LENE KAABERBØL IR JOS „ŠEŠĖLIŲ VARTAI“

 

 

 

 

 

 Lene Kaaberbøl
Lene Kaaberbøl

Danų rašytoja Lene Kaaberbøl (Lenė Kaberbiol, g. 1960 m.) puikiai pažįstama fantasy žanro mėgėjams. Pradėjusi rašyti dar vaikystėje (pirmąjį piniginį prizą gavo būdama septynmetė, išsiuntusi savo rašinį į vieną moterų žurnalą), šiuo metu ji yra viena iš geriausiai parduodamų ir populiariausių Skandinavijos rašytojų, maloniai stebinanti ne tik produktyvumu, bet ir universalumu: imasi rašyti ne tik vaikams ir paaugliams, bet ir suaugusiesiems, rašo labai įvairius kūrinius – nuo realistinių pasakojimų, J. R. R. Tolkieno paveiktų fantasy iki trilerio žanro kūrinių. Negana to, ji pati verčia savo kūrinius į anglų kalbą! Beje, pirmąjį suaugusiesiems skirtą romaną Ryto šalis (Morgenlandet) ji sukūrė dar 1988 m., o po dvidešimties metų, 2008-aisiais, jos drauge su Agnete Friis parašytas trileris suaugusiesiems Berniukas lagamine (Drengen i kufferten) Danijoje pripažintas tų metų geriausiu tokio pobūdžio kūriniu ir pelnė prestižinę Haraldo Mogenseno premiją. (Šį kūrinį ketinama versti į lietuvių kalbą.) Taigi produktyvumas pažymėtas ir kokybės ženklu.

Pasaulyje Kaaberbøl geriausiai žinoma savo knygomis vaikams ir jaunimui. Neatsitiktinai savo interneto svetainėje http://www.kaaberboel.dk ji gražiai nuramino vaikus, kurie sunerimo jų mylimai autorei ėmus daug rašyti suaugusiesiems. Kaaberbøl vaikams pažadėjo visada būti jų rašytoja1. Šią nuostatą, ko gera, paaiškina jos pačios žodžiai, kažkada pasakyti literatūrologui Bentui Rasmussenui. Lygindama rašymą vaikams ir suaugusiesiems, tada ji teigė, kad rašant vaikams pati istorija, pats pasakojimas yra rašymo šerdis. Vaiko neapgausi, nes jeigu jam bus nuobodu, jis tiesiog nustos skaitęs. Rašant suaugusiesiems, svarbūs tampa kiti elementai – temos, aprašymai, veikėjų santykiai ir galbūt kartais rašytojo ambicijos parašyti kažką IŠTIES literatūriška. Rašant vaikams, tai nėra svarbu, svarbiausia – kad naratyvas, istorija būtų teisinga2. Žvelgiant į pačios Kaaberbøl kūrybą matyti, kad teoriškai formuluojamos mintys, požiūriai labai praktiškai atsispindi jos knygose: vaikams skirtuose kūriniuose rašoma paprasta kalba, siekiama kuo daugiau dinamiškumo, nuosekliai kuriama įtampa ir atsisakoma ne tokių svarbių elementų – to, kas bent kiek mažiau domintų paauglį, ir, atvirkščiai, visai kitaip konstruojami kūriniai suaugusiesiems.

Kas parašyta vaikams ir paaugliams?

Žvilgtelkime į Kaaberbøl parašytų vaikams ir paaugliams skirtų knygų lentyną. Būdama paauglė, kaip ir daugelis tokio amžiaus vaikų, būsimoji rašytoja domėjosi arkliais; neatsitiktinai ir pirmosios jos knygos skirtos vaiko ir arklio temai. Vos penkiolikmetė, 1975 m. ji išspausdino pirmąją knygą Tina ir arkliai (Tina og hestene), vėliau pasirodė dar trys šios serijos knygos. Netrukus po serijos apie Tiną išėjo kelios knygos apie trylikametę mergaitę Katrioną. Apskritai pagrindinėmis  knygų veikėjomis Kaaberbøl dažniausiai renkasi mergaites, tačiau yra ir graži išimtis – 1993–1994 m. ji parašė knygas apie paauglį Kristianą. Labiausiai rašytoją išgarsino gerai ir Lietuvoje žinoma keturių knygų apie Diną, gėdytojos dukterį, serija, kuri buvo lyginama su knygomis apie Harį Poterį ir net vadinama „Hariu Poteriu mergaitėms“. Beje, su tokiu stereotipiniu vertinimu savo recenzijoje, skirtoje pirmajai serijos knygai, nelabai norėjo sutikti religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius, teigdamas, kad „nėra čia „poteriškos“ magijos, skraidymų, burtų, pačių kerų ne tiek jau daug. Nepaprastumas yra duotas kaip atsakomybė, įgimtos galios naudojamos standartiniams pasakos klausimams spręsti.“3 Kaip ten bebūtų, svarbiausia, kad šios knygos tikrai labai skaitomos. (Pasiskolinusi iš bibliotekos visas serijos knygas nustebau, kaip jos suskaitytos ir kad neužteko net kelių smulkiai prirašytų „Knygos grąžinimo lapelių“…) O ir internetiniai jaunųjų skaitytojų vertinimai rodo labai teigiamą požiūrį į šios serijos knygas. Jį gražiai apibendrina vienos interneto naršytojos, pasivadinusios innuendo, komentaras, kad „ji (Dina, gėdytojos duktė. – A. G.) subalansuota vaikams, bet tinka ir suaugusiems. Ir tai puiku. Kas neskaitė, skaitykit. Perskaičius vieną, norisi skaityti ir kitas.“4

Viršelio dail. Gintaras Jocius
Viršelio dail. Gintaras Jocius

Už Dinos knygų seriją Kaaberbøl yra gavusi reikšmingiausią iki šiol įvertinimą – 2004 m. ji tapo dvidešimtąja rašytoja, kuriai suteiktas garbingas Šiaurės šalių knygų vaikams prizas. Visų lietuvių kalba išleistų šios serijos knygų iliustracijas sukūrė dailininkas Gintaras Jocius. Teatleis man, diletantei, dailininkas, bet jo iliustracijoms labai pritrūko subtilumo, jos pasirodė rėksmingos ir nepatrauklios…

Lietuvoje Kaaberbøl iki šiol yra žinoma ne tik knygomis apie Diną, bet ir itin populiariomis komiksų knygelėmis apie penkias ypatingomis gamtos galiomis apdovanotas mergaites „W.I.T.C.H“. (Už komiksų serijas 2002 m. Kaaberbøl atiteko Walto Disney’aus premija.) Iš devynių parašytų knygelių lietuvių kalba kol kas yra pasirodžiusios keturios: Salamandros širdis (Salamanderens hjerte), Magiška muzika (Stilnerens musik) (abi liet. 2006), Witch magija. Ugnies galia (Havets Ild) (2007) ir Witch magija. Žiaurioji imperatorė (Den Grusomme Kejserinde) (2008). Šių knygų populiarumą rodo net kelios interneto svetainės, įkurtos mergaitėms diskutuoti apie šias Kaaberbøl knygas, – „Witch raganaičių fanų klubas“, „W.I.T.C.H. klubas“ ir pan. (Tiesa, būtent šių knygų pobūdis man kelia, ko gera, daugiausia klausimų ir abejonių, bet tai jau kita tema.)

Šiemet pasirodė Daliaus Norkūno į lietuvių kalbą išversta viena naujausių Kaaberbøl fantasy žanro knygų Šešėlių vartai5 (Skyggeporten, 2006), kurią imdami į rankas ištikimi šios rašytojos bičiuliai neabejotinai turi daug lūkesčių. Intriguoja ir tai, jog pagal šį kūrinį Šiaurės šalių kino studija kuria vaidybinį filmą.

Knyga dinamiška, sukurtas pasakiškasis, antrinis, jos pasaulis gana įtikinamas, nors ir be galo painus. Šešėlių vartai kalba apie skausmingas paauglės savo šaknų paieškas, apie pastangas suvokti, kokios yra jos dabartinio gyvenimo nesėkmių, negalėjimo kalbėti, negebėjimo savęs priimti ir mylėti, taip pat kitų, aplinkinių, nemeilės priežastys. Siužetas konstruojamas ne visai pagal įprastą pasakos logiką – realybė–pasaka–realybė. Ši schema kūrinyje kiek modifikuota: trylikametės mergaitės gyvenimo namuose ir mokykloje realybė, pro namo grindyse glūdinčią skylę įeinama į siaubo, nuotykių, pavojų, netikėtų susitikimų, kovos, sužeidimų, paslapčių kupiną pasakos pasaulį ir vėl grįžtama atgal į ten, iš kur ir išeita, tačiau sugrįžus į kasdienybę įsiveržia situacijos ir pagrindiniai veikėjai iš pasakos realybės.

