KELIAS Į KALBANČIĄ TYLĄ

 

R. Kišūnaitės nuotr.
R. Kišūnaitės nuotr.

Nedaug lietuvių vaikų poetų yra pelnę tiek garbingų apdovanojimų, kiek Ramutė Skučaitė. 1980 m. už rinktinę Žvangučiai ir poezijos knygą Skamba auksinis trimitas paskirta Lietuvos komjaunimo premija. 1993 m. geriausia metų knyga vaikams pripažinta Lopšinė ešeriukui. 1999 m. tokį pat pripažinimą pelnė Laiškas sekmadieniui, o 2000 m. Leipcigo knygų mugėje ši knyga įvertinta kaip gražiausia pasaulyje metų knyga. Gražiausios 2001 m. lietuvių vaikų knygos vardas atiteko rinktinei Takelis iš naujo.

Tačiau apdovanojimus vaikų knygoms skiria ne vaikai – skiria suaugusieji. O vaikų ir suaugusiųjų nuomonės gali ir nesutapti. Pasitaiko, kad poetinis žodis, kuris veikia suaugusiojo emocijas ir intelektą, nieko nesako vaikui, lieka neišgirstas. R. Skučaitės knygos – ne iš tokių. Poetė prisimena mergaitę, į susitikimą su ja atsinešusią knygą, kurią būdama maža skaitė tos mergaitės močiutė1. Taip saugomos ir iš kartos į kartą kaip vaikystės palikimas perduodamos tik pačios brangiausios knygos.

Per trijų kartų vaikystes besidriekiantis R. Skučaitės kūrybos kelias rodo, kaip palengva, bet labai nuosekliai kryptis keista nuo tradicinės struktūros vaikų poezijos link moderniosios. Pasekti ryškesnius to kelio posūkius – šio straipsnio tikslas.

Pirmąjį R. Skučaitės, kaip vaikų poetės, kūrybos tarpsnį itin taikliai yra apibūdinusi Dalia Striogaitė: „(…) šiai poetei būdinga vykusios gamtos personifikacijos, sustiprintas emocingumas, giedra nuotaika, meili šnekamosios kalbos intonacija, eilėraščio muzikalumas. Neabejotinai gerai jaučiamas adresatas“2. Kaip rodo pirmoji rinktinė Žvangučiai (I leid. 1976, II papild. leid. 1984) ir antroji rinktinė Takelis iš naujo (2001), iš pirmajame kūrybos tarpsnyje išleistų vaikų poezijos knygų pačiai autorei mieliausi sužmogintos gamtos eilėraščiai. Gal todėl, kad jie primena vaikystę: „Mano vaikystėj patvoriuose dar augo varnalėšos, pakelėse – gysločiai, pelynai (…). Pievos, miško augalai, vabaliukai, vabzdeliai – man pažįstami iš tada“3.

J. Račinskaitės iliustr.
J. Račinskaitės iliustr.

Į vaikų poeziją R. Skučaitė atėjo kaip garsiakalbės lyrikos kūrėja. Vartant pirmajame kūrybos laikotarpyje, trukusiame maždaug iki XX a. devintojo dešimtmečio vidurio, išleistas jos knygas, į akis krinta sakinių pabaigos ženklai. Nemaža eilėraščių, kuriuose sakinių gale nėra taškų, tik šauktukai ir klaustukai („Oželis“, „Kmynas“, „Spanguolės“, „Čiuožykla“). Kituose eilėraščiuose vienas kitas taškas ar daugtaškis kartkarčiais įsiterpia, bet šauktukai ir klaustukai paprastai vyrauja. Kodėl taip gausu šių ženklų? Atsakymų ne vienas. R. Skučaitė kuria trykšte trykštančio džiaugsmo poeziją, ir šauktukai nuolat šauna viršun lyg šio jausmo pertekliaus purslai: „Kaip ugnelės melsvos švyti / Pačios pirmosios gėlytės! / Ir į saulę pažiūrėję, / Šaukia: / – Jau pavasarėja!“ („Žibutės“), „Jos tikriausiai / Šiandien žada / Linksmą / Vasaros / Paradą!“ („Aguonėlės“), „Kuo puikiausiai / Sugalvota, / Mes iškelsim / Puikią puotą!“ („Pelių puota“). Sužmogintame augalų ir gyvūnų pasaulyje apstu linksmybių, o kai kalbama apie paradą, puotą, gegužinę, šokį, koncertą, šventinei nuotaikai perteikti šauktukai tiesiog būtini. Bet nereikia nė švenčių – regis, į pačius paprasčiausius dalykus R. Skučaitės eilėraščiuose reaguojama džiaugsmingos nuostabos šūksniais, kurių spontaniškumui išreikšti, be šauktukų, kartais prireikia dar ir jausmažodžių: „Oi, tai stebuklas! – / Miško aikštelėj / Dygsta raudonas skėtis!“ („Ūmėdė“), „Va, jau grybų / Pilnas šilas!“ („Lietutis“), „O sesyčių, / O broliukų! – / Pilnas medis obuoliukų!“ („Obuoliai“). Žinoma, esama eilėraščiuose ir kitokių šūksnių – pykčio, skundo, pasigyrimo, gailesčio, bet dažniausiai šaukiamaisiais sakiniais liejasi džiaugsmas.

