IŠ MEILĖS IR SAPNŲ VISA TAI

– Pasikalbinkim… Tiek sykių tariausi su Tavimi, ką reikėtų kviesti pokalbio į šią gan populiarią mūsų žurnalo rubriką, ir vos nepražiopsojau, kad ir pati esi labai vertinga pašnekovė. Jau seniai sukiesi IBBY rate, rašai jauniems ir mažiems, daug skaitai ir vertini. Taigi pirmasis klausimas tebūnie apibendrinantis – kas Tau yra vaikų literatūra?

– Tiesiog literatūra. Ją godžiai skaitau. Ir atsargiai rašau.

– O dabar – tradicinis pradžios klausimas. Kur gimei, kur augai? Kokie ankstyviausi prisiminimai? Daug sykių girdėjau Tave su didžiausia meile minint tėtį ir mamą. Bet ir aš, ir mūsų žurnalo skaitytojai žino apie juos ne kažin ką. Papasakok.

– Prieš pradėdama šeimos istoriją, turėčiau Tavęs teirautis: ar turi laiko išklausyti? O vietos žurnale yra? Ar skaitytojams pakaks kantrybės? Jei taip, tai pradedu…

Tu, Kęstuti, tikrai pameni eilutes „Mūsų širdys keptos, virtos…“ Dar nebuvome pažįstami, kai rengdamas P. Mašioto knygos Kai knygas draudė komentarus atkūrei man svarbią istorinę tiesą – jos priklauso ne vyskupui Baranauskui. Knygnešiui Augustinui Baranauskui… Jis – mano prosenelis. „Ne žąsys Romą išgelbėjo“, – dažnai primindavo mano šeimoje. Kitaip tariant, nesididžiuok ne savo nuopelnais… Bet proseneliu didžiuojuosi. Gal jau įkyrėjau ir bičiuliams, ir savo netikėtiems svečiams, ir skaitytojams vis pasakodama – rašau sėdėdama jo krėsle.

Augustinas Baranauskas – Šiupyliuose gimęs ir augęs vargonininkas. Jo žmona Emilija – Žagarės plikbajoraitė. Abu man – mįslės, legendos. Asmenybės. Ir jie, ir jų dukros – Leontina, Zuzana, Ona (mano močiutė). Ne kokia ten abejotina bajorystė, o knygnešystė teka mano kraujyje.

Knygnešiai Baranauskai gyveno Liepojoje… Liepojoje tekėjo mano močiutė Ona – už Igno Medekšos. Ta pora lėkė į Vilnių – per Latvijos ir Lietuvos karą dėl pajūrio. Buvo toks karas, buvo… Lėkė, žinoma, į svajonių miestą – į Vilnių. Šiauliuose sužinojo: Vilnių okupavo lenkai. Taip tapome kauniečiais…

Senelis Ignas Medekša buvo vienas madingiausių Kauno kirpėjų – skusdavo ir kirpdavo net ambasadorius. Nė už ką nesivienijo su bajorais. Jiedu su žmona alsavo Slovackio, Mickevičiaus romantika. Laisvamanybe… Jų vaikai – Rimvydas, Gražina, Živilė. Nedaug būta tokių vardų Lietuvoje…

Živilė – mano mama. Aušrokė… Taip save vadino „Aušros“ gimnazijos moksleivės. Skautė. Tos jaunos panelės privalėjo lankyti Aklųjų institutą, skaityti neregiams knygas. Nėra pasaulyje gražesnės istorijos nei mano tėvų – paauglės skautės Živilės ir aklo jaunuolio muzikanto Antano – meilė.

Stipresnio žmogaus nei mano tėvas gal niekada ir nesutiksiu. Jis ėmė akti šešerių, apako dvylikos. Giminaičiams tapo našta. Išvežė į Kauną… Ir paliko, pamiršo – visiems laikams. Prisiminė tik tada, kai tapo garsiu chorvedžiu. Antanas Adomaitis – pirmasis Lietuvos neregys, baigęs aukštąjį mokslą – konservatoriją.