Anotacija ir knygos esmė

Yra daugybė strategijų, kaip pasirinkti skaityti knygą: žinomas, mėgstamas autorius, patraukli knygos išvaizda, draugų ar autoritetų rekomendacijos, bet ne vienas potencialus skaitytojas pasirenka knygą remdamasis trumpute anotacija – pirmine nuoroda, apie ką ta knyga, kokia jos tema, ar patrauklūs veikėjai ir pan. Anotacijos tikslas – nubrėžti potencialių jos skaitytojų lūkesčių gaires. Ko galiu iš šios knygos tikėtis? Kokius mano lūkesčius formuoja ši Šešėlių vartų anotacija?

„Trylikametė Ana nekalba. Mokykloje ją erzina ir pravardžiuoja tylene, tačiau mergaitei dabar rūpi ne tai. Ji girdi prieš septynerius metus dingusios mamos balsą ir pagalbos šauksmą. Ana gyvena su tėčiu šiltnamyje šalia didžiulio gotikinio namo. Anksčiau šiame name gyveno visa jos šeima, tačiau vieną rytą mama dingo. Nuo tada tėtis nebeleidžia lankytis name sakydamas, jog tai pavojinga. Ana bijo namo, tačiau privalo sužinoti, kas atsitiko mamai. Ar pagalbos šauksmas, kurį ji girdi, tikras? O gal ji ne tik nebylė, bet ir ne viso proto? Ana atsiduria prie Šešėlių vartų. Už jų prasideda kelias į tamsą. Tamsą, kurios Ana taip bijo. Tačiau ji turi leistis šiuo keliu ir surasti mamą – surasti save.“

Perskaičius knygą paaiškėja, kad visa, kas parašyta šioje anotacijoje, – tiesa. Taip, mergaitė gyvena su tėčiu šiltnamyje šalia didžiulio apleisto namo, taip, yra nebylė ir skriaudžiama Ivano ir jo gaujos, taip, girdi garsus, kviečiančius vaduoti mamą… Ir vis dėlto užvertusi knygą pamaniau: „Kaip būtų buvę paprasta, jei mergaitei iš tiesų būtų tekę tik surasti kažkur dingusią savo mamą, suvokti nuo mažo vaiko suaugusiųjų nuslėptą mirties paslaptį…“ Deja, jai tenka daug sunkesnė užduotis ir pirmiausia – sužinoti, kad dingusioji nėra jos tikroji, biologinė, mama. Tai atsitinka dar realistinėje knygos dalyje (ji sudaro beveik trečdalį viso pasakojimo), kai mergaitei į rankas atsitiktinai patenka tėčiui adresuotas laiškas, apverčiantis visą jau ir taip nestabilų mergaitės pasaulį. Laiške, be kita ko, rašoma, jog duomenų apie mergaitės gimimą nėra, institucija nenustatyta ir motina nežinoma (p. 56).

Realistinė knygos dalis

Knygos pradžioje pateikiamas stiprus šiuolaikinei probleminei prozai būdingų temų koncentratas – n-tąjį kartą piešiamas skriaudžiamo, nemylimo vaiko, paauglės, prieš kurią smurtauja bendraamžiai, neįgalios mergaitės, kuri negali kalbėti, bet viską parašo lape arba SMS žinutėmis, paveikslas. (Apskritai knygoje gana mažai dėmesio skiriama kiek smulkesniems veikėjų ar aplinkos aprašymams.) Čia iškeliamos visos mergaitės baimės – ji ypač bijo tamsos, nes tamsa jai ne šiaip tamsa, bet „Tamsa“ iš didžiosios raidės – gyva būtybė, grasanti pagriebti už gerklės ir pasmaugti. Didžiosios Anos baimės dažniausiai neturi realaus pagrindo, jos egzistencinės, tačiau į mergaitės širdį jos ateina ne tik iš vidaus, bet ir iš išorės. Baimę kelia senas, visiškai apleistas namas „kaip iš siaubo filmų“, kuriame kažkada gyveno visa šeima, o šiuo metu tėvo griežtai uždrausta į jį įkelti koją – pavojinga. Beje, draudimas įeiti į namą primena įprastinius pasakų logika paremtus draudimus: į penkis kambarius įeiti galima, bet į šeštąjį – šiukštu. Argumentai, kuriais remdamasis Anos tėtis neleidžia jai įžengti į senąjį namą, neįtikinami: „Kaip „Kodėl?“ – paklausė jis. / – „Kodėl gyvename ne name?“ – parašiau. / – Pernelyg pavojinga, – tepasakė jis. – Nelįsk į namą. Ana, prižadėk, kad nelįsi. Viena į jį nieku gyvu neik“ (p. 16).