Emocinis atvirumas pasauliui, šūksninė jausmų raiška būdinga vaikui. Su vaiko pasaulėjauta sietinas ir lyrinės komunikacijos pobūdis. Kad ir kas būtų R. Skučaitės eilėraščių kalbėtojas – voras, pelytė, hiacintas, vaikai ar nesukonkretintas lyrinis „aš“, – jo kalbėjimas nukreiptas į kitą. Gramatinė raiška rodo kalbėtojo siekį patraukti kito dėmesį: „Pažiūrėk! – Pati gražioji / Pievų laumė atvažiuoja!“ („Žvangučiai“), „Ogi va! Ogi va! / Matote? – / Kokia galva!“ („Voro dainelė“), „– Ar pažįstat hiacintą, / Tartum soste pasodintą? // Matot žemėje svogūną? – / Tokių sostų irgi būna!“ („Hiacintas“), „Girdit? / Oru / Ir žeme / Lekia atlekia / Žinia“ („Žinia“). Pažiūrėk, matot, girdit – būdingi kreipimosi į kitą žodžiai. Beje, kiek kartų per dieną jie nuskamba mažamečio vaiko kalboje! O tas kitas gali būti ir konkretus eilėraščio personažas, ir neįvardytas, tačiau prasminiame eilėraščio lauke esantis adresatas, su kuriuo daugeliu atvejų gali tapatintis kiekvienas skaitytojas. Pažymėtina, kad aptariamuoju laikotarpiu kiek ryškesnis yra komunikacinis modelis „aš–jūs“ (ar jūs pažįstat, matot, girdit?).

„Takelis iš naujo“. J. Račinskaitės iliustr.
„Takelis iš naujo“. J. Račinskaitės iliustr.

Kito žvilgsnis ir klausa kreipiami į išorinį pasaulį, atsiveriantį įvairiais regimaisiais ir girdimaisiais pavidalais, pasaulį spalvingą ir skambantį. Spalvingumas neatskiriamas nuo žydėjimo paradigmos. Vyraujantis eilėraščių laikas yra žydėjimo laikas – pavasaris ir vasara. Tačiau ir žiema R. Skučaitės poezijoje gali būti žydinti – gėlių žiedais ji skleidžiasi cikle „Gėlių parduotuvė“. Žydėjimo vaizdą, iš esmės regimąjį, poetė geba paversti ir girdimuoju, t. y. regimuosius ir akustinius įspūdžius ji linkusi sulieti į sinkretinę vienumą: „Obelėlė krauna žiedą, – / Rodosi, šakelės gieda“ („Lakštingalų pilis“), „Nuo saulutės / Ar nuo vėjo / Pakalnutės / Suskambėjo“ („Pakalnutės“), „Parugėj vėjelis pučia – / Tyliai sužvanga žvangučiai“ („Žvangučiai“), „Din dilin! Din dilin! / Nesustok, eik tolyn! / Kur takelis pasuka, / Rasi miško pasaką“ („Miško varpeliai“). Žydėjimas traktuojamas kaip gamtos muzika.

Apskritai gamtos ir muzikos ryšys R. Skučaitės poezijoje vertas atskiro dėmesio. Ryšys abipusis. Cituotuose eilėraščiuose gamtos grožis poetizuojamas muzikiniais vaizdiniais, o štai rinkinyje Susiradom smuiko raktą (1980), siekiant vizualizuoti muziką, dažniausiai pasitelkiamos gamtinės asociacijos. Vargonai groja Bacho fugą, girdėti vandenynas, lūžtantys medžiai, laivus skandinanti audra, vėjo daina naktį; kontraboso melodija primena gaudžiantį rudenį, miglą, lietų, lapų šokį, ošiančią seną obelį; birbynė raliuoja apie baltą avytę, pasiklydusią laukuose ir surastą prie saulėje švytinčio šaltinio; lamzdelis skardena linksmindamas mažų kregždžiukų lizdą. Rinkinį Susiradom smuiko raktą labai gyrė Vincas Auryla, pabrėždamas, kad jis vienas įdomiausių lietuvių vaikų poezijoje4. Tačiau pati autorė, ko gero, yra kitos nuomonės, nes nė vieno šio rinkinio eilėraščio neįtraukė į vaikų poezijos rinktines.

Sumanymas verbalizuoti muzikos instrumentų garsus poetei kilo kiek anksčiau, rašant dokumentine medžiaga paremtų poemėlių knygą Skamba auksinis trimitas (1975). Poemėlėje Po vasaros saule prabyla violončelė, fleita, smuikas, trimitas. Poetinėmis priemonėmis perteikiant kiekvieno instrumento skambesį ir keliamą nuotaiką, kalbama apie Druskininkų pušyną, Ratnyčėlę, laužus ir prisimenamas 1941 m. birželio 22-osios rytas, kada turėjo įvykti, bet neįvyko pionierių stovyklos atidarymo šventė. Skamba auksinis trimitas – visuomeninio pobūdžio poemėlių, kurias sieja taikos teigimo idėja, knyga. Kaip taikos priešprieša vaizduojamas mirtį nešantis karas. Apie mirtį kalbama ne abstrakčiai, ji vaizduojama kaip netolima praeitis (Antrasis pasaulinis karas, pokaris) ar tuometinė dabartis (karas Vietname). Į mirtį poemėlėse žvelgia vaikai. Tiksliau – mirtis yra girdima. Tai tylą suplėšantis sprogimas, tai mamą, kurios nebebus, šaukiantis vaikas, tai šūvis į vaiko veidą. Girdimieji mirties vaizdai muzikinės išraiškos neturi. Muzika R. Skučaitės poezijoje iš esmės yra gyvenimo, grožio, meilės skelbėja, ir tai ypač ryšku knygoje Lopšinė ešeriukui (1993).

Tačiau prieš pradedant išsamiau aptarti šią knygą, reikia stabtelėti prie kelių R. Skučaitės kūrybos kelio posūkių. Pirmiausia būtina pažymėti, kad daugumos R. Skučaitės knygų pavadinimai taikliai nusako jų pobūdį. Antai pavadinimai Gėlių gegužinė, Žvangučiai byloja, kad skelbiami eilėraščiai yra apie gamtą, jie šventiški ir ryškios garsinės išraiškos, pavadinimas Skamba auksinis trimitas signalizuoja apie visuomeninę knygos paskirtį ir apie garsinio aspekto svarbą, Susiradom smuiko raktą nurodo, kad knyga skirta muzikai.

„Laikrodis be gegutės“. A. Skliutauskaitės iliustr.
„Laikrodis be gegutės“. A. Skliutauskaitės iliustr.

Kas pranešama knygos Laikrodis be gegutės (1985) pavadinimu? Laikrodžiai kabo namuose ant sienos, vadinasi, tikėtina, kad knygoje rasime nemažai eilių apie namus. Kadangi laikrodyje nėra gegutės, galima numanyti, kad poezijoje bus daugiau tylos. O pavadinime į pirmą vietą iškeltas žodis „laikrodis“ tarsi nurodo, kad bus kalbama ir apie laiką. Taigi knygos pavadinimu Laikrodis be gegutės pranešama apie tam tikrus R. Skučaitės vaikų poezijos pokyčius. Bet ne apie visus. Kokie kiti pokyčiai?

Džiaugsmingą ir spalvingą pavasario ar vasaros dieną besiskleidžiančių žolynų poeziją šioje knygoje keičia ramesni vakaro ir nakties eilėraščiai, kuriuose tamsa, rūkas nublukina ryškiąsias pasaulio spalvas: „Jau naktis. / Jau tamsu. / Bitei šalta / Ir baisu. // Juodas vėjas / Bitę blaško…“ („Bitė grįžta namo“), „Prašmėžavo pro mane / Lyg ir paukštis, / Lyg ir ne. // Buvo vakaras. / Tamsoka. / Prašmėžavo – / Net baisoka!“ („Lyg ir paukštis…“), „Vakare / Vakare, / Kai ramiai / Užmigs giria, / Bus saulytė / Po laidos, / Joks paukštelis / Negiedos, / Tirštas rūkas nusileis / Ir visus takus / Apskleis, / Kai pelėda / Sudejuos, – / Senė ragana / Atjos“ („Ragana“). Pagausėja baltaspalvių žiemos eilėraščių, tik ši spalva nebūtinai išreikšta žodžiu, kartais ją žymi sniego, slystančių slidžių, vėžių vaizdas („Sniego debesėlis“, „Avytė“, „Kelionė pas Pabaisą“). Ne viename eilėraštyje perteikiami nejaukumo, šalčio, baimės išgyvenimai, ir jie yra svarbūs skatinant suvokti, kokie mieli, šilti ir saugūs namai žmogui, lizdas ar drevė – paukščiui, avilys – bitei. Ir gegutė knygos gale grįžta į laikrodį – į savo namus.

Šioje knygoje labiau pastebimas darosi lyrinės komunikacijos modelis „aš–tu“. Kartkarčiais nutrinama eilėraščio riba, skirianti lyrinį „aš“ ir knygos adresatą, ir kūrinio „tu“ tampa tas, kuris nūnai jį skaito. Pavyzdžiui, suintrigavęs pasakojimu apie paslaptingus, niekad nematytus ir todėl jokiu konkretesniu vardu nepavadinamus juos, kurie esą vaikšto po lyrinio „aš“ namus, kai jo nėra namie, eilėraščio gale jis meta skaitytojui natūraliai kilusį klausimą: „– Kas tie / JIE // – Neklausk verčiau! / JŲ aš niekad nemačiau. // Juk sakiau: kai vaikšto / JIE, / Tai manęs / Nėra namie“ („JIE“). O eilėraštis „Kelionė pas Pabaisą“, papasakojus apie smagią lyrinio subjekto viešnagę Pabaisos namuose, baigiamas netikėtai kreipiantis į skaitytoją ir leidžiant jam suvokti papasakotos istorijos sąlygiškumą: „Ko žiūri taip į mane? / Pas Pabaisą nori? / Ne! // Ji juk mano pramanyta! / Tu prasimanyk sau kitą!“

Pirmosiose knygose eilėraščių lyrinis „aš“, kalbėtojas, tiek savo pasaulėjauta, tiek kalbine raiška buvo artimas vaikui. Šioje knygoje atsiranda eilėraščių, kuriuose atvirai, nesislepiant prabylama suaugusio žmogaus, o dar tiksliau – poetės, vardu. Eilėraščio objektu tampa pats kūrybos procesas. Dviejuose eilėraščiuose jis vadinamas dainelių rašymu („Liūdna lietaus dainelė“, „Linksma lietaus dainelė“), taip patvirtinant, kad ir šioje knygoje išlieka svarbus gamtos ir muzikos sąlyčio aspektas. O štai viename paskutinių rinkinio kūrinių, pavadintame „Eilėraštis“, „aš–tu“ vaidmenis atlieka poetė ir įasmenintas berašomas eilėraštis:

 

Aš eilėraštį rašiau,

O rašydama –

Mąsčiau.

Per ilgai, matyt, mąsčiau,

Nes eilėraštis

Man tarė:

– Nuobodoka pasidarė,

Tu rašyk mane

Greičiau!

Tu rašyk mane

Meiliau, –

Kaip šuniukas

Lietų uosto,

Kaip vaikus

Mamytė glosto

Švelniai

Švelniai! –

Pats mačiau!

 

Taigi personažu tapęs eilėraštis moko poetę, suaugusį žmogų, perdėm nenutolti nuo vaikų, o pats mokymas pateikiamas tarsi apverčiant kūrybos aktą aukštyn kojomis. Eilėraštis elgiasi kaip vaikas, prisiimdamas mokytojo vaidmenį, jis žaidžia.

„Lopšinė ešeriukui“. A. Skliutauskaitės iliustr
„Lopšinė ešeriukui“. A. Skliutauskaitės iliustr

Kitas R. Skučaitės kūrybos kelio posūkis – eiliuotų galvosūkių knygelių rašymas: Sukit sukit galveles (1984), Neskubėkim ir atspėkim (1987), Kas nulaužė pupos lapą? (1991) ir kt. Loreta Žvironaitė šias knygeles priskyrė praktinių edukologinių žaidimų poezijai5. Sigitas Poškus galvosūkius surūšiavo, išskirdamas kalbinius, matematinius ir lavinančius vaizduotę, dėmesį, mąstymą6. Žaidimų kūrimo patirtis, įgyta rašant eiliuotus galvosūkius, buvo sėkmingai panaudota lyrinėje poezijoje. Taigi žaidimo poetikos požiūriu pažvelkim į geriausią 1993 m. knygą vaikams – R. Skučaitės rinkinį Lopšinė ešeriukui.

Ankstyvosiose savo raidos pakopose visos kultūros sritys – netgi religija, teisė, politika – turėjo natūralų ryšį su žaidimu. Buvo tai Didysis Sakralusis Žaidimas, harmonizuojantis žmogaus buvimą. Vienas iš nūdienės postmoderniosios kultūros ženklų – žaidimo visuotinumo praradimas, o drauge – desakralizuotų žaidimo nuolaužų rankiojimas ir kaišiojimas į savo dienų chaosą. Kas yra R. Skučaitės knyga Lopšinė ešeriukui – Didžiojo Žaidimo rezervatas ar pabirų žaidimo nuolaužų rinkinys?

Žaidimo paskirtis šios knygos eilėraščiuose labai įvairi. Žaidimas skatina ir pažinti (ratuotoji bitė ratelių neturi, ji medumi ratuota – „Sparneliai ir rateliai“), ir pokštauti (stalas paslepia pasakos galą, ir klausomės pasakos be galo, pasakos su galu reikia klausyti po stalu – „Pasaka be galo“). Į karnavalines prasmių apvertimo tradicijas atsiremiantis žaidimas linksmina: „Galvos slibiną / Kamuoja: / Kai viena galva / Riaumoja, / Kai antroji – / Graudžiai rauda, / Trečią galvą / Vargšui skauda…“ („Eilėraštis apie slibiną“). Fantazavimo žaidimas, tikimasi, turi gydomosios galios („Eilėraštis susirgusiam vaikui“). Žaidimas remiasi į du polius – spontaniškumą ir tvarkingumą. R. Skučaitės rinkinyje stipresnė yra antrojo, racionaliojo, poliaus trauka: pašaliniam stebėtojui nesunku perprasti R. Skučaitės žaidimų taisykles. Bene patraukliausi jos žaidimai paremti tyčinės savęs apgaulės taisykle. Antai eilėraščio „Pasaka apie palietą pieną“ pradžioje randame apsimestinį priežasties ir padarinio nesuvokimą: „Pačią pirmą gruodžio dieną, / Kai sesuo paliejo pieną, / Kriaušė prie namų pražydo!“ Ir toliau šelmiškai šypsantis dedamasi, kad nesusigaudoma realybėje: „Gruodžio trečią ar ketvirtą / Žiedlapiai / Ant žemės krinta. / Kriaušė supa ant šakelių / Šimtą / Bąlančių kriaušelių! // Žiūrim mudvi su sese – / Auga vaisiai akyse! / Vėjas judina šakas // Bumbt! – / Kažkas man į rankas!“ Taip žaidžiant paprastai ir lengvai kuriama šventiška suestetinta regimybė. O drauge matome ir žodžiais nenutapytą tikrovės vaizdą. Apsimetinėjimo žaidime pasaulis dvilypuojasi, ir atsiradę tie keli suvokimo planai išplečia poetinę eilėraščio erdvę.

