„MAJA + JONAS = RUMANAS“

 

Ona Danutė Klumbytė
Ona Danutė Klumbytė

– Profesore, tradicinis klausimas – kas Jūsų tėvai, kur gimėte, augote?

– Mano tėvai – mokytojai, savo rankomis kūrę Lietuvą. Tėvas – žemaitis, kilęs iš Švėkšnos, ten dirbęs iki 1935 m. Mama baigė Kėdainių mokytojų seminariją, buvo paskirta į Tauragės apskrities (tada tokia buvo) Vilkų Kampo mokyklą. Ten dirbo tris mėnesius, po tų trijų mėnesių ištekėjo už Antano Klumbio, gyvenusio Švėkšnoje. Nuo 1926 m. gyveno ir dirbo Švėkšnoje iki 1935 m. rudens, vėliau persikėlė į Ariogalą, ten gyveno dvejus metus, o po to jau kėlėsi į Vandžiogalą netoli Kauno.

– Augote inteligentų šeimoje?

– Tai jau, pasakysiu, taip. Turėjo įtakos ir seneliai. Jie buvo ne visai ūkininkai, gal penkiolika metų buvo gyvenę Liepojoje, ten gimė mama ir jos seserys. Senelis plaukiojo laivais, bet buvo ne jūrininkas, o dailidė. 1912 m. Liepojos darbininkų buvo išrinktas į Dūmą, o 1914 m. prasidėjo karas… Seneliai nebuvo baigę mokyklos, bet skaitė ir rašė lietuviškai ir rusiškai – savarankiškai buvo išmokę. Skaitydavo visą laiką. Jie turėjo etažerę su knygomis. Toje etažerėje buvau šeimininkė, kai vasaromis mane nuveždavo į Kėdainių rajono Kruopių kaimą pas senelius. Ten ir Genovaitę išsitraukiau. Ten skaitydavau vadovėlį Kaip rašyti meilės laiškus. Kai važiuodavome atostogų, tėvas pridėdavo pilną lagaminą knygų: ką skaitys jie ir ką – vaikai. O patys tėvai važinėdavo į visokias stovyklas, buvo skautai: mama buvo didelė skautė, tėvas – ir šaulys… Kai buvau devynerių, nuvežė mane į tarptautinę skautų stovyklą Pažaislyje (berniukų skautų mokykla buvo Panemunėje). Didžiausias įspūdis! Laužai, anekdotai… Mažųjų žioplių komandai tai buvo įdomu. Mama per skautų judėjimą pažinojo Čiurlionienę.

Taigi mano gimtinė – Švėkšna, bet aš labiau perėmiau aukštaitišką tradiciją per tuos vasarojimus pas senelius Kėdainių rajone. O žemaičiai – šaltoki… Iš Švėkšnos atmintyje geriausiai išlikę didžiausi klumpių turgūs. Prisimenu blizgančias klumpes, bažnyčią.

Danutei pusantrų metukų. 1929 m.
Danutei pusantrų metukų. 1929 m.

Mano pirmas susidūrimas su menu – mama mėgo statyti visokius dramos veikalus. Atvažiuodavo pas mus Vydūnas ir nakvodavo, padėdavo mamai režisuoti. „Pasaulio gaisrą“ prisimenu. Tas misterijas statydavo ant Rambyno kalno. Veždavosi ir mane kartu, maža buvau, prisimenu – prabundu, dūmai rūksta… Tėvai ir gimnazijoje statydavo spektaklius. Sykį pastatė Molière’o „Šykštuolį“.

Kartą tėvai buvo išvažiavę. Mano auklytė nori eiti pažiūrėti, bet aš nemiegu. Ji ir sako, kad jei niekam nesakysiu, tai galėtume nueiti. Nesakysiu, aišku! Gal ketverių tada buvau. Nuėjome, viskas, ką prisiminiau iš to spektaklio, buvo žodžiai: „Lubos, atiduokit mano pinigus!“ Parėjome, užmigau. Rytą tėvai parvažiuoja, o aš atsikėlusi šaukiu: „Lubos, atiduokit mano pinigus!“ Mama klausia, kur vakar buvom. Niekur nebuvom, sakau… Išdaviau… (šypsosi)

Ariogaloje atėjo kinas. Bet jis dar buvo begarsis. Mačiau ten „Tarzaną“. Taperis sėdi scenoje, pianinu groja, o koks nors mokytojas, kai kada ir mano tėvas sustabdo taperį (arba ir jam grojant), paskaito iš popieriaus kažkokį tekstą, išverstą į lietuvių kalbą, komentuojantį tai, kas vyksta. Kai jau mokiausi Kėdainių gimnazijoje, visokių filmų prisižiūrėjau.

– Tai Jūsų vaikystė kupina kultūrinių įspūdžių?

– O taip. Tėvai veždavosi mus į Kauno dramos teatrą – visi vaikiški spektakliai matyti. Ir toks jau nebevaikiškas spektaklis mokiniams buvo rodomas – Binkio „Atžalynas“. Tai buvo dieninis spektaklis. Dar mačiau „Makbetą“, bet iš jo atsimenu tik raganas, žemės purslus, dūmelius… o kad tą Makbetą ruošiasi nužudyti, tai aš nesupratau.

Su broliu Vytautu Švėkšnoje. 1933 m.
Su broliu Vytautu Švėkšnoje. 1933 m.

– Bet gal neblogai, kad maži vaikai pasaulinę klasiką gali žiūrėti? Vaiko sąmonėje vis dėlto kai kas įstringa.

– Aš daug anksčiau pradėjau skaityti, nei reikėjo. Išmokau be tėvų pagalbos. Tėvai juk mokykloje gyveno, tai išeini ir bindzinėji, o vaikai skaito, ir tau įdomu, išmoksti vieną raidę, kitą. Sykį ateina mokytojas Karpas, klausia manęs, ką čia veikiu (o aš sėdžiu, pirščiuku vedžioju „Saulutės“ žurnaliuką). Sakau, skaitau. Mama juokėsi… Aš tada daug vartydavau žurnalų, jų atnešdavo į mokyklą. Iš pradžių atėjo Vytės Nemunėlio poezija, Binkio Jonas pas čigonus. Labai buvo gražūs paveiksliukai Tarabildienės. Dar nepaskaitau, o jau žiūriu. Vėliau atėjo Pinokis. Mano pusbroliai mokėsi Italijoje, jie atvažiuodavo pas mus ir atveždavo lauktuvių – Vatikano turistinių paveiksliukų ir tą Pinokį, knygelę vaikams. Bet niekas itališkai nepaskaitys. Tai jie man paskaito, o aš įsimenu. Aišku, pirmos knygos – pasakos. Buvo toks Giedrius, jo Sutemų šnekos. Tos pasakos buvo iliustruotos Šimonio. Kaip man gražu! Aš Šimonį visą gyvenimą mėgau, nors vėliau supratau, kad galbūt jis ne tas tikrasis dailininkas, labiau iliustruotojas. Tada pasakos atėjo su magiškais paveiksliukais. O jas keitė eilėraščiai: „Gerai žinau aš pasaką mamytės / Apie užburtą karalaitės dvarą, / Apie pyragą, iškeptą pelytės, / Ir trijų brolių pamotę negerą“ (deklamuoja toliau). Arba kitas: „Tai turėsiu pinigėlių per metus! / Man gegutė užkukavo tris litus. / Tai bus gera rytą ginti karveles, / Tai bus gera dieną traukti daineles“ (išraiškingai deklamuoja toliau). Tuos eilėraščius per „Vaikų kampelį“, tokią radijo laidą, skaitydavo, tai geriau įsimindavome. (Profesorė deklamuoja Kazio Binkio „Kiškių sukilimą“, „Atsiskyrėlį Antanėlį“.) O paskui mes tai žaisdavome.

Danutės tėvai Ona (antroje eilėje trečia iš kairės) ir Antanas Klumbiai tarp mokytojų. Apie 1935 m.
Danutės tėvai Ona (antroje eilėje trečia iš kairės) ir Antanas Klumbiai tarp mokytojų. Apie 1935 m.

– Ką tada išmokote, tą puikiausiai deklamuojate šiandien!

– Galiu dar daug padeklamuoti.

