DARSYK AMŽINOJO GYVENIMO TEMA

Verstinės vaikų literatūros sąrašuose pasirodė naujas ir, atrodo, įdomus vardas – Jeanas-Claude’as Mourlevat (Žanas Klodas Murleva). Upė, tekanti atgal¹ – pirmoji kitose Europos šalyse jau spėjusio išgarsėti rašytojo (yra keletas interneto svetainių, kuriose telkiasi jo gerbėjai) knyga Lietuvoje.

J.-C. Mourlevat gimė 1952 m. Prancūzijoje, Overnės regione. Studijavo filologiją ir kitus dalykus Strasbūre, Tulūzoje, Štutgarte, Bonoje ir Paryžiuje. Vėliau mokytojavo Prancūzijoje ir Vokietijoje. Kaip menininkas J.-C. Mourlevat pirmiausia jėgas išbandė teatre: buvo klounas, pantomimos aktorius, surengė ne vieną monospektaklį. Sėkmė jo neapleido ir tada, kai nusprendė imtis plunksnos. Rašyti J.-C. Mourlevat pradėjo 1997 m., o jau 1998 m. išleido pirmąją knygą Randas (La Balafre). Jau patys pirmieji kūriniai sužavėjo skaitytojus ir kritikus². Tas žavėjimasis neslopo ir vėliau: „Kas yra Jeanas-Claude’as Mourlevat? Aktorius? Taip. Pantomimas? Geras. Mokytojas? Išskirtinis. Rašytojas? Tikrų tikriausias. Iki šiol neregėjau knygų, kuriose būtų tiek juoko, tiek džiaugsmo“, – rašoma interneto svetainėse³. Upė, tekanti atgal (2000) – vienas populiariausių J.-C. Mourlevat kūrinių, pelnęs net trylika įvairių apdovanojimų.

„Amžinųjų Takių“ variantas?

Perskaitęs trumpą ištrauką ant knygos viršelio, kur minimas „vanduo, kuris neleidžia numirti“, skaitytojas greičiausiai prisimins prieš ketvertą metų Lietuvoje išleistą Natalie Babbitt kūrinį Amžinieji Takiai. Paralelių tarp šių knygų skatina ieškoti kai kurios J.-C. Mourlevat knygos detalės, motyvai, pagaliau nemirtingumo tema. Norom nenorom imi spėlioti, ar tik J.-C. Mourlevat nebus skaitęs Amžinųjų Takių (beje, pasirodžiusių 1975 m.) ir nebus jų paveiktas. Stebuklingas vanduo, suteikiantis nemirtingumą, gyvūnas, kuriam žmogus sugirdo šį vandenį, skirdamas amžiną gyvenimą (čia – papūgėlė, Amžinuosiuose Takiuose – rupūžė), – tai šiuos du kūrinius akivaizdžiausiai siejantys įvaizdžiai. Knygos pavadinimas – Upė, tekanti atgal – lyg atitaria Amžinųjų Takių veikėjo Enguso Takio minčiai, kad nemirtingumas pažeidžia natūralius gamtos dėsnius. Šis veikėjas tikrai pritartų ir tam, kad upė, kuria teka nemirtingumo vanduo, negali sroventi kitaip, tik atgal – amžinajam gyvybės ratui priešinga kryptimi. Jam tarsi pritaria ir knygos Upė, tekanti atgal veikėjas išmintingasis senelis Išamas, pasakydamas, kad toji upė teka „neteisinga kryptimi“ (p. 20).

Tačiau J.-C. Mourlevat knygos negalėtume laikyti „amžinybės ir mirties vietos žmogaus gyvenime apmąstymu“, kaip kad visiškai pagrįstai yra apibūdinti Amžinieji Takiai⁴. Kaip žinome, Amžinuosius Takius skaito ir vaikai, ir suaugusieji – tai tipiškas filosofinės pasakos žanro kūrinys, provokuojantis sudėtingas mintis ir jausmus. (Tiesa, jie laikomi ir magiškojo realizmo literatūros pavyzdžiu.) Knyga Upė, tekanti atgal brandesniam skaitytojui jau gali pasirodyti per daug vaikiška, jis čia pasigestų problemiškumo, daugiasluoksniškumo, tačiau dešimties–trylikos metų paaugliams šį kūrinį labai verta perskaityti. Pagrindiniam veikėjui Tomekui – trylika metų, knygos kalba, stilius aiškiai orientuoti į paaugliu tampantį skaitytoją – nėra ilgų gamtos aprašymų, sudėtingų užuominų ar kitų dalykų, reikalaujančių literatūrinės patirties. Knygą rekomenduoja vienas kitam perskaityti ne tik jaunuoliai iš užsienio – Upė, tekanti atgal nedingsta iš mėgstamiausių knygų sąrašų ir lietuviškuose interneto puslapiuose.