„Lopšinė ešeriukui“. A. Skliutauskaitės iliustr.
„Lopšinė ešeriukui“. A. Skliutauskaitės iliustr.

Į savo žaidimus vaikas geba įtraukti viską ir pats moka įsikūnyti į ką tik nori. Bene mėgstamiausia vaikų žaidimų rūšis – vaidybinis suaugusiųjų pareigas mėgdžiojantis žaidimas. R. Skučaitės rinkinio vaikas neskuba tapti suaugusiuoju. Ir į poetinį rinkinio pasaulį įsileidžiama toli gražu ne viskas. Vyraujantis gramatinis eilėraščių laikas – esamasis, taigi kalbama apie dabartį. Tačiau į žaidimo ratą patekusią dabartį reikėtų vadinti amžinąja vaiko būties dabartimi, suvokiant, kad už rato ribų liko besikeičianti buitinė dabartis. Eilėraščiuose bemaž nėra realijų, kurias laikytume specifiniais nūdienos ženklais. Čia randame tradicinį gyvūnėlių ir pasakų personažų pasaulį, o jo centre – patį vaiką.

Yra žaidimų, kurių esmė – rungtis, išskirtinių savo gebėjimų demonstravimas. Rinkiniui Lopšinė ešeriukui svetima varžybų, konkurencijos dvasia. Kas žino, gal ir tuo poetė sąmoningai ar nesąmoningai atsiribojo nuo mūsų dabarties. Atsidūrusiems R. Skučaitės žaidimo rate svarbu susiklausymas, dėmesingumas, geranoriškumas. Žaidimas čia telkia, vienija ir leidžia išvysti pasaulį gražesnį. Todėl ir norisi jį vadinti Didžiuoju Žaidimu.

Atsidūrusieji žaidimo rate pripažįsta tik intymųjį „aš–tu“ ryšį. O pagal R. Skučaitės pamėgtas poezijos žaidimo taisykles kreipiniu „tu“ į ratą dažnai priimamas ir knygelės skaitytojas: pelytė pažada, kad šitą pasakėlę, į sapną įvyniotą, tau padovanos („Pelytės pasakėlė“), avytė nori, kad tu ją paganytum („Ko prašo avytė“), boružės per žiemą sapnuoja tave („Boružės“).

Mažojo akimis stebint pasaulį iš pašalės, R. Skučaitės rinkinyje nematyti ryšio, svarbesnio už vaiko ir mamos. O pati šilčiausia šio ryšio apraiška – lopšinė. Taigi šiame rinkinyje lyrinis subjektas vienais atvejais įkūnija vaiko, o kitais – vaiką globojančio suaugusiojo, labiausiai, žinoma, mamos, savybes. Saugiame ir jaukiame rinkinio pasaulyje niekas be lopšinės nepaliekamas. Lopšinė – meilės daina, o mylimi turi būti visi – taip turbūt galėtume interpretuoti rinkinio pavadinimą Lopšinė ešeriukui. Švelnia intonacija, mažybinių žodžių gausa R. Skučaitės lopšinės artimos tautosakinėms. O savitumo joms teikia būtent žaidimo elementai. Pavyzdžiui, intriguojama paslaptimi: tiesiai nepasakoma, kas po buroko lapu supa gražų vaikeliuką, jau ne buožgalviuką („Paslaptinga lopšinė. Kieno?“); nustebinama nelauktu prasminiu akcentu: pantera savo vaikus migdo staugdama („Juoda lopšinė“).

Šifruodamas rinkinio Lopšinė ešeriukui pavadinimą, Kęstutis Urba pažymėjo, kad šioje knygoje „labai daug tylos, tamsos, vakaro motyvų – taigi rinkinio pavadinimas labai motyvuotas“, o stabtelėdamas prie minėtųjų motyvų, atkreipė dėmesį į eilėraščius, kuriuose girdima tyla: „kaip tyli sniegas“ („Ką kalbėjo lašelis“), „Kada išgirsit / Tylą, / Žinokit – / Mėnuo kyla“ („Jūs vaikštot po vakarą“)7. Dalį šio rinkinio eilėraščių įvardydama dainomis, tyliausiomis iš visų dainų, – lopšinėmis, R. Skučaitė tarsi patvirtina, kad jos kūrybos kelias iš garsiakalbės poezijos suka į tyliąją.

„Laiškas sekmadieniui“. J. Račinskaitės iliustr.
„Laiškas sekmadieniui“. J. Račinskaitės iliustr.

Eilėraščiais-laiškais, pasklidusiais labiausiai tituluotoje R. Skučaitės knygoje Laiškas sekmadieniui, siekiama dar tylesnio bendravimo, pirmiausia – su skaitytoju. Knygos gale, abiejų turiniui skirtų puslapių viršuje, užrašyta: „55 laiškai tau“ ir tik pačioje turinio pabaigoje – „Laiškas sekmadieniui“. Taigi turinyje išryškinamas komunikacinis „aš–tu“ modelis ir kartu netiesiogiai nurodoma, kad „aš–tu“ ryšys nebėra toks tiesioginis, – juk laiško autorių ir adresatą skiria ir atstumas, ir laikas. Kita vertus, tai, kas pasakoma laišku, gali būti labai asmeniška ir intymu.

Laiškas, suvokiamas tradiciškai, neturi garsinės išraiškos, jo rašymas ir skaitymas – tai tyliojo bendravimo būdas. Tokiam bendravimui reikia rimties, susitelkimo. Apie Lopšinę ešeriukui Jonas Linkevičius rašė, kad, palyginti su ankstesnėmis R. Skučaitės knygomis, šis rinkinys „kiek intelektualesnis, sudėtingesnio žvilgsnio į pasaulį, lengviau suvokiamas tik mąsliems skaitytojams“8. Mąsliems skaitytojams skirti ir eilėraščiai-laiškai, nes juose dalijamasi ne tik paprastomis išorinio pasaulio naujienomis, bet ir gilesniu tikrovės pažinimu.

Vienas tokių laiškų – „Mūsų mieloji viešnia“ – kaip tik yra apie tylą. Kai į namus kaip viešnia ateina tyla, gėlės, kurios iki tol veltui stengės pražysti, „Vos tik viešnelę / Pastebėjo, / Iš karto / Tyliai pražydėjo!“ Šauktukas strofos gale žymi nuostabą, ir jis vienintelis visame eilėraštyje. Toliau, į porinių eilučių pabaigas nukeliant svarbiausius žodžius, akcentuojamas vidinis tylos ir meilės ryšys, o pačios tylos buvimas paženklinamas daugtaškiu: „Mes gėrimės gėlėm, / Mes tylim, / Mes jaučiam, / Kad viens kitą mylim…“ Atskleidžiama tiesa, kad tyloje, dvasios rimtyje patiriami gilieji artumo vienas kitam jausmai. Drauge suvokiamas ir šito tylos išgyvenimo trapumas: „Bet juk tyla / Tokia mažytė – / Mums taip baugu / Ją sudaužyti…“ Ir tai, kad kiekvienas išgyvenimas, taip pat ir tylos, yra unikalus, nepakartojamas: „Galbūt / Ateis kita tyla, / Bet ar ji bus / Tokia miela?“

Muzikiniai motyvai, tokie ryškūs garsiakalbės poezijos kūrimo laikotarpiu, šioje knygoje neretai palytėti tylos: „Yra šalis Obuolija – / Švari kaip rytą lelija, / Ten fleitų muzika tyli / Vos vos girdėti obuoly“ („Obuolija“), „Iš rastos palėpėj knygos / Suskambėjo smuiko stygos. // (…) Skamba skamba menuetas, / Šoka damos siluetas! / Aš klausau, o šokis tyla, / Aš skaitau, o raidės dyla“ („Knyga iš palėpės“). Tyla susiejama su balta žiemos spalva: „Varpinėlė apsnigta… / Dar varinis varpas miega. / O naktis – tyli, šventa – / Brenda atbrenda per sniegą“ („Žvaigždelė“), „O pelytės – irgi tylios – / Mažos, baltos ir nebylios, / Gavę sniego kailiukus, / Lipdo baltus peliukus“ („Žieminukai – snieginukai“).

„Laiškas sekmadieniui“. J. Račinskaitės iliustr.
„Laiškas sekmadieniui“. J. Račinskaitės iliustr.

Apskritai tiek daug žiemos eilėraščių, kiek Laiške sekmadieniui, dar nebuvo nė vienoje R. Skučaitės knygoje. Ir nebuvo taip atvirai žiemos baltumu grožimasi: „Tuoj prikris baltų namelių, / Tuoj prikris baltų takelių, / O prikris baltų vaikelių – / Ir tada jau bus gražu!“ („Bus gražu!“). Žiema – kalėdinių stebuklų metas, kada įprastas baltumas virsta sidabriniu, kasdienybė – pasaka („Sidabrinė pasaka“).

Pasakiškumas – būdingas R. Skučaitės poezijos bruožas, tačiau, kaip tvirtina K. Urba, poetė „nekuria siužetinės, eiliuotos pasakos, geriausiu atveju – tai fragmentinė pasaka“9. Poetės knygose netrūksta iš tradicinių liaudies sakmių ir pasakų perimtų ar pačios poetės pramanytų mitinių personažų – laumių, raganų, slibinų, nykštukų, siaubų ir baubų. Rinkinyje Laiškas sekmadieniui jaučiamas romantinės pasakos, geriausiai pažįstamos iš H. Ch. Anderseno ar E. Th. A. Hoffmanno knygų, dvelksmas: „Ak, linksmutė atsikėlė / Šįryt sniego princesėlė! / Mat aplink – sniegų sniegai!“ („Sniego princesėlė“), „Balti arkliukai šuoliuoja, / Baltas kanopas dėlioja… / Karietoj – baltos panaitės / Ir baltas panaičių kraitis“ („Baltumėlis“).

Formos atžvilgiu eilėraščiai-laiškai laiško neprimena, mat nėra juose specifinių kreipinių, pasisveikinimo, atsisveikinimo žodžių, linkėjimų ir pan. Eilėraščių įvardijimas laiškais yra metaforinis ir prasmingas tik visos knygos, turint galvoje ir iliustracijas, kontekste. Tačiau paskutinis knygos eilėraštis „Atminimui!“ tarsi paklūsta laiško etiketo taisyklėms – juo atsisveikinama: „Kad mane galėtum prisiminti, / Aš labai labai prašau priimti: // Krintantį lapą, / Obuolio kvapą. // (…) Žalsvą blizgančią gilę, / Džiaugsmo akimirką tylią. // (…) Šiaudą – visai kaip auksinį, / Žodį, kai mes nusiminę; // Kiškio ausytę stačią / Ir šitą eilutę… // Ačiū!“ Kreipimosi situacija susieja eilėraščiu-laišku prabylančią poetę ir adresatą – eilėraščio-laiško skaitytoją. Kūriniu primenamas jau užmarštin nueinantis paprotys atsisveikinant ką nors dovanoti. Lapas, gilė, šiaudas – daiktiškos dovanos, jas galėtum saugoti kokioje dėžutėje. Tačiau kitos dovanos – obuolio kvapas, tyli džiaugsmo akimirka, žodis nusiminusiems ir šita eilutė – tokios, kurių į jokią dėžutę neįdėsi. Jos saugomos tik atmintyje. O pats reikšmingiausias šio eilėraščio žodis yra paskutinis – „Ačiū!“ Paprastai dėkoja tas, kuris dovanas priima. Eilėraštyje dėkoja poetė – davėja. Šis žodis byloja apie išmintį, suvoktą tik pačių tauriausiųjų: gyvenimo esmė – duoti, tai, kad iš tavęs imama, suteikia tavo gyvenimui prasmę; be tų, kurie ima, tavo gyvenimas tuščias, todėl ačiū tiems, kurie dovanas priėmė.

Atminties, kaip ypatingos dvasinės realybės, suvokimas įvairiais pavidalais skleidžiasi knygoje Takelis iš naujo. Metaforiškai kalbant, tai atsiminimų knyga. Jie pateikiami proziniais intarpais apie poetės vaikystę, brangius jai žmones, susitikimus su skaitytojais. Vizualūs praėjusio laiko atsiminimai – poetės albumų nuotraukos. Atsiminimais laikytini ir eilėraščiai, ypač tie, kurie surinkti iš ankstesnių R. Skučaitės rinkinių. Ir nors jie sudaro didžiąją knygos dalį, Takeliui iš naujo netinka eilėraščių vaikams nuoroda. Ne todėl, kad poetė sąmoningai įterpė keletą eilėraščių iš savo lyrikos suaugusiesiems. Savo visuma ši knyga skirta visiems – ir vaikams, ir suaugusiesiems. O toks rinkinio skyrimas dvejopam adresatui reiškia, kad atsiminimais susigrąžinamą praeitį poetė perkėlė į moderniosios poezijos erdvę.

„Takelis iš naujo“. J. Račinskaitės iliustr.
„Takelis iš naujo“. J. Račinskaitės iliustr.

Tradicinės struktūros vaikų poezijos knygos kontekstą sudaro įvairiausių autorių sukurta šio tipo poezija. Tuo tarpu moderniosios vaikų poezijos kontekstas pasižymi individualumu, jį lemia visa konkretaus autoriaus kūryba, asmeninis jo gyvenimas. O R. Skučaitės knygoje, kaip pamatysime, kontekstą formuoja ir dailininkas.

Geriau pažindamas knygos autorių, gali daug daugiau įžvelgti jo kūryboje, tas pats tekstas įgyja naujų prasmių. Šiuo požiūriu išskirtinio dėmesio, regis, vertas pavėluotas R. Skučaitės atsakymas į ketvirtoko Mariaus klausimą, į kokią vaikystės akimirką poetė norėtų sugrįžti ir ką pajusti: „Aš stoviu viena tarpuežy, o man tiesiog akyse vienas po kito krinta didžiuliai aguonų žiedlapiai – balti, raudoni, rausvi. Aš bijau krustelti, bijau, kad padarysiu kažką, kas man neleista, ką gali daryti tik Tas, kas sutvėrė viską: trumpą aguonų žydėjimą, vasarą, tėvus, juodžemį, ant kurio dabar krinta tokie gražūs žiedlapiai, ir mane“10. Žinodamas apie šį vaikystės patyrimą, poetės eilėraščiuose imi ieškoti ženklų, kuriais būties tyloje apie savo buvimą praneša Tas.

Štai eilėraštis „Buvo ir nėra“. Stereotipinis, ilgokais klausimais ir labai trumpais atsakymais pagrįstas jo kompozicinis modelis gana įprastas R. Skučaitės poezijai. Šį eilėraštį galėtume traktuoti kaip poetinį slėpynių žaidimą:

 

Kas ant mano pianino

Vakar žvakę užgesino?

 

Niekas.

 

Telkšo po lietaus balutė.

Kas ją laka po truputį?

 

Niekas.

 

Kas geltoną paskutinį

Lapą nuo šakos nuskynė?

 

Niekas…

 

Apsiribojant su žaidimu sietina eilėraščio semantika, galima pasitenkinti triskart pakartotu atsakymu „Niekas“. Tačiau juk šis atsakymas netikras – kažkas vis dėlto tuos veiksmus atliko. Apie tą kažką eilėraščio pabaigoje užsimenama, bet jis taip ir palieka neįvardytas:

 

O tuščia žvakidė – liūdi,

O lomelė šaukia liūtį,

O obels šaka pilka

Lyg atsimena kažką…

 

Ką?

 

Rinkinys Takelis iš naujo puikiai iliustruoja, kaip eilėraščio kontekstą kuria jo kaimynai – kiti eilėraščiai. Perkeldama eilėraščius iš ankstesnių knygų, poetė nesilaiko buvusios kūrinių išdėstymo tvarkos. Pavyzdžiui, eilėraštis „Kada mes pasimatysim“ rinkinyje Lopšinė ešeriukui buvo tarp eilėraščių „Gražumai“ ir „Mes kalbamės su kurmiu“ – gyvybingų, džiugių, nuostabą dėl pasaulio grožio ir pasitenkinimą savimi pačiu išreiškiančių kūrinių. Šiame kontekste į eilėraštį „Kada mes pasimatysim“ norėjosi žvelgti kaip į lengvą improvizacinį žaidimą poetiškais dienų įvardijimais: sidabrinę šarkų dieną, auksinę lapių dieną, tamsiai žalią rūtų dieną, drugelių margą dieną, geležinę vilko dieną, ugnies raudoną dieną ir kt. O knygoje Takelis iš naujo šis eilėraštis yra pats paskutinis ir priklauso skyriui, kuriame randame eilėraščius apie laiką, kai tavęs dar nebuvo („Susapnuotas laikas“), apie pasaulį, kai mūsų nebebus („Apie mus ir kitus“), apie egzistencijos trapumą („Vieną neramią naktį“), apie kažką nematomą, naikinantį tai, kas yra („Buvo ir nėra“). Pasikeitęs kontekstas suponuoja mintį, kad eilėraštis „Kada mes pasimatysim“ yra apie amžinatvės laiką, tik jis mums nepažįstamas, todėl ir spėliojame, kokia bus konkreti jo išraiška.

Ir dar. Bežodį, bet iškalbingiausią eilėraščių kontekstą sukūrė poetės dukra dailininkė Jūratė Račinskaitė. Išblukusios nuotraukos, sudžiūvę žiedlapiai, vien iš žiedlapių ar kartais brūkštelint ir pieštuku suformuotos augalų, gyvūnų, daiktų, žmonių, fantastinių esybių figūros – tai atminties palytėti praėjusio gyvenimo ir poezijos laiko pėdsakai. Svarbiausia, žinoma, žiedlapiai. Jie primena ir žydinčių gėlynų poeziją, ir lyg žiedlapis švelniai motinišką lopšinės gaidą, ir įstabiausią poetės vaikystės dieną, į kurią ji norėtų sugrįžti, – gal tais žiedlapiais be žodžių, vien tyliu buvimu leidžiasi būti atpažintas Tas.

Takelis iš naujo – ne paskutinė R. Skučaitės knyga. Į kalbančią tylą atvedęs jos kūrybos kelias tebevingiuoja toliau. Tik tegul jis ilgai nesibaigia!

————————————————-

1 Takelis į save. Aldonos Žemaitytės ir Ramutės Skučaitės pokalbis. Dienovidis. 2002, Nr. 6, p. 35.

2 STRIOGAITĖ, Dalia. Saulėtą žodį, minties erdvę – vaikams. Iš Literatūros panorama ‘82. Vilnius: Vaga, 1983, p. 91.

3 Takelis į save, 1 išnaša, p. 35.

4 AURYLA, Vincas. Lietuvių vaikų literatūra. Vilnius: Vaga, 1986, p. 220.

5 ŽVIRONAITĖ, Loreta. Žaidimas lietuvių vaikų poezijoje. Kaunas: Šviesa, 2005, p. 66–68.

6 POŠKUS, Sigitas. Kūrinių vaikams interpretavimas. Klaipėda: Klaipėdos universitetas, 1993, p. 69.

7 URBA, Kęstutis. Literatūra vaikams ir paaugliams. Iš Naujausioji lietuvių literatūra (1988–2002). Vilnius: Alma littera, 2003, p. 273.

8 LINKEVIČIUS, Jonas. Iš gintarų vėrinio. Vilnius: Agora, 2002, p. 241.

9 URBA, 7 išnaša, p. 273.

10  SKUČAITĖ, Ramutė. Takelis iš naujo. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001, p. 151.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2006 Nr. 4 (40)

 

Įžanginis

KAS SKAITO MŪSŲ „RUBINAITĮ“?

Straipsniai

NUO IDILĖS IKI SMURTO (Nauji Šiaurės šalių vaikų ir paauglių literatūros vertimai)
KNYGŲ NAUJIENOS IŠ PRANCŪZIJOS
DARSYK AMŽINOJO GYVENIMO TEMA
TARP EGZOTIKOS IR KASDIENYBĖS

Mano vaikystės skaitymai

IŠ MEILĖS IR SAPNŲ VISA TAI

Atidžiu žvilgsniu

Apie berniukų išdaigas
Kuo mums vertinga S. Boiko knyga?

Laiškai

Mano pareiga, kad šypsotųsi gamta
Šimtasis Kazio Inčiūros jubiliejus  

Bibliografija

„RUBINAIČIO“ 33–40 NUMERIŲ TURINYS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai