Metų knygos rinkimų aidai

 

Viršelio ir iliustracijų dail. Rimvydas Kepežinskas
Viršelio ir iliustracijų dail. Rimvydas Kepežinskas

Gintarė Adomaitytė – iš tų rašytojų, kurie geba skaitytoją sujaudinti. Jos Karuselės (2007) pasakos, kurias pristatėme mokyklose ir vaikų globos įstaigose, – išskirtiniams skaitytojams. Tiems, kurie anksti užauga… savo mąstymu ir pojūčiais. Skaitytojams lyrikams. Karuselė turėtų suktis smagiai (to sakė siekusi ir autorė: „Stengiausi, kad pasakos būtų smagios. Tik kad…“), bet skaitant rašytojos istorijas apima kažkoks nepaaiškinamas liūdesys. Praėjusios vaikystės, o gal ir viso laiko – tolstančio, nutolstančio… Negrįžtančio, nors ir kaip norėtum atsukti atgal (kaip ir ta karuselė, kurios juk irgi nepasuksi prieš laikrodžio rodyklę). Pasakų veikėjai – vieniši, apimti ilgesio, bet kiekvienas jų turi savo šviesią svajonę, kuria dalijasi su mažaisiais skaitytojais. Pasakojimo kalba lakoniška, gana vaizdinga, aiški ir įtaigi. Sakiniai trumpi, taupūs. Tai autorės stiliaus išskirtinumas. Užtat meninis vaizdas talpus: jame daug spalvų ir kvapų, užuominų ir lūkesčių (rašytoja sumaniai vartoja gausias literatūrines menines priemones). Pasakodama tarsi kažko ieško ir kviečia skaitytoją eiti kartu…

Kuo dalijasi su skaitytoju knygos autorė ir ką nutyli, suteikdama galimybę jam pačiam? Gal galimybę mąstyti, jausti, liesti, regėti. O gal tiesiog praregėti?

Štai žaliame ežero dugne Ežerinė dairosi Upinio („Ežerinė ir Upinis“). „Jis labai pasiilgsta Ežerinės, tačiau ar galėtų greičiau, nei upei leista, tekėti, skubėti jos vaga?“ (p. 11). Du panašios prigimties ir laisvi draugai gali susieiti tik kai „ežerą sustingdo žiema“ (p. 11). Visas kitas laikas – tik laukimas ir ilgesys.

Romantiška rašytojos pasaka apie drąsų ėriuką, išėjusį laimės ieškoti („Ėriukas karžygys“). Pats nesuvokdamas, kas tai yra, Ėriukas, įveikęs žvarbius žiemos vėjus, ieško „savo karalystės“… Pasirodo, taip mažai reikia tam suvokti: „Užtenka jam didelės pievos, per kurią teka upelis, užtenka žolės, užtenka kovų, skraidančių virš pievos, draugiško sparnų mostelėjimo“ (p. 14). Ėriuko „karalystė“ – jo laimėjimas didžiuotis įveiktomis kliūtimis, nugalėtu nuoboduliu (kai statė savo būstą – avidę – ir pasidarė „pats sau karalius“, p. 14), o laimė – pasidžiaugti mažyčiu, ragus mėginančiu ėriuku.

Gerokai liūdnesnė (bet ir subtilesnė) pasaka „Paskutinioji taurė“. Jau iš pat pradžių jauti artėjančią paskutinę žvėries valandą (žodžio „mirtis“ autorei pavyko išvengti). „Taurė seniai nebeieško savo atvaizdo nei ežeruose, nei upeliuose“ (p. 16). Apniks beviltiškas liūdesys, jei įsivaizduosi vien tik bejėgio, visų pamiršto žvėries senatvę… Tačiau artėjančią baigtį šviesina į pasakojimą įtrauktas simbolis: „Taurė žino: kai nebelieka pasaulyje nieko, visiškai nieko – lieka žvaigždė…“ (p. 17).

„Taurė geria paskutiniąją taurę“ (p. 17). Ir ta taurė – tik gurkšnis skaidraus ežero vandens. Taurė išgeria paskutinę taurę – gražių dienų ir skaudžių netekčių prisiminimų taurę: kai nerimastingai „tuksėjo jaunos tauraitės širdis“, kai buvo dviese, kai nušovė Taurą, o ji kantriai glaudė tauriukus, bet ir juos… („Kai nušovė ir juos, raudojo taip, kad upeliais srūdamos ašaros virto ežeru“, p. 17).

Kažkodėl paskutinei kantrios ir kilnios Taurės valandai autorė parenka patį gražiausią metų laiką. Betgi kontrastas tik sustiprina įspūdį! Pats pavasario gajumas gamtoje – ir liūdesys Taurės širdyje: „Smagiai kvepia ievos […], lakštingalos gieda taip, kad atrodo – nuo gėlos plyš širdis“ (p. 15).

Gal mažasis skaitytojas nežinojo, kad žvėrys turi savo žingsnius lydinčią žvaigždę – Žvėrinę? Savo Taurei rašytoja padovanojo išskirtinę žvaigždę – laimės žvaigždę – „dangaus dovaną“. Su ja, spindinčia ant rago, „ji ir vėl nuotaka, ir vėl pasirengusi mylėti“ (p. 17), su ja merkiasi Taurės akys amžinam poilsiui…

Skaitytojas pats tenuspręs, ar džiugus Vaivos, gyvenančios su tėčiu dideliame name (mama ilsisi kapuose), gimtadienis („Vaivos diena“). Jį primena pakalnutės, skambindamos varpeliais: „Sveika, Vaiva, būk sveika […], laiminga […]. Nebūk liūdna […].“ „Nuo to skambėjimo norisi juoktis. Dar labiau – plasnoti rankomis kaip sparnais“ (p. 19). Mažai mergaitei užtenka pasaulio, kuriame gyvena, – jaukios ir ramios namų aplinkos: laiptelių, nuo kurių mėgsta stebėti kiemo gyventojus: vištas, gaidį, ožkelę, o įtempusi akis – aukštą bažnyčios bokštą ir ant jos stogo vos įžiūrimą, „jau nebepanašų į žmogų“ (p. 19) tėtį stogdengį. Vaiva kiek širdis geidžia, niekieno netrukdoma, nuo ankstyvo ryto gali „dairytis į pasaulio šalis“ (p. 19). Ji ne viena, turi draugą – savo šešėlį, su kuriuo gali pasišnekėti ir sau laimės palinkėti: „Linkiu tau laimės, kiek šiandien iškris lietaus lašų […]. Tebūnie, Vaiva, ir tavo gyvenime tiek spalvų [kiek yra vaivorykštėje]“ (p. 21).

Vaivos diena tokia ilga, o vakaras – toks jaukus su tėčiu susėdus prie vaišių stalo. „Ar ne per daug stebuklų vienai dienai, net jei tai – gimimo diena?“ (p. 21). Retorinis klausimas, į kurį teatsakys skaitytojas.

Kas paneigs, kad šulinys – gaivi šaltinio versmė. Bet kodėl, šūktelėjus į jo gilumą, aukštyn kyla baugus aidas? Adomaitytė aiškina savaip: „Savo namuose – savo šulinyje – jis (šaltinis) dirba baubu“ („Šulinio paslaptys“, p. 23). Todėl autorė įspėja vaikus apeiti šulinį ratu… Netikėta! Tačiau tas baugusis šaltinis, „būbuojantis“ naktį su jam pritariančia varle, turi vieną gražią, šviesią svajonę – kada nors ištrykšti „prašmatniu fontanu“ (p. 23).

Kokie jausmai jus apimtų, jei atsidurtumėte prie surūdijusios karuselės, išlikusios šalia sugriuvusių, nykių rūmų („Karuselė“)? Tik nesisielokite dėl jos liūdno girgždėjimo! Tereikia tik įsivaizduoti vežimaičius traukiančias baltas gulbes, zebrus, asiliukus, kupranugarius ir ant jų sėdinčius linksmus vaikus. Jeigu autorė tai sugeba, kodėl negalime mes? Tereikia tik atsikelti ankstyvą rytą…

Ne vienas užduodame sau klausimą (arba kamantinėjame kitus), kodėl pirmadienis – ilga ir sunki diena ir kodėl „dėl visų pirmadienio nesėkmių kaltas Pirmadienis“ („Anapus anapus“, p. 29). Ir šią paslaptį rašytoja žino! Juk ji bandė padėti Pirmadieniui pasukti į priešingą pusę, nukreipti jį į rūką, paklaidinti, paslėpti – kad pasaulis jo nebeturėtų. Tačiau tai, pasirodo, neįmanoma! Sunku būtų įsivaizduoti „anapus“, kur nečirkštų žadintuvai, nevažiuotų troleibusai, į gatves neišeitų kiemsargiai. Nes jo – ištvermingojo Pirmadienio – užduotis „septynių brolių“ draugijoje pati svarbiausia – pradėti…

Kaip nepamilti „rudaplaukio strazdanoto“ Rudens, kuris nuolankiai ir pasiaukojamai vykdo „įnoringos, puošnios“ Vasaros norus („Gilių kava“). „Niekada negali žinoti, ko iš Rudens paprašys – lietaus ar liūties, menko vėjelio ar vėtros“, „negali žinoti, kiek jai reikės žvaigždžių“ (p. 31). Ir viskas jai dėl tų trumpalaikių, retų susitikimų apniukusiomis dienomis prie puodelio gilių kavos!

Paskutinis Rudens meilės prisipažinimas – laiškai, rašomi ant medžių lapų „jaukiomis spalvomis“ (p. 31). Nors… Naivuolis Ruduo net nežino, ar „moka Vasara skaityti“ (p. 31). Belieka tik guostis, kad ji, kai bus šalta, „kūrens tuos laiškus – lapus, ir kvepės jos vasarnamis nepaprastai gardžiai“ (p. 31). Bet ir jų pristinga… Ir tada Ruduo pravirksta („[…] kartais prie mano, kartais prie tavo namo durų. Ką ten pravirksta. Kaukia…“, p. 31). Gaila to strazdanoto Rudens, ištikimai tarnaujančio Vasarai ir nepažįstančio Pavasario.

Koks gražus rašytojos noras, kad „skėčių šeima – tėtis Skėtis, mama Skėtienė ir mažas Skėčiukas“ – kartu išeitų pasivaikščioti („Skėčiai“, p. 33). Deja… Rašytojai pavyko įrodyti, kad jie „laimingesni už savo šeimininkus, kurie niekada neišeina į lietų trise“, – prieškambaryje skėčiai visą naktį gali dalytis įspūdžiais (p. 33).

Ar kada susimąstėte, kas maumedį sieja su maumu? Tai, kad jame gyvena Maumas – kaimynas, atsikraustęs iš kito ežero kranto (ten ilgą laiką nuobodžiai „mauminėjęs“): „Sūpuojasi aukštoje viršūnėje. Sūpuojasi ir dainuoja, ir glosto švelnius spyglius nedidele ranka“ („Maumedžio maumas“, p. 35–36). Jei užversite galvas, gal jį išvysite. O gal, įtempę klausą, išgirsite ir jo dainą. Užtat kai liesite švelnius maumedžio spyglius, bent jau žinosite, kodėl jie tokie.

Nesunku suprasti, kaip jaučiasi Gabija, atvykėlė iš „Paežerės namų“, pro savo ankšto buto langus regėdama tik „ledinius ežerus – kitų namų langus“ („Krištolo šalyje“, p. 37). Ir jei ne išraiškingas tolimų šalių reljefas (žiburiuojančios krištolo žvaigždės, krištolo medžiai, krištolinis mėnulis, paslaptingas slėnis), išrašytas „ledine ranka“ lange, jei ne Vienaragis, pasiūlęs mergaitei draugauti, kai bus sun ku, – Gabijai svetimame mieste ištverti būtų kur kas sunkiau…

Dvylika piemens ožkelių ir dvylika žąsigonės žąsų – tiek besiganančių metų.

O gal dar nežinojote, iš kur atsiranda sniegas? Tai žąsigonės piemenaitės, aplankiusios kalnų piemenį, nuo aukšto kalno pučiami „jos atsineštieji baltutėliai žąsų pūkai“ („Piemens ragas“, p. 43). Mylimieji iki tol susišaukdavo tik ožio rago skardenimu ir ilgesinga piemenaitės daina. Tik kartą per metus jiems, ištvėrusiems ilgesį ir sunkumus, lemta susitikti. Galvokite apie juos tada, kai sninga.

„Laimingas augs vaikas, kuriam vėjas prie lopšio atneš piemenaitės dainą. Nebus tokios viršūnės, į kurią neužkops“ (p. 43) – tai paskutiniai rašytojos žodžiai paskutinėje, dvyliktojoje, pasakoje. O dabar užverskime paskutinį Karuselės puslapį tikėdamiesi, kad bet kada galėsime joje pasisupti, jei tik panorėsime sekti rašytojai iš paskos…

Regina Klementavičienė,

Kauno apskr. viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriaus vyresnioji bibliotekininkė

 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2009 Nr. 4 (52)

 

Įžanginis

APIE KĄ RAŠYTI?

Straipsniai

MOKYKLA ŠIUOLAIKINĖJE LIETUVIŲ VAIKŲ PROZOJE (Vilės Vėl, Gendručio Morkūno, Vytauto Račicko knygose)*
VYTAUTO MISEVIČIAUS ISTORINĖ PROZA PAAUGLIAMS*
LENE KAABERBØL IR JOS „ŠEŠĖLIŲ VARTAI“
PADĖKOS ŽODIS (pasakytas 2008 m. Kopenhagoje atsiimant Hanso Christiano Anderseno premiją)

Sukaktys

VAIKŲ PASAULIO KŪRĖJAS (Edgaro Valterio 80-osioms metinėms)

Mano vaikystės skaitymai

„MAJA + JONAS = RUMANAS“

Atidžiu žvilgsniu

Atsargiai, ateina šuo!
Pirkit džiaugsmo. Su nuolaida!
Ko negali įsivaizduoti suaugusieji?

Bibliografija

REKOMENDACINIŲ SKAITYMO SĄRAŠŲ PAPILDYMAI

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai