VYTAUTO MISEVIČIAUS ISTORINĖ PROZA PAAUGLIAMS*

 

 

 

 

J. Juknevičiaus nuotr.
J. Juknevičiaus nuotr.

Jubiliejai – tarsi kelio aukštumos, nuo kurių galima apžvelgti praeitį ir austi naują svajonių audinį. 2009-ieji Lietuvoje gausūs įvairių jubiliejų, tarp kurių net du – rašytojo Vytauto Misevičiaus. Štai vasario 12-ąją minėjome rašytojo 85-ąsias gimimo metines, o balandžio 28-ąją prisiminėme, kad praėjo jau penkiolika metų, kai, anot Jono Linkevičiaus, rašytojas „išėjo už lemtingos ribos ir liko Rasų kapinių kalnelyje“1.

Kūrybinis Misevičiaus palikimas gana gausus – išleista per tris dešimtis knygų. Literatūros tyrėjai teigia, kad svarbiausia šio darbštuolio literatūrinio palikimo dalimi laikytina istorinė nuotykių proza ir kad kaip tik šis rašytojas bene daugiausia yra prisidėjęs prie istorinio nuotykių romano žanro išpopuliarinimo.

Mokiniai Misevičiaus pavardę vienintelį kartą randa Kęstučio Urbos sudarytame 7 klasės skaitinių vadovėlyje. Septintokams siūlomas perskaityti „Budelis iš Holšteino“ iš apysakų ir novelių knygos Karalienės Barboros juokdarys (1980), kurią sudaro aštuoni įvairios apimties kūriniai. Kaip sakė pats autorius, tai knyga apie senovinį Vilnių ir jo legendas. Vieni pasakojimai, pavyzdžiui, „Pie tūs pas garbųjį Joną“, gana linksmi, juose papasakotos šmaikščios buitinės istorijos, kiti, pavyzdžiui, „Garbusis tėvas Andrius“, rimtesni, juose atskleidžiami tragiški veikėjų likimai.

Viršelio dail. Rimantas Tumasonis
Viršelio dail. Rimantas Tumasonis

Apysaka „Karalienės Barboros juokdarys“ – didžiausias rinkinio kūrinys – nukelia mus į XVI a., į karaliaus Žygimanto Augusto ir jo žmonos Barboros laikus. Ši istorija – įdomus Barboros juokdario Girijoto Verškos pasakojimas, ką jam teko patirti karaliaus dvare, ką iškęsti norint į Vilnių pargabenti pavogtą taurę, kurioje buvo karalienės Bonos nekenčiamai marčiai paruošti nuodai. Taigi šioje apysakoje laikomasi versijos, kad Barbora buvo nunuodyta. Retas paauglys paimtų šią knygą neragintas, bet retas paėmęs nerastų, ką skaityti.

Kiek anksčiau buvo išleistas Kryžiuočio kapas (1966), Čičinskas (1968) ir Meškų akademija (1978). Pastarasis kūrinys pasirodė kartu su dviem ankstesniaisiais, ir visa buvo pateikta kaip trilogija. Gana sunku paaiškinti, kodėl apysakos ir romanas sudėti į vieną knygą, nes jų nesieja  nei veiksmo laikas, nei veikėjai, nei įvykiai.

Apysakoje Čičinskas remiamasi legenda apie XVII a. gyvenusį Upytės pavieto bajorą Sicinskį, garsėjusį žiaurumu ir negailestingumu. Tai slegiantis kūrinys, nes pagrindinis veikėjas aplink save sėja vien baimę, skausmą ir neapykantą. Kiti veikėjai ne ką geresni, nes, kaip sakoma, su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi. Romanas Meškų akademija mus nukelia į XVIII a. Pagrindinis veikėjas – septyniolikmetis Gabrielius Tvirbutas, nusigyvenusios bajorų giminės palikuonis. Pasakojama pirmuoju asmeniu – Gabrieliaus lūpomis. Su humoru, saviironija, cituojant daugybę liaudies ir lotyniškų posakių. Šį romaną įdomu skaityti, nes pagrindinis veikėjas patiria daug įvairiausių nuotykių, likimas jam iškrečia ne vieną šunybę, bet iš visų pinklių jam pavyksta išsinarplioti, kartais iš to pasimokoma, kartais nelabai. Yra ir meilės istorija, kurią vainikuoja vestuvės, ir netikėtas istorijos posūkis (didžiausias Gabrieliaus priešas pasirodo esąs jo tėvas), išaukštinama draugystė. Kaip didžiausios blogybės parodomas lošimas, godumas, girtuokliavimas. Bet visų svarbiausia, žinoma, margas XVIII a. gyvenimas, o ypač – Smurgainiuose veikusi visoje Europoje garsi „meškų mokykla […], kur tie keturkojai žvėrys būdavo išmokomi visokių menų, o po to išnuomojami čigonams vedžioti po pasaulį“2. Meškų akademijos „auklėtinių pasirodymai – tai viena tais laikais populiariausių liaudies pramogų“3.

Viršelio dail. Regina Ulbikaitė
Viršelio dail. Regina Ulbikaitė

O apysakos Kryžiuočio kapas veiksmas vyksta XX a. Tai gana paini malūnininko Povilo Griaudės ir jo šeimos istorija. Pirmasis pasaulinis karas sujaukė šios šeimos gyvenimą, o per Antrąjį pasaulinį pasitaikė proga suvesti sąskaitas. Taigi pagrindinė šio kūrinio tema – kerštas. Povilo Griauzdės troškimo atkeršyti už išniekintą žmoną nenumalšino nei laikas, nei atstumas. Bet, kaip dažnai būna, galimybė atkeršyti pasitaikė netikėtai, o rizikuota buvo dėl nelabai svarbių dalykų.

Apysaka pateikiama kaip tikroviška istorija, kaip netikėtai išgirstas pagrindinio veikėjo sūnaus pasakojimas, kurio pabaiga gana atsitiktinai sužinota praėjus nemažai laiko. „Iš tikrųjų keistos, savotiškos ir nesuprantamos kartais būna žmonių gyvenimo kryžkelės“4, – apibendrina pasakotojas.

Skaitydamas kūrinį jautiesi šiek tiek apgautas. Iš pavadinimo tikiesi kokiame XIII ar XIV a. vykstančio veiksmo, o sužinai, kad kryžiuočio ainis – iš pradžių kaizerinės, vėliau hitlerinės vokiečių armijos karininkas. Jis tampa didžiausių pagrindinio veikėjo nelaimių kaltininku, todėl ir didžiausiu priešu.

Manyčiau, kad iš šių trijų kūrinių paaugliškiausia yra Meškų akademija. Ir dėl pagrindinio veikėjo amžiaus, jo naivumo ir drąsos tai pripažinti, ir dėl galimybės sužinoti apie tokį spalvingą Smurgainių meškininkų gyvenimą.

Viršelio dail. Irena Geniušienė
Viršelio dail. Irena Geniušienė

Vis dėlto pats Misevičius savo geriausiu istorinės tematikos kūriniu laikė romaną Jaunasis pagonis (1983), tam vienu balsu pritarė ir literatūros tyrėjai.

Jaunasis pagonis – gana didelės apimties kūrinys. Jo veiksmas vyksta XIII a. – rūsčiais ir blogų nelauktumų kupinais laikais. Pagrindinis veikėjas – jaunas karžygys, Ventės kunigaikščio Aisčio jauniausias sūnus Vygintas. Romano dabarties (veiksmo) laikas gana trumpas – tik dvylika dienų, tai yra lygiai tiek, per kiek laiko sudegs dvylika žvakių. Tos žvakės dega Gumbės pilies požemiuose, kur Vygintas kalinamas, o Kryžiuočių ordino kapelionui Henrikui Magnusui pavesta aprašyti Kristaus ir krikščionių niekintojo pagonio gyvenimą, pilną keistų ir nepaprastų prietykių, ir iškvosti, kur paslėpta karaliaus Mindaugo karūna ir iki šiol Katalikų bažnyčiai neatiduoti pažadėtieji lobiai.

Romano prisiminimų laikas gana platus – nuo pirmo didesnio dar vos paauglio Vyginto nuotykio, kai jis su Ventės pilėnais užšalusia Baltijos jūra slapta išsirengė į žuvėdų žemę, iki apsilankymo Rygoje, kad už Ventės sudeginimą ir šeimos bei draugų žūtį atkeršytų su didžiausiu priešu, klastinguoju Otu fon Gotbergu susidėjusiai seseriai Birūtai.

Kaip didžiausios ydos romane išryškėja turto godulys, puikybė, neatleidžiama už išdavystę. O išaukštinama drąsa, atsakomybė, pasiaukojimas, garbingumas, orumas. Smalsumas laikomas didžia dievų dovana žmonėms.

Vygintas pasakoja, svarsto, vertina, kaltina, reiškia pasididžiavimą tauta: „Mano tauta svetingumo švenčiausiai laikėsi nuo neatmenamų laikų: pažeisti šį paprotį reiškė įžeisti dievus, o žmonėse netekti garbės.“5 Jis prisimena, kaip kriviai mokė: „Vaikai, nesmerkite suklydusių tėvų, pirmiau už savo nusidėjimus atsakykite.“6 Kaip šiandieniškai skamba Vyginto apibendrinimas: „Tėvynė kaip ir motina tiktai viena. Kas nori turėti dvi tėvynes, tasai lieka be jokios… Kol savo tėvynę turime, mes amžini…“7 Paskutinis Ventės kunigaikštis perspėja: „Tiktai tas ir vertas gyvenimo, meilės ir laisvės, kas dėl jų kovoja!“8

Jaunąjį pagonį iš Misevičiaus kūrinių kaip įdomiausią išskiria ir paaugliai. Jie pripažįsta, kad pradžia sunkoka ir gana paini, tačiau vėliau nuo knygos sunku atsiplėšti. Mano konsultantų septintokų ir devintokų teigimu, skaitant labai lengva įsivaizduoti įvykius, puikiai atskleisti veikėjų jausmai. Tokios knygos padeda suprasti tautos svarbą. Skaitydamas istorijos vadovėlį, lieki abejingas aprašomiems įvykiams (pralaimėjo – tai pralaimėjo…), o tokie tekstai jaudina, imi geriau suvokti, kokia kaina mūsų tauta yra išlikusi. Supranti, kad ne vien Mindaugas ir Vytautas, bet ir kiti kunigaikščiai, karžygiai ir paprasti žmonės buvo labai svarbūs. Taigi istorija atrodo ne mažiau svarbi nei nuotykiai.

Na, ir vienas paskutinių Misevičiaus kūrinių, bene didžiausias, – keturių dalių nuotykių romanas Paskendęs uostas (1988). Kūrinio rėmai – didžiulio smaragdo, karališkosios brangenybės, klajonės nuo XVII iki XX a. po Švediją, Daniją ir Lietuvą. Tačiau ši istorija ištirpsta daugybėje įvairiausių nuotykių, įvykių, atsitikimų – tuo kūrinys išties panašus į matriošką. Dėl to nukenčia kūrinio vientisumas, tačiau skaityti gana įdomu, nes pagrindiniai veikėjai – spalvingos ir išgalvotos, ir istorinės asmenybės. Parodoma, kaip likimas su jais žaidžia pagal savo įnorius. „Gera karaliams, jie gimsta karaliais, bet gimsta visai atsitiktinai. Čia joks nuopelnas ar dorybė; bet prastuoliui prasimušti į žmones reikia galvos, darbštumo, apsukrumo ir didelės valios.“9 „Gyventi – tai ne tiktai dirbti ir melstis, bet ir džiaugtis!“10

Viršelio dail. Gediminas Karosas
Viršelio dail. Gediminas Karosas

Skaitant bet kurį Misevičiaus istorinės tematikos kūrinį pirmiausia matyti, kiek daug autoriaus dirbta, kaip kruopščiai rinkta faktinė istorinė medžiaga. Knygų gale pateikiami išsamūs paaiškinimai, juos autorius vadino mozaika, surasta liaudyje, įvairiose publikacijose, archyvuose ir mokslo darbuose. Kai kurie jų, pavyzdžiui, Čičinsko ar Meškų akademijos, – tai kelių puslapių pasakojimai apie pagrindinį veikėją, istorinę vaizduojamojo laikotarpio situaciją, tikėjimą, papročius, kalbą ir pan. Dauguma šios tematikos kūrinių – tai lyg istorijos istorijoje. Viena vertus, tai padeda geriau suvokti kūrinius, skatina daugiau domėtis aprašytais ar paminėtais dalykais. Kita vertus, kai tų istorijų tiek daug kaip Paskendusiame uoste, jos užgožia svarbesnius dalykus, trukdo suprasti kūrinio esmę.

Ypač norėčiau pažymėti, kokia graži – lengva, įtaigi, gyva – Misevičiaus kūrinių kalba. Vaizdingi posakiai, šmaikštūs, gyvi dialogai, netrūksta sąmojo, puikiai naudojamasi liaudies kalbos turtais. Pavyzdžiui, XIII–XVIII a. vaizduojančių kūrinių kalba atrodo gana senoviška (ar galėtų būti kitaip rašant apie tokius tolimus laikus?), joje daug senosios kalbos žodžių ir jų formų: kanopinti (joti), kunigas (kunigaikštis), jūrių graibštų laivės (jūrų plėšikų laivai), žuvėdai (švedai), marės (marios) ir t. t. Senoviški ir veikėjų vardai: Drėvernė, Vėgėlė, Šapalas, Pakeltis, Kikutis, Girijotas ir pan.

Skaitant istorinius nuotykių kūrinius dažnai kyla klausimas, kiek juose tiesos, o kiek – rašytojo išmonės. Apibendrindamas Misevičiaus istorinės prozos vertę, Giedrius Viliūnas rašė: „Nors autoriaus erudicija ir neabejotina […], iš tiesų jam rūpi tik intriga, tik spalvingas, realybės nevaržomas nuotykis.“11 O Linkevičius teigia, kad Jaunajame pagonyje ir kituose iki jo parašytuose kūriniuose svarbesni „istorinio, ne nuotykinio pobūdžio įvykiai ir veikėjai“12, kad „prisimenama labiau istorinė, ne nuotykinė pusė“13. Kaip matome, literatūros tyrėjų nuomonės gana skiriasi. Reikia pažymėti, kad istorinį Jaunojo pagonio autentiškumą yra žvalgęs ir jaunas istorikas Alfredas Bumblauskas14. Didesnių priekaištų autoriui jis nepateikė.

O štai pats Misevičius rašė: „Praeitis – labai keista substancija; ji ir trumpa, ir begalinė. Kažkada atsitikę nuotykiai, įvykiai kaip obuolinis pyragas sluoksniais nugula gilian žmonijos atminties dugnan. Bet kartas nuo karto, rašytojo vaizduotės pakelti, vėl atgyja veidai, poelgiai, seni vaizdai. Juos imi jausti čia skausmingai, čia džiaugsmingai; kartais tai būna tik liūdnai ironiška šypsena praeičiai lyg matuoklei, kuria galime palyginti nūdieną.“15 Arba apie Jaunąjį pagonį: „Rašydamas šį romaną, nesiekiau įvykių perteikti su pedantišku istoriniu tikslumu. Jaunasis pagonis pirmiausia nuotykinis kūrinys… Įvykiai jame – ne gryna istorija.“16 Rašydamas apysakas ir noveles rašytojas sakė stengęsis išlaikyti anų laikų koloritą ir įvykių raidą, remtis elementariu dėsniu: smerkti blogį, kelti gėrį…

Viršelio dail. Gediminas Leonavičius
Viršelio dail. Gediminas Leonavičius

Ir bibliotekininkai, ir mokytojai turbūt pritartų, kad Misevičių šiuolaikiniai jaunuoliai labai mažai skaito arba ir iš viso jo neskaito. Pamirštas jis ir sudarant vadinamuosius knygų krepšelius, nors jo istorinė nuotykių proza puikiausiai tiktų ir prie „Didvyrių kronikos“, gal ir prie „Drąsiems, bebaimiams“ knygų. Tik naujausiame rekomenduojamų knygų sąraše 9–10 klasių mokiniams siūloma perskaityti Jaunąjį pagonį arba Paskendusį uostą. O turime nе tiek jau daug kūrinių jaunimui, kurie vaizduoja Lietuvos praeitį, kuriuose, kaip teigia Linkevičius, autorius siekia „skiepyti Lietuvos meilę“17.

Dauguma Misevičiaus knygų išleistos tais laikais, kai jų gale būdavo pažymima: „Vidutiniam ir vyresniam mokykliniam amžiui“. Taigi jos gerokai senesnės už potencialius savo skaitytojus. Joms labai reikėtų naujo apdaro, kad galėtų konkuruoti su prastesnio turinio „gražuolėmis“, prie kurių rankos tiesiog pačios limpa. Būtų šaunu, jei paaiškinimai tilptų puslapio apačioje, nes palepusiam šiuolaikiniam skaitytojui nesinori jų ieškoti knygos gale. O visų šauniausia būtų, jei kuo daugiau skaitytojų apie Vytauto Misevičiaus kūrinius spręstų ne iš knygų viršelių, o iš jų turinio bei internete rašytų tokius ir panašius atsiliepimus: „Velniškai gera knyga, skaitau antrąkart.“

__________________________________

* Straipsnis parengtas pranešimo 2009 m. gruodžio 18 d. Prano Mašioto skaitymams pagrindu, pataisytas ir papildytas.

1  Jonas Linkevičius, „Retos vaizduotės darbštuolis“, Rubinaitis, 2004, Nr. 1 (29), p. 14.

2 Vytautas Misevičius, Čičinskas. Meškų akademija. Kryžiuočio kapas, Vilnius: Vaga, 1978, p. 451.

3 Ibid., p. 450.

4 Ibid., p. 442.

5 Vytautas Misevičius, Jaunasis pagonis, Vilnius: Vaga, 1983, p. 125.

6 Ibid., p. 134.

7 Ibid., p. 228.

8 Ibid., p. 275.

9 Vytautas Misevičius, Paskendęs uostas, Vilnius: Vyturys, 1988, p. 228.

10 Ibid., p. 88.

11 Giedrius Viliūnas, Lietuvių istorinis romanas, Vilnius: Mokslas, 1992, p. 187–188.

12 Jonas Linkevičius, op. cit., p. 15.

13 Ibid.

14 Alfredas Bumblauskas, Kęstutis Urba, „Ką nušvietė dvylika žvakių“, Pergalė, 1984, Nr. 10, p. 178–180.

15 Vytautas Misevičius, Čičinskas / Meškų akademija / Kryžiuočio kapas, p. 447–448.

16  Vytautas Misevičius, Jaunasis pagonis, p. 277.

17 Jonas Linkevičius, op. cit., p. 15.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2009 Nr. 4 (52)

 

Įžanginis

APIE KĄ RAŠYTI?

Straipsniai

MOKYKLA ŠIUOLAIKINĖJE LIETUVIŲ VAIKŲ PROZOJE (Vilės Vėl, Gendručio Morkūno, Vytauto Račicko knygose)*
LENE KAABERBØL IR JOS „ŠEŠĖLIŲ VARTAI“
PADĖKOS ŽODIS (pasakytas 2008 m. Kopenhagoje atsiimant Hanso Christiano Anderseno premiją)

Mano vaikystės skaitymai

„MAJA + JONAS = RUMANAS“

Sukaktys

VAIKŲ PASAULIO KŪRĖJAS (Edgaro Valterio 80-osioms metinėms)

Atidžiu žvilgsniu

Atsargiai, ateina šuo!
Pirkit džiaugsmo. Su nuolaida!
Ko negali įsivaizduoti suaugusieji?

Laiškai

Metų knygos rinkimų aidai

Bibliografija

REKOMENDACINIŲ SKAITYMO SĄRAŠŲ PAPILDYMAI

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai