimenu, bet pasitaiko lyg ir nematytų, nors aiškiai iš anų laikų. O pasirodo – iliustruotos jaunų dailininkų! Tikriausiai veikia dėsningumas: iš tėvų šaipomės, seneliai įdomūs, proseneliais žavimės.

Suprantama, šis pavyzdys – tik vienas iš daugybės galimų „naujo“ knygos perskaitymo variantų. Iliustracijų adresatai – „var­totojai“ ir specialistai kritikai – irgi įvairiai vertins naujojo varianto atradimus ar praradimus. Interpretavimo problemos – neišsemiama tema. Niekas neteigs, kad klasikos veikalo negalima sumoderninti – taip juk ir teatre daroma. Svarbiausia – kaip, ar nėra dirbtinai pritempiama. Kartais pasidaro nesmagu – tartum įtartų, kad nepajėgsiu pati suvokti, jog koks nors klasikas rašo apie amžinuosius dalykus ir būtinai reikia man išaiškinti, kad tie dalykai šiandien irgi aktualūs. Lyderių įtaka, mados poveikis – natūralūs reiškiniai, kaip kokia liga. Vieni iš viso neužsikrečia, kiti perserga ir įgyja imunitetą, treti lieka chroniški mėgdžiotojai (nesinori ištarti pikto žodžio – epigonai).

Viena iš nuostabiausių mano vaikystės knygų – Waldemaro Bonselso Bitė Maja ir jos nuotykiai (vert. Pranas Mašiotas, 1923) – buvo be jokių paveikslėlių išleista dar man negimus. Penkiasdešimties ją vėl skaičiau, vėl gėrėjausi; spėliojau, kuriam iš mūsų grafikų pavyktų ją iliustruoti grakščiai, žaismingai ir kartu lyriškai. Tvirta kandidatė būtų subtilios meninės nuovokos Marija Ladigaitė. Gražiai padarytų ir Adasa Skliutauskaitė, įdomiai – Rasa Dočkutė. Dabar – ir keletas jaunesniųjų atsirastų. Bet kartą pamačiau, kaip kažkas iš dabartinių dailininkų suprato Bitę Mają (arba, mano manymu, jos nesuprato) – pavaizdavo primityvią, grubiai buitišką, banalią. Atseit šalin „sentimentalščiną“. Vos neapsiverkiau – sakytum, išsityčiojo iš brangių prisiminimų, sumindė šviesių svajonių paveikslą.

Begales visokiausių plastinių metamorfozių patyrė Pinokis, ypač jei dar pridurtame ir Buratiną. Yra menkų, yra vidutiniškų, yra ir žavingai meniškų jo iliustracijų. Jų autoriai paprastai stengiasi perteikti veiksmo dinamizmą, siužetų komiškumą, juokingą veikėjų išvaizdą. O 1993 m. Kęstutis Kasparavičius surado visai naujų, netikėtų pasakojimo intonacijų. (Knyga išleista Vokietijoje. – Red. past.) Jo knygoje – su rafinuota humoru charakterizuoti ir psichologiškai detalizuoti personažai, aibė paradoksalių situacijų, vidinės įtampos, ekspresijos pilnos skulptūriškos, palyginti statiškos kompozicijos. K. Kasparavičius praplėtė, papildė – bet ar rašytoją? Kad ne – praplėtė mūsų vaizduotę, linkusią pasiduoti inercijai.

– Kaip keičiasi mūsų vaikų knygų iliustracijos? Kuo džiaugiatės, kuo piktinatės dabar?

– Susigyvenau su įdomiausiomis Albinos Makūnaitės, B. Žilytės, A. Steponavičiaus, S. ir V. Valių, Aspazijos Surgailienės, B. Leonavičiaus lietuvių folkloro plastinio interpretavimo koncepcijomis, pagrįstomis liaudies meno tradicijų ir šiuolaikinės dailės tendencijų sąveika. Originaliais meniniais vaizdais dar kitokias liaudies pasakų prasmes atskleidžia Petro Repšio, Irenos Daukšaitės-Guobienės, Irenos Žviliuvienės su dukra Živile, Leonardo Gutausko ir kitų, jaunesniųjų, darbai, į juos irgi žiūriu su geru pavydu. Bet negaliu priprasti prie kažkokios beveidės, „kosmopolitinės“ lietuvių liaudies pasakų traktuotės, kai atlikimo maniera, komponavimo principai primena komiksus, tipažai ir peizažas lyg iš svetur pasiskolinti, o siužetai „pažodžiui“ išversti į plastinę kalbą. Galbūt šitaip norima parodyti pasakų universalumą, protestuoti prieš ankstesniosios kartos grafikų puoselėtas nacionalinius bruožus? O gal šitaip iliustruojama ir be jokių poteksčių.

Iliustruotų vaikų knygų tiek daug! Bendras įspūdis – kaip mokykloje per pertrauką: mirga visomis spalvomis, klega visais balsais… Aristokratiškai prakilnios gražuolės arba banalios „misių“ grožybės iš užsienių, nevalyvi vietiniai chuliganėliai arba kuklios, paprastos, savo nuoširdžiu ramumu patrauklios knygutės. Kasmet pasirodo kelios ypač ryškios lietuviškos vaikų knygos – neeiliniai meno kūriniai. Pagarba jų dailininkams! Gaila, šie leidiniai brangoki, todėl rinkoje viešpatauja pigesnės, prastesnio tarinio ir formos knygos. Yra labai produktyvių knygų dailininkų (iki dešimt ir daugiau knygų per metas!), bet lyg ir be didesnių meninių ambicijų, nors daugeliui netrūksta profesinių įgūdžių, kartais net virtuoziškumo.

Jokia naujiena: kaip ir visuose menuose, vaikų knygose svarbiausia – kūrėjo asmenybė ir talentas.

– Kokias knygas skaitėte kartu su vaikais ir anūkais?

– Gėda prisipažinti, bet Karlsonas, Pepė, troliai Mumiai man buvo nepažįstami. Karta su vaikais skaitėme A. Milne‘o Mikę Pūkuotuką (dail.E. H. Shepardas) – kvatojomės iki ašarų, A. Volkovo Smaragdo miesto burtininką – ir su vaikais, ir su anūkais; o su anūkais, žinoma, J. K.Rowling Harį Poterį. Pirmąją knygą pati per naktį perskaičiau – taip įdomu buvo! Laukėme antrosios. Paskui kartu ėjome žiūrėti ir filmo, bet įspūdžio nepadarė. Galvoje įdomesni vaizdai susiklosto. Kitos dalys jau ne taip vilioja, o ir anūkai išaugo (vienai 16 metų, kitam – 14), jau kiti jų interesai.

Bet neseniai anūkei nuvežiau savo vaikystės Bitę Mają…, įrištą kartu su V. Tamulaičio Skruzdėlytės Greitutės nuotykiais (1935) (Skruzdėlytę…, man regis, buvo iliustravęs tuomet dar jaunas dailininkas Vytautas Jurkūnas, vienas iš mano profesorių Dailės institute). (1992 m. „Vyturio“ išleistas V. Tamulaičio Skruzdėlytės Greitutės nuotykius iliustravo dail. Audra Klimienė. – A. V.) Dar nežinau, ar perskaitė.

– Kokią knygą linkėtumėte perskaityti visiems šiuolaikiniams vaikams?

– Bitę Mają! Aš vaikystėje ją laikydavau prie lovos, vis atsiversdavau ir pasiskaitydavau. Tai nuostabi knyga!

Žurnalas „Rubinaitis“, 2004 Nr. 4 (32)