– Man atrodo, kad šiuolaikiniai vaikai palyginti mažai mokykloje mokosi atmintinai.

– Mažai. Manęs irgi niekas prievarta nemokė. Rusijoje paskui aš viską sesei deklamuodavau atmintinai, nes ji dar nėjo į mokyklą, kai išvežė, vėliau ir jos anūkams…

D. Klumbytė sveikina Ministrą pirmininką Vladą Mironą, atvykusį į Vandžiogalą Lietuvos 20-mečio proga. 1938 m.
D. Klumbytė sveikina Ministrą pirmininką Vladą Mironą, atvykusį į Vandžiogalą Lietuvos 20-mečio proga. 1938 m.

– O jeigu apibendrintumėte, kokia būtų mėgstamiausia vaikystės knyga?

– O! Labai mėgau Meškiuką Rudnosiuką. Labai gražiai parašytas. Pirmą kartą gyvenime suvokiau, kas yra poezija, iš tos knygos. Sesei skaitydavau: „Ten miške, kur eglės ošia, / po pušim sena sena / Buvo meškinas Rudnosis, / Rudnosienė – jo žmona.“ Ššš-ooo-ūūū-aaa. Mokykla buvo prie pat miško (jį rusiškai vadino „bor“), nueini, ten eglės ošia, o aš einu ir tą eilėraštį deklamuoju. Suprantate? Kildavo toks išgyvenimas, toks žavesys. Ir jis ateidavo ne vien iš žodžių, bet ir iš ritmo, skambesio, tai susiliedavo su reikšme.

– Vadinasi, natūraliai vaiko gyvenime buvo vietos tekstams?

– Tėvų profesija darė didelę įtaką. Skaičiau ne viską iš eilės. Buvo lyg ir skaitymo pakopos. Ką tėvas privertė, tai atsiminti, kas knygą parašė. Atėjo autorinių knygų, Mašioto laikas. Indėnai piliakalnyje, Mokslo pasakos, Kai knygas draudė, Senio pasakos… Taigi skaičiau apie saulę, didžius žmones… Mašiotas tuomet buvo vienas skaitomiausių autorių. O paskui ir skandinavų rašytojų vertimai, prisimenu Kalnų vaiką, Pilkuosius žmones, ypač Nonį. Tada prasidėjo visokie „chuliganiški“ skaitiniai: Murziuko dienoraštis, Burnett Mažasis lordas Fontlerojus, Spyri Heida. Dar mėgstami buvo Mackevičiaus-Nord Peliukės Micės laiškai, įdomi knyga Samojedų berniuko nuotykiai, Pabėgėliai iš zoologijos sodo. Manot, neskaičiau Vaičiulaičio? Skaičiau Vakarą sargo namely, Vidudienį kaimo smuklėj. O jau kaip mėgau Zobarsko Ganyklų vaikus! Gulėdavau pas senelius lankoje, dangumi debesys plaukia ir apie tai knygoje rašo… Mėgstami buvo ir Cvirkos Cukriniai avinėliai, gražiai aprašyta, kaip vaikai eina į miestą. Atsimenu ir Buivydaitės Auksinį batelį.

Mokinės vaidina „Stebuklingąją radastą“ (Danutė – antroje eilėje pirma iš kairės). Vandžiogala, 1939 m.
Mokinės vaidina „Stebuklingąją radastą“ (Danutė – antroje eilėje pirma iš kairės). Vandžiogala, 1939 m.

– Esate perskaičiusi visą to meto vaikų literatūros klasiką, su ja užaugusi!

– Pasakysiu, kodėl taip yra. Juk mano tėvai – mokytojai. Buvau dešimties metų, kai man buvo leista vaikams išdavinėti mokyklos bibliotekos knygas. Tai buvo dvi spintos, ir jas man tėvas patikėjo. Turėjau mokinio paklausti, ar jis perskaitė ir apie ką ta knyga, tik tada galėdavau duoti kitą. Kokia tik ateidavo knyga į mokyklos biblioteką, tą aš ir perskaitydavau. Bet ne viskas patiko. Pavyzdžiui, Don Kichotas – ne. Manydavau: va, su malūnais kaunasi… Per anksti tą knygą skaičiau, nė devynerių nebuvau. Kodėl tiek daug skaitėme? Knyga buvo vienintelis informacijos šaltinis, televizijos nebuvo, radiją vienetai teturėjo. Bet mes turėjome: tėvai nusipirko naują Philips, o seneliams atidavė Telefunken. Ankstyvoje vaikystėje skaičiau ir romanus. Buvau apie devynerių, kai man parnešė Viešnią iš Šiaurės. Žliumbiau, kad reikės romaną skaityti. Man buvo gėda, galvojau, kodėl verčia mane tokį gėdingą dalyką skaityti. Mat ant kiekvienos tvoros buvo užrašyta: „Maja + Jonas = rumanas“ (su klaida buvo parašyta).

– Taip sau iššifravote romano žanrą?

– Kai perskaičiau, jau verkiau dėl sentimentalaus turinio, vėliau tą romaną dar kokius tris kartus skaičiau. Labai sukrėtė Valio Daugos (Sruogos slapyvardis) Kas bus, kas nebus, o žemaitis nepražus. Tą knygą apie napoleonmetį buvo smagu skaityti. Vėliau skaičiau Pietario Algimantą, praleisdama, truputį „įstrižai“, paskui į kaimą pasiėmiau Sienkiewicziaus Quo vadis, o jo Tvanas įspūdžio nepadarė. Labai mėgau skaityti apie keliones ir indėnus. Užtat bernai priimdavo žaisti indėnus – kitų mergaičių nepriimdavo. Žinojau visų septynių Vinetu tomų vardus, gentis, vietoves, įvykių eigą. Paskui jie mane uždarydavo kaip šnipą… Sidabro ežero turtus perskaičiau. Iš tų septynių tomų labiausiai patiko Per dykumą.

Baigus 6 skyrių (Danutė – trečioje eilėje iš kairės pirma, mama Ona – trečia, tėvas Antanas – ketvirtas)
Baigus 6 skyrių (Danutė – trečioje eilėje iš kairės pirma, mama Ona – trečia, tėvas Antanas – ketvirtas)

Vėliau prasidėjo nuotykių literatūra: Defoe Robinzonas Kruzas, Raspe’s Miunhauzeno nuotykiai, Swifto Guliverio kelionės… Skaičiau ir Marko Twaino knygą apie Tomą Sojerį. Su broliu pasiginčydama skaičiau: aš sakiau, kad Sojeris – chuliganas, o jam patiko. Mėgau Beecher-Stowe Dėdės Tomo trobelę, ją su ašaromis skaičiau, taip buvo gaila. Mūsų žaidimai tas knygas įtvirtindavo. Visa lektūra, apie kurią čia pasakoju, buvo užklasinis skaitymas, čia ne tos knygos, kurias skaitėme mokytojų liepiami: Simonaitytės Aukštujų Šimonių likimas, Cvirkos Žemė maitintoja. Dar reikėtų paminėti slapčia skaitytas knygas: Mniszek Raupsuotąją, Inčiūros Ant ežerėlio rymojau, Maziliauskaitės Pajūrio moteris. Mums neduodavo jų skaityti, užrakindavo spintas. Kai tėvai važiuodavo į teatrą, mes su broliu pasilikdavome vieni tik jeigu tėvai paliks raktą nuo knygų spintos. Tada ko mes ten neprisiskaitydavome. Brolis – apie mašinas, kur su paveiksliukais, o aš va tokius meilės romanus.

– Skaudi Jūsų biografijos dalis – tremtis. Kaip tai išgyveno paauglė mergaitė?

– Patį trėmimo faktą gerai atsimenu. Tai aprašiau savo atsiminimų knygose (Mažos žvaigždės kurčioj sutemoj (1999), Atgyja ir nukirstos šaknys (2006); abi išleido Šiaulių universiteto leidykla. – Dž. M.).

Bijsko mokytojų instituto kieme (D. Klumbytė – pirma iš kairės). 1950 m.
Bijsko mokytojų instituto kieme (D. Klumbytė – pirma iš kairės). 1950 m.

– Kokią literatūrą skaitėte tremtyje? Ir ar skaitėte, ar buvo ką skaityti?

– Skaičiau visada ir be perstojo, kai tik galėjau. Mama ten pasiuvo krepšelį, ir jame visada nešiodavausi knygą. 1941 m. pradėjau skaityti kita kalba, nes lietuviškai neturėjome nė vienos knygos, tik maldaknygę. Išsirinkau rusiškai Verne’o Kapitono Granto vaikus, nes ją jau buvau skaičiusi lietuviškai. Tą paskutinį pavasarį Lietuvoje rodė ir filmą (dainuoja dainą iš kino filmo). Tokia Lietuvos lenkė Stempkovska, irgi tremtinė, pakomentavo tą knygą. Užkliūdavau už abstrakčiosios leksikos. Mama liepė skaityti tol, kol suprasiu iš konteksto. Niekaip negalėjau suvokti, kas ta „trevoga“. Tada ta lenkė paėmė dubenį ir duoda šaukštu. O aš galvoju, kad apie dubenį čia nieko nerašo. Tada ji papasakojo situaciją apie gaisrą, kaip skelbiamas pavojus… Pirmoji rusų kalba perskaityta knyga (ne vertimas) buvo Konstantino Fedino Miestai ir metai. Vyko karas, nebuvo popieriaus, knygas suversdavo kampe, jų lapuose buvo galima rašyti suvestines (tuomet dirbau apskaitininke). Tų knygų galėjau paimti ir sau, niekas nekontroliavo. Parsinešdavau storų žurnalų, skaitydavau nesuprasdama daugybės žodžių. Taip išmokau daug eilėraščių, nors ir ne visai suprasdama jų turinį. Man patiko žodžių skambesys. (Profesorė deklamuoja rusiškai.) Kieno tos eilės, iki šiol nežinau. O Fedino knyga patiko todėl, kad jos pagrindinis herojus buvo patekęs į vokiečių nelaisvę. Knygoje radau lyg ir panašias į mūsų sąlygas: mes irgi buvome nelaisvėje, svetimoje aplinkoje. Ir tas herojus prisimena savo tėviškę, ir mes… Tai skatino skaityti, sužinoti.

– Kodėl pasirinkote pedagogo duoną?

– Labai paprastai – nieko daugiau nebuvo. Mes negalėjome išvažiuoti iš savo rajono. Altajaus krašte buvo tokios aukštosios mokyklos: Barnaulo pedagoginis institutas, Bijsko mokytojų institutas, kur iš pradžių įstojau, Mašinų gamybos institutas – ir viskas. Į Novosibirską važiuoti neleido, nors labai norėjau. Stojau ten, kur galėjau. Žmonės, kurie bėgo į Lietuvą, motyvavo tuo, kad čia jie negaus jokio meninio išsilavinimo. Bijske buvo vienintelis muziejukas. Rusų vaikų rašytojas Vitalijus Biankis Bijske gyveno, tai ir įsteigė tokį muziejėlį. Buvo ten paveikslų, kalnų vaizdų…

– Grįžusi į Lietuvą, dirbote administracinį darbą – buvote Kriukų mokyklos direktoriaus pavaduotoja.

– To darbo labai nenorėjau, ir tėvai buvo prieš. Vos grįžus iš Rusijos, buvo sunku prisiregistruoti, už mane garantavo Pranas Samulionis, vėliau – nusipelnęs mokytojas (Algio Samulionio tėvas). Mano tėvas ir Samulionis abu buvo abstinentai. Kriukai – didžiausias užkampis. Ten tebuvo vienas mokytojas, turintis aukštąjį išsilavinimą. Direktorius – išsilavinimo advokatas. Dėsčiau rusų kalbą 8–11 klasėms, logiką, psichologiją. O Rusijoje mokytoja išdirbau šešerius metus. Visko būdavo: parašai mokiniui dvejetą, ateina tėvas ir sako – kaip tu, nerusė, gali rašyti dvejetą? Labai buvo geras direktorius. Susirašinėju su juo ligi šiolei. Gimęs 1924-aisiais, perėjęs karą, kilęs iš represuotos šeimos, jo tėvus kažkur sušaudė. Ten daug buvo tokių represuotų žmonių. Su direktoriais gyvenime sekėsi, jie man sudarė sąlygas tobulėti.

Altajaus krašto Solonešno vid. mokyklos 8 klasė (D. Klumbytė – trečioje eilėje antra iš kairės)
Altajaus krašto Solonešno vid. mokyklos 8 klasė (D. Klumbytė – trečioje eilėje antra iš kairės)

– Kai studijavote Barnaule, kokių būta literatūros disciplinų?

– Visa rusų ir visuotinė literatūra, buvo ir atskira vaikų literatūros disciplina. Mes Čiukovskį, Maršaką, Žitkovą, Paustovskį studijavome. Dėstė aukštos kvalifikacijos žmonės, baigę Leningrado, Maskvos aukštąsias mokyklas, daug ir dėstytojų buvo represuotų, toks lenkas Očakovskis chorui vadovavo. Tai buvo metai, kai Rusijoje labai pradėta domėtis žiniomis. Valgyti nedavė, tai bent žinių davė.

– Esate habilituota daktarė, rusų literatūros vadovėlių mokykloms, metodinių leidinių, straipsnių autorė. Kokia knygos vieta šiais laikais?

– Knyga niekada nenumirs. Gal ji bus elektroninė… Svarbu, kad žmogus suprastų, kas skirta atsipalaidavimui, o kas – rimtam skaitymui. Aš dažnai pasidėdavau Džeinę Eir, pavartydavau, o Dalia Striogaitė ant manęs pykdavo: „Ir vėl su ta Džeine Eir?“ O aš – ir vėl… Tai nėra ypatinga knyga, bet juk galiu savo malonumui ją atsiversti.

Bijsko 3-iojoje vidurinėje. D. Klumbytė (trečia iš kairės) aptaria pamokas su kolegėmis. 1950 m.
Bijsko 3-iojoje vidurinėje. D. Klumbytė (trečia iš kairės) aptaria pamokas su kolegėmis. 1950 m.

– Kokia mokytojo filologo vieta?

– Pagrindinė! Aš taip pasakyčiau: nuo mokytojo filologo (lituanisto, rusisto…) priklauso mokykloje viskas. Labai svarbu išsilavinimu, noru skaityti, noru domėtis dvasiniu gyvenimu užkrėsti vaikus. Ne vien pinigas svarbu gyvenime. Jeigu nėra gero mokytojo filologo, nėra ir mokyklos ateities.

– Kaip žiūrite į rekomenduojamos literatūros sąrašus?

– Labai gerai žiūriu. Reikia jų! Vaiką skaityti visada truputį reikia priversti. Juk ateina į biblioteką ir iš interneto! Aš apie save kalbėsiu. Kiekvieną šeštadienio rytą per radiją būna kultūros laida. Aš taip susitvarkau laiką, kad tuo metu būčiau virtuvėje, gerčiau kavą. Ten mini vaikų knygų pavadinimus, metų knygas… Juk negaliu visko suspėt pažiūrėti, esu kitos specialybės, tai pasiklausau, užsirašau. Knygų marios yra! Negali žinoti, kurią čia rinktis. Anksčiau ką rasdavau, tą skaitydavau, bet tokios buvo mano sąlygos. Dabar reikia rinktis. Taigi būtina rekomenduoti, gerai, kad „Rubinaitis“ tai daro. Tai viena iš mūsų misijų – ir mokytojų, ir mokslininkų.

D. Klumbytė veda rusų kalbos pamoką septintokams. 1951 m.
D. Klumbytė veda rusų kalbos pamoką septintokams. 1951 m.

– O kokių šiandien kyla pavojų dėstant literatūrą?

– Mokiniai skaito sutrumpintus tekstus. Tai vienas didžiausių pavojų. Blogai, kad jau nebelieka laiko skaityti. Kaip mus mokydavo – lėtai, su pasimėgavimu, kada įdomu, kada nenori greičiau skaityti, kad tik su knyga ilgiau pabūtum. O dabar gyvenimas bėga, bėga, bėga, bėga… Reikėtų parodyti, koks viso šito skirtumas. Be to, komunikacinis kalbos mokymo principas blogai suprastas. Literatūra negali būti vien kalbos pratimų iliustracija. Ir dar. Bijau, kad internetas neišstumtų skambančio žodžio. Studentai nebemoka atsakinėti į klausimus žodžiu, verčiau rašo.

– Literatūra mus moko kalbos?

– Taip. Poezija, dainos išlaikė mane lietuve. Aš tada pakliuvau į Rusiją, dabar – anglijos, airijos. Tą viską (eiles, dainas) turi mokėti. Einame sykį su broliu per Bijsko miestą, kalbamės lietuviškai. Staiga sustabdo mus žmogus: „Anu, pogodite.“ Jėzau Marija! Išsigandom, juk negalima buvo iš savo gyvenvietės išvažiuoti. „Vy po litovski govorite?“ – „Da, po litovski.“ – „Moja babuška byla litovka, ja pomniu, ona pela: „Sėjau rūtą, sėjau mėtą, sėjau lelijėlę…“ Toli svetimam mieste išgirsti lietuvišką dainą. Tos babuškos, pasirodo, seniai nebėra, ji Karelijoje mirė, per spaudos draudimą buvo ištremta, o jos daina išliko.

Danutė (stovi antra iš kairės) Vilniuje, laikinai iš tremties atvažiavusi į Lietuvą. 1956 m.
Danutė (stovi antra iš kairės) Vilniuje, laikinai iš tremties atvažiavusi į Lietuvą. 1956 m.

– Jūsų mokslinio domėjimosi objektas – rusų, t. y. svetimos, literatūros suvokimo ir dėstymo specifika. Kuo ši literatūra gali būti įdomi šiuolaikiniams vaikams?

– Gali būti patraukli bendražmogiškomis situacijomis. Vaikas visur yra vaikas. Svarbu nepolitikuoti. Pavyzdžiui, Gaidaro Timūrą ir jo komandą aš perskaičiau Lietuvoje 1940 m., kai tik pasirodė. Man ideologija visai neužkliuvo. Buvo svarbu, kaip vaikai gražiai bendrauja, kaip kitiems padeda. Patiko ir Katajevo Baltuoja burė vienišoji. Svetima literatūra parodo kitą pasaulį, ji labai įdomi. Heida, Nonis, Selmos Lagerlöf Stebuklingos Nilso kelionės ar Kristaus legendos – jau vaikystėje perskaičiau.

– Kokią knygą skaitote dabar?

– Vokiečių rašytojo Rainerio M. Schröderio istorinį romaną Šventojo Gralio brolija. Lengva skaityti, gal iš katedros parsinešiau…

– Kokia paskutinė skaityta vaikų literatūros knyga?

– Turbūt Haris Poteris. Pirmą tomą pirkau Sauliaus (sūnėno. – Dž. M.) vaikams ir pati perskaičiau. Aišku, tai ne ta knyga, bet jei vaikai skaito, nėra blogai. Ateis laikas, kai tuo pasisotins, jiems tai bus lyg slenkstis į kitą literatūrą. Pažiūrėjau ir filmą kryžiažodžius spręsdama. Ir filmas nėra ach. Kai man liūdna, pasiimu Samuilo Maršako Šuo Kliaksa. Labai smagu. Šuniui nė motais gautas medalis (atsiverčia Maršako tomelį ir rusiškai cituoja)…

Baigiant Barnaulo pedagoginį institutą (D. Klumbytė – antroje eilėje trečia iš kairės). 1956 m.
Baigiant Barnaulo pedagoginį institutą (D. Klumbytė – antroje eilėje trečia iš kairės). 1956 m.

– Man Maršako „Katės namai“ labai patinka. Personažai ryškūs, charakteriai įdomūs.

– Sauliaus duktė apie Katės namus pasakojo: „Buvo blogas katinas ir bloga teta katė“… O jūs tik pažiūrėkite į iliustracijas. Puikus 1960 m. leidimas. Dar mėgstu V. Petkevičiaus Kodėlčių.

– Koks turėtų būti geras literatūros vadovėlis?

– Tai sunkus klausimas. Manau, kad mano vadovėliai geri. (juokiasi) Kuo daugiau rašau, tuo geriau suprantu, kad vadovėlis turi būti įdomus. