Apie berniukų išdaigas

Perskaičiusi Goscinny ir Sempé knygas Mažasis Nikola^* ir Mažojo Nikola pertraukos^**, pamaniau, ar ne laikas Lietuvos leidykloms susivienyti ir pradėti leisti knygų seriją „Geriau vėliau, negu niekad“. Į ją tiktų verstinės knygos, dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepasirodžiusios laiku – vos tik parašytos arba tada, kai išpopuliarėjo savo šalyje ir užsienyje. Tai būtų kūriniai, savame krašte palikę ryškų pėdsaką, pamėgti skaitytojų, tačiau lyg ir netapę pasauline klasika. Žinoma, tai kas kita negu, pavyzdžiui, dar neišverstos A. Lindgren ar T. Jansson knygos. Mat šios autorės mūsų šalyje turi tokį autoritetą, kad vien jų vardas įpareigoja tėvus pirkti visas ar beveik visas jų knygas, kitaip tariant, sukomplektuoti savo atžaloms visą šių rašytojų kūrinių rinkinį.

Šį kartą leidykla „Alma littera“ tikrai rizikavo imdamasi užkaišyti XX a. septintojo dešimtmečio spragą – išleido iš karto dvi vienos serijos knygas, kurios Prancūzijoje pasirodė 1960 m. ir buvo labai populiarios. Abi knygos pradinukams visai tinkamos apimties ir lengvai skaitomos, sudarytos iš bemaž savarankiškų novelių, kaskart naujai pristatančių tuos pačius veikėjus, o tas noveles galima skaityti po vieną kas vakarą.

Latvijoje šios knygos išverstos daug anksčiau, ir atrodo, kad mūsų kaimynai jas pamėgo. Anglų skaitytojai apie Nikola ir jo draugų išdaigas sužinojo apie 1978 m. Prancūzijoje šie autoriai labai mylimi, knygos turi savo oficialų interneto puslapį (www. petitnicolas.net.) dviem kalbomis – prancūzų ir vokiečių, tik štai vokiškai apsiribota vien pora žodžių apie pakartotinius knygų leidimus. Prancūziškai informacijos nemažai, o angliškai – lyg ir nieko… (Beje, kol mažieji lietuvių skaitytojai galbūt džiaugiasi pirmosiomis dviem knygutėmis, prancūzų skaitytojai džiaugiasi neseniai surastais palėpėje ar sandėliuke gulėjusiais nepublikuotais tekstais apie mažąjį Nikola. Tikras atradimas dabar jau suaugusiems mažojo Nikola gerbėjams ir tyrėjams…)

Kuo ši knyga nauja mums? Tai bene sunkiausias klausimas. Galbūt tuo, kad retai kalbama apie tekstų autorius ir knygos iliustruotojus kaip apie lygiaverčius partnerius. Vizualiai knyga atrodo labai gražiai. Iliustracijų daug, jos labai smagios, iš tiesų iliustruotojo Jacques’o Sempé vardą verta buvo užrašyti ant viršelio kartu su tekstų autoriumi René Goscinny. (Iš lietuviško leidimo anotacijos sužinome, kad R. Goscinny yra ir Asterikso nuotykių – pasaulyje išgarsėjusių komiksų – autorius.) Vis dėlto iliustracijų neperkrauta, knyga neperžengia ribos, kad taptų paveikslėlių knyga arba komiksu. Piešiniuose nutolta nuo kruopščiojo realizmo, jie karikatūriški, lengvi ir smagūs. (Net sunku patikėti, kad kitos šio dailininko iliustracijos buvo laikomos pernelyg saldžiomis ir sentimentaliomis bei niekuo neišsiskiriančiomis. Taigi Nikola… išties buvo ryškus jo gyvenimo etapas.)

O visa kita… Apie naujumą kalbėti sunku, kai Lietuvoje išsamiai išleista ir perskaityta A. Lindgren, kai apie mergaitiškas išdaigas tokiu pačiu stiliumi rašoma D. Edwards knygoje Mano išdykėlė sesytė. Pagaliau šiek tiek primirštas E. Kästnerio Emilis ir sekliai… Vienas iš aptariamos knygos malonumų, ko gero, ir yra jos retroatspalvis. Man tokie prieš kelis dešimtmečius pirmą kartą pasirodę tekstai kartais būna labai gražūs – kaip kad graži pablukusi nuotrauka, keisto modelio telefono aparatas, nikeliuota patefono rankenėlė arba baigiantys išnykti pirmieji troleibusai… Tik ar vaikai tokią nostalgiją suvokia? Ar kai kurie dalykai jiems neatrodys senamadžiai, pasenę ir nesuprantami, juokingi?..

Visiškai nenauja šių rinkinių struktūra: kiekvienas skyrius gali gyvuoti kaip atskiras kūrinys, be jokio rinkinio ir bet kokioje skaitinių knygoje. Galbūt įsivaizduojant, kad kiekvienas tas skyrius, prilygstantis apsakymui, bus skaitomas atskiromis dienomis po vieną, atsiranda nemažai kartojimų, aiškinimų, kodėl, pavyzdžiui, vienas veikėjas yra toks, o ne kitoks, kodėl tą visi taip vadina, o štai anas visada taip elgiasi… Tiesą sakant, manau, jog daugeliui rimtų rašytojų, kurie bando kurti vaikams, praverstų labai atidžiai šias knygas perskaityti jau vien dėl to, kad pasimokytų, kiek galima rasti būdų tai pačiai situacijai ar personažui aprašyti išvengiant monotonijos, nors tas personažas, pavyzdžiui, Žofrua (turtingų tėvų vaikas), Buljonas (mokinių prižiūrėtojas), Alsetas (rajūnas) ar Anjanas (moksliukas), jau aprašytas kokį šimtą kartų.

Ši knyga – tarsi „mažojo vyrų pasaulio“ enciklopedija ar žinynas, „kaip paprastose situacijose prikrėsti kuo daugiau šunybių ir kaip rasti kuo daugiau pretekstų muštynėms ir peštynėms“. Aišku, kyla klausimas, kodėl taip? Ir kas iš to? Kai šeštojo–septintojo dešimtmečių knygose taip pradėjo elgtis mergaitės, t. y. jos atsikratė sentimentalumo klišių, triukšmavo, pešėsi arba neklausė, kai jaunosios moteriškosios būtybės buvo lyg ir suberniukinamos, visa tai galima buvo suprasti kaip ankstyvosios emancipacijos apraiškas. O pernelyg berniukiškoje knygų serijoje apie Nikola turbūt norėta patvirtinti, kad berniukai amžinai yra tokie…

Knygoje ištisai vaizduojama vyriška aplinka – berniukų mokykla, tad ir veikėjai bemaž vien berniukai, jeigu neskaičiuosime Nikola motinos ir mokytojos. O vienintelis tekstas, kuriame vaizduojama mergaitė, – „Luizetė“. Žinoma, ji – neigiamas personažas, vien dėl to, kad yra mergaitė: „Aš nemėgstu mergaičių. Jos kvailos, žaisti moka tik su lėlėmis ir parduotuvę ir visą laiką žliumbia. Žinoma, verkiu kartais ir aš, bet verkiu dėl rimtų dalykų“ (p. 77). Visai kitokie yra Nikola draugai berniukai, su kuriais niekada nenuobodu. Su jais kas nors atsitinka net tokiose situacijose, kuriose lyg ir nieko įdomaus negalėtų įvykti. Žinoma, įvyksta kas nors juokinga, nors tas pokštų krėtimas kartais įgrysta ir darosi nuobodokas, kaip kad serijinio „šaudo ir gaudo“ filmo vaizdai… Štai ištrauka iš novelės „Prisiminimas, kurį branginsime“ – apie tai, kaip buvo daroma bendra klasės nuotrauka: „Alsestas užsimojo spirti Edui, bet Edas spyrio išvengė, mat jis labai vikrus, ir Alsestas pataikė Anjanui, laimei, į tą vietą, kur šis nenešioja akinių. Anjanas vis tiek pradėjo žliumbti ir rėkti, kad nieko nebemato, kad niekas jo nemyli ir kad jis nori numirti. Mokytoja jį numaldė, iššnypštė jam nosį, sušukavo ir nubaudė Alsestą – jis turi šimtą kartų parašyti ‘Aš neturiu mušti draugo, kuris manęs nekiršina ir nešioja akinius’“.

Svarbu atkreipti dėmesį į suaugusiųjų paveikslus. Knygoje nėra gerojo tėvelio ir gerosios mamytės portretų, ir apskritai nėra suaugusiųjų kaip didžiausių baubų ir vaikų priešų. Tarkim, mokytoją visi vaikai myli, nors tokie išdykėliai lyg ir galėtų jos nekęsti arba iš jos tyčiotis. Nemėgstamas ir pajuokiamas tik mokyklos prižiūrėtojas Buljonas. Nikola šeimos modelis tradicinis – dirbantis tėvas ir mama namų šeimininkė. Tačiau toks modelis jau pašiepiamas, šiek tiek ironizuojamas… Įsiskaitykime į tėvų ginčus novelėje „Rausvoji svetainės vaza“ (p. 34–35).

Vienas smagiausių ir judriausių tekstų – „Futbolas“ (iš knygos Mažojo Nikolia pertraukos). Gal dėl to, kad vaizduojamas jau ne vien vaikų pasaulis, – čia futbolą žaidžia tėvai ir vaikai, o paskui tik tėvai. Suaugusiųjų veiksmai vaizduojami su atlaidžia šypsena, gal kiek ironiškai, bet taip pat smagiai kaip ir vaikiškos išdaigos. Ir apskritai pasakojimas darosi įdomesnis ir žavesnis, man rodos, tada, kai autorius į vaikų muštynių, peštynių ir šėliojimų pasaulį įtraukia suaugusiuosius, o tie suaugusieji – ne tik mokytojai ar prižiūrėtojai, bet ir žaidimų draugai, kartu dalyvaujantys ar prieš savo norą įsiveliantys į jų išdaigas. Veiksmas tampa spalvingesnis, komiškesnis ir gal net kiek labiau motyvuotas negu vien betikslės vaikiškos šunybės…

Dar vienas gražus tekstas – „Laikrodėlis“. Ten ir šeimos modelis spalvingesnis, ir šiaip šmaikščių vietų nemažai. Pavyzdžiui, Nikola pasakoja, kas nutiko, kai jo draugas atsinešė į mokyklą sidabrinį tėvo laikrodį: „(…) mes daugiau niekada to laikrodžio nematėme. O mūsų draugui Žofrua tėtis taip įkrėtė į kailį, kad jis pasakojo, kad galėjome, ko gero, ir jo niekad daugiau nepamatyti“ (p. 22).

Kartais autorius tekstus mėgsta baigti šmaikščiu, lyg ir vaikišku, moralu arba pasvarstymu, kuris tikrai dažnai kelia juoką. Bet labiau įsigilinęs juose pajunti visai nevaikišką mąstymą, nevaikišką logiką ir imi abejoti, ar tai tikrai pradinuko (pasakotojo!) sąmojis ir išmintis. Pavyzdžiui: „Ko nori, – pasakė Kloteras, – su tėčiais visada tas pat, jie kvailioja ir, jei tik nuleidi nuo jų akis, sulaužo dviratį ir susižaloja patys“ (Mažasis Nikola, p. 113); „Norėčiau, kad mamos galų gale žinotų, ko jos nori, nes žmogus nebežinai, su kuo draugauti!“ (ten pat, p. 137). Kartais tokios išvados juokingos ir netikėtos, kartais kažkaip nevaikiškai juokingos, o kartais tiesiog išgelbėja visą tekstą.

Manau, kad „Mažojo Nikola“ serija priskirtina populiariajai (ne pačia blogiausia reikšme) vaikų literatūrai…

——————————————

^* GOSCINNY ir SEMPÉ. Mažasis Nikola / iš prancūzų k. vertė Ramutė Ramunienė. Vilnius: Alma littera, 2006. 156 p. ISBN 9955-24-078-4.

^** GOSCINNY ir SEMPÉ. Mažojo Nikola pertraukos / iš prancūzų k. vertė Ramutė Ramunienė. Vilnius: Alma littera, 2006. 124 p. ISBN 9955-24-079-2.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2006 Nr. 4 (40)