PADĖKOS ŽODIS (pasakytas 2008 m. Kopenhagoje atsiimant Hanso Christiano Anderseno premiją)
Jūsų Karališkoji Didenybe karaliene Margarita, didžiai gerbiami ponios ir ponai IBBY nariai, didžiai gerbiami žiuri nariai, didžiai gerbiami kongreso dalyvės ir dalyviai, mielos Šveicarų vaikų ir jaunimo informacijos bei komunikacijos instituto atstovės, mielos bičiulės ir mieli bičiuliai.
Žinia, kad komisija išrinko mane rašytojų Anderseno premijos laureatu, pasiekė aplinkiniais keliais. Buvau išvažiavęs į Gracą skaityti savo kūrybos. Renginys vyko tą vakarą, kai Bolonijoje buvo priimtas sprendimas. Pranešimą apie tai žmona rado mūsų telefono atsakiklyje. Ji nežinojo, kaip su manimi susisiekti. Mat buvau pamiršęs palikti jai viešbučio adresą, ką šiaip jau derėtų padaryti atsisveikinant ir išvykstant. Maža to, gyvenu be mobiliojo telefono. Kiek vėliau jai paskambino Franzas Hohleris, mano bičiulis, su kuriuo kartais drauge ir rašome: „Ar jau žinai?“ Jis buvo ne sykį viešėjęs Graco literatūros namuose ir prisiminė, kur jį apgyvendindavo – pilies viešbutyje. Žmona ten ir paskambino. Aš dar nebuvau grįžęs iš skaitymų. Naktinis portjė iš pradžių nesumojo, kas daryti. Paskui pasisiūlė galįs parašyti raštelį ir pakišti po mano kambario durimis. Kai vėlų metą įžengiau į kambarį, skersvėjis kilstelėjo nuo žemės popieriaus lapą, parašytą spalvotu flomasteriu, – lyg kokį kvietimą į vaikų gimtadienį: „Nuoširdūs sveikinimai! Laimėjote Anderseno premiją!“ Šis kurioziškas pranešimas labai tiko prie mano jausenos. Tai, matyt, atsitiko kažkokioje tikrovėje, tik nežinojau kokioje.
Smulkiai papasakojau visą šią istoriją, mat esu įsitikinęs, kad laimingi dalykai ateina pas mus aplinkiniais keliais. Tiesus kelias – tarkime, nuo gyvenimo plano iki gyvenimo tikslo (kuriuo, pavyzdžiui, jaunystės metais dar karštai tikėjo Heinrichas von Kleistas) arba nuo noro iki išsipildymo (kuriuo kartais bandome tikėti mes visi) – geriausiu atveju baigiasi pravarčiu nusivylimu arba prablaivėjimu. Tai mums akivaizdžiai parodė Hansas Christianas Andersenas pasakoje „Laimės kaliošai“.
Dvi fėjos – Skausmo fėja ir nepatyrusi Laimės pasiuntinė – pasakoja apie savo dienos darbus. Laimės fėja sakosi kaip tik ketinanti išbandyti porą ypatingų kaliošų. Kas juos užsimauna, tučtuojau atsiduria ten, kur trokšta būti. Laimės fėja tikisi puikaus rezultato: pagaliau žmogus šiame pasaulyje galėsiąs tapti laimingas. Skausmo fėja mano priešingai. Įvairių luomų vyrai vienas po kito įsispiria į šiuos kaliošus. Ir patiria netikėtų, dažniausiai blogą sapną primenančių nuotykių – o kartu prieš akis skleidžiasi Anderseno laikų visuomenės gyvenimo paveikslas. Pirmas epizodas pasakoja apie justicijos tarėją Knapą. Šis įsigilinęs į karaliaus Jono laikus. Paskendęs mintyse justicijos tarėjas prie durų supainioja savo kaliošus su Laimės paliktaisiais. Tik to ir tereikia: štai jis jau stato koją tiesiai į dumblynę ir klaną, nes gatvės čia dar negrįstos. „Visiškai nėra šaligatvio, – sako justicijos tarėjas, – ir nė vienas žibintas nedega!“ Vėlyvųjų viduramžių tamsoje – aplink tiršta migla, nes mėnulis ką tik patekėjęs, – jis bando prisišaukti vežiką. Daug dar visko nutinka, kol galiausiai jis atsiduria užeigoje. Neaiškios moteriškės pila jam midų ir Brėmeno alų. Galų gale lieka vienintelis išsigelbėjimas: jis smunka į pastalę ir ropoja durų link. Bet sugėrovai čiumpa jį už kojų. Ir numauna kaliošus – o su jais dingsta ir visi burtai. Po poros minučių justicijos tarėjas Knapas sėdi vežiko brikelėje laimingas sugrįžęs į savo laikus, kurie, jam regisi, nepaisant šiokių tokių trūkumų, vis dėlto kur kas geresni už anuos, iš kurių ką tik parsirado. „Ir, žiūrėk, – pabaigoje sako rašytojas, – justicijos tarėjas galvojo išmintingai.“
Skausmo fėja pasirodo teisi: visi avėjusieji Laimės kaliošais galų gale džiaugiasi atsikratę šio klastingo apavo. Tokios tokelės. Bet tai tik apie norus ir kaliošus. Apie laimės galias ir kelius čia dar toli gražu ne viskas pasakyta. Andersenas duoda tai suprasti iš pat pradžių, bet po daugybės įvairiausių, išsamiai apsakytų nutikimų jo užuomina galų gale beveik pasimiršta. Skausmo fėja, sakoma pradžioje, savo žygius visada eina pati. Šiame kaliošų eksperimente jos priešininkė nėra lygiavertė. Antroji fėja – tai ne pati Laimė, bet „viena iš Laimės palydovės kambarinių“. O kas būtų, jeigu tvarkytųsi pati Laimė? Šis svarbiausias klausimas, kurio Andersenas tiesiai neužduoda, bet netiesiogiai perša skaitytojui, lieka neatsakytas.
Čia man norisi papasakoti istoriją, kuri prieš 30 metų pasirodė mano pirmojoje plonutėje vaikiškoje knygelėje:
Mergaitė ir laimė
Kartą viena mergaitė išėjo iš namų ir leidosi laimės ieškoti. Bet ji viską darė neteisingai. Kai kaimas liko jai už nugaros, pasuko keliu į dešinę, užuot pasukusi į kairę. Tada, užuot kopusi į kalną, nusileido į slėnį. Peršoko per tvorą, užuot išlindusi per apačią. Užuot palesinusi viščiuką ir pasiėmusi vieną jo plunksnelę, ji pabučiavo paršiuką. Perėjo upę, užuot patraukusi paupiu palei srovę. Visą tą laiką mergaitė dainavo įvairiausias dainas, kurių net nemokėjo atmintinai, užuot sakiusi sau: „Aš jaučiu, aš jaučiu, savo laimę rasiu po medžiu.“
Staiga takas nutrūko ties žvyro karjeru. Čia, tako pabaigoje, atremtas į gluosnį, stovėjo naujas, didelis, raudonas dviratis. Mergaitė sėdo ant jo ir parvažiavo namo.
O kas būtų nutikę, jeigu ji būtų pasukusi kairiuoju keliu, būtų nuėjusi į kairę, ne į dešinę, jeigu būtų užkopusi ant kalno, užuot pasilikusi slėnyje, jeigu būtų išlindusi per tvoros apačią, užuot šokusi per viršų, jeigu būtų palesinusi viščiuką ir pasiėmusi vieną jo plunksnelę, užuot bučiavusi paršiuką, jeigu būtų patraukusi paupiu palei srovę, užuot perėjusi upę, jeigu būtų niūniavusi: „Aš jaučiu, aš jaučiu, savo laimę rasiu po medžiu!“, užuot dainavusi įvairiausias dainas, kurių net nemokėjo atmintinai?
Pamėginau įsivaizduoti, kaip būtų, jeigu Hanso Christiano Anderseno premija būtų teikiama Hansui Christianui Andersenui. Kaip jis už ją dėkotų tokios įvairiatautės publikos akivaizdoje. Andersenas kalbėjo daniškai ir vokiškai. Keista, kad būdamas aistringas keliautojas kitų kalbų jis menkai temokėjo. Šią didelę spragą gebėdavęs užkaišioti žavingais kalambūrais. Lankstydamasis į visas puses ir mostaguodamas ilgėliausiomis rankomis.
Grazie tanti. Saint-Honoré. Jeg er helt ude af flippen af glade og stolthed. O dear me! Nuolankiausiai dėkoju Jums už apdovanojimą, kurį tikiuosi užsitarnausiąs tuo, kas ateityje dar išsilies iš mano plunksnos. IBBY urbi et orbi.
Labai ačiū.
Iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė
Žurnalas „Rubinaitis“, 2009 Nr. 4 (52)