Apie ką ši knyga?

Priežasčių, kodėl kūrinys sulaukė tokios sėkmės tarp minėtojo amžiaus skaitytojų, ne viena. Paauglio poreikius pirmiausia atspindi sklandus, nesudėtingas siužetas, kurio pagrindas – trylikamečio Tomeko kelionė, Kžaro upės ieškojimas. Pasakojimas prasideda tuo, kad kartą į Tomeko bakalėjos krautuvėlę užsuka „gražiausia būtybė, kokią tik galima įsivaizduoti“ (p. 11), – maždaug dvylikos metų mergaitė, sužavinti berniuką iš pirmo žvilgsnio. Ji pasidomi, ar Tomekas savo parduotuvėlėje neturįs Kžaro upės vandens. Šis, turintis net karšto dykumos smėlio, Kžaro upės vandens, deja, neturi. Palikusi susidomėjusį Tomeką, mergaitė išeina iš parduotuvėlės toliau ieškoti stebuklingosios upės. Kitądien berniukas nueina pas mylimą senelį (ne tikrą senelį, o tiesiog kaimelio išminčių) Išamą ir ten sužino, kad Kžaro upės vanduo neleidžia numirti. Kelionių troškimas, žinia apie stebuklingą vandenį ir noras pamatyti taip sudominusią nepažįstamąją lemia Tomeko apsisprendimą neilgai trukus leistis į pavojų ir nuotykių kupiną kelionę. Ne mažiau nei pasiekti Kžaro upę Tomekas trokšta vėl sutikti Haną… Pasakojama istorija išties intriguojanti, kupina netikėtumų ir išmoningos fantastikos. Tomekas eina per Užmaršties Girią, į kurią patekusį žmogų visi pamiršta, paskui stebuklingoje pievoje apsvaigsta nuo gėlių kvapo ir atsiduria Kvepalų Gamintojų kaime, tarp mažaūgių žmogelių putliais žandais, o iš ten patenka į Nesančią Salą, į kurią atvilioti laivai negali išplaukti. Visi tie kelionės epizodai išplėtoti kaip atskiros istorijos.

Pagrindinis veikėjas Tomekas

Vyresnio amžiaus skaitytojai greičiausiai atkreips dėmesį į tai, kad Tomeko, trylikos metų berniuko, paveikslas kuriamas kaip suaugusiojo: jis turi nuosavą bakalėjos parduotuvę (ją paveldėjo iš tėvo, iš senelio), gyvena vienas, niekas jam negali sutrukdyti leistis į pavojingą kelionę. Tėvai būtų natūrali kliūtis tokiai berniuko laisvei, todėl jau knygos pradžioje atskleidžiama, kad Tomekas – našlaitis. Našlaitystė kartu tarsi teigtų, kad veikėjas buvo priverstas anksti subręsti ir išmokti savimi pasirūpinti. Iš dalies tai motyvuotų tokį Tomeko savarankiškumą. Abejones dėl jaunojo veikėjo sprendimo bei veiksmų mažina ir įvykių laikas – „kitados“, nutolinantis istoriją nuo šių laikų. Vis dėlto toks autoriaus sumanymas gali kelti įvairių prieštaringų minčių: diskusija dėl tokios rimtos ir „tikros“ trylikamečio ir dvylikametės meilės istorijos būtų suprantama.

O štai pasakojimas apie seną Tomeko norą iškeliauti ir patirti nuotykių gana tikras ir įtaigus: „Pro mažą savo kambario langelį jis dažnai žvelgdavo į plačią lygumą, kur grakščiai vilnijo pavasariniai kviečiai, panašūs į jūros bangas. Ir tik krautuvėlės durų skambučio dzingsėjimas pažadindavo jį iš svajonių. Kartkartėmis, anksti rytą, jis leisdavosi klajoti keliais, kiek akys užmato vingiuojančiais per laukus, per aušroje švelniai mėlynuojančius linų plotus, o kai reikėdavo grįžti namo, jam plyšdavo širdis“ (p. 10). Tai viena iš poetiškiausių kūrinio vietų. Be to, ji gražiai parengia tolesniems įvykiams: kelionė šioje apysakoje-pasakoje įgauna ir pažinimo, savęs išbandymo, svajonės gyventi taip, kaip liepia širdis, reikšmes. Ši būsena pažįstama daugeliui jaunų žmonių.

Filosofinė ar nuotykių pasaka?

Upė, tekanti atgal priklauso originaliosios literatūrinės pasakos žanrui. Literatūrines pasakas galima smulkiau klasifikuoti pagal funkciją ir jungtį su kitais literatūros žanrais. Pagal pastarąjį kriterijų J.-C. Mourlevat kūrinys neabejotinai priklausytų apysakos-pasakos žanrinei atmainai⁵. Pagal funkciją sunku šį kūrinį labai kategoriškai priskirti kuriam nors vienam tipui. Upė, kurios vanduo suteikia nemirtingumą, kitaip sakant, sudėtinga amžinojo gyvenimo ir mirties dilema, taip pat kai kurių veikėjų (Mari, Hanos tėvo) gyvenimo patirtis, išmintingi pamokymai priartintų šį kūrinį prie filosofinės pasakos. Kžaro upės vaizdiniu paliečiama viena svarbiausių visų laikų temų – mirtis. Mirties ir nemirtingumo tema – tai branduolys, išjudinantis įvykius: Hana ieško nemirtingumo upės vandens, sutinka Tomeką, kuris leidžiasi jai pavymui. Galima sakyti, sudėtinga tema tampa nuotykių pretekstu.

Kaip jau minėta, Upė, tekanti atgal lygintina su N. Babbitt Amžinaisiais Takiais. Kūrinius sieja nemirtingumą suteikiantis vanduo, abiejų autorių pasirinktas kaip pasakojimų atrama, tačiau galima pažymėti, kad žmogaus mirtingumo tema J.-C. Mourlevat knygoje nėra tokia problemiška kaip N. Babbitt kūrinyje. J.-C. Mourlevat knygoje mažiau gelmės, daugiau nuotykiškumo, negvildenami egzistenciniai klausimai. Tai susiję ir su supaprastintu kalbėjimu, skirtu jaunesniam adresatui. Prisimenant N. Babbitt knygą Amžinieji Takiai, kur nemirtingumą teikiantis vanduo yra įvykių centre, kelia diskusijas, yra įvaizdis, skatinantis kalbėti apie mirtį ir gyvenimą, galima teigti, kad šiame kūrinyje Kžaro upės vanduo labiau reikalingas nuotykių grandinei išjudinti, veikėjų kelionei motyvuoti. Veikėjai šio vandens negeria, jis skirtas papūgėlei. Skaitytojui, kuriam kiltų klausimas, kodėl Tomekas ir Hana neišgėrė stebuklingo vandens, reikėtų pasiūlyti knygą Amžinieji Takiai, o tie, kurie šią knygą jau skaitę, tikriausiai nudžiugs, kad Tomekas ir Hana to nepadarė… J.-C. Mourlevat veikėjai liko mirtingi – kaip ir Amžinųjų Takių Vinė. Tačiau toji prie šio sprendimo priėjo po ilgų ir dramatiškų svarstymų, išgyvenimų, dėl kitų veikėjų įtaigos. Jei reikėtų patarti, kurią knygą skaityti pirmiau, pirmenybę derėtų teikti Upei, tekančiai atgal. Šitokią skaitymo tvarką siūlyčiau manydama, kad skaičiusį Amžinuosius Takius J.-C. Mourlevat kūrinys gali kiek nuvilti, pasirodyti per paprastas.

Taigi nedrįsčiau tvirtinti, kad Upė, tekanti atgal yra tipiška filosofinė pasaka. Atkreipkime dėmesį į tai, kad erdvės, pasakiškos vietos, per kurias keliauja Tomekas (Kvepalų Gamintojų kaimas, Nesama Sala ir kitos), – nepaprastai įdomios, išradingos. Tačiau įdomios jos pačios savaime, nes nei turi savarankišką potekstę, nei plėtoja bendrą knygos problematiką. Tai tiesiog nuotykių ir išbandymų erdvė. Gal tik Užmaršties Girios sumanymas pakankamai filosofiškas. Bet ir čia įsigali nuotykis, išbandymas (turiu galvoje susidūrimą su milžinišku lokiu). Gyvybės vandenį, girią, kalną galima laikyti mitinėmis nuorodomis, tačiau jos nėra išplėtotos. Dvasinio, filosofinio lygmens klausimai nėra akcentuojami, suprobleminami, netampa svarstymo objektu.

Kita vertus, knygoje, kaip jau minėta, vaizduojama įvairių veikėjų gyvenimo patirtis, samprotavimai. Tad gal kūrinio vieta ir galėtų būti filosofinės pasakos paribiai, nors nuotykinės pasakos pozicijos jame tvirtesnės.

Sąsajos su folkloru

Mąstant, kiek J.-C. Mourlevat priartėja prie svarbiausio literatūrinės pasakos šaltinio – folklorinės, arba liaudies, pasakos, galima teigti, kad motyvų, kurie liudytų folkloro įtaką, nemažai. Prie folklorinės pasakos kūrinį priartina Kžaro upės vanduo – gyvybės vanduo, taip pat kelionė, ėjimas per girią, mišką. „Miškas pasakose dažniausiai simbolizuoja išbandymo ir pavojaus vietą. Miško archetipas, pasak psichoanalizės teorijos, reiškia vietą, kurioje gilinamasi į savo tamsiąją pusę. Norėdamas ten pakliūti, veikėjas turi palikti namus arba būti iš ten išvarytas, turi patirti vienatvę ir nugalėti baimę“⁶. Daug kas iš šios citatos tinka J.-C. Mourlevat knygai. Miškas, čia vadinamas Giria, Užmaršties Giria, įprasminamas, interpretuojamas labai originaliai: kiekvienas, įėjęs į šią girią, yra pamirštamas, nustoja egzistuoti kitiems tol, kol iš jos išeina. Atrodo, būtų tradiciškiau, jeigu herojus pats pamirštų, o ne jį pamirštų kiti.

Mitinę herojaus iniciaciją primena Tomekui tenkanti užduotis – įminti mįslę: „Mes broliukai gležnučiai kaip drugelio sparnai, bet galime padaryti taip, kad pradingtų pasaulis. Kas mes?“ (p. 125). Ją įminęs Tomekas išvadavo dingusiuosius Nesančioje Saloje ir tapo tikru didvyriu. Anot Nesančios Salos vaikų, tai labai lengva mįslė, tik kad jos įminimą apsunkina kaustanti baimė, kai pikta ragana žiūri į tave ir trokšta mirties. Taigi ir ragana – lyg pažįstama, lyg kitokia…

Folkloriniu laikytinas ir nuotykingos kelionės tikslo supynimas su meilės istorija. Vanduo Tomekui yra labiau antrinis tikslas, svarbiausia – surasti, sutikti Haną. Laimėti jos širdį jis gali tik eidamas ieškoti to vandens. Tai tarsi folklorinės pasakos siužeto perdirbimas, modifikavimas. Folkloriškai skamba ir, pavyzdžiui, senelio Išamo pasakojimas apie Kžaro upės vandenį: „(…) niekas niekada jo neparnešė, sūnau, niekas… (…) niekas niekada nepasiekė viršūnės. O jei kas nors ir pasiekė, tai neįstengė nusileisti ir niekas apie tai nesužinojo“ (p. 22). Tomeko pasiryžimas ieškoti Kžaro upės, drąsa, kelyje tykantys pavojai, perspėjimas dėl jų (čia, kaip ir folklorinėje pasakoje, nevirstantis draudimu) taip pat primena pasaką apie herojų, išėjusį laimės ieškoti…

Žinoma, daugelis knygos vaizdinių yra autoriaus išmonė, o jos tikslas – nustebinti, pradžiuginti skaitytoją, prikaustyti dėmesį. Pasakojimo žaismė, nuotykis, intriga – lengvo ir malonaus skaitymo prielaida. Kartais rašytojas demonstruoja savo virtuozišką vaizduotę: knygos adresatą žavi išmoningos smulkmenos, tokios nonsensiškos detalės kaip dūsaujantys ir besirąžantys medžiai prie Kžaro upės, migdančiosios gėlės, voveriukai-vaisiai ir kita. Tomeko regėjimas, sukeltas migdančiųjų gėlių, – tai gražus nonsenso epizodas: Tomui akimirksniu užauga plaukai iki klubų, todėl „jis paėmė žirkles, kurias jam maloniai padavė šalimais kuldenanti višta, apsirengusi miestietiškais drabužiais, ir pradėjo juos kirpti. Bet juo uoliau kirpo, juo greičiau jie augo“ (p. 64). Niekaip negalima pamiršti „pažadinančiųjų žodžių“: gėlių aromato užmigdytąjį gali pažadinti tik tam tikri žodžiai, bet kad juos atrastum, kartais turi garsiai perskaityti kalnus knygų… Apstu ir daugiau keliančių šypseną, komiškų įvykių, švelnios ironijos. Komizmas, aišku, atmiešia pagrindinio motyvo rimtį.

Aiškiai modifikuota liaudies pasakos laiko formulė „seniai seniai“: J.-C. Mourlevat knygos prologe sakoma, kad viskas vyko „kitados“, arba tada, kai „nebuvo nei televizijos žaidimų, nei automobilių su oro pagalvėmis… Bet jau buvo vaivorykštės po lietaus, abrikosų džemas su migdolais“ (p. 7). Taip tarsi paruošiama dirva tolesniam pasakojimui – pašalinamas šiuolaikinės civilizacijos, technikos balastas, paliekant tik tai, kas vertinga visais laikas. Skaitytojas įvedamas į kitokį pasaulį, kuriame negalioja ne tik šiuolaikinio, bet ir apskritai realaus gyvenimo dėsniai. Tarkim, jau pirmame skyriuje vaizduojama Tomeko bakalėjos parduotuvė, kurioje yra visko, net šilto dykumos smėlio…

Kiti veikėjai

Daugumos J.-C. Mourlevat knygos veikėjų charakteriai kuriami saikingai, keliais štrichais. Senelį Išamą apibūdina Tomekas: „Išamą būtum galėjęs laikyti didžiu filosofu, jei jis nebūtų buvęs toks smaližius. Senukas dievino saldumynus ir užsiožiuodavo kaip trejų metų bamblys, jei Tomekas pamiršdavo atnešti minkštą karamelę…“ (p. 18–19). Taip kuriamas vaikiško, bet kartu ir išmaningo senuko paveikslas. Į senelio Išamo (beje, ir į kitų veikėjų) lūpas J.-C. Mourlevat įdėjo gražių pasakymų, galinčių sužavėti išmintimi ir brandesnio amžiaus skaitytoją: „Aš niekada neturiu darbo, jau sakiau tau. Bet niekada ir nesiilsiu. Visa tai yra gyvenimas, tekantis sava vaga…“ (p. 18).

Apskritai gana svarbu, kad knygos personažai vaikai (paaugliai) daugiausia bendrauja su suaugusiaisiais, tiesa, keistais ir netradiciniais. Ir tai pasakytina tiek apie vadinamuosius realistinius, tiek apie visiškai pasakinius personažus. Vienas iš įdomiausių – Mari paveikslas. Tai moteris, kurią Tomekas sutinka prie Užmaršties Girios, iš jos sužino ne tik tos girios ypatumą, bet ir jos pačios istoriją. Mari ištekėjo už nemylimo, bet suvokusi klaidą staiga pabėgo su mylimu žmogumi, su keistuoliu, kurio kapas dabar – kitapus tos Girios. Po netikėtos keistuolio žūties Mari vis dėlto nusprendė „neverkti, daugiau niekada nebeverkti ir džiaugtis gyvenimu kaip anksčiau, kaip su juo“ (p. 48). Mari istorija praplečia knygos erdvę ir laiką, nukelia vyksmą į praeitį.

Įdomus, nors labai glaustai pateiktas Hanos tėvo likimas: jis pardavė visą turtą, kad nupirktų dukrelei papūgėlę – buvusią princesę… Jaunųjų herojų, paauglių, pasauliui, be Tomeko, dar atstovauja Hana. Vargu ar ji laikytina ryškiu charakteriu. Ji – Tomeko susižavėjimo objektas, kelionės paskata. Vis dėlto Hanos ir jos papūgėlės istorija įdomi, jos paveikslas svarbus.

Upė, tekanti atgal – nesunkiai skaitoma, gana poetiška, patraukli knyga (tą patrauklumą tikrai būtų padidinusios iliustracijos, kurios paaugliams dar tebėra svarbios). Ji gali daryti jauniesiems skaitytojams gražų poveikį. Tikėtina, kad atsitokėdamas nuo virtinės įspūdingų nuotykių skaitytojas vis dėlto stabtelės prie esmingųjų klausimų: „Ar galima trokšti niekada nemirti?.. / Ar ne todėl gyvenimas mums toks brangus, kad vieną dieną baigiasi?.. / Ar mintys apie amžiną gyvenimą ne baisesnės už mintis apie mirtį?..“ (p. 152). Tikėtina, kad juos paveiks nuoširdūs veikėjų santykiai, paslaugumas, rūpinimasis aplinkiniais ir kiti dalykai, reikalingi gražiam ir darniam žmonių gyvenimui. Gebėjimą gražiai bendrauti, pagarbą kito pasauliui iliustruotų kad ir Tomeko bei Pepigomos santykių epizodas. Tomeką, patekusį į Kvepalų Gamintojų kaimą, įsimyli kvepalų gamintoja Pepigoma, bet jis lieka ištikimas Hanai. Supratusi, kad Tomekas myli kitą, Pepigoma net pagamina kvepalus, kurių pauostęs jis gali išvysti savo ir Hanos vestuvių momentą. Stebinanti jaukumo, pasitikėjimo atmosfera: Tomeko parduotuvėlės durys visada atrakintos, vyrauja besąlyginis pasitikėjimas – matome nebūdingą mūsų dienoms situaciją.

Džiugu, kad yra verčiamos, leidžiamos ir skaitomos, mėgstamos tokios knygos, kuriose akcentuojami darnūs žmonių santykiai, nuoširdumas, nesavanaudiškumas. Dešimtmetis ar trylikametis skaitytojas, kuris susižavės nuotykiais, įvykusiais, autoriaus žodžiais tariant, „kitados“, kai dar „nebuvo nei televizijos žaidimų“ (p. 7), iš šios knygos mokysis atsirinkti iš daugybės peršamų vertybių tas, kurios tvariausios. Jei tokie fantastiški nuotykiai galėjo atsitikti tada, kai „niekas nežinojo net mobiliųjų telefonų“ (p. 7), tai tikrai ne pramogos ir civilizacijos pažanga lemia žmonių gyvenimo kokybę. Džiaugsmas toks pat amžinas kaip ir „vaivorykštės po lietaus“ (p. 7). Manau, tai viena gražiausių J.-C. Mourlevat minčių, skirtų jauniesiems skaitytojams.

————————————————

¹ MOURLEVAT, Jean-Claude. Upė, tekanti atgal / iš prancūzų k. vertė Stasė Banionytė. Vilnius: Alma littera, 2005. 168 p. (Straipsnyje cituojant šią knygą nurodomas tik puslapis.)

² http://www.literaturfestival.com/bios1_1_6_761.html, žiūrėta 2006 07 16.

³ http://www.xyz.lesart.org/index.php?ausgabe=23&rubrik= LITERATUR%20LEBEN&index=43, žiūrėta 2006 07 02.

⁴ JAKONYTĖ, Loreta. Ar verta įstrigti amžinybėje? Rubinaitis, 2002, Nr. 4 (24), p. 8.

⁵ Plačiau žr.: URBA, Kęstutis. Pasisakymai apie vaikų literatūrą. 2004, p. 63–73.

⁶ PAPUZINSKA, Joanna. Sodas ir miškas kaip vaikų literatūros chronotopai. Rubinaitis, 2000, Nr. 2 (14), p. 9.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2006 Nr. 4 (40)