APIE KĄ RAŠYTI?
Šio įvado mintys pakirdo Nami saloje, tolimojoje Pietų Korėjoje. Pakirdo?.. Iš miegų?.. Iš dalies taip. Mat apie mūsų vaikų ir paauglių literatūros turinį kiek skausmingiau užsigalvojau skaitydamas „Mergaičių lygos“ ciklo knygas. Jaunosios autorės gabios, ko gera, net talentingos, tribūna (tai yra galimybė leisti knygas) duota, tačiau… apie ką rašyti? Nors dabar suvokiu, kad mano minčių atspirtis buvo neteisinga: tiesiog pats leidyklos projektas, matyt, yra toks, jog iš autorių reikalaujama rašyti lengvai skaitomas, šiuolaikiškas knygas, kad tik jos – Dieve neduok – neprislėgtų gyvenimu besidžiaugiančių skaitytojų kokiomis nors sudėtingesnėmis problemėlėmis.
Taigi kokios mintys sklandė virš tų geltonų lapų, žvelgiant pro simboliškus Nami salos, arba Naminaros, vartus, už kurių – toli toli – ir lietuviškasis mūsų pasaulis? Ką tik buvo baigęsis tarptautinio komiteto posėdis – ginčytasi, kaip turi atrodyti salos šeimininkų leidžiama knyga – apsakymų, pasakojimų taikos tema rinkinys.
Taikos tema! Dievulėliau, kokia ji sena, kaip seniai mes iš jos išaugome. O vis dėlto, ar ši tema (beje, labai sunki) nebeaktuali? Suprantu, jog taikos, karo, tautų draugystės temas mums sužalojo sovietmečio ideologija, jog gal tik Anzelmui Matučiui trumpučiame eilėraštyje buvo pavykę išpūsti ideologinį tvaiką: „Kas, o kas yra TAIKA? Ištiesta mamos ranka…“
Prieš keletą metų (neprisimenu, iš kur) atėjo prašymas kažkokiam projektui pasiūlyti vaikų ir paauglių knygų tolerancijos tema. Galvoje tada iššokę trys klaustukai taip ir styro iki šiol. Kas iš mūsų autorių ims kurti apie kitokį (itin dažnas šiuolaikinės pasaulio vaikų prozos motyvas), apie tautų, rasių, lyčių santykius, apskritai apie sparčiai besimaišantį pasaulį? Kas kada nors parašys apie toleranciją ką nors panašaus į Luiso Sepúlvedos knygą Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti? Šis kūrinys rodo, jog ir pačios pilietiškiausios temos tinka ne vien publicistikos tekstams. Galima rašyti ir apie paukščius, varles, drugelius, apie kiškius (labai populiarūs lietuvių vaikų literatūros personažai), bet svarbu skaitytojui pasakyti ką nors reikšminga.
Na, tegul: taika, karas, tolerancija – pernelyg abstrakčios temos. Bet štai iš šiame „Rubinaičio“ numeryje spausdinamo Loretos Jakonytės straipsnio aiškėja, kad ir tikros mokyklinės apysakos neturime. Pačios tradiciškiausios paauglių literatūros žanrinės atmainos! Knygų apie pasaulį, kuriame prabėga didžioji jaunojo skaitytojo gyvenimo dalis…
Gamtos tema mūsų literatūroje išties gausi. Bet ar dažnas šios temos kūrinys pakylėja iki globališkesnio lygio, iki klausimų, kuriuos pasaulio galvos šiuomet svarsto Kopenhagoje? Benamiai vaikai, įvaikinimas, seksualinė laisvė ir homoseksualumas, socialinė skriauda – vis aktualėjantys klausimai. Nepasakysi, kad visai nieko šiomis temomis neturime. Bet kai ką iš to turima nelabai galėtume parodyti kitiems. Deja.
O šiuolaikinė emigracija?! Ypač svarbi mūsų tautai, ypač skaudžiai atsiliepianti vaikų likimams. Ak, kad būčiau Andersenas! Na tikrai ką nors parašyčiau apie Kretingos medelyne kertamas eglaites, kurios Kalėdoms skraidinamos į Airiją, į lietuvių šeimas (2009 m. gruodžio 15 d. Lietuvos televizijos reportažas).
Naujaisiais laikais mūsų vaikų literatūra išties pasikeitė, paįvairėjo, pažvalėjo. Natūralu, kad bunda jos didesnio problemiškumo, filosofiškumo ilgesys. Kad galėtume per knygas kalbėtis su plačiuoju, tolimuoju pasauliu. Tiksliau, kad skaitytojas galėtų… Štai dėl ko tas susirūpinimas savo vaikų literatūros tematika, problematika, idėjomis.
Kęstutis Urba
Žurnalas „Rubinaitis“, 2009 Nr. 4 (52)
