Linksmai dramatiškas psichologinis virsmas
Nelemtas įprotis (oi ne – malonumas…) sisteminti, sieti pasirodžiusias naujas vaiką ir paauglių knygas privertė ieškoti, į kurį knygų lentynos tarpelį įsprausti Louiso Sacharo Berniuką mergaičių tualete*. Be didesnių dvejonių ši knyga atsidūrė šalia ankstėliau pasirodžiusios, deja, skaitytojų ir specialistų dar ne itin pastebėtos Janos Mark knygos Griaustinis ir žaibai (serija „10+“, 2003 m.). Kokios tad probleminės ir meninės šių knygų sąsajos? Pirma, tai labai berniukiškos knygos, apie berniukišką berniukų draugystę. (Atkreipkite dėmesį tie, kurie vis paaimanuojate, kad, be stereotipinių nuotykių, nėra ko berniukams pasiūlyti!) Antra, tai grynai psichologinė proza, reto psichologinio subtilumo literatūra. Kaip išskirtinį ir abi knygas siejantį požymį dera paminėti tai, kad jose nėra šiuolaikinei paauglių literatūrai taip būdingo nedarnios, išsiskyrusios šeimos motyvo. Abi knygos subtiliai atskleidžia po atšiaurumu slypintį jautrumą, dirglumą, nevisavertiškumo kompleksą.
Dėmesį sutelkę į L. Sacharo knygą, iškart turėtume pabrėžti, kad ji išsiskiria dar ir žaviomis komiškomis intonacijomis, kurių taip geidžia slogaus dramatizmo bijantys jaunesnieji paaugliai. Knygos herojus Bredlis Čokersas – Amerikos provincijos mokyklos penktokas, „metais vyresnis už kitus klasės vaikus. Mat ketvirtoje klasėje sėdėjo dvejus metus“ (p. 11). Kadangi knygos pabaigoje ant bendraklasės Kolinos gimtadienio torto uždegama dešimt žvakučių, galime labai tiksliai nustatyti herojaus amžių. Maždaug tokie ir potencialūs šios knygos skaitytojai – vienuolikmečiai ir, aišku, pora metų vyrėlesni, gebantys vertinti psichologiškai ir literatūriškai subtilų tekstą. (Apie suaugusiuosius, pedagogus, pajutusius šiuolaikinės vaikų literatūros vertę, nė nekalbame.)
Kaip galima suprasti iš žavaus ir, manytume, komerciško pavadinimo, autoriui svarbūs berniukų ir mergaičių santykiai. Tačiau tai dar labai tyri ir nė kiek neerotizuoti santykiai. Nežinia, kaip tas motyvas skambėtų, jei knyga būtų buvusi parašyta ne 1987 m., o dabar… Tiek Bredas, tiek jo naujasis draugas Džefas mergaičių tualete atsiduria atsitiktinai. Beje, beveik nesąmoningai, sekdama Džefį, kuriam yra neabejinga, berniukų tualete atsiduria ir Kolina. Žodžiu, pirmiausia tai komiškos situacijos. Bet ir psichologinės – tai baisi negarbė, daug stipresnė už smalsumą sužinoti, kaip ten, tualete, priešingos lyties atstovai atlieka intymius dalykus. Tai, kad knygoje vaizduojami penktokai dar yra anapus paauglystės slenksčio, nors ir bekeliantys ant jo koją, rodo baigiamoji gimtadienio situacija. Mergaitės apsimeta apstulbusios ir pasipiktinusios, kad Kolina į gimtadienį pasikvietė ir du berniukus: „Aštuonios mergaitės laukė. Jos kalbėjosi ir juokavo, svarstė, kaip Kolinai patiks gautos dovanos. (…) Vienintelis dalykas, apie ką jos nekalbėjo, buvo berniukai, nors visos apie tai galvojo“ (p. 200). Bredliui labai patiko gimtadienis, patiko Kolinos mamos organizuotos vaikiškos varžybos, ypač – verstis kūlio: „Nors jo [Bredlio] komanda ir pralaimėjo, jam atrodė, kad tai buvo pati smagiausia tos dienos rungtis. Be to, kai mergaitės vertėsi su savo sukniomis, buvo matyti jų apatiniai“ (p. 212).
„Bredlis Čokersas sėdėjo klasės gale – paskutinėje eilėje, kraštiniame suole. Šalia jo vieta buvo tuščia, taip pat ir suolas priešais jį. Jis buvo tarsi saloje“ (p. 7) – tai patys pirmieji knygos sakiniai, pranešantys, kad dėmesys bus sutelktas į atskirtą, vienišą veikėją. Bredlis – „nurašytas“, nepriimamas draugų, niekad neatliekantis namų darbų, prie jo pavardės nėra nė vienos aukso žvaigždės, kurią mokytoja skiria už nuopelnus. Jis šiurkštus, priešgyna, visiškas blogiukas, visų klasės draugų vadinamas pabaisa. Kodėl jis toks, rašytojas nemato reikalo aiškinti – ne tie šįkart jo tikslai. Kaip jau minėta, Bredlis gyvena normalioje, rūpestingoje šeimoje. Rašytojas, matyt, nenori perkrauti problematikos. Jis apriboja vyksmo erdvę – nors Bredas mokosi didelėje mokykloje, skaitytojams pristatomas tik vienos klasės kolektyvas, o iš jo išskiriami tik keli paveikslai. Labai lengva veikėjus sugrupuoti į pagrindinius ir šalutinius. Tačiau gana anksti, jau trečiame skyriuje, sužinome, kad Bredas turi savo slaptą pasaulį. Grįžęs į namus, jis kalbasi su žaisliniais gyvūnėliais – pasitaria su jais, išklauso juos, išsipasakoja jiems. Tai ne pasakos plotmė, o tik nuostabus, psichologiškai autentiškas įvaizdis, motyvas, literatūrinis triukas. Tiesa, Bredas, neva noriai prisiimąs chuligano vaidmenį, grasina mergaites primušiąs, bet… pats gauna nuo jų į kailį. Jis labai greitas pravirkti… Autorius siekia parodyti, kaip tą slaptą pasaulį, tai yra nuoširdžią, tyrą prigimtį, padaryti viešą, kaip priversti vaiką patikėti, kad jis, knygos žodžiais tariant, ne Pelenė (p. 170). Pirmas galimas postūmis – draugas, draugystė. Šalia Bredo atsitiktinai pasodinamas naujokas Džefas Fiškinas, atvykęs net iš paties Vašingtono! Džefo psichologinės peripetijos knygoje ne mažiau įdomios, nors rašytojas, ir vėl laužydamas vaikų literatūros stereotipus, ne jį, atvykusį į naują aplinką, daro pagrindiniu veikėju. Džefas svarbus tuo, kad verčia Bredą patikėti, jog ir jis gali turėti tikrą draugą. Po neišvengiamų nesusipratimų, konfliktų Džefas iš tikrųjų ir lieka Bredo draugu. Tačiau ypač svarbus ir literatūriniu požiūriu pagrindiniam veikėjui lygiavertis personažas yra naujoji mokyklos psichologė Karia Deivis. Knygos pasirodymo metu mokyklos psichologas, atrodo, ir Amerikoje buvo naujas reiškinys. Ironizuodamas, netgi truputį sarkastiškai, autorius parodo, kaip prieš Karlą sukyla senų pedagoginių įsitikinimų tėvai, pavadindami jos pareigas mokesčių mokėtojų pinigų švaistymu, apskaičiavę, jog „atleidus psichologę susitaupytų tiek pinigų, kad užtektų kiekvienai klasei nupirkti po kompiuterį“ (p. 173). Tėvų komitetas priverčia Karlą palikti mokyklą, o tai vaikiškai, apsimestinai ciniškam Bredui tampa tikra psichologine drama. Savo žaislams Bredas žaismingai pameluoja, kad jiedu su Karia įsimylėję (p. 130). Tačiau nesunku suprasti ir patikėti, kad taip yra iš tikrųjų. Pamilti žavią jauną mokytoją – berniukams juk taip atsitinka, ar ne? Karlos darbo metodai – išklausyti vaiką, laikytis jam duoto pažado, neišduoti jo paslapčių, išsiaiškinti, priversti jį patį suprasti, kodėl pasielgė blogai. Ir svarbiausia – kartoti ir kartoti, koks yra gabus, įdomus, geras, – tol, kol toks ir taps… Tai žinomi ir suprantami pedagoginiai principai, tik gyvenime turbūt reti ir sunkiai pasiekiami… Įdomiausia, jog skaitant vis kirba mintis, kad šios nuostatos, pirmiausia svarbios suaugusiesiems, bus visai suvokiamos ir artimos skaitytojams vaikams. Juk tokie bendravimo principai apskritai svarbūs visiems. O jie prasideda nuo paprastų, net ir vaikams lengvai suvokiamų dzeno principų, kurie cituojami knygoje: „Kai kuriuose dzeno vienuolynuose galioja esminė taisyklė. .. kai vienuolis pasako kitam „sveikas“, antras negalvodamas privalo atsakyti „sveikas“ (p. 161). Šituo „sveikas“ knygoje žaismingai manipuliuojama nuo pradžios iki pabaigos…
Lengvai skaitoma, linksma ir psichologiškai gili, niuansuota – retas paauglių knygos derinys. Apskritai L. Sacharas – vienas didžiausių šių metų leidyklos „Alma littera“ atradimų. Keletą mėnesių anksčiau išleistos ir „Rubinaityje“ jau recenzuotos jo Duobės – visiškai kitokio pobūdžio knyga, o tai rodo platų kūrybinį šio autoriaus diapazoną. Gaila, kad nė vienoje knygoje – nė žiupsnelio autoriaus biografijos. Tas žiupsnelis galėjo būti nors toks: „Louisas Sacharas – amerikiečių rašytojas, gimęs 1954 m. kovo 20 d. Niujorke. Nuo devynerių metų gyveno Kalifornijos valstijoje. Studijavo ekonomiką, o kaip antrąjį dalyką – rusų literatūrą. Rusų kalba jam pasirodė per sunki, tad liovėsi jos mokęsis. Laikinai atidėjęs studijas, mokytojavo pradžios mokykloje, tada pirmąkart susidomėjo vaikais ir parašė jiems pirmąjį kūrinį. Baigęs ekonomiką, dirbo, vėliau dar išlaikė teisininko egzaminus, nors nė viena iš tų dviejų profesijų jam netapo artima, o nuo 1989 m. atsidėjo vien kūrybai. Rašytojo žmona Karia buvo mokyklos psichologė, ji ir tapo ką tik aprašytosios knygos veikėjos prototipe. (Tai štai iš kur šios veikėjos, šio paveikslo ne tik profesinis, bet ir moteriškas žavesys!..) Rašytojo dukra Šėrė yra kai kurių kitų knygų prototipe. Iš viso L. Sacharas yra sukūręs per dvidešimt knygų. Ypač gausiai apdovanota (1998 m. – Njuberio medaliu) ir ekranizuota knyga Duobės (1998). Dabar autorius savo brandų penkiasdešimtmečio gyvenimą gyvena Teksase.“
——————————————
* SACHAR, Louis. Berniukas mergaičių tualete / iš anglų k. vertė Virgilijus Čepliejus; iliustravo Judita Židžiūnienė. Vilnius: Alma littera, 2004. 224 p.: iliustr. (10+). ISBN 9955-08-576-2.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2004 Nr. 4 (32)
