NUO IDILĖS IKI SMURTO (Nauji Šiaurės šalių vaikų ir paauglių literatūros vertimai)
Šis straipsnis parengtas Šiaurės šalių vaikų literatūros savaitės renginiuose skaityto pranešimo pagrindu. Jame apžvelgiamos naujausios – per pastaruosius dvylika mėnesių Lietuvoje išleistos (o kai kurios dar tik rengiamos) – Šiaurės šalių rašytojų knygos vaikams ir jaunimui. Jas pristatydamas stengiausi paisyti seminaro rengėjo – Šiaurės šalių informacijos biuro Vilniuje – pasiūlytos temos, aspekto: vaikas–šeima–visuomenė. Tai nebuvo sunku. Pirma, ši tema apskritai viena iš būdingiausių vaikų literatūrai, o antra – Šiaurės šalių vaikų literatūrai ji ypač artima, gal net lemia jos patrauklumą ir prasmingumą. Ši mintis kilo man jau seniai, kažkada perskaičius XIX a. romantiko suomio Zacharijo Topelijaus knygelę Mažojo Lasios kelionė (liet. k. 1971). Berniukas, žirnio ankštyje apkeliavęs pasaulį ir susižavėjęs daugeliu šalių, vis dėlto suvokia, kad nuostabiausia vieta yra sava šalis, savi namai.
Nežinau nieko nuostabesnio, kas prisidėtų prie visai mažo vaiko socializacijos, kaip dano Jenso Sigsgordo Palė vienas pasaulyje (1957, liet. k. 1977 ir 2006, vertė Z. Marienė). Įtaigiai, paprastai, patraukliai vaikui diegiama globali idėja, kad žmogus yra visuomenės – didelio ir neišvengiamo mechanizmo – dalis. Ši knyga galbūt simbolizuotų mums Šiaurės šalių rašytojų gebėjimą kalbėtis su vaiku labai paprastai ir be galo prasmingai.
Ištisą studiją, žinoma, galima būtų parašyti apie namų pasaulį Astridos Lindgren, Marios Gripe’s, Tove’s Jansson, Ulfo Starko knygose, kurios seniai išpopuliarėjusios Lietuvoje. Tačiau šįkart žvelgsime į naujausius leidinius, bandydami juos grupuoti į tam tikrus skyrius. Ak, tiesa, Tove’s Jansson knyga Troliai mumiai („Nieko rimto“, 2006, vertė L. Bareišienė) irgi naujas dalykas: šios autorės komiksai mums dar nebuvo pažįstami.
Šeimos harmonija
Šiemet baigtas leisti norvegų rašytojos AnnosCatharinos Vestli septynių knygų ciklas (visas iš originalo kalbos vertė L. Petravičius), prasidedantis knyga Tėtis, mama, aštuoni vaikai ir sunkvežimis. Knygos atstovauja vadinamojo kasdienybės realizmo poetikai, susiformavusiai pirmajame pokario dešimtmetyje (pats A.-C. Vestli ciklas sukurtas XX a. šeštajame dešimtmetyje). Buitiniai šeimos gyvenimo vaizdai žavi draugiškumo, santarvės atmosfera, kasdienybės nuotykiais, perša mintį, kad net materialiai skurdus gyvenimas gali būti įdomus ir turiningas. Beje, paskutinėje knygoje ta mintis nuskamba iš tėčio lūpų: „(…) gal mes per daug užsidarę savo namuose ir pamirštame, kaip sočiai ir nuobodžiai (išryškinta cituojant. – K. U.) gyvena kiti“1. Šiai rašytojai apskritai nelabai būdingas socialinis kriticizmas, jos kūrinių problemos visad išsprendžiamos pozityviai ir draugiškai. Kaip rašo norvegų kritika, „didžioji Vestli stiprybė – tai neblėstantis solidarizavimasis su vaikais bei jos pasakojimo stiliaus intymumas ir šiluma“2.
Specialiai seminarui išversta MarjosLeenos Tiainen apysaka Antis ir vilkai (2004, liet. k. 2006, vertė R. Černiauskas) – tai tradicinė epinė proza gamtos, vaiko ir gyvūno tema. Bet ne tik ši tema plėtojama kūrinyje. Į Vahvero kaimą iš Espo miesto atsikelia keistoka šeima – gyvūnų globotojai, mylėtojai, trys jų vaikai papildys nedidelę mokyklą, kurią jau ketinama uždaryti. Pagrindinis veikėjas Antis, vienuolikmetis (vaizduojamuoju laiku sulaukiantis dvylikos), kiek artimiau ima bendrauti su atvykėle Ele. Bet tai tik vaikiškos simpatijos, o ne meilės istorija, nes kūrinio veikėjai maži, knyga skirtina mažesniems – gal ketvirtokams, penktokams. Apylinkėse pasirodo vilkai, kuriuos įstatymas draudžia šaudyti. Vilkai puldinėja ir naikina avis, drasko šunis. Ištrūkęs dingsta ir mylimas Ančio šuo, po kurio laiko randamas tik jo pasaitėlis. Gyvūno netekties drama parodoma nuosaikiai, bet įtaigiai. Kaimo vyrai eina sargybą. Pabaigoje Ančio tėtis, pasveikęs po nugaros operacijos, nušauna vieną vilką.
Žvelgdami į knygą mums rūpimu aspektu, pastebime, kad toji tradicinė trečiojo asmens pasakojimo proza pačiu gražiausiu požiūriu pateikia tradicinį pasaulį. Vaikai gyvena normaliose šeimose, nedemonstruojant, labai natūraliai parodomas Ančio prisirišimas prie tėvo, didžiavimasis juo. Pagaliau tiek Antis, tiek kiti jo bendraamžiai yra visaverčiai, lygiateisiai bendruomenės, sociumo nariai. Berniukai kartu su vyrais eina sargybą, jie tarsi nepatiria kokių nors draudimų ar apribojimų. Taigi ši knyga, panašiai kaip ir A.-C. Vestli kūriniai, kelia darnaus gyvenimo nostalgiją.
Kaip žavią šeimos idilę pradedi švedo Pero Olovo Enquisto apysaką Trijų urvų kalnas (2003). Perskaitęs būrio vaikaičių nakvynės senelio namuose aprašymą, paraštėje pieštuku brūkštelėjau: A. Lindgren! Štai toji vieta: „Pirmą naktį name Vermlande jie miegojo ant čiužinių ant žemės, nes visi vaikai užsimanė miegoti kartu, nė vienas nenorėjo gultis į lovą, nes tenai negalėjai gulėti šalia Mišos ir Elsos“3. Verta pasakyti, kad Miša – tai šimto devyniolikos metų vilkšunė (vaikai taip apskaičiavo sužinoję, kad vieneri šuns metai prilygsta septyneriems žmogaus gyvenimo metams…), o Elsa – ką tik taip pakrikštyta šalia nušauto vilko rasta vilkiukė. Vilkų tema įdomiai susieja šią knygą su ką tik pristatyta M.-L. Tiainen knyga, bet kol kas cituotąjį fragmentą norisi susieti su analogiška A. Lindgren Padaužų kaimo vaikų scena, kurią, beje, žaviai iliustravo Ilona Wikland. Žinoma, P. O. Enquisto knygos laikas vėlesnis, ir giminystės ryšiai ne tokie tradiciniai kaip A. Lindgren kūryboje. Štai senelio žmona Gunila (tikra feministė, anot senelio) nėra vaikų močiutė, ji turi savo vaikaitį. Tačiau senelis, kuris svečiuodamasis mėgsta prie stalo pasakyti kokią nors nešvankybę ir kurį tėvai bausdami vis uždaro tualete (kaip kad Emilį – malkinėje…), yra toks pat supratingas, „vaikiškas“ kaip ir dažnas A. Lindgren knygų suaugėlis. Vaikų paveikslai saikingi ir žavingi (ypač penkiamečio Marko), vaizduojamasis pasaulis daugiausia pristatomas šešiametės Minos akimis. Ir štai tas supratingasis senelis su vaikaičiais – pradinukais ir darželinukais – išsirengia į rizikingą kelionę, į netoliese stūksantį kalną, kurio urvuose ketina įsikurti ir pernakvoti. Tačiau įvyksta nelaimė. Senelis susilaužo koją – o iki namų kone visa diena kelio… Knygoje labai svarbus gamtosaugos motyvas, keliautojai išgelbsti vilkiukę, grąžina ją motinai, paskui susiduria su ta pačia vilke ir vilkiuke antrajame urve, žavusis Markas impulsyviai pasipriešina nelegaliems medžiotojams (juos išgąsdina), paskui akis į akį susiduria su lokiu. Žodžiu, tai meniškai talpi knyga pradinukams – ją lengva ir įdomu skaityti, o kartu ji provokuoja taurius jausmus ir kilnias mintis. Tad suglumsti viršelyje perskaitęs tokį apibūdinimą: „Tai smagus ir nuotykingas pasakojimas apie šaunųjį senelį ir jo mažuosius draugus“. Ne, tai daug daugiau! Jeigu leidėjai tą kūrinį būtų perskaitę, galbūt nebūtų leidę jo kaip neiliustruotos brošiūros. Kokio vaiko akis patrauks toks leidinys? Kam imtis leisti knygą, kuri nelabai rūpi? Viename iš susitikimų Šiaurės šalių vaikų literatūros seminaro viešnia Kristina Steinsdotir sakė: „Islandijos leidėjai jau senokai suprato, kad leisdami meniškai iliustruotą knygą jie ne švaisto pinigus, o – priešingai – didina pelną“.
Tokios leidybos pavyzdys – taip pat mažesniems skaitytojams skirtos Suomijos rašytojų knygos: Sinikos ir Tinos Nopolų Šiaudinukė ir Veltinukė (1989) bei Šiaudinukė, Veltinukė ir Lituvėnų padauža (1999, liet. k. abi 2006, vertė V. Urbaitė). Pačiam sau truputį netikėtai jas irgi priskyriau prie darnios šeimos pasaulį atspindinčių kūrinių. Mat formaliai tai labai konfliktiškos knygos. Dvi guvios sesytės maištauja prieš įnikusius į savo darbus tėvus ir pabėga iš namų; antrojoje knygoje mama linksmai išdaigauja su viena iš sesyčių, dėl to jos, o paskui ir visa šeima susipyksta ir nebesikalba. Tačiau šių knygų konfliktas yra komiškas, išoriniai nesutarimai slepia meilę ir prisirišimą. Beje, tai ne pasakos, kaip klaidingai įrašyta elektroniniuose kataloguose. Pasakiškumo įspūdį bibliografams turbūt sukėlė išradingos ir stilingos garsaus dailininko Markaus Majaluomos iliustracijos.
S. ir T. Nopolų knygų komizmo pobūdis šiek tiek primena dar vieno mums pažįstamo autoriaus neseniai išleistą knygą apie „netradicinę šeimą“ – dėdulę Petsoną ir katiną Findusą. Naujojoje Sveno Nordkvisto knygoje Nelaimingas Petsonas. Sąmyšis darže (1987 ir 1990, liet. k. 2005, vertė A. Braškytė), kurią išleido „Tyto alba“, katinas Findusas išvilioja Petsoną meškerioti ir taip pataiso šiojo nežinia ko subjurusią nuotaiką. Antroji istorija – „Sąmyšis darže“ – tikrai pataisys nuotaiką kiekvienam skaitytojui. Kaip žinome, garsus šiuolaikinis švedų rašytojas kuria savitas paveikslėlių knygas, lietuviškas leidimas yra autentiškas, kokybiškas, su vertinga informacija ketvirtajame viršelio puslapyje.
Suirusi šeima
Betėvio vaiko padėtį vaizduoja prieš metus išleista jaunos švedų autorės Johannos Thydell knyga Žvaigždėtos lubos (2003, liet. k. 2005, vertė M. Karvelis). „Rubinaityje“ publikuotame straipsnyje Maria Nikolajeva teigia, kad nepagydoma liga sergančios motinos linija šiame romane yra tik šalutinė, vaizduojamoji šeimos situacija esanti tik prielaida nevaržomam trylikametės herojės gyvenimui4. Norisi abejoti šia išvada. Motinos liga, mirties motyvas veikiau yra esmingas romano podirvis, lemiantis jo psichologiškumą ir probleminį gilumą.
Mums pažįstamo švedų autoriaus Ulfo Starko Sikstenas (1987, liet. k. 2007 m. išleis „Nieko rimto“, vertė R. Jonkutė) dar aiškiau atstovauja paauglių literatūroje apie XX a. aštuntąjį dešimtmetį įsigalėjusiai nedarnios, suirusios šeimos temai. Kaip ir to paties autoriaus knygoje Tegul baltieji lokiai šoka, vyrauja savitas tėvo ir sūnaus santykių motyvas. Jis, galima sakyti, čia vaizduojamas dar stambesniu planu. Siksteno tėvui trisdešimt devyneri, jis – buvęs boksininkas, o dabar autobuso vairuotojas, jis nepaprastai rūpinasi sūnumi. Tėvo paveiksle akivaizdūs tradicinio vyriškumo bruožai ir… nepraktiškumas, negebėjimas suderinti visų šeimos buities reikalų. Štai jau seniai sugedusi skalbimo mašina, Sikstenas nebeturi švarių drabužių ir paskutinę mokslo metų dieną, per patį pavasarį, į mokyklą eina su… slidininko kostiumu! Siksteno mama ištekėjusi ir gyvena Danijoje. Šiek tiek utriruotas tėvo rūpinimasis sūnumi, kaip galime suprasti, kyla iš vienatvės. „Mums labai gera kartu“, – bene kelis sykius nuskamba saviguodos frazė. Siksteną toji tėvo globa truputį slegia, ir tada draugas Jontė pataria, kad tėvui reikėtų dar kartą vesti. Prisikarpę laikraščių skelbimų, jiedu ima rašinėti tėvo vardu laiškus ir organizuoti pasimatymus. Vieną iš pakviestų moterų tėvas palaiko skalbimo mašinos meistre, kurią buvo išsikvietęs. Knyga labai tauri, joje žavi lyrizmo, gal netgi graudulio, ir komizmo derinys. Psichologinė veikėjų santykių plastika – tikro rašytojo talento požymis.
Anos-Karin Eurelius Madona Svenson (1995, liet. k. 2006, vertė R. Černiauskas) – savotiškai atvirkštinė Siksteno analogija. Ten gyvena tėvas ir sūnus, o čia – mama su dukra. Tėvas turi kitą šeimą. Mama atvirai ilgisi buvusio vyro. Pagaliau ji ima draugauti su Tomu. Dukra Jasmina, kuri mokytojos siūlymu pasirenka kitą – Madonos – vardą, tam labai prieštarauja. Mergaitė labai ilgisi savo tėvo, iš to kyla neapykanta kitam vyrui (Tomui) namuose. Knygoje labai svarbi mokyklos tema, žaviõs naujosios mokytojos paveikslas. Mokytoja susilaukia kūdikio, Jasmina pirmoji ją aplanko, o Liucijos dieną pas mokytoją lankosi visa klasė. Taip pat vaizduojamos Jasminos simpatijos bendraklasiui Rembo – taip ryškinamas kitas meilės aspektas. Vis dėlto svarbiausia šioje knygoje tėvo ilgesio idėja. Įtaigiai ryškinamas vaikiškas egoizmas. Knygą lengva ir malonu skaityti, ji taip pat turbūt skirtina pradinukams.
Kristin Steinsdottir knygoje Angelas Vakarų rajone (2002, liet. k. 2006, vertė J. Abraitytė) suirusios šeimos motyvą pristato kitaip. Mažasis pasakotojas gyvena su motina, jiems nuolat stinga pinigų. Su tėvu santykiai nenutrūkę: berniukas nuolat aplanko tėvą, gyvenantį kitame miesto rajone, tėvas per gimtadienius lanko sūnų. Šis motyvas knygoje pateikiamas tarsi punktyriškai, tarytum vengiant jį detalizuoti, dramatinti, tačiau jis neabejotinai svarbus. Pasakotojas vaikas jautriai, priešiškai reaguoja į žinią apie naują tėvo draugę, apie būsimą broliuką. Tačiau pabaigoje jis kilniai prisiima vyresniojo brolio vaidmenį, padovanoja mažajam broliui angelą. Nė vienas iš tėvų neprabyla apie tarpusavio santykius. Tačiau iš motinos paskatinimo lankyti tėvą suvokiame, kad autorei svarbu išreikšti ir ugdyti tolerantišką laikyseną net ir tokiomis vaikui dramatiškomis aplinkybėmis. Bet, ko gero, šis motyvas nė nėra pagrindinis – autorei, atrodo, svarbiau perteikti išskirtinę vaiko pasaulėjautą. Berniuką supančiame pasaulyje tikrovė pinasi su fantazijomis ir įtikėjimais. Vienas kaimynas jam rodosi esąs vilkolakis, kaimynų mergaitė primena Pepę Ilgakojinę, laiptinėje jis sutinka angelą, kuris paskui įsikuria jo namuose. Tai poetiškas, fragmentiškas pasakojimas apie jautraus, introvertiško vaiko kasdienybę. Teksto visumą turėtume sieti su įdomiomis iliustracijomis, su savitu knygos dizainu, apskritai su leidybos prabanga. 2004 m. ši K. Steinsdottir knyga buvo įrašyta į IBBY Garbės knygą.
Tolerancijos pamokos
Kita K. Steinsdottir knyga Spurgos ir karis (1999, liet. k. 2006, vertė R. Baranauskienė) tolerancijos temą gvildena dar atviriau. Apysakos pasakotojas ir veikėjas Bjosis – dešimtmetis ketvirtokas. Jis romantiškos prigimties, jis irgi dar gyvena savo sufantazuotame pasaulyje (bendrauja su įsivaizduota būtybe Gisiu, tiki mitu apie trolę Jouką, kurią esąs prispaudęs kalnas). Jis mėgsta žiūrėti į kalno viršūnę, su malonumu groja smuiku, tačiau atsisako koncertuoti muzikos mokykloje – mat tegali groti žuvėdroms, sau ir artimiesiems. Tai uždaras, romantiškas, introvertiškas vaikas, šiek tiek nepritampantis prie kitų, pravardžiuojamas lepšiu, keistuoliu. Iš pradžių ryškinamas jo ir giminaitės Ulfhildos („trečios eilės pusseserės“), kuri stipri ir fiziškai, ir dvasiškai, kontrastas. Mergaitė komanduoja Bjosiui, dėl to šis jos privengia. Spurgos ir karis, žinoma, atskleidžia psichologinę ir dvasinę vaiko raidą: per maždaug vienerius metus jis psichologiškai atsiveria, pramanytasis Gisis jam jau nebesirodo, trolės buvimas irgi ima kelti abejonių.
Knygoje reikšmingas šeimos pasaulis. Bjosis neturi mamos, ji žuvusi avarijoje, tačiau namuose gyvena keturios kartos: senolė, senelis su senele, tėtis ir broliukas. Tokia gausa kelia pavydą Ulfhildai, kurios tėvas nuolat išeina iš namų, muša mamą, o ši dėl savo perdėto tvarkingumo kažkaip nutraukusi ryšius net su seneliu Mačiu, kuris gyvena atsiskyręs antrame aukšte ir yra fanatikas trumpabangininkas, bendraujantis su visu pasauliu. Senelio Mačio paveikslas, atrodo, plėtoja kitokio, keistuolio vaiko motyvą.
Nėra abejonių, kad autorei viena iš svarbiausių šioje knygoje ir yra kitokio tema bei su ja susijusi tolerancijos idėja. Į Bjosio namus kaip nuomininkai įsikelia indų šeima. Bjosis susidraugauja su bendraamžiu Akašu, kuris knygoje yra tam tikrų žinių skleidėjas – pasakoja apie indų religiją, tikėjimą, papročius, buitį ir pan. (Tai vienintelis kiek dirbtinokas dalykas – tas dešimtmečio išmintingumas.) Iš pradžių mokykloje iš naujųjų gyventojų šaipomasi, jie pravardžiuojami juočkiais, net patiria smurtą. Turbūt dėl įgimto, o gal dėl etninio introvertiškumo Akašas tampa Bjosio draugu, nors jiedu smarkiai skiriasi. Akašas susižavi senelio Mačio veikla, jam svarbu užmegzti ryšį su Indijoje likusiu skurstančiu savo seneliu. Galiausiai vaikų radijo įgūdžiai padeda aptikti jūroje per audrą dingusį Bjosio senelį. Norėdamas padėti Akašo seseriai, kurią klasė ignoruoja ir skriaudžia, Bjosis prašo Ulfhildos su ja susidraugauti. Taip jis suartėja ir su pačia Ulfhilda, kuri pamažu pakeičia savo požiūrį į „juočkius“. (Knygos pavadinime simboliškai minimi tradiciniai švedų ir indų patiekalai.)
Kūrinys daugiabriaunis, savo vaizduojamu pasauliu (svetimtaučio tema) mums kol kas dar neįprastas, netikėtas. Pasakojimas, iš pradžių vangokas, vėliau vis dėlto įtraukia. Tai psichologinis, poetiškas kūrinys, pagrįstas kasdienybės tėkme, psichologine personažų kaita ir pan.
Tolerancijos temai priskirtina ir dar viena šių metų pradžioje „Gimtojo žodžio“ išleista švedų rašytojų Petterio Lindbeko ir Lisen Adbåge paveikslėlių knyga Viena princesės Viktorijos diena (2004, liet. k. 2006, vertė M. Karvelis), kuri iš esmės yra paprastutė, bet jaudina iki graudulio. Mat jos pasakotoja – Dauno sindromu serganti mergaitė Viktorija. Pasakojimas labai įtaigus. Žinoma, ypač svarbus subtiliai atskleidžiamas kitų žmonių – mokytojos, o ypač namiškių, Viktorijos šeimos narių – elgesys su Viktorija, dvelkiantis tolerancija, supratingumu: „Taigi, – tarė mama, – kai susilaukiau tavęs ir supratau, kad esi ypatinga… (…), tada pagalvojau: aš nesusitvarkysiu, aš nesugebėsiu. Kai po to susirgai ir ėmei karščiuoti, supratau, kad mes nebegalėtume be tavęs gyventi, kad tu buvai mūsų princesė ir vienijai mūsų šeimą“5. Argi ne nuostabiai paprastas šeimos, auginančios neįgalų vaiką, santykių paaiškinimas? Visa knyga – tikrai puiki medžiaga tolerancijos pamokoms.
Apie meilę – skirtingai
Tormodo Haugeno triptike Georgas ir Glorija (1996, 1997, 1997, liet. k. 2006, vertė E. Žukauskaitė) bemaž nėra nei šeimos, nei visuomenės. Mat tai kūrinys apie būseną, kada niekas aplink neegzistuoja, tik Jis ir Ji. Knygos paantraštė – „Pasakojimas apie meilę“. Rašytojas tarsi pabrėžtinai kuria pačią banaliausią siužeto schemą: Georgas slapta neša Glorijai gėlių, Glorija pati sau išsiaiškina, kad jos – iš raumeningojo Edvardo, ir tik tada, kai Edvardas su draugais viešai paniekina Gloriją, o Georgas desperatiškai puola jos ginti, paaiškėja, kas yra kas, įsiliepsnoja meilė Georgui. Man pasirodė, kad rašytojas sąmoningai siūlo du kūrinio perskaitymo kodus – patetiškąjį ir ironiškąjį. Grafiškai tekstas pateikiamas kaip poezija, tačiau nerimuojamas. Tiesa, dažnokai junti teksto ritmą, kuriantį poetinės prozos įspūdį. Štai būdingas pavyzdys:
Georgas ir Glorija
pažadėjo mylėti viens kitą,
kol vieną kartą sustos laikas
ir kol jie bus gyvi.
Jie pažadėjo tai iškilmingai
lietingu oru
po skėčiu
parke
ant žvilgančio balto suoliuko
ir jų užpakaliai sušlapo nuo lietaus).6
Galima spėti, kad dauguma paauglių šioje knygoje ieškos tiesioginio savo jausmų atspindžio ir ras jį, o dažnam suaugusiajam įsimylėjėlių aistros ir kančios kels šypseną. Ironišką interpretaciją stiprina žavingi – kartais perdėm idiliški, kartais aiškiai šaržuoti – Anderso Kaardahlo piešiniai, iliustracijos. Šią knygą turbūt turėtume laikyti paveikslėlių knyga paaugliams. Be kita ko, ji svarbi dar ir tuo, kad su jos pasirodymu atnaujinama H. Ch. Anderseno premijos laureatų kūrybos serija ir kad tai pirmoji pažintis su norvegų rašytoju T. Haugenu.
Išmintinga kito norvego Josteino Gaarderio (Justeino Gorderio) apysaka Mergaitė su apelsinais (2003, liet. k. 2006, vertė L. Petravičius) gali būti laikoma ir šeimos apysaka, ir meilės apysaka. Penkiolikmetis Georgas skaito netyčia aptiktą jam skirtą mirusio tėvo laišką ir tuo pat metu rašo knygą, tiesiogiai kreipiasi į skaitytoją. Tokia originali kompozicija praplečia menines ir problemines kūrinio erdves. Iš tėvo laiško sužinome intriguojančią, romantišką meilės istoriją. Nuo jos vedama prie labai svarbių etinių – iki kokios ribos galima skverbtis į kito žmogaus gyvenimą? – ir egzistencinių klausimų. Tėvas tame laiške ilgai rengiasi pateikti sūnui klausimą, ar verta gyventi žinant, kad mirsi: „Dar kartą klausiu tave: ką pasirinktum, jei tau būtų suteikta tokia galimybė? Ar norėtum trumpą valandėlę gyventi žemėje, o paskui po kelerių metų būtum atplėštas nuo visko, ką čia turi, ir niekada negalėtum grįžti? Ar pasakytum: „Dėkui, nenoriu“?“7 Kokį atsakymą tėvas norėtų išgirsti, galime atspėti, jeigu atidžiai skaitėme ankstesnes jo laiško eilutes: „Nesakyk, kad gamta – ne stebuklas. Neaiškink man, kad pasaulis – ne pasaka. Kas to nesuprato, galbūt supras tik tada, kai priartės pasakos pabaiga“ (p. 133). Tai daugiabriaunė, filosofiška, jausminga knyga apie šeimą, apie meilę, apie visatą, apie žmogaus gyvenimą. „Bet kas yra žmogus, Georgai? Ko vertas žmogaus gyvenimas? Gal mes tik dulkės, blaškomos vėjo, dingstančios be pėdsakų?“ (p. 125) – irgi klausimai iš tėvo laiško. Akivaizdu, kad tai knyga mąstantiems ir norintiems mąstyti.
Suomių autoriaus Kario Levolos apysaka Noriu (1999, liet. k. knygą netrukus išleis „Gimtasis žodis“) – visapusiškai šiuolaikinė meilės istorija, pasibaigianti subtiliai aprašytu „pirmuoju kartu“. Tačiau ši meilės istorija nėra banali – jau vien dėl gana netikėto pagrindinio veikėjo Juso paveikslo, charakterio. Įdomiausia šiame kūrinyje tai, kad kartu su meilės jausmu herojų širdyse bręsta savarankiškumo ir pilietiškumo jausmai: Jusas išgyvena dėl pasaulyje nesiliaujančio karo, jis neabejingas į jo miestą atklydusiems pabėgėliams… Ir tie motyvai nedeklaruojami – skaitydamas kūrinį, jais patiki.
Apie blogį – publicistiškai ir beletristiškai
Viena iš pastaruoju metu mane labiausiai paveikusių, gal net sukrėtusių knygų yra švedų autoriaus Jano Guillou (Jano Gilu) Blogis (1981, liet. k. 2005, vertė A. Kudirkaitė), nors išties mano literatūriniam skoniui ji tarsi turėtų būti svetima. Tai rūsti, net žiauri knyga. Knyga apie smurtą. Keturiolikmetis Erikas, kankinamas sadisto tėvo, greitai pripranta prie skausmo, pats pratinasi smurtauti, prievartauti bendraamžius ir patenka į internatinę mokyklą. Jos pasaulis aiškiai primena sovietinės armijos „diedovščiną“. Internate pats Erikas tampa auka, ima smurtu kovoti prieš smurtą. Knygoje daug labai smulkių muštynių aprašymų, kuriuos pedagoginiu požiūriu galima vertinti kontroversiškai. Knyga tikrai publicistiška, gana akivaizdžios jos meninės duobės. Ir vis dėlto įtaigi, gana intelektuali, labai paranki diskusijoms su vyresniaisiais paaugliais, ypač vaikinais. Erikas su savo kambario draugu storuliu Pjeru – ir fiziškai, ir dvasiškai visai kitokios prigimties paaugliu – diskutuoja apie pasipriešinimą blogiui, jie pripažįsta intelekto jėgą, tikina vienas kitą, kad žinios, mokslas, gabumai anksčiau ar vėliau nugalės. „Bet mudu, mudu būsime intelektualai, ir tada, kai (…) jie nebegalės muštis, jie bus niekas ir prieš tave, ir prieš mane, kai reikės varžytis, kieno geresni pažymiai stojant į universitetą ar kada nors kitą kartą, kai bus svarbu tik tai, kas turi daugiau žinių, kieno išsilavinimas aukštesnis, kieno aukštesnė kvalifikacija, norint gauti darbą“8. Bet ką daryti dabar, kai iš tavęs tyčiojasi, tave niekina, kankina? „O patyčios ir panieka? Veidas, išterliotas išmatomis, džiūgaujant miniai? Kaip tai pasverti ir palyginti su abitūros egzaminu tolimoje ateityje?“ (p. 171). Tikrai skausmingi, aktualūs, probleminiai ir ugdomuoju požiūriu pozityvūs klausimai.
Ši bei dar kita švedų knyga apie blogį, be kita ko, kelia minčių apie šiuolaikinės vyresniųjų paauglių literatūros publicistiškumą, apie žurnalistinį tokios literatūros pobūdį, apie tai, kad alegorinis pasakojimas apie blogio genezę – kaip kad garsiajame Williamo Goldingo Musių valdove – šiandien galbūt mažiau įtaigus ir paveikus negu atvirai provokuojantys, publicistiški tekstai.
O štai toji „dar kita“ ir kitokia knyga – Ulfo Nilssono Blogio jėga (2005, vertė Elena Kosaitė). Knygos pavadinimas, lietuviško leidimo viršelyje beveik neįskaitomas, skamba deklaratyviai, tiesmukai. Bet su juo susijusi net kelis kartus labai aiškiai suformuluota knygos idėja: blogio jėga yra tylėjimas, neišsisakymas, problemų slapstymas savyje. Knygos siužetas šią tezę iliustruoja. Bet labai įdomiai. Žanrinės paantraštės vaidmenį atliekanti frazė „Nuotykių projektas“ praneša apie neįprastą siužeto struktūrą, pasakojimą, modernią knygos konstrukciją. Knygą neva parašęs keturiolikmetis paauglys Martinas Personas, dalyvavęs probleminių vaikų terapijai skirtame projekte. Tokia pasakojimo motyvacija kuria dokumentiškumo įspūdį, skatinantį skaitytoją patikėti.
Šeši keturiolikos metų paaugliai, suskirstyti poromis, gauna pluoštą vokų, kurių po vieną kasdien turi atplėšti, o jų viduje – nurodymai, kur jie tą ar kitą dieną turi atsidurti. Visos poros skirtinga tvarka (skirtingomis dienomis ir naktimis) turi apsilankyti lavoninėje, apleistoje pilyje, senelių prieglaudoje, saloje, teisme (kalėjimo kameroje), psichiatrinėje. Galų gale visiškai atvirai suformuluojamas to projekto tikslas: probleminiai paaugliai turi susidurti su realybe, pamatyti, kas laukia pasukus blogio keliu; turi išmokti stebėti vienas kitą, o svarbiausia, kaip jau sakyta, atsiverti, išsikalbėti. Pasakojimo centre – vienos poros, Martino Persono ir Greisės Anderson, judėjimas projekto numatyta kreive. Jeigu knyga nuosekliai perteiktų projekto eigą, ji tikrai atrodytų deklaratyvi ir primityvoka. Pasakotojas ir veikėjas Martinas stengiasi pergudrauti projekto valdytojus. Pro atvirą langą jis patenka į pagrindinio koordinatoriaus Kajoto namus, perskaito kompiuteryje projekto aprašymą, sužino tolesnę jo eigą, suranda kitų projekto organizatorių telefonus ir bando viską sujaukti, sukompromituoti. Be to, laiškus paaugliai atplėšia anksčiau, negu nurodyta. Labai svarbu, kad Martinas išsiaiškina keistosios savo draugės Greisės padėtį: ji patyrusi tėvo seksualinę prievartą, psichologiškai traumuota, didžioji jos problema – negali su niekuo apie tai kalbėti.
Martinas jaučiasi pergudravęs projekto kūrėjus ir suorganizuoja taip, kad visi šeši dar nesibaigus „kelionei“ susirinktų vidurnaktį prie pilies. Kartu su jais atsiduria senutė „širdelė Maja“, kuri išsipasakoja savo sukrečiantį gyvenimą. O vienas iš šešetuko, Rogeris, irgi išgavęs projekto bylas, gana ciniškai perpasakoja kiekvieno dalyvio dosjė. Atsivėrimas, išsipasakojimas, gilesnis savęs pažinimas įvyksta. Beje, visos pastangos pergudrauti suaugusius projekto dalyvius tiems suaugusiesiems buvo žinomos ir iš anksto jų numatytos. Taigi kas nugalėjo – projekto autoriai ar dalyviai, lieka atviras klausimas.
Visiškai aišku, kad problemiško paauglių gyvenimo, ypač Greisės ir Martino problemų, genezę autorius sieja su šeima. Martino istorija pati jautriausia, subtiliausiai perteikta. Jis gyvena su motina („tėvas nežinomas“), kuri turi nerealių pretenzijų tapti garsia aktore, o iš esmės yra virtusi alkoholike ir narkomane. Martinas ją globoja, slapsto. Projekto aprašymo metu nuolat prabylama apie tai, kaip Martinas ilgisi paprasto, jaukaus gyvenimo. Pažvelgus moksliniu psichologiniu rakursu, pasakoma, kad jis priklausomas nuo motinos, kad motina juo manipuliuoja. Bet ji „vis tiek yra mama“9, – įtikinėja Martinas. „Mudviem su mama būna išties smagu drauge. Kai viskas pašlyja ir mama guli ant lovos, bloguoja ir gailisi, ir žada pradėti naują gyvenimą, tada išties būna gera“ (p. 132).
Knygą labai įdomu skaityti. Suaugusiojo akimis, ji galbūt per daug teziška, aiškių idėjų. Bet nepamirškime, kad adresuota paaugliams, keturiolikmečiams…
Islando Fridriko Erlingssono apysaka Benjaminas Balandis (1992, liet. k. 2006, vertė R. Ruseckienė), apdovanota Islandijos vaikų literatūros premija, yra tikrai rimta, meniška knyga – tikra literatūra. Publicistinio klodo joje nerasi. Tačiau tai irgi knyga apie kovą su blogiu.
Įspūdinga jos pasakojimo struktūra: kaitaliojami ne tik pasakojimo rakursai, bet ir pasakotojai. Vienas iš svarbesnių pasakotojų, vadinamasis įvykių metraštininkas, yra Benjaminas Balandis. Labai rimta toji knyga ir savo intonacijomis, o jos pabaiga – tragiška. Šie dalykai, žinoma, slopins knygos populiarumą, ji tikrai ne masiniam skaitytojui. Tai knyga apie draugystę, riteriškumą, kilnumą, pasipriešinimą blogiui. Į Reikjaviką iš Škotijos atsikelia gyventi vienuolikametis Rolandas. Jo mama islandė, tėvas škotas. Rolandas laiko save riterių palikuonimi, su trimis naujais draugais įsteigia Raudonojo Drakono ordiną, organizuoja parodomąsias rungtynes. Vienas iš riterių – Andersas – yra atstumiamas, jis pereina į kitą, blogiukų, kompaniją, ir tie įsteigia analogišką Juodosios Plunksnos ordiną. Įvyksta tikras, tiesioginis priešininkų susidūrimas. Rolandas su Benjaminu Balandžiu kovoja dėl pagrobto, paimto į nelaisvę jų draugo Baldžio, tačiau nežino, kur šis paslėptas. O Baldis paslėptas doke, geležies laužyne. Jis surištas ir paliktas ten sename džipe per naktį. Rytą ekskavatorininkas, tvarkydamas laužyną, nustumia džipą į duobę, ir Baldis žūva.
Tai pagrindinė veiksmo linija, bylojanti apie tūnantį šalia žaidimo pavojų, riziką. Labai šviesus senutės Gudloigos paveikslas. Ji – visų skriaudžiamųjų užtarėja ir globėja. Sudega jos namas, ir riteriai organizuoja rinkliavą, atstato tą namą, mat senutė labai nenori parduoti sklypo ir keltis į senelių namus. Šis užmojis sutelkia, patraukia ir suaugusiuosius – taip, sakytume, iškeliama visuomenės bendrumo idėja. Gudloigos grįžimas iš ligoninės – tikra miesto kvartalo šventė, toji scena išties jaudinanti, pakylėjanti.
Mūsų aptariamai problematikai F. Erlingssono knyga tarsi mažiausiai tinka. Pagrindiniai veikėjai gyvena normaliose šeimose (gal tik Baldis – su motina ir sesute), yra mylimi ir prižiūrimi. Tačiau vieno veikėjo – Juodojo Helgio – paveikslas vis dėlto padeda atskleisti autoriaus požiūrį į šeimą. Iš pat pradžių riteriai susiduria su vyresniuoju paaugliu Juoduoju Helgiu ir jo draugu. Keršydamas Gudloigai, Juodasis Helgis pakaria jos branginamą katiną. Tačiau gaisro metu būtent Helgis, rizikuodamas gyvybe, išneša senutę iš liepsnų. Taigi autorius atmeta vienpusį veikėjo vertinimą, rodo taurią jo prigimtį ir skatina galvoti, kodėl jis yra blogiukas. Helgis auga alkoholikų šeimoje, tėvams jis nerūpi, jo blogas elgesys – tai maištas, protestas. Idėja, žinoma, ne nauja, bet skaitytojui (tarkim, kokiam nors šeštokui) gal ir pirmąkart krisianti į akis. Helgį į savo naująjį namą priima Gudloiga, jie susidraugavo per tuos mėnesius, kai senutė gulėjo ligoninėje. Šis paskutinis kūrinio akcentas dar sykį patvirtina, kad autorius labai kryptingai siekia taurinančio knygos poveikio, nors neslapsto ir amžinai gyvuojančio gyvenimo blogio.
Kas krinta į akis žvelgiant į aptartųjų knygų visumą? Pirmiausia, kad tai tikrai gera, turininga, prasminga literatūra. Stebina, kad visi pristatytieji kūriniai – vadinamoji realistinė literatūra, nors kai kurioms knygoms būdingos įvairios sąlygiškumo apraiškos. O tai reikštų, kad Šiaurės šalių rašytojai žino tikrąjį vaikų ir paauglių gyvenimą – nevengia jo pažinti, analizuoti – ir sugeba apie jį rašyti. Tai turbūt sunkiau nei kurti neapibrėžtus, nerūpestingai sufantazuotus pasaulius.
Negalima nepastebėti, kad išversti ir išleisti iš esmės labai nauji kūriniai. Tai, aišku, atspindi bendrąsias šiuolaikinės leidybos tendencijas. Be abejo, įsigilinę į tų pačių šalių vaikų literatūros istoriją, aptiktume ne menkesnių vertybių. Bet ir tai, ko sulaukėme, gerai, labai gerai. Juk beveik nieko nebuvome girdėję apie islandų literatūrą! Ir štai iškart trys geros knygos… Žodžiu, praturtėjome, mūsų skaitytojai, praturtėjome. Ir galų gale pasididžiuokime: visos šios knygos išverstos iš originalo – išverstos kruopščiai ir kūrybingai.
———————————————
1 VESTLI, Ann-Cath. Mortenas, senelė ir Viesulas. Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2006, p. 78.
2 VOLD, Karin Beate. Contemporary Norwegian Writing for Children: Vitality, National Identity, International Recognition. News from the Top of the World. Norwegian Literature today, 1989, No 2, p. 47.
3 ENQUIST, Per Olov. Trijų urvų kalnas. Iš švedų k. vertė Laima Bareišienė. Vilnius: Versus aureus, 2005, p. 27.
4 NIKOLAJEVA, Maria. Naujasis vyriškumas ir naujasis moteriškumas. Rubinaitis, 2005, Nr. 4 (36), p. 11.
5 LINDBECK, Petter, ADBÅGE, Lisen. Viena princesės Viktorijos diena. Vilnius: Gimtasis žodis, 2006, p. [40].
6 HAUGEN, Tormod. Georgas ir Glorija. Iš norvegų k. vertė Elena Žukauskaitė; iliustr. Anders Kaardahl. Vilnius: Nieko rimto, 2006, p. 110.
7 GAARDER, Jostein. Mergaitė su apelsinais. Iš norvegų k. vertė Leonas Petravičius. Vilnius: Alma littera, 2006, p. 146. (Toliau cituojant nurodomas tik puslapis.)
8 GUILLOU, Jan. Blogis. Iš švedų k. vertė Agnė Kudirkaitė Ydrauw. Vilnius: Gimtasis žodis, 2005, p. 138. (Toliau cituojant nurodomas tik puslapis.)
9 NILSSON, Ulf. Blogio jėga. Iš švedų k. vertė Elena Kosaitė. Vilnius: Gimtasis žodis, 2006, p. 147.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2006 Nr. 4 (40)