Grįžkime prie mergaitės baimių. Kita baimę kelianti situacija – priekabiaujantys paaugliai, Ivanas su pavojinga paauglių grupe, kurie nuolat persekioja mergaitę, o pagavę suriša jai rankas ir įkalina šaltame sandėlyje. Ana, būdama nebylė, net akivaizdžiausios grėsmės akivaizdoje lieka vieniša savo kančioje, nes niekas, net praeinantis pro šalį mokytojas, negali išgirsti jos pagalbos šauksmo. Mergaitės kančia, kai ji uždaroma į ankštą katilinę, prilyginama būsenai šuniuko, uždaryto įkaitusiame automobilio salone (p. 11). Taip vaikas paskatinamas prisiminti savo keturkojį bičiulį: ar aš visada su juo elgiuosi tinkamai? Ar jo nekepina saulė, ar myliu jį meile, kokios reikia ne man, bet jam, šuniukui?

Apskritai pasaulis, kuriame mergaitė gyveno, buvo vienatvės pasaulis, „sumautas pasaulis, kuriame reikia gyventi ir bijoti tokių kaip jis“ (t. y. mergaitės skriaudikas. – A. G.) (p. 59). Ir mergaitė ne tik skriaudžiama, ji pati savo aplinkoje negeba įžvelgti nieko gražaus, džiuginančio, negali išreikšti viduje glūdinčių gerųjų savo jausmų, negeba mylėti: žvelgdama į tėtį, ji norėtų jį apkabinti, atsisėsti jam ant kelių, prisiglausti. Negali. Apsiriboja tik įprastu mandagiu pakštelėjimu į žandą (p. 61). Kas vis dėlto tampa tikrovės blogio, kuriam atstovauja Ivano gauja, nesupratingi suaugusieji, atsvara?

Geruoju mergaitės padėjėju (globėju) tampa toks pat nelaimingas ir vienišas kitatautis – tamsaus gymio musulmonas berniukas Ajanas. (Šis motyvas, skatinantis vaiką priimti, pamėgti šalia esantį kitatautį, apskritai dažnas šiuolaikinėje Skandinavijos tautų literatūroje. Šioje vietoje nejučia prisimena islandų rašytojos Kristín Steinsdóttir knyga Spurgos ir karis, kurioje geriausiu pagrindinio herojaus berniuko Bjosio draugu tampa indas Akašas, išpažįstantis induizmą. Kitoks supranta kitokį.) Beje, šis knygos aspektas pasirodė kiek pritemptas. Ir ne tik man. Viena danų skaitytoja savo interneto svetainėje komentuodama šią knygą tokį rašytojos pasirinkimą kandžiai pavadino „politiškai korektišku“ ir paklausė, ar tik kitose knygose „geruoju draugu“ netaps juodaodis6.

Iliustr. Poly Bernatene
Iliustr. Poly Bernatene

Apibendrinant realistinę Šešėlių vartų dalį galima teigti, kad sulaukusi paauglystės mergaitė Ana stovi ant gyvenimo ir mirties, išminties ir beprotybės ribos. Šias ribas būtina peržengti pasirenkant iš esmės. Prie esminio pasirinkimo bus prieita vėliau – antrinėje, pasakos, realybėje.

Kaip buvo minėta, mergaitei griežtai draudžiama įeiti į seną šalia esantį namą. Pasakos realybėje bet koks draudimas reikalingas tam, kad būtų pažeistas. Pažeidžiamas jis ir šiame kūrinyje. Būtent šis pažeidimas ir nulemia, kad stebuklai ima vykti itin sparčiai. Atvertas apleistasis namas tampa prielaida įeiti į stebuklų ir baimės, o kartu ir atradimų zoną. Į ją mergaitė įeina drauge su savo bičiuliu Ajanu, nors ilgą laiką jau būdami antrinėje tikrovėje veikėjai veikia atskirai, savarankiškai.

Pasakos tikrovė

Paini pasakos tikrovė, į kurią mergaitė įeina, turi atsakyti į visus jai kylančius klausimus: kas aš esu, kas mano mama, kas yra tikroji draugystė, ar gera būti iki galo pažintai ir pan. Čia mergaitė susitinka daugybę mirusių sau brangių žmonių ir gyvūnų. Pereina pamėkliškus, dvokiančius pelėsiais ir tamsius miškus, dalyvauja pavojingose kovose, susižeidžia koją. Jai tenka kovoti su daugybe priešų: šešėlių, bešešėlių, mirusių šešėlių… (Tiesa, veikėjų tiek daug, kad kartais neaišku, kuo vienas nuo kito skiriasi, kas su kuo kovoja, dėl ko kovoja ir pan.) Kas svarbiausia mergaitei patekus į sapnų (pasakos) ir stebuklų zoną? Mergaitė ten susitinka dvi seseris dvynes, kurios viena su kita susijusios labai tvirtais ryšiais – žuvus vienai, žūtų ir kita. Tai Nera ir Klara. Nera – tikroji mergaitės Anos mama, trokštanti atsiimti savo dukrą ir ją sunaikinti… Klara – į Neros nelaisvę patekusi Anos įmotė, kuri ir šaukėsi mergaitės pagalbos. (Šioje vietoje suaugęs žmogus PERSKAITO paradoksalią mintį apie motinos – kad ir pačios blogiausios, negailestingiausios, susipainiojusios šešėliais – ir jos vaiką įvaikinusios įmotės dvyniškumą, simbiozę, amžiną sąsają, kurios siūlas – vaikas.) Nerai priklauso daugybė tamsos karalystės karių – šešėlių ir bešešėlių, šešėlių skalikai: „Nera valdo šešėlius. Ji grobia žmonių šešėlius – taip užvaldo ir šešėlį, ir be jo likusį žmogų – bešešėlį“ (p. 77).

Taigi nakties karalystėje mergaitei lemta susitikti abi mamas ir sąmoningai pasirinkti, kuri JAI tikroji. Pamačiusi įmotę, Ana supranta, jog „ji niekada nebuvo ir nebus „teta Klara“. Juk pas ją bėgdavau, kai susapnuodavau košmarą. Juk ji manimi rūpinosi ir… ir mylėjo, nors ir paliko“ (p. 156). Mergaitei kyla sunkių dilemų, nes iš pat pradžių aišku, kad nužudyti Nerą ir išlaisvinti iš šešėlių valdžios karalystę gali tik pati Ana. Tai jai ir atrodo nepakeliama užduotis. Be to, nužudžius Nerą, žūtų ir Klara. Todėl mergaitė mąsto: „Bet kažin kuo ji (Klara. – A. G.) laiko mane? O kas, jei ji mane pasiėmė tik tam, kad vėliau tapčiau Neros žudike?.. Ne, ši mintis man tikrai per sunki“ (p. 170). Širdyje ji mama laiko ir biologinę mamą Nerą, kuri kartą ją patikina, jog „kraujas tirštesnis už vandenį“ (p. 191), taigi kraujas turėtų sugrąžinti ją Nerai. Kovoti prieš ją mergaitei sunku.

Keliaujant po šešėlių karalystę, Anai padeda ne vienas veikėjas – žmogus ar šuo – iš kito pasaulio, tačiau ištikimiausias jos palydovas – visas jos mintis gebantis skaityti tarsi iš kito amžiaus atkeliavęs galantiškasis Herojus. Jis jau pirmojo susitikimo metu priklaupęs pažada Aną nuolat saugoti ir ginti. Taip Herojus įkūnija ir realizuoja universalų mergaitės paauglės troškimą sutikti svajonių RITERĮ. Jis aiškiai parodo Anai, kuriuo keliu eiti ir koks takelis jai be galo pavojingas. Gražiai sužaidžiama kelio ir takelio antinomija. Antra vertus, mergaitė, taip stipriai savo kasdienybėje išgyvenusi dėl vienatvės ir nesupratimo, bendraudama su Herojumi staiga suvokia, kaip baisu būti iki galo, visiškai, suprastai ir atvirai tarsi knyga: „Negalėjau tverti iš pasibjaurėjimo, nors ir žinojau, kad jį tai žeidžia. Juk kai užplūsta negražios mintys, tu jų tiesiog neišsakai, o kai pasijunti bjauriai, tiesiog to neparodai. Bet paties jausmo užgniaužti juk negali. Mane užpildo šleikštulys – tik ne iš vidurių, o iš galvos. Lauk. Eik šalin. Įeiti draudžiama. Nenoriu, kad tu matytum…“ (p. 83–84).

Įdomu, kad ir pasakos dalyje labai daug šiuolaikinio gyvenimo ženklų – mergaitė nepaleidžia iš rankų mobiliojo telefono (tiesa, kai kada jis neveikia, o būtent tada, kai nesupratingieji šešėlių šalies gyventojai norėdami gero telefoną tiesiog nuplauna). Ir būdama sapnų karalystėje pati mergaitė Ana išlieka XXI amžiaus vaikas. Ji lygina sutiktus žmones su flamenko šokėjomis, prisimena kosmetikos reklamas, matomose situacijose norėtų atpažinti tai, ką buvo mačiusi kompiuterio žaidimuose, prisimena savo biologijos pamokas ir televizijos laidas… Ana nuolat tiesia tiltus tarp dabartinės sapnų ir realios vaikystės šalies, kurią prisiminusi ji tepasako, kad „vaikystė mano prisiminimuose buvo ne tokia. Myniau kur kas draugiškesnę šalį, kupiną stebuklų ir sapnų – bet ne košmarų“ (p. 119).

Antrinė pasakojimo realybė dvigubai sąlygiška. Ji nėra gąsdinanti ir bauginanti, nes ją skaitytojas iškart priima kaip sapną ar haliucinaciją, nes Herojus mergaitę įspėja: jei bus labai baisu, užsimerk ir nepamiršk, kad visa, kas vyksta, – sapnai, kurie nieko nepadarys.

Pasakoje iki galo išlieka aiški gėrio ir blogio – gerųjų ir blogųjų personažų – priešprieša ir iki pat pasakojimo pabaigos nematyti jokio blogųjų personažų blogio pabaigos, jų pačių transformacijos ir pan. Kaip ir tradicinėse pasakose, nuo blogųjų personažų blogio geruosius išvaduoja tik blogųjų mirtis. Tai pirmiausia pasakytina apie biologinę mergaitės mamą Nerą.

Dar viena paslaptis, kurią mergaitė išsiaiškina pasakoje, – biologinė mama buvo savo voratinkliais supančiojusi jos tėvelį ir jai pačiai mažytei ant delniuko ištatuiravusi voro ženklą, kuris turėjo reikšti priklausymą blogajai, šešėliškajai, tikrovei, ne šviesos, bet tamsos realybei.

Gal todėl mergaitei grįžus iš pasakos į tikrovę, joje Nerą nugali ne kas kitas, o mergaitės tėvelis. Ugnimi išdegina Neros šešėlių gijas, ir ji tykšte ištykšta ant „akmeninių grindų kaip išmestas kiaušinis“ (p. 217). Tam įvykus tarsi apmirusioje karalystėje viskas atgyja – žmonės, jų jausmai, emocijos, spalvos, visur atsiranda gyvybė, o mergaitė ne tik ima kalbėti, bet ir apkabina savo tėtį, pusę širdelės nupiešia ir savo ištikimajam bičiuliui Ajanui… (Tiesa, pabaiga manęs iki galo neįtikina, atrodo kiek pritempta.) Apskritai gal silpniausias knygoje mergaitės tėvo, dailininko, paveikslas. Jo kontūrai visoje knygoje išlieka kažkokie neryškūs, neaiškūs, visiškai neįtikina jo, kaip įžymaus dailininko, kurio paveikslą norima įsigyti už sumą iš šešeto nulių, tapatybė.

Knygos pavadinimo prasmė

Abu knygos pavadinimą Šešėlių vartai sudarantys žodžiai yra stipriai semantiškai žymėti. Vartai yra tai, kas neišvengiamai skiria dvi atskiras erdves: vieną palikus įeinama į kitą. Šešėlių vartai skamba grėsmingai, asocijuojasi su pragaro vartais, primena jo realybę bent jau tuo, kad tradiciškai parduoti šešėlį velniui, atsisakyti savo šešėlio reiškia prarasti sielą, patekti velnio valdžion. Hansas Biedermannas primena ir dar vieną ypatingą šešėlio reikšmę – „dažnai vengiama sutikti bijomo žmogaus (pvz., raganos) šešėlį, kad nepatektum jo galion“7. Gustavas Jungas šešėliu pavadino žmogaus pasąmonę, kurioje glūdi archetipai – universalūs, visiems žmonėms būdingi simboliai: baimės, lūkesčiai ir per tūkstantmečius susiklostę visiems bendri problemų sprendimo būdai, į sąmonės sritį iškylantys sapnuose ar kūryboje. Literatūroje dažnai žaidžiama šešėlį turėjusio ir jį praradusio žmogaus istorija (Adalberto von Chamisso Nepaprasta Peterio Šlemilio istorija apie žmogų, pametusį savo šešėlį, Hanso Christiano Anderseno „Šešėlis“). Žmogui šešėliu gali tapti ir kitas žmogus, taip stipriai susijęs su negatyviąja asmenybės patirtimi, kad tapęs neatsiejama jo dalimi, šešėliu (Karin Alvtegen romanas Šešėlis).

Knygos Šešėlių vartai semantikos plane jos pavadinimas gali būti suprastas taip pat nevienareikšmiškai. Šešėlių vartai – tai riba, griežtai atskirianti pagrindinės veikėjos Anos dabartinio gyvenimo tikrovę ir tą kitą, pasakiškąją. Tačiau daug patikimesnis šio pavadinimo aiškinimas būtų toks: mergaitei atviri šešėlių vartai – blogos prigimties nulemto blogio, melo vartai. Priklausymą šešėlių pasauliui Ana pati gerai supranta: „Aš esu šešėlių audėja – kaip ir Nera. Juk seniai jaučiau, kad esu kitokia. Dabar supratau, kuo“ (p. 128); „Aš – šešėlių vaikas, gegutės jauniklis, užaugintas svetimame lizdelyje. Nenuostabu, kad ji mus paliko“ (p. 141). Pasirinkdama vieną iš mamų, ji pasirenka ir vieną iš jų atstovaujamų tikrovių – šviesos ar šešėlių. Kitaip tariant, sąmoningai nusprendžia – įeiti ar neįeiti pro šešėlių vartus. Pasirinkusi ją kadaise auginusią moterį, kurios šviesusis paveikslas kabojo jos namuose, mergaitė pasirenka šviesą, nes būtent su šviesa, o ne su šešėliais mergaitę ši moteris ir tapatino: „Ana Klara, saulės vaikeli…“

Šioje pasakoje, pirmojoje jos dalyje, Anos sąmonė taip pat aptemusi, šešėliuota, o mergaitės pasąmonėje glūdinčios jos kilmės paslaptys pinasi, raizgosi tarp savęs. Mergaitė nebylė, negali kalbėti. Nebylumas yra jos neaiškios tapatybės („Kas aš esu? Kas mano mama? Ir ar mano tėtis yra TIKRAS mano tėtis?“) ženklas. Išsivadavus iš šešėlių, nežinojimo, atsiranda toliau augti būtinas suvokimas, žinojimas, leidžiantis kalbėti.

Baigiamosios pastabos

Šios knygos pasakotoja panardino mane, suaugusiąją, į tikrą šešėlių, vorų ir voratinklių, tamsos karalystę. Sunkokai iš jos išsikapsčiau, bet išsikapsčiau stipriai susimąsčiusi. Man knyga MENINE KALBA PRAKALBO APIE TAI, KĄ PATI GALĖJAU SAU SUFORMULUOTI RACIONALIAI. Ir svarbiausia, kad ji nepadarė dažnai vaikų knygoms būdingo įspūdžio, jog siužetas maute užmautas ant išankstinės idėjos kurpalio.

Knyga daro gerą įspūdį. Savo dinamišku siužetu ji bus smagi skaityti vyresniesiems vaikams, tačiau daug daugiau joje ras suaugusieji, nes tai, sakyčiau, meninis psichoanalizės variantas. Mergaitė pradeda kalbėti, pradeda mylėti kitus ir nebesidrovi to daryti tik rekonstravusi savo pačios istoriją, atskleidusi savo mylimo tėčio klaidas, supratusi, kodėl jis nuolat pravirksta pamatęs mamos paveikslą, kodėl atsiprašinėja mamos, galų gale supratusi, ką reiškia tas ant jos rankutės ištatuiruotas voras, kuris gali būti suvoktinas kaip Kaino ženklas, galbūt pasmerkiantis blogai genetinei programai. Visa tai suvokusi, mergaitė gali sąmoningai atsisakyti tos programos ir jos atsisako bei pasirenka gerąją. Klajonės po šešėlių karalystę Anai padeda pajusti geriausius jausmus, IŠMOKO juos patirti, primena, kad jie glūdi kažkur mergaitės širdyje, kad meilė susijusi su tokiais paprastais dalykais kaip arbata, pyragaičiai, jodinėjimas ant šunies, su galvosūkiais lietingą dieną ir sūrio sumuštiniais. Juos Ana prisimena susitikusi savo tetulę Enę. Tada tie geriausi meilės jausmai iškyla tarsi iš nebūties, juos mergaitė atranda savo galvoje ir pajunta mylinti savo tetą taip pat, kaip maži vaikai myli zoologijos sodą, močiutę ir braškinius ledus (p. 97).

Norisi pasidžiaugti knygos iliustracijomis. Jos tiesiog puikiai atspindi kūrinio nuotaiką, visą atmosferą, į kurią nirte panyra jo veikėjai, paslapčių ir voratinklių raizgalynę, tamsos karalystės spalvas ir šešėlius. Gaila, kad neatsirado vietos bent keleto žodžių tarti apie jų autorių – įžymų Argentinos iliustruotoją Poly’į Bernatene’ą, iliustravusį šią knygą.

_________________________________

1 http://www.kaaberboel.dk (žiūrėta 2009 07 27).

2 Bent Rasmussen, „Og de levede lykkeligt?“, in På fantasiens vinger, ed. Niels Dalgaard, Høst & Søn, 2002, p. 57.

3 Gintaras Beresnevičius, „Dina, gėdytojos duktė“, in http:// www.rasyk.lt/knygos/dina-gedytojos-dukte/481.html (žiūrėta 2009 07 27).

4 Ten pat (žiūrėta 2009 07 01).

5 Lene Kaaberbøl, Šešėlių vartai, vertė Dalius Norkūnas, Vilnius: Alma littera, 2009, 226 [5] p.

6 www.emmesboger.blogspot.com/…/lene-kaaberbol-skyggeporten.html (žiūrėta 2009 07 27).

7 Hans Biedermann, Simbolių žodynas, Vilnius: Mintis, 2002, p. 412.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2009 Nr. 4 (52)

 

Įžanginis

APIE KĄ RAŠYTI?

Straipsniai

MOKYKLA ŠIUOLAIKINĖJE LIETUVIŲ VAIKŲ PROZOJE (Vilės Vėl, Gendručio Morkūno, Vytauto Račicko knygose)*
VYTAUTO MISEVIČIAUS ISTORINĖ PROZA PAAUGLIAMS*
PADĖKOS ŽODIS (pasakytas 2008 m. Kopenhagoje atsiimant Hanso Christiano Anderseno premiją)

Sukaktys

VAIKŲ PASAULIO KŪRĖJAS (Edgaro Valterio 80-osioms metinėms)

Mano vaikystės skaitymai

„MAJA + JONAS = RUMANAS“

Atidžiu žvilgsniu

Atsargiai, ateina šuo!
Pirkit džiaugsmo. Su nuolaida!
Ko negali įsivaizduoti suaugusieji?

Laiškai

Metų knygos rinkimų aidai

Bibliografija

REKOMENDACINIŲ SKAITYMO SĄRAŠŲ PAPILDYMAI

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai