TARP EGZOTIKOS IR KASDIENYBĖS
Vis dažnesnis lituanistų skundimasis grožinės literatūros neskaitančiais mokiniais liudija apie atsidūrusį aklavietėje užklasinį, arba laisvąjį, skaitymą. Juk ne paslaptis, kad mokinių poreikį skaityti programine literatūra ar vadovėlių ištraukomis suformuoti nelengva. Tad vienintelė išeitis – pamokos, skirtos moksleivių savarankiškai pasirinktai literatūrai. Vis dėlto kodėl dažnai jos buksuoja ar – dar blogiau – paliekamos „man dzin“ erdvėje?
Pagrindinė priežastis, neleidžianti užklasinio skaitymo pamokų paversti malonumo seansais, yra rekomendaciniai literatūros sąrašai. Daugelis moksleivių jau seniai juos yra pakrikštiję „juodaisiais“ ir gana nenoriai skaito vaikų literatūros profesionalų siūlomas knygas, nors tai dažniausiai iš tiesų yra moksleivių amžiaus ypatybes ir skaitymo interesus atitinkantys kūriniai. Visgi vaikų branda gali gerokai skirtis, be to, suaugusiųjų rekomendacijos kartais sukelia priešišką reakciją vien dėl to, kad tai ne jų kartos patarimai. Kaip argumentą norėčiau pateikti A. Broger Tu man patinki recenzijos ištrauką, rašytą devintos klasės mokinio:
„Kūrinys gan monotoniškas. Tai tiesiog nuobodi istorija apie paauglį, kuris atsikrausto į naują gyvenamąją vietą, pasiilgsta senųjų suolo draugų, (Atsargiai! Eufemizmas.) „įsišika“ vieną panelę ir eina į naują mokyklą. Tokio tipo kūriniai jau jaunimui atsibodę. Tad išvada viena: knygos tema yra NUOBODI.
Kitas knygos minusas – pagrindinis veikėjas Mikis. Rašytojas bando vaizduoti paauglį, kuris absoliučiai nėra šiuolaikinis. Jis ramus, jo mintys apie seksą ribotos, o kraujas ir kiti žiaurumai jam visiškai nerūpi. Šiais laikais tokie vadinami (atsiprašau už barbarizmą) „lohais“. Būtų daug įdomiau, jei herojus pasirodytų kaip koks chuliganas, banditas ar visiškai iškrypęs seksomanas. Iškart susidarytų šiokia tokia intriga. Dabar veikėjas kompleksuotas ir visiškai neatitinka herojaus statuso: save menkina, vadina stambiu, nepatraukliu, bet, pagal jį, turinčiu vieną gerą bruožą – ilgus šviesius plaukus. Mano nuomone, tai visiškas absurdas, nes nieko negali būti blogiau už storą blondiną. Tai visiško mėmės sinonimas.
Intrigą bandoma kurti kitais būdais: Mikis nesutaria su patėviu, jo nemėgsta, kaip ir patėvis – Mikio. Taip pat atsiranda kita mergina. Mikis pamato jam gražią merginą (man asmeniškai iš aprašymo ji yra visiškai nemadinga baidyklė), kuri, kaip vėliau paaiškėja, yra jo klasiokė. Kadangi mėmėms sekasi, jo išsvajotoji Džuljeta Mikį užkalbina. Jam ilgai kankintis nebereikia, ir stebuklas įvyksta jau antrą mokymosi dieną (prieš tai dar buvo laiškelis). Toliau veiksmas rutuliojasi be galo banaliai: jam ji labai patinka, o ji susitikinėja su kitu… Iš tiesų tai dėmesio neverta intriga, kaip ir, beje, nesutarimai su tėvais. Tiesiog įgrisęs dalykas. Geriau jie „pasikapotų“ tarpusavyje.
Taigi knygą apibūdinčiau kaip prastą, nuobodžią ir banalią. Mano manymu, šiuolaikiniam paaugliui Tu man patinki neturi jokios reikšmės, nes pirmiausia jai trūksta originalumo, kuris gi šiais laikais yra viskas. Juk tokių knygų yra daug. Kalbu atvirai, man ši knyga sukėlė labai nekokį įspūdį, nes ji yra (pasikartosiu) BANALI IR NUOBODI. Galvoje vienas garsas: „Fuuuuui“. Mano galutinė išvada tokia: „Lauk tokias knygas iš lentynų į pečių, nes apie penkiolika kartų skaitydamas šią knygą užsisvajojau apie automobilius ir gražias merginas. NULINČIUOJU!!!!“
Žinoma, šiame emociniame moksleivio vertinime nemažai pozos, tiesiog paaugliško maišto, tačiau prisiminus to paties kūrinio K. Urbos recenziją galima daryti išvadą, kad užklasinis skaitymas, suprantamas kaip laisvalaikio dalis, negali būti vykdomas centralizuotai. Rekomendaciniai literatūros sąrašai gali būti naudingi literatūros mokytojams, tėvams, bibliotekoms, tačiau moksleivius reikėtų iš jų išvaduoti. Jiems pakanka programine literatūra apibrėžtų gana griežtų ir žiaurių skaitymo rėmų, iš kurių išsiveržti baigiamosiose klasėse apskritai nelieka jokių galimybių. Privalomos perskaityti literatūros sąrašo apimtis panaikina mokinių teisę ne tik į laisvalaikį, bet ir į savarankiškai pasirenkamas bei skaitymo malonumą galinčias kelti knygas.
Kita problema – formalios užklasinio skaitymo pamokos, kai mokinių tam šventam reikalui skirti sąsiuviniai tik suštampuojami „žiūrėta“ reiškiančiu ženklu, o pačios knygos išsamiau neaptariamos arba geriausiu atveju užduodami esmės neužkabinantys universalūs klausimai: apibūdinti veikėją, suformuluoti pagrindinę mintį, problemą etc. Iš tikrųjų mokiniai nori per tokias pamokas būti ne tik įvertinti, bet ir turėti galimybę plačiau aptarti skaitytą knygą, neretai jiems įdomi ir paties mokytojo nuomonė. Taigi egzotiška išvada: lituanistai privalo suteikti moksleiviams laisvę užklasinio skaitymo pamokose aptarti pačių savarankiškai pasirinktas knygas ir bent didesnę dalį vaikų literatūros knygų perskaityti patys bei rengti profesionalias užduotis. Ir nereikia baimintis, kad pataikaudami vaikų literatūriniam skoniui išugdysime blondiniškas nebrendilas ar mankurtus. Pastaruosius kelerius metus dirbu atsisakiusi rekomendacinių literatūros sąrašų ir galiu kompetentingai pareikšti, kad dauguma vaikų intuityviai renkasi pasaulinį pripažinimą pelniusias knygas. „Eridiano“ ar pigių meilės romanų serijos gniaužtuose išlieka vienas kitas. Kita vertus, niekada neskaičius menkavertės literatūros paaugliui turbūt būtų sudėtinga nustatyti meninę kūrinių vertę.
Nepaisant misionieriškos daugumos lituanistų veiklos, šiandien tenka pripažinti, kad siūlymas visus prioritetus suteikti nevaržomam užklasiniam skaitymui yra gana drastiškas. Pirmiausia kyla mokinių kontrolės klausimas, kadangi dėl laiko stokos mokytojui tiesiog neįmanoma suspėti perskaityti bent dalies jo ugdytinių pasirinktų knygų. Vis dėlto, suvienijus jėgas, būtų įmanoma įveikti ir pačią niūriausią kasdienybę. Šiuo metu „Rubinaitis“ ir jo interneto puslapyje veikianti paieškos sistema leidžia rasti daugybę profesionalių vaikų literatūros knygų recenzijų, kuriomis remiantis galima parengti įdomų, atidų literatūros skaitymą skatinančių užduočių. Žinoma, būtų paranku, kad čia, stengiantis palengvinti lietuvių kalbos mokytojų darbą, atsirastų ir gatavų užklasiniam skaitymui skirtų užduočių ar pamokų planų. Tai atgaivintų ir literatūros pedagogiką, kuri dabar dažniausiai varijuoja tik chrestomatiniais kūriniais. Be to, lankantis M. Mažvydo, A. Mickevičiaus bibliotekų Vaikų skyriuose, pastebėta, kad jų darbuotojos yra skaičiusios daugumą naujausių knygų ir dažniausiai geba aptarti esminius jų aspektus. Tad į šį darbą galėtų įsitraukti ir bibliotekininkės. Rengdamos vaikų literatūrai skirtas užduotis, jos įgytų neakivaizdinių pašnekovų. Manau, kad bibliotekininkų, lietuvių kalbos mokytojų, pačių mokinių pradėtas kaupti vaikų literatūrai skirtas užduočių registras galėtų būti puiki Nacionalinės skaitymo programos alternatyva ir pirmas visuomenę apėmusios vertybinės krizės stabdis.
Skaityti tai, ką nori, dažnai yra pati didžiausia mokinio svajonė, kuri neretai įgyvendinama tik baigus mokyklą, žinoma, jeigu joje buvo apskritai suformuotas poreikis skaityti. Kodėl gi vaikų svajonės negalėtų pradėti pildytis jau šiandien?
Toliau pateikiu keletą tokių elementarių užduočių pavyzdžių. Tai nesudėtingų klausimų grupės, orientuotos ir į asmeninę mokinių patirtį, ir į programinį literatūros teorijos išmanymą, kadangi yra skirtos įvairių gabumų vaikams. Tokias užduotis parengti nėra sunku, svarbiausia – perskaityti kūrinį.
Kazys Saja. Būrimas obuolio sėklom (1985, 2001).
1. Apysakoje pasakojama apie dvynukus Ugnių ir Audrių, jų santykius su vienmečiais ir suaugusiaisiais. Charakterizuok juos plačiau.
2. Vardas – charakterio kūrimo priemonė. Ar pagrindinių veikėjų vardai atitinka jų būdą?
3. Dvynukai siekia nebūti tokie panašūs, t. y. tapti asmenybėmis. Ką reikia daryti, kad netaptum pilkos minios dalimi?
4. Knygoje nuolat kalbama apie Nubą, Fuką ir Parazą. Andrius ir Ugnius tiesiog su jais kovoja. Ar tau ši problema aktuali? Kokie tavo santykiai su Nubu, Fuku ir Parazu?
5. Pakomentuok knygos pavadinimą. Kodėl knyga taip vadinasi?
6. Ką simbolizuoja sėklos?
7. Kokia pagrindinė šios knygos idėja?
8. Knygos veikėjai nagrinėja daugybę klausimų.
Pabandyk į kai kuriuos atsakyti ir tu:
a) ką daryti, kai nieko negali padaryti?
b) koks tu labiau norėtum būti – gražus ar protingas?
c) ko norėtum: ar kad tavęs visi bijotų, ar kad nebijodami sakytų, jog esi labai geras?
d) ar norėtum, kad tave pastebėtų, ar būtų geriau, kad pats išmoktum pastebėti tai, ko nemato kiti?
e) su kuo labiau norėtum išmokti susikalbėti: su kinais ir japonais ar su gyvulėliais ir medžiais?
f) kokį skyrybos ženklą mėgsti labiau – klaustuką ar šauktuką? Atsakymą argumentuok.
9. Kas yra knygos pasakotojas? Apibūdink jį.
10. Knygos pabaigą Audrius ir Ugnius kiekvienas parašo skirtingai. Kokią pabaigą parašytum tu?
Julia Green. Labai retai. Kai mėlynas mėnulis (2005).
1. Knygoje pateikiamos kelių motinų istorijos: Leinės (p. 59), Evos (p. 104–105), Šenon (p. 99–100), Alisos ir Anės. Pasirink iš jų labiausiai įstrigusią ir pakomentuok.
2. Eva Mijai papasakoja Šenon motinystės istoriją. Tačiau Mijai atrodo, kad tai pačios Evos istorija. Remdamasis knygoje pateiktomis užuominomis sudėliok Evos istoriją ir charakterizuok šią veikėją.
3. Palygink Evą ir Šenon. Ar tau patrauklus jų gyvenimo būdas?
4. Viena pagrindinių problemų, nagrinėjamų kūrinyje, – neplanuotas Mijos nėštumas. Ar tu tai laikytum klaida?
5. Kūrinyje pavaizduota daug nelaimingų motinų. Mija tik ruošiasi tapti motina. Ar ji galės būti gera mama, ar tiesiog kartos savo motinos klaidas? Atsakymą argumentuok.
6. Kas svarbiausia norint tapti gera motina?
7. Mijos sprendimas gimdyti. Pateisini ar nepritari?
8. Vilio pozicija šioje situacijoje. Kokia tavo nuomonė?
9. Kūrinio veiksmas vyksta pajūrio kaime. Jūra – svarbi kūrinio dalis. Pakomentuok jūros motyvo prasmę kūrinyje.
10. Kūrinys baigiamas eilėraščio posmu:
Retkarčiais atsitinka keistų dalykų.
Retkarčiais išsipildo svajonė.
Ir visas gyvenimas pasikeičia.
Retkarčiais, kai mėnulis būna mėlynas.
Kas yra Mijai „mėlynas mėnulis“?
11. Kada mėnulis būna mėlynas tau?
12. Knygos autorė J. Green mūsų visuomenę pavadina nemotiniška. Kaip tai suprasti? Ką tu manai šiuo klausimu?
Markas Robertsas. Rytojus priklauso man (2005).
Pasirink, tavo nuomone, teisingą atsakymą ir pagrįsk jį.
(Mokiniams pateikiamos lentelės dešinė pusė būna tuščia, tik su atsakymų variantais, iš kurių vieną pasirinktąjį (Taip, nes…; Ne, nes…; Ir taip, ir ne, nes…) jie turi argumentuoti. Ši lentelė – jau su mokytojui ar mokinio savikontrolei skirtais atsakymais.)
| Hipoteziniai teiginiai | Sukonkretinti, argumentuoti teiginiai |
| 1. M. Robertso knyga Rytojus priklauso man priskirtina fantastinei literatūrai. | Ne, nes šis romanas turi nemažai detektyvo žanrui būdingų bruožų, taip pat kelionės motyvas ir su kelione susijusių nuotykių gausa labiau leistų šį kūrinį laikyti nuotykinės literatūros knyga. Kita vertus, knygoje atskleidžiama nusikaltėlio psichologija, jo gebėjimai manipuliuoti žmonėmis bei sudėtingas paauglio vidaus pasaulis leistų Pasaulis priklauso man laikyti psichologine knyga. |
| 2. Kūrinio pasakotojas yra pasakojamosios istorijos dalyvis. | Taip, nes pasakojama pirmuoju asmeniu, pasakotojas yra veikėjas Danielius. |
| 3. Romano veiksmas trunka porą metų. | Ne, nes iš tikrųjų veiksmas trunka tik keletą mėnesių: kovą Danielius susipažįsta su Ričardu, patenka į kalėjimą, lapkričio 5 d. sužino, kad yra išteisinamas, o praėjus trims savaitėms po Kalėdų gauna vaizdajuostę su R. Paiko „linkėjimais“. |
| 4. Romano veikėjas Danielius yra dinamiškas, o Ričardas Paikas – statiškas veikėjas. | Taip, Danielius per tuos kelis knygos veiksmo mėnesius labai pasikeičia. Pavyzdžiui, išeidamas iš namų jis labai neigiamai vertino mamą, o romano pabaigoje jo požiūris į mamą ir santykiai su ja iš esmės pasikeitę. Paikas lieka nekintamu blogio simboliu. |
| 5. Ričardas Paikas yra puikus psichologas. | Taip, nes ypatingas psichologijos išmanymas jam suteikia galimybę manipuliuoti žmonėmis, įtraukti Danielių į žiaurų žaidimą. |
| 6. „Peilį nešiojasi tik tas, kuris pasirengęs juo pasinaudoti“ – šie R. Paiko žodžiai įvardija vieną pagrindinių romano problemų. | Taip, nes romane kalbama apie slidžią gėrio ir blogio takoskyrą. Danieliaus peilis, skirtas daržovėms pjaustyti ir atsitiktinai jo įsimestas į krepšį, gali tapti įrankiu, žudančiu kūdikį. Ir jeigu tavo peiliu buvo nužudytas kūdikis, visiškai nesvarbu, kad tai padarei ne tu, vis tiek su blogiu tampi susisaistęs visam gyvenimui, – tokią mintį skaitytojui tarsi padiktuoja knygos turinys. |
| 7. Danielius toleruoja blogį, taip pat ir narkotikus. | Ne, nes Danielius visada bando analizuoti, kritiškai vertinti įvykius, iš tiesų jis niekada nuoširdžiai nesirinko blogio kelio, nuolat tikrino save ir abejojo. Danielius labiau yra aplinkybių auka, nors tai ir nemažina jo atsakomybės. Jis nepritaria ir narkotikų vartojimui. Kai Džeinė jam tvirtina, kad tai tik „asmeninis reikalas rinktis“, Danielius jai atsako, kad tie, kurie renkasi narkotikus, iš tiesų nesupranta, ką renkasi: „O jei nesupranti, tai kas nors kitas daro su tavo smegenimis, ką nori. Jeigu jau klausi manęs, tai čia ne pasirinkimo laisvė, o pati aukščiausia klasė, pats didžiausias pimpiagalviškumas“. |
| 8. Knygoje nagrinėjama baimės tema. | Taip, nes Danielius įklimpsta į Ričardo Paiko kuriamą blogį būtent iš baimės ir neišsivaduoja tol, kol nenustoja bijoti. Kalėjime jis prisimena mokyklos direktoriaus kalbą: „Kartą kalno papėdėje gyveno namelyje žmogus. O to kalno viršūnėje dunksojo didžiulis akmuo. Kas vakarą, grįžęs iš darbo, žmogus bijojo pamatysiąs tą akmenį nuriedėjusį žemyn ir sugriovusį jo namą. Bijojo iki tos dienos, kai šitaip ir atsitiko. Ar jis puolė rautis plaukus ir šaukti? Ne. Priešingai, jis atsiduso su palengvėjimu. Pats baisiausias dalykas, kokį tik buvo įmanoma įsivaizduoti, tas, kurio jis bijojo labiausiai, jau buvo įvykęs…“ |
| 9. Romane jaunos merginos vaizduojamos kaip tuščiagalvės gražuolės. | Ir taip, ir ne. Pavyzdžiui, Džiulija, virtualiai įsimylinti Danielių, atrodo kvaila, panašiai elgiasi ir merginos, sutikusios važiuoti su joms nepažįstamais Danieliumi ir Luku. Gal tik Keitė kiek kitokia. Ji netoleruoja draugių, kurios perka iš Luko narkotikus. |
| 10. Rytojus priklauso Ričardui Paikui. | Ne, nes rytojus priklauso tokiems žmonėms kaip Danielius. Jis jau nebijo blogio ir drąsiai eina pasitikti Ričardo Paiko kaip svečio, o ne kaip šeimininko. |
Žurnalas „Rubinaitis“, 2006 Nr. 4 (40)