Mano šeimos istorijoje Lietuvos patirtis verčiasi aukštyn kojomis. Juk lig šiol tebedalijama: kaime žmonės geri, mieste – įtartini. Mums nutiko kitaip…

Knygoje Šokis ant stalo miniu šeimos istoriją. Esu ją pabarsčiusi po „Šiaurės Atėnus“, kitus leidinius. Bet kada nors – gal… gal kitaip… Matyt, turiu nuo artimiausių dar labiau atitolti, kad galėčiau prie giminės istorijos priartėti. Baugu lankytis Kaune – ne toks jis… Net albumus vartyti baugu. Pritariu indėnams – fotografijos tikrai vagia mūsų sielas.

– Tai ar gali pasakyti, kuo Tavo vaikystės namai vieninteliai, nepakartojami?

– Didžiuliu juodu fortepijonu. Vaškuoto parketo kvapu. Kaimyno Varčiko smuikuojama „Mirštančia gulbe“. Radijo imtuvu – kaip klausome mudvi su močiute tamsoje „Pikų damos“. Aukštomis knygų lentynomis – karsčiausi jomis iki palubės, teko kviesti meistrą ir jas pritvirtinti. Draugiškais kiemo vaikais. Pagaliau išmoktu tarti r. Visi labai džiaugėsi, o aš bėriau žodžius su taip ilgai mane bauginusiu garsu. Tėvo lazdos kaukšėjimu – kai išeidavo nakčia pasivaikščioti vienas. Vaikystės sapnu – aš vedu tėvą per gatvę, vadinasi, jau išaugau. „Sekretais“ – naiviu vaikystės žaidimu, kai po stiklo šuke slepiamos svarbiausios vertybės. Žaliakalnio pievomis. Ąžuolais.

– O mokykla? Mylėjai?

– Ne. Nei Kaune – Žaliakalnyje, nei Vilniuje – Antakalnyje. Neįtikėtina: iš Žalio kalno – į kitą kalną… Iš Kauno dvidešimt antrosios mokyklos – į Vilniaus dvidešimt antrąją.

– Nekentei?

– Nekenčiau…

– Buvai pirmūnė? Aktyvistė? Maištininkė? Ką mokytis ypač mėgai ir ko ne?

– Esu kiek buvusi ir pirmūnė, ir aktyvistė, ir maištininkė – ne per ilgiausiai. Labiausiai – atsiskyrėlė, vengusi mokyklos.

– Bet juk turėjai brangių, iki šiol nepamirštamų mokytojų?

– Buvau penktokė. Mano akvarelę visai klasei parodė dailės mokytojas… Jis buvo jaunas, net tada suvokiau – labai jaunas. Jis tik pavadavo tikrąją mokytoją. Gal dvi pamokas, daugiausia – tris. Negavau penketo. Tik ketvertą – amžiną gailesčio ketvertą. Bet kokie žodžiai! Tas pavaduojantis mokytojas kalbėjo apie mano autorystę – apie keistumą… Jurginą išliejau mėlyną. Fonas – rudas, tartum reta, mezginiuota skara. Tą savo akvarelę ir dabar matau, tą nesuderinamumą – mėlyna ir ruda.

O Semionovas! Atsiridena mažuliukas storuliukas mokyti mūsų, paauglių, sportuoti – tikras rusų pasakos pagrandukas. Kai kas bandė šaipytis: ką jūs, mokytojau, sugebate? „Palenktyniausime“, – ramiai atsakė. Tartum būtų filosofas. Ne „fizrukas“… Lengvąją atletiką lankiusios bendraklasės perspėjo: tik nebandykite lenktyniauti, tas trumpakojis stadione jau yra aplenkęs ne vieną ilgakojį – lengvai, žaismingai, ritmingai. Pamenu, kaip mokytojas sutvarkė mano slides – pritaikė, prikalė apkaustus, dovanojo tinkamus batus. Ir vėl – žaismingai, džiugiai.

Keista… Nepamirštamieji mokytojai – sportininkai. Inteligentiškoji, smetonlaikių persmelkta Alina Dvoreckienė, vidinės kultūros kupina irklavimo trenerė Sofija Grucova. Abi, tartum susitarusios, sergėjo, kad nesirinktume jų profesijos…

Baigiau iš tiesų gerą mokyklą, patekau ten, kur man ir reikėjo būti, – į sustiprintą lietuvių kalbos ir literatūros klasę, kur dėstė ir lotynų kalbą. Lotynistė universiteto dėstytoja Vanda Manikaitė – jauna, grakšti, stipri, besikreipianti į devintokus garbingu „jūs“… Ir ji sportininkė – ietininkė. Žavėjausi ja. Ilgėjausi, kai dešimtoje klasėje atėjo kita mokytoja. Nebenorėjau tos lotynų… Kaip džiaugiausi savo orią mokytoją pamačiusi dokumentiniame filme. Ji – garbi Peterburgo mokslininkė.

Lituanistė Marija Paulauskienė – bene pirmasis žmogus, pasakęs: Adomaitytė turi stilių. Tikrai gera mokytoja. Nelepino tų, kuriems tartum daugiau duota. Man dažnokai mažindavo pažymį – vis ne į temą… Skriaudžiau savo lituanistę. Nė už ką nevažiuodavau į Jaunųjų filologų konkursus – nei skaitove nenorėjau ten būti, nei literate. Trys dienos Raseiniuose? Dar ko! Aš vykstu trims savaitėms ar į Moldovą, ar į Ukrainą – irkluoti.

– Kas ypač patiko mokytis ir ko nemėgai?

– Man patiko ir patinka mokytis. Esu amžina mokinė, studentė. Bet pati sau. Prie rašomojo stalo, po dešine ranka – žodynai, žinynai, enciklopedijos. Stebiuosi, kad ir moksleivius, ir jų tėvus nervina profiliavimas, specializacijos… Man visada buvo aišku: aš – humanitarė.

– Bet juk ir muzikos mokeisi, ir sportavai… Kas iš to liko?

– O dar šokau pas rimtus (pernelyg rimtus…) choreografijos mokytojus, dar vaidinau režisieriaus Petro Likšos televizijos studijoje – tiesioginiame eteryje, įrašų tuomet nebūta.

Kas iš to liko? Sapnai… Naktimis vis irkluoju – be vargo, lengvai. Mano sapnai – vandeningi. Upės juose tampa jūromis. Nubundu pailsėjusi, net laiminga. Retsykiais sapnuose smagiai šoku. Scenoje! Dažniausiai stoviu paskutinėje eilėje ir labai džiaugiuosi, kad publika manęs nemato. Esu girdėjusi (sapnavusi…) ir savo kūrybos muziką.

Nuo seniausių laikų ir muzikos, ir choreografijos mokoma žiauriai. Beveik sadistiškai… Žinau. Mano sesuo Dainora – balerina, vėliau kurį laiką – pedagogė, dabarties baleto žvaigždžių pirmoji mokytoja. Mėgdžiojau ją. Troškau eiti paskui vyresniąją sesę į Pažadėtąją Žemę – į M. K. Čiurlionio mokyklą.

Esu ir aš gavusi per rankas. Nepataikydavau į ritmą… Visoje Lietuvoje pagarsėjusi pianistų mokytoja mane nuo muzikos atgrasė ilgam. Buvo metas, kai man tos muzikos nereikėjo. Jokios. Nekliedėjau kartu su bendraamžiais nei bitlais, nei Liuksemburgo radijo stotimi, juolab – Lietuvos estrada… Bet prie pianino – kai nieko nebūdavo namie – tykiai prisėlindavau.

Šį vakarą, atsakydama į Tavo klausimus, mąstau: gal žiaurokos vaikystės pamokos – ar meno, ar sporto – man padėjo išmokti ir laimėti, ir pralaimėti… Be isterijos, pompastikos, sureikšminimo. Matyt, verta dalyvauti gausybėje skaitovų konkursų, šokėjų apžiūrų, o dar ir irklavimo regatose, kad susivoktum – gyvenimas nėra nei lenktynės, nei varžybos. Gal gamta tyčiojasi iš žmogaus, skirdama jam per daug gabumų, talentų. Gal laimingesni tie, kuriems taupiai atseikėta. Bet atseikėta…

– Laikas prabilti ir apie literatūros įspūdžius. Ar turi, ar prisimeni pirmąją gyvenimo knygą? Kas Tave apskritai lenkė prie knygos? Kada – pradinėje mokykloje ar vėliau – daugiausia skaitei? Be abejo, su vaikystės ir paauglystės knygomis, autoriais bent mintyse susilietei ir vėliau. Kaip keitėsi požiūris į juos? Ką iki šiol tebevertini?

– Mane ne prie knygos lenkė. Lenkė nuo knygų – sergėjo, kad pernelyg daug neskaityčiau. Kad taupyčiau akis, nekūprinčiau nugaros, kvėpuočiau kieme grynu oru. Raides, man regis, pažinau visada. Močiutė mėgo pasakoti, kad išmokau jas iš trinkelių – buvo tokia dėlionė, su paveikslėliais ir raidėmis. Pirmasis žodis, kurį sklandžiai perskaičiau, – „šluota“. „Šluotos“ žurnalo pavadinimas… Buvau penkerių. Prisimenu, kaip tąsyk išdidžiai pareiškiau: dabar jau pati sau pasakas skaitysiu. O kad skaityti nuo ryto iki vakaro, ir dar naktimis, drausdavo, tai sumaniau sau sekti pasakas pati. Žinojau, kur jų rasti – debesyse.

Andersenas ir Haufas – du svarbiausi mano vaikystės rašytojai. Jau vėliau, Vilniuje, guodžiausi su Korčako Karaliumi Motiejuku. Kiek paskiau – su Hugo Vargdieniais. Svajonių mieste Vilniuje jaučiausi vieniša, nesuprasta. Kiemas kalbėjo rusiškai, žaidė kitaip…

Požiūris nei į Anderseną, nei į Haufą, nei į Korčaką, nei į Hugo nesikeičia. Jau nebesikeis.

Legalia skaitytoja tapau devintoje klasėje. Apsigyvenome erdvesniame bute. Turėjau savo kambarį. Skaičiau pernakt. Apsimesdavau, kad labai uoliai mokausi.

– Esi tikra humanitarė. O gal klystu?

– Neklysti… Net ir sporto šaką pasirinkau tartum humanitarinę – akademinį irklavimą, labiausiai puoselėjamą (ir dabar…) Oksfordo ir Kembridžo studentų. Dėl to jis ir vadinasi akademinis. Kadaise kalbėta, kad šaulių iš lanko ir „akademikų“ – aukštas intelektas. Per aukštas sportininkams…

– O vis dėlto pasibeldei ne į Filologijos fakultetą. Pasirinkai žurnalistiką. Ką prisimeni iš studijų? Aš pats svajones apie žurnalistiką išmečiau iš galvos, kai kažkokiame profesinio orientavimo leidinyje perskaičiau, kad žurnalistai vairuoja tarybinės ideologijos laivą. Ar taip ir buvo?

– Irklavimo stovyklose įsikniaubusios į knygas buvome dvi – Birutė Bungardaitė (dabar LTV „Panoramos“ Kerienė) ir aš. Birutė studijavo žurnalistiką. Pasiteiravau, ar sunku ten mokytis. Sužinojusi, kad net labai lengva, pasiryžau. Dėkuidie, neskaičiau jokio profesinio orientavimo leidinio.

Universitete iš tiesų turėjau laiko studijuoti – ir klausydama kai kurių paskaitų, ir pati sau, savarankiškai. Ar bibliotekoje, ar namie, ar klajodama po Užupį, tais laikais apleistą, nė kiek ne madingą.

Esu lituanistės dukra. O ir tėvas buvo griežtas kalbos sergėtojas… Gal net per griežtas. Filologijos studijas ėjau namie.

Universitete praleidau galybę paskaitų. Bet netuščiai. Psichologijos dėstytojas net pasiūlė pasirašyti man įskaitą. Filharmonijos salėje. Tuo metu tapau melomane. Būtent Filharmonijoje atsipeikėjau – nebeįdomus man sportas, nebenoriu būti sporto žurnalistė.

Į mokyklą nė už ką negrįžčiau. Į universitetą – noriu.

– Kas iš žurnalistinės praktikos Tau šiandien atrodo ypač vertinga, brangu? Jei nepaminėsi „Genio“ žurnalo – vis tiek paklausiu. Paskirsiu temą – „‘Genys’ nuo Liudo Dovydėno iki Gintarės Adomaitytės“. Oi, bet juk ir su „Lietuvos pionieriumi“ esi susijusi. (Vos nepamiršau.) Šiek tiek ir dabar domiesi vaikų periodika. Ką apie tai manai?

– Manau, kad jei būtum pamiršęs paminėti „Lietuvos pionierių“, tai vis tiek būčiau priminusi. Tie metai ir vertingi, ir brangūs… Neturėjau ir niekada neturėsiu išmintingesnės viršininkės nei redaktorė Leonora Šileikaitė. Ji leido man atsiskleisti: toleravo keistybes, pabardavo ir pagirdavo, gynė nuo aukštesnės valdžios ar komunistiškiau nusiteikusių kolegų kritikos. Nebuvome nei panašios, nei artimos – anaiptol. Jokios bičiulystės. Bet juk tada ir ten, Spaudos rūmuose, Leonoros globojama, tapau eseiste… „Lietuvos pionieriuje“ patyriau laisvėjimą – ir asmeninį, ir… istorinį. Įsidarbinau tuoj po Brežnevo mirties. Laisvyn, vis laisvyn ėjo laikai.

O „Genys“… Man nepavyko. Nepasisekė. Kaip seksis, jei atsidūriau girnose – žurnalo savininkai spaudė vienaip, vaikų literatūros autoritetai – kitaip. Bet spaudė… Nepasitikėjo manimi ir netikėjo. Nemėgstu, nemoku, nekenčiu vadovauti. Kokio velnio bandžiau? Bet… Man smagu, kad Lietuvoje yra vaikų žurnalų, galbūt atspindinčių mano išsvajotojo „Genio“ viziją. Darančių tai, ko aš nespėjau, nors norėjau. „Bitutė“, „Laimiukas“ – linkėkime jiems būti. Nesikiškime į jų saviraišką. Padėkime, kai prašys pagalbos. Tik nesibraukime…

Būta mano gyvenime ir kitos žurnalistikos. Suaugusios! Dienraščiai, savaitraščiai… Nuostabi mano specialybė. Dosni. Romantiška. Prasminga. Tik kad Lietuvos žiniasklaida – kai atsistojo sumaišties laikais ant geltonų bulvarinių bėgių, tai niekaip nulipti negali. Nenoriu ten būti. Rašau kultūros spaudai. Kol kas. Retsykiais – dienraščiui, kuriam vadovauja kultūringa, raštinga redaktorė. Kalbu apie Valę Čeplevičiūtę, „Lietuvos žinias“.

– O kada Tavy krustelėjo jausmas: „Ir aš galiu rašyti vaikams!“ Na, gal – „Turiu rašyti vaikams…“, „Noriu rašyti…“?

– Studijų metais… Pasakos atėjo pačios. Antrame kurse, žiemą, per pačią sesiją. Ir vaikų literatūrą skaityti būtent tais metais ėmiausi itin godžiai. Ne aš viena… Mano kurso draugės Giedrimė Bajorinaitė, Audra Baranauskaitė – taip pat. Kaifavome nuo Gripės, Sarojano, Biseto, Žilinskaitės, Palčinskaitės, lankėme „Lėlės“ teatrą – Mazūro spektaklius.

Baigdama universitetą atradau Hofmaną. Dabar jo tekstų nebemokėčiau taip nuoširdžiai, gelmingai skaityti. Antikvariatuose tais laikais prisipirkau vertingų knygų – tartum būčiau nujautusi, kad imsiu rašyti apie vaikų rašytojus. Net ir į profesoriaus Aurylos paskaitą slapta buvau nulindusi – į kitą aukštąją mokyklą.

Žurnalistikos dėstytojai mane ir mylėjo, ir saugojo, ir suprato. Gal net manęs gailėjo… Leido bene vienintelei kurse rašyti kūrybinį diplominį darbą – pasakojau apie žmones, kuriančius vaikams. Arba dirbančius su vaikais. Arba juntančius itin stiprų vaikystės poveikį. „Pakalbėkime apie stebuklą“ – taip pavadinau savo apybraižų ciklą.

Tavo minėtąjį tarybinės ideologijos laivą vairavau ne kažin kaip. Nė vienoje Vilniaus redakcijoje vietos man neatsirado. Nors spausdinausi daug. Nuvykau į Prienus… Grįžusi į Vilnių sėdau prie rašomosios mašinėlės – buvau Antano Sutkaus sekretorė Fotomeno draugijoje. Ta mašinėlė yra išbeldusi gal vieną, gal dvi mano pasakas, o kiek niekam tikusių literatūros eksperimentų…

Nemanau, kad aš ar kas nors kitas turi rašyti vaikams… Tik žinau, kad ilgiau pasėdėjusi prie tekstų suaugusiems labai pasiilgstu to, kas vadinama vaikų literatūra. Man neramu, kad pasaka gali į mano namus nebeateiti. Žinau, kad jos neraginsiu, per jėgą nespausiu. Dešimt Vėjų miesto pasakų parašytos per dešimt metų, dar dešimt glūdėjo stalčiuje. Kai leidykla pasiūlė jas praplėsti, aš, parsinešusi namo, dar patrumpinau. Mokausi rašyti iš Antano Ramono: išmesk bent vieną žodį iš jo sakinio – ir subyrės visas tekstas.

– Tavo knygų vaikams bibliografija labai ritminga: „Debesėlis ieško vardo“ (1999), „Pasaka apie liūdną arklį“ (2000), „Laumžirgių namai“ (2001), „Sparnuotos iškabos“ (2002), „Vėjų miesto pasakos“ (2003), „Mykoliuko diena“ (2004), „Avis artistė“ (2005). Taigi kasmet po knygą. Kokie prisiminimai sieja su šiomis knygomis – jų sumanymais, vertinimais, apdovanojimais? Ar kuriai nors iš jų jauti daugiau nei kitoms? O apskritai rašai mažokai. Kodėl?

– Dabar turiu teisę aikštingai šūktelti: „Bijok Dievo, Kęstuti!“ Mažokai?! Nejau Tu, vaikų literatūros žinovas ir kritikas, ragini mane kepti knygas? Gal jau neberandi ko kritikuoti?

Be Tavo minimo kasmetinio bibliografinio vaikų literatūros ritmo – dar knygos suaugusiesiems. Pastaraisiais metais – ir radijo pjesės. Man net sarmata – tų knygų beveik ir per daug… Artėju prie tuzino. Galiu būti įtarta grafomanija – begaliniu noru žūtbūt spausdintis.

Teisintis galiu tik taip: mano vaikiškų knygų apimtis nedidelė, kartais tik po vieną pasaką. Stalčiuose vis tebeturiu atsargų – tegu bręsta kaip vynas. Nors kiek baisu – gali surūgti. Kai ką, regis, jau perlaikiau…

Mylimiausia knyga buvo ir tebelieka apysaka Laumžirgių namai. Man smagūs IBBY apdovanojimai. Bet premiją, nuo kurios ilgai negalėjau atsipeikėti, gavau už pasakojimą apie palaimintąjį Jurgį Matulaitį Kelio dulkės, baltos rožės. Vaižganto premija! Kai sužinojau, atrodė, kad dreba žemė. Lietuvoje tuo metu išties prasidėjo žemės drebėjimas…

Bijau tapti rašytoja, besivaikančia premijų, mugių, dirbtinio, reklamos triukų sukurto, pripažinimo. Nenoriu „daryti teksto“. Noriu tiesiog sau ramiai rašyti – taip, kaip rašiau Laumžirgių namus. Basa, paežerėje, prie medinio stalo, neskubėdama, niekam neįsipareigojusi.

Visada sakiau ir sakysiu, kad didžiausia premija – artimųjų pripažinimas. Pačių artimiausių… Šiuo požiūriu buvau ir esu nuolat premijuojama.

Jei kada praturtėsiu, pati steigsiu premiją (gal prizą) žmogui, rašančiam vaikams, – Bronės Buivydaitės „Auksinį batelį“. Jį teikčiau ne už pastarųjų – vienerių, trejų, penkerių – metų darbus. Už viską! Esu nužiūrėjusi ir pirmąją laureatę – Violetą Palčinskaitę.

– O kokią knygą vaikams norėtum parašyti? Ar turi tokios knygos idealą? Ar apskritai rašytojas gali jį turėti?

– Šiuo metu rausiuosi ir po stalčius, ir po kompiuterį, ir po atmintį, ir po fantaziją, ir po savo pirmąją pasakų knygą Debesėlis ieško vardo. „Gimtojo žodžio“ leidykla prašo pasakų. Noriu jų atrinkti tuziną… Dvylika savo gyvenimo pasakų! Kol kas randu tik dvi, man iš tiesų patinkančias.

Pasikliauju leidykla – išleis dailiai. Retsykiais pamąstau, jog vaikų literatūra nuo suaugusiųjų labiausiai tuo ir skiriasi, kad jai būtinas visiškai kitoks pateikimas. Dailininkas už rašytoją yra svarbesnis. Tai jam lemta suvilioti.

Gal kada parašysiu knygą intelektualiems paaugliams. Skaitantiems. Jų tebėra. Ir bus. Gerbiu rašytojus, kurie moka jaukinti neskaitančius. Man patrauklesnis kitas kelias.

Jei apie idealą… Ar Tau (ir skaitytojams) bus labai juokinga, jei prisipažinsiu, kad noriu rašyti tekstus taip, kaip Bramsas rašė muziką? Jau pasakojau, kad jaunystės metus leidau Filharmonijoje. Ten įsimylėjau. Dusyk. Visiems laikams. Bramsą ir Malerį. Kaip Maleris nerašysiu. Pernelyg galingas, skausmingas, laužytas ir laužantis… Klausydama Bramso jaučiuosi, tartum su manimi kalbasi. Ir ne tik… Jaučiuosi taip, lyg pati būčiau išsikalbėjusi, išsipasakojusi.

– Tavo „Sparnuotas iškabas“, atrodo, kūrybingai naudoja mokytojai, bibliotekininkai kūrybiniame darbe. O kaip pati suvoki tos knygos paskirtį? Kaip kilo mintis ją rašyti? Žinau, kad parašei dar vieną analogišką knygą. Kaip ji vadinsis ir apie ką ji?

– Iš meilės tos Sparnuotos iškabos… Iš meilės ir jų tęsinys – Gražuolės vaikai. Iš meilės mano vaikystės, paauglystės, jaunystės ir dabarties skaitymams. Iš meilės man svarbias knygas rašiusiems. Iš meilės tą patį, ką ir aš, godžiai skaitantiems.

Rašyti knygą apie vaikų rašytojus ragino mokytoja Levutė Karčiauskienė. Mudvi drąsinome viena kitą. Aš ją – imtis vadovėlio. Ji mane – sukurti jos vadovėlio Skaitymai palydovą.

Gražuolės vaikai – knyga apie rašytojus, gimusius aukso amžiuje, arba la bel époque. Mieloji, gražioji, švelnioji epocha – XX amžiaus pradžia. Iki Pirmojo pasaulinio karo… Šiuo metu skaitau knygos korektūras. Baugu pusiaukelėje ką nors daugiau kalbėti. Nebent apie paskirtį… Viena mama man pakuždėjo, kad Sparnuotos iškabos – tai knyga, suviliojusi jos sūnų skaityti. Paauglys užkibo už Žiulio Verno biografijos, nuo to ir prasidėjo…

– O dabar grįžkime prie vaikams ir paaugliams skirtų knygų. Kaip retas kuris žmogus seki vaikų literatūros procesą, leidybą. Kol viename savaitraštyje rašydavai knygų anotacijas, tol tą leidinį prenumeravau. Kokios kitų autorių knygos vaikams ir paaugliams yra labai nudžiuginusios, įsiminė? Kokias knygas, kokius autorius atradai jau suaugusio, patyrusio žmogaus akimis?

– Ką tik baigiau rašyti pirmąją savo vaikų ir paauglių literatūros apžvalgą „Literatūrai ir menui“. Ne aš tas apžvalgas sumaniau. Redakcija paprašė! Taigi pasaulis keičiasi. Į gera. Vaikų literatūra iškeliauja iš paraščių į baltus, erdvius plotus… Bet ir anksčiau mano tekstus apie vaikų knygas ar jų rašytojus mielai spausdindavo „Krantai“, „Šiaurės Atėnai“.

Mane nudžiugino du žmonės – Vilė Vėl ir Gendrutis Morkūnas. Buvau bene pirmoji jų tekstų skaitytoja. Rašiau rekomendacijas. Nesigailiu. Tų žmonių nepažįstu. Regėjau vien rankraščius… Nors… Vilę gal ir galėjau pažinti – iš matymo. Kadaise… Man regis, esame iš tos pačios mokyklos. Antakalnietės.

Didysis atradimas įvyko berašant Gražuolės vaikus. Ilgus metus maniau, kad Astridos Lindgren Broliai Liūtaširdžiai – gelmingas filosofinis kūrinys, o Pepė Ilgakojinė – tik šiaip sau, toks triokšt pokšt keberiokšt. Anaiptol… Esu naujai atradusi Pepę. Apie tai rašiau esė „Šiaurės Atėnuose“. Siejau šį rašinį su savo kartos žmonių baime suaugti… Ar drįstume mes giminės akivaizdoje iškelti ant ištiestų rankų arklį – ar bent bandėme? Man tauri ir prasminga Pepės vienatvė – kaip žiūri ji tamsiame kambaryje į žvakę, kaip žino – jos draugai iš vaikystės iškeliaus. Ji liks.

– Pabandyk nusakyti geros vaikų knygos požymius. Arba apibūdink Tau brangiausią, vertingiausią vaikišką knygą.

– Tuvė Janson, Nematomas vaikas. Apibūdinti negaliu. Kartą Klaipėdoje miksėdama, prakaituodama skaičiau apie Tuvę Janson ir jos kūrybą pranešimą. Jį spausdino „Krantai“. Iš to savo kalbėjimo daug nuliejau į Gražuolės vaikus. Tebūnie Tuvė Janson slaptažodis. Juo pasakyta viskas.

– Netrukus aš Tau galėsiu šūktelti: „Sveika atvykusi į mūsų būrį!“ Tapsime bendraamžiai. Kaip gyvensi atšventusi pirmąją ir gražiausią gyvenimo sukaktį?

– Vis tiek teigsiu: gyvenimas tik prasideda.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2006 Nr. 4 (40)