LAIŠKAI

Viltarai Alksnėnai!

1 dalis

Išvertei Tu jau daug knygų. Ar pastebėjai jų panašumus? „Mažoji princesė“, „Mažasis lordas Fontlerojus“, „Poliana“, „Ką nuveikė Keitė“… Taip, jos labai panašios. O „Anė“? Ar yra knyga, panaši į „Anę“?

Tu atsakai: „Ne…“

Aš paklausiu: „ O kodėl?“

Tada Tu nebežinai, ką atsakyti. Knygos apie Anę nepanašios į nieką, nebent į kitas tos pačios „Anės“ dalis… Ir turbūt dėl to, kad Anė visai kitokia nei kitų knygų veikėjai.

1. Dažniausiai veikėjai būna beveik tobuli. Mūsų Anė toli gražu ne tokia.

2. Knygos dažniausiai būna dvejopos: a) tai tokios, kuriose daugiau veiksmo, ir b) tokios, kuriose daugiau apmąstymų. O „Anė“ – tai tarsi a) ir b) kartu sudėjus. „Anės“ knygose veiksmas pinasi su kelių puslapių ilgumo gamtos arba nuotaikų aprašymais. Manau, šitie aprašymai gelbsti „Anę“ nuo nuobodumo. Nes juk abu vienu balsu galime pasakyti, kad daug įdomiau skaityti nuostabius, romantiškus aprašymus, o ne įtemptą veiksmą… Kita vertus, jei ne veiksmas, iš „Anės“ liktų tiktai filosofinių apmąstymų kratinys. Išvada: „Anės“ knygoje a) negali apsieiti be b).

*** 

O kuo skiriasi pirmoji ir antroji „Anės“ knygos? (Juk skirtumų įžiūrėsime.)

Turbūt daugiausia pasikeitimų lėmė Anės amžius ir pakitęs jos santykis su Merile. Mat pirmojoje knygoje Anė vos vienuolikos, o antrojoje Anei jau penkiolika ir ji auga iki septyniolikos ir aštuoniolikos. O amžius labai keičia ir įvykius. Kuo Anė vyresnė, tuo protingiau mąsto, tad rečiau įsivelia į keblias padėtis (deja, vis tiek įsivelia…).

Toliau – santykis su Merile. Kai Anė buvo maža, dar prieš mirštant Matijui, Merilė labai griežtai auklėjo mergaitę, tačiau po Matijaus mirties sparčiai augančią Anę Merilė vis labiau lepino, kol jos tapo geriausiomis draugėmis.

2 dalis

Kodėl vieniems žmonėms rūpi į balą neįlipti, o kitiems – taškytis joje apie nieką negalvojant ir įsivaizduojant nebūtus dalykus?..

Papasakosiu tau plačiau apie Anę – mergaitę, kuri taškėsi toje baloje. Anė amžinai įsilipa į kokią nors žioplumo ir apsikvailinimo balą (prisiminkime jos žaliai dažytus plaukus ar raudonais dažais nuteptą nosį…), kurią visiems kitiems kažkodėl pavyksta peržengti.

Kitaip pažiūrėjus, bala gali būti ir svajonės. Tokiu atveju Anė kaip žvirblis turškiasi svajonėse…

O dabar – nebe apie balą, o apie ištisą gyvenimo jūrą… Gyvenimą Anė, nors ir nevykėlė, kažkaip sugeba gyventi gražiau už kitus. Savo keistumu ir naivumu ji sugeba įtraukti evonliečius į tą balą (o gal jūrą?..).

Ir vis dėlto Anė tiek pirmojoje, tiek antrojoje knygoje turi ir priešų. Tau turbūt kyla klausimas, kodėl atsiranda žmonių, nemėgstančių šios nuostabios merginos.

Aš atsakau:

Anė – keistas ir labai sunkaus būdo žmogus. Ji ir keista, ir laiminga. O tai pavojingas derinys, paverčiantis žmogų stebuklu. Žmogus, besidžiaugiantis savo keistenybėmis? Šio Anės bruožo dauguma ir nesupranta, nes jie patys arba keisti, bet nelaimingi, arba laimingi, bet nekeisti… O gal jie tiesiog nenori, kad atsirastų žmogus, išsiskiriantis iš bandos?.. Gal jie nori, kad Evonlis, Princo Edvardo sala, Kanada ir net visas pasaulis būtų vientisa, pilka masė… Ir štai ateina mergaitė, kuri nudažo visą tą masę rausvai. „Kur tai matyta???“ – mano žmonės.

Išties Anė – be galo keistas žmogus.

Pirmiausia dėl to, kad niekada nepamiršta visko suromantinti. Net siaubingiausias nelaimes ji paverčia pasakomis, o pati tampa tų stebuklingų pasakų heroje.

Anės romantiškumas pritraukia begalę žmonių. Taigi jos draugų ratas, jau pirmojoje knygoje buvęs didelis, antrojoje dar labiau plečiasi.

Išsamiau būtų galima kalbėti apie Dianą ir Gilbertą, geriausius Anės draugus. Diana – Anės širdies draugė, nei daugiau, nei mažiau. O Gilbertas… Tik paskutiniame antrosios knygos puslapyje galime pagaliau atsidusti. Įvyko tai, ko taip ilgai tikėjomės iš Anės, – ji įsimylėjo. Mat abiejose knygose autorė mus kankina, Gilbertui įteikdama didžiulę meilę Anei, o pačiai Anei – tik draugiškumą jam. Tačiau juk visos stiprios draugystės dažniausiai tampa meile…

***

Daugiau aš nebešnekėsiu, tik dar kartą pasakysiu: ir Anė, ir „Anės“ knyga – vienintelės tokios pasaulyje, nepakartojamos ir pasakiškos.

Turėjai didelę garbę galėdamas „Anę“ versti, o aš – skaityti.

 Tavo draugė ir skaitytoja

Elzė Kmitaitė, 6 b kl.

Vilniaus Gabijos g-ja

Skaitymo malonumas

Kartais būna, kad niekaip negali susikaupti. Galvoje sukasi daugybė minčių rūpesčių kurie neduoda ramybės. Tai ką tokiu atveju daryti? Atsakymas paprastas – imti į rankas knygą ir skaityti!

Nepaprastos istorijos, surašytos į milijonus knygų, manau, ir skirtos tam, kad nors trumpam užmirštum kartais tokią nykią, monotonišką kasdienybę, kad galėtum pažinti kitus slėpiningus pasaulius…

Atvertęs pirmąjį knygos puslapį, į viską, kas jame rašoma, žiūri stebėtojo akimis, susidarai pirmą įspūdį. Kiek vėliau po truputėlį imi gilintis į kiekvieną veikėją, pastebi būdingus jam bruožus. Perskaitęs keletą skyrių stebėtojo vaidmens atsisakai. Dabar tu susitapatini su pagrindiniu herojumi, kartu su juo išgyveni nelaimes ir džiaugsmus. Jei knyga tikrai įdomi, ją skaitydamas prarandi laiko nuovoką. Bėga valandos, dienos, galbūt savaitės, o tu vis skaitai. Likus keliems puslapiams iki istorijos pabaigos, net pats to nepastebėdamas, skaitymo tempą imi lėtinti. Giliniesi į kiekvieną sakinį, su liūdesiu ar net su baime laukdamas pabaigos. Bet visa, kas gera ir gražu, kada nors baigiasi. Taigi belieka atsisveikinti su perskaitytos knygos herojais, kurie jau spėjo tapti tavo bičiuliais.

Skaityti iš tikrųjų labai malonu. Tai ne tik be galo jaukus dalykas. Toks užsiėmimas turi didelę prasmę. Kiekviena perskaityta knyga tau prideda išminties. Taip, būtent išminties. Ji tau suteikia galimybę į gyvenimą pažiūrėti kitaip nei įprasta. Ką reiškia „kitaip“? Tai reiškia, kad skaitydamas išmoksti pamatyti tai, ko neskaitantis žmogus nepastebėtų. Skaitydamas ištrūksti iš pilkų realybės ir logikos sienų kurios dažnai neleidžia kurti, svajoti.

Todėl visiems, kurie neranda savęs, kurie ilgisi kažko nuostabaus, jaučiasi nepastebėti ir užmiršti, galiu duoti vieną paprastą patarimą – skaitykite!

Skaitymas teikia galimybę pažinti pačius įvairiausius herojus. Galime bėgioti po miškus kartu su Ronja, plėšiko dukra, galime romantiškai leisti vakarus su Romeo ir Džuljeta, galime tiesiog džiaugtis gyvenimu drauge su Poliana ir ieškoti atsakymų į šimtus klausimų padedami Anos Frank. Skaitydami knygas, pasineriame į vis kitokį gyvenimą. Argi ne nuostabu ieškoti lobio lobių saloje arba išbandyti save atskirtam nuo civilizuoto pasaulio kartu su Robinzonu Kruzu? O pasiilgę ko nors paprasto, mes tiesiog pasineriame į Anės iš Žaliastogių kasdienybę arba žavimės mažosios Rojaus obuoliukų Elzės nuoširdumu. Kiekviena knyga – vis kito herojaus, kito žmogaus gyvenimas, kurį ir tu gali nugyventi. Knyga – tai atsiminimas, tai paslaptis, kurią turi įminti. Knyga – tai tiltas, jungiantis du pasaulius: tikrąjį ir rašytojo vaizduotės sukurtąjį. Knyga – tai bilietas, leidžiantis keliauti labai toli… Ir dar toliau…

 Urtė Maskuliūnaitė, 1 d kl.

Šiaulių Juliaus Janonio g-ja

Žurnalas „Rubinaitis“, 2004 Nr. 4 (32)