VAIKŲ PASAULIO KŪRĖJAS (Edgaro Valterio 80-osioms metinėms)
Edgaras Valteris (1929–2006) tapo estų vaikų literatūros legenda dar būdamas gyvas. Tačiau pastaraisiais metais jo reikšmė dar labiau išryškėjo. Ši apžvalga skiriama Valteriui atminti. Jo darbai ir veikla analizuojami trimis aspektais: Valterio kaip iliustruotojo raidos istorija, jo literatūrinė kūryba ir vieta estų vaikų kultūroje.
Edgaras Valteris iliustruotojas
Valterio kaip knygų iliustruotojo kelias buvo ilgas ir margas. Savo vaikystę jis prisiminė šviesią ir saugią. Būdamas mokinukas jis dažnai piešdavo. Tačiau geras mokinys nebuvo, o visi jo sąsiuviniai buvo primarginti piešinių. Būdamas penkiolikos, laikraščio „Õhtuleht“, tuo metu antro pagal svarbą dienraščio, redaktoriui jis įteikė savo pirmąją karikatūrą. Negavęs akademinio meninio išsilavinimo, kiekvieną laisvą valandėlę jis piešė. Piešimo techniką lavino parkuose ir gatvėse piešdamas žmonių portretų eskizus. „Tai buvo mano mokykla, ir čia aš norėjau būti geras mokinys!“ – yra sakęs Valteris apie tą laikotarpį.
Pirmoji Valterio iliustruota vaikų knyga išleista 1948 m., ir nuo to laiko jis dirbo laisvai samdomu iliustruotoju. Pagrindinė XX a. penktojo–šeštojo dešimtmečių vaikų literatūros ypatybė buvo vadinamasis socialistinis realizmas, kėlęs tokias vertybes kaip herojiškas darbas ir kolektyvizmas. Valteris buvo vienas pirmųjų iliustruotojų, išdrįsusių atsisakyti dogmatiško vaizdavimo būdo ir piešusių linksmas, humoristines, dinamiškas figūras.
1960 m. pasirodė Kalio Bliumkvisto nuotykiai, pirmasis Astridos Lindgren kūrinys estų kalba, ir jį iliustravo Valteris. Dabar garsi vaikų rašytoja Leelo Tungal tuo metu buvo dar mokinukė. Štai kaip ji prisimena šį Valterio iliustruotą leidimą: „Ryškiausias mano 1960 m. dainų šventės prisiminimas buvo tas, kad man nupirko Astridos Lindgren Kalio Bliumkvisto nuotykius. Aš juos skaičiau visur, netgi per Dainų šventės koncertą (jame Leelo dalyvavo kaip choristė. – M. M.). Nieko nežinojau apie tą rašytoją, bet piešiniai buvo nepakartojami.“
Septintojo dešimtmečio Valterio vaikų knygų iliustracijas apibūdina įvairiapusė, daugiaplanė piešinio kompozicija. Valteris gebėjo talentingai pavaizduoti mašinas, kitus mechanizmus ar daiktus. Jis iliustravo daug Eno Raudo pasakų, kurių veikėjai – mašinos, įvairūs reikmenys (pavyzdžiui, plaktuvas ir dulkių siurblys), namai ir t. t. – šnekasi tarpusavyje. Tuo pat metu ryškėjo psichologinis Valterio vaizdavimo būdo aspektas. Veikėjų veiksmai vaizduojami per visą puslapį, dinamiškose masinėse scenose. Kadangi septintojo –aštuntojo dešimtmečių vaikų knygose į pirmąjį planą iškilo fantastinės būtybės – raganos, nykštukai ir pan., – svarbios jos buvo ir Valterio kūryboje. Netgi galima teigti, kad visi svarbiausi to meto estų vaikų literatūros veikėjai, tokie kaip Raudo Cypliukas (Cypliukas (est. Sipsik), liet. k. 1965, 1982 ir 2006) ir pabaldukai (Pabaldukai (est. Naksitrallid), liet. k. 1998), Ainos Pervik Ragana Mora (Kunksmoor), Robi Vaidlo Kukeleguos miesto žmonės (Kukeleegua), Ellenos Niit Krelas (Krõll), Trina ir Tavis (Triinu ja Taavi), Jaano Rannapo Nublus (Nublu) ir kt., yra sukurti Valterio, nes vaikams jie tapo prasmingi ir įsimintini būtent iš vizualinių charakterių portretų. 1962 m. sukurtas Cypliukas, vėliau ir Krelas tapo svarbiais vaikystės simboliais, jų vardai ir Valterio sukurta vaizdinė forma naudojami kaip pagrindinis vaikų žaidimų ir fantazijos žymuo vaikų parduotuvių ir įstaigų pavadinimuose ir logotipuose.
Galima išskirti mitologinę Valterio stiliaus manierą. Pervik Raganos Moros, Oskaro Lutso Berniuko su ragiukais (Nukitsamees), paties Valterio puokių istorijų ir kt. iliustracijų veikėjai yra panteistiniai, neatskiriamai susiję su veiksmo vieta, kur kiekviena detalė – žolės kuokštelis, šaka ar kt. – neatsiejama nuo visumos. Kiekviena šių knygų savaime sukuria unikalią atmosferą savo tonalumu ir grafine traktuote. Aštuntajame dešimtmetyje Valteris pereina prie natūralių spalvų tonų, detalizuotos kompozicijos, daugiareikšmiškumo, simboliškumo. Pavyzdžiui, dailininkas dažnai piešė deformuotą horizontą. Kartais pasaulis vaizduojamas įgaubtas, tarsi viskas vyktų apibrėžtoje ir saugioje dubioje aplinkoje. Kitąkart horizontas parodytas išgaubtas, tarsi atspindėtų egocentristinį vaiko pasaulėvaizdį. Valterio piešiniai kuria unikalią ikonotekstinę vienovę su parašytu tekstu.
Būdamas vizualinis naratorius, Valteris kūrė labai dinamiškus veikėjus. Piešiniai perteikia intensyvų veiksmą, juose gausu detalių, veikėjas tarsi nutvertas veiksmo įkarštyje. Lengvai galima įsivaizduoti, kas vyko prieš vaizduojamą sceną ir kas nutiks toliau. Piešiniai daugiausia šiltų tonų, juose vyrauja geltoni ir rudi atspalviai.
Gana įprasta, kad Valterio darbai kritikų ir apskritai viešuose aptarimuose įvardijami kaip humoristiniai. Tačiau atidžiau įsižiūrėjus galima pastebėti, kad jo veikėjų veidai dažniau būna rimti. Vaikus dailininkas vaizdavo susimąsčiusius, netgi melancholiškus. Jis pripažino, kad tai, ką veikėjai vaikai veikia, jiems patiems yra svarbus dalykas. Valteris niekuomet nesijuokė iš vaikų. Jis gebėjo matyti ir vaizduoti pasaulį per vaiko baimes, įtampą ir sumaištį.
Edgaras Valteris rašytojas
Ilgą laiką Valteris buvo, galima sakyti, labai gerų rašytojų knygų bendraautoris, o sulaukęs brandaus amžiaus jis visus nustebino savo paties gebėjimu rašyti. Dvylika kūrybinio gyvenimo metų jis buvo ir rašytojas. Jo istorijų veiksmas dažniausiai vyksta ten, kur gyveno jis pats: iš pradžių senamiesčio bokšte, kur buvo įsikūrusi menininko ateljė, o vėliau – Pietų Estijos gamtoje. Gyvenimo pabaigoje Valteris pabėgo nuo miesto šurmulio į miško tylą ir neatvykdavo į sostinę netgi atsiimti jam skirtų premijų.
Veikėjai, kuriems skirta didesnioji jo paskutinių metų kūrybos dalis, yra puokiai. Puokių prototipas gamtoje – sausi žolės kuokšteliai, kurių gausybę gali pamatyti drėgnuose miškuose, pievose netoli upės ar ežero. 1994 m. Valteris parašė pirmąją knygą, kur puokiai pasirodo kaip kolektyvinis veikėjas. Jie susipažįsta su atsiskyrėliu senuku Piekiu, kurio įvaizdyje lengva atpažinti patį Valterį. Pripažinimas atėjo gana greitai. Jau 1995 m. žurnalo „Nukits“ (Estijos vaikų literatūros informacijos centro leidinys. – Red. past.) organizuotame konkurse, kuriame geriausią rašytoją ir geriausią iliustruotoją renka patys vaikai, Valteris gavo pagrindinę premiją kaip rašytojas ir kaip dailininkas. Jis parašė ir nupiešė tris knygas apie puokius, pagal kurias yra sukurta stalo žaidimų, kalendorių, atvirukų ir t. t. Puokiai panašūs į vaikus, jie vaizduojami jauni, žaismingi ir laimingi. Jie simbolizuoja darnų žmogaus ir gamtos ryšį, ramų įvairių būtybių sugyvenimą draugėje. Kaip pasakotojas Valteris įvaldęs įvairius stilius. Pasakojimas apie puokius teka lėtai ir ramiai, o turtingas žodynas išreiškia vyresniosios kartos požiūrį: juk vaikams viską reikia skrupulingai išaiškinti. Pagrindinis veikėjas – senukas Piekis, kurio vieninteliai draugai iki tol buvo šuo ir katinas. Tačiau susidūrus su puokiais, vaikiškai naiviomis mažomis būtybėmis, Piekiui tenka mokytojo, vadovo, žmonijos sukauptų žinių skleidėjo vaidmuo, o puokiai yra tarsi vaikai, dar „ne visai“ žmonės, dar tik tobulėjantys ir atrandantys pasaulį ir patys save. Puokiai klausinėja, o Piekis aiškina. Puokių knygų veiksmas vyksta visad toje pačioje vietoje – miško proskynoje prie Piekio namelio, tačiau istorijos, kurias seka Piekis, mintimis nuneša toli toli ir laiko, ir erdvės atžvilgiu. Pokalbiai yra pagrindinė šių knygų veikėjų veikla.
Valteris dar yra parašęs labai lakoniško stiliaus knygelių. Pasakojimas Kačiukas ir pelėdžiukas (Kassike ja kakuke) – tarsi parabolė. Katinas ir pelėda pastebi, kad juodu panašūs vienas į kitą, ir pasikeičia kūno dalimis: ausimis, akimis, kojomis. Taip pamažu jie tarsi virsta vienas kitu. Šitaip vaikams keliama tapatybės, buvimo savimi problema.
Dar vienas ryškus lakoniškųjų Valterio pasakojimų pavyzdys – Auksinė dūdelė (Kuldne villepill). Tai istorija apie du vaikus, berniuką Tėmą ir mergaitę Tesę. Piemenukas Tėmas padovanoja Tesei dūdelę ir išmoko ją groti. Besimokant vaikų lūpos susiglaudžia, ir tai jiems patinka. Vaikai nutaria ateityje susituokti. Svajonė virsta tikrove, ir juodu susilaukia daug vaikų. Retkarčiais mama su tėčiu prisimena pagroti dūdele.
Valteris – dvylikos pasakojimų knygų autorius. Neretai jų pagrindinis veikėjas yra vienišas pagyvenęs žmogus, primenantis patį Valterį. Viena iš paskutinių jo knygų vadinasi Kaip išmokti žiūrėti? (Kuidas õppida vaatama?). Joje Valteris šiek tiek atskleidžia savo kaip menininko sėkmės paslaptį. Jis parodo vaikams gamtoje slypinčias formas ir šalia pavaizduoja, ką dailininko fantazija gali iš tų formų – šakų, akmenų, debesų ar kitų atvaizdų – sukurti, tuo tvirtindamas, kad svarbiausia dailininko darbe – išmokti stebėti atidžiu žvilgsniu.
Edgaras Valteris kaip kultūros veikėjas ir kartų vienytojas
Valteris niekuomet nebuvo vien tik vaikų knygų iliustruotojas. Nuo praėjusio amžiaus penktojo dešimtmečio jo karikatūros buvo skelbiamos spaudoje, taip pat jis kūrė komiksus suaugusiesiems. Itin judrios linijos ir sąmojis padarė jį labai populiarų tarp įvairaus amžiaus skaitytojų. Vaikus auginantys tėvai džiaugiasi, kad jų mėgstamas karikatūrininkas iliustravo jų vaikams skirtas pasakų ir poezijos knygeles ir vadovėlius, o vaikai savo ruožtu didžiuojasi, kad tėvai pažįsta jų knygų dailininką. Daugelis knygų netgi geriau žinomos iš Valterio iliustracijų nei pagal rašytojo pavardę.
Nuo 1994 m., kai pasirodė pirmoji knyga apie puokius, šie personažai tapo labai svarbūs visai vaikų kultūrai. Su puokiais susijusiomis temomis vaikams rengiami dainų ir piešinių konkursai, gamtos pažinimo renginiai, iškilmingos eisenos Vaikų gynimo dieną. Puokiams skirtas pirmasis Estijoje su vaikų literatūra susijęs teminis parkas – Pietų Estijoje įsikūrusi „Pokumaa“ (liet. Puokių šalis). Jis jungia visuomenės mokslus, gimtųjų apylinkių tyrimus ir pasakų pasaulį; vaikams čia įrengta ir gamtos pažintinių, ir tiesiog leidžiančių patirti nuotykių ir veiklos džiaugsmą maršrutų. Valteris sudarė puokių istorijomis paremtą Puokių kalendorių su pažymėtomis dienomis, kurias jis puokiams pats išgalvojo. Dabar, kai Valterio jau keletą metų nebėra tarp mūsų, jo draugai ir gerbėjai toliau gyvena pagal šį kalendorių. Pavyzdžiui, 2009 m. rugsėjo 21 d. buvo švenčiamas Valterio aštuoniasdešimtmetis, kuris Puokių kalendoriuje pažymėtas kaip „seniausio puokio gimtadienis“. Kadangi Valteris buvo labai mėgstamas žmogus, tarp jo draugų yra rašytojų, menininkų, muzikų, gamtininkų, aktorių ir kitų sričių atstovų. Su Valteriu susiję renginiai pritraukia daug kultūrinės publikos ir sušildo tiek vaikų, tiek suaugusiųjų širdis. Edgaras Valteris sukūrė savo unikalų pasaulį ir savo erą, kur mes visi galime jaustis gerai ir saugiai.
Iš estų k. vertė Viltarė Urbaitė
Žurnalas „Rubinaitis“, 2009 Nr. 4 (52)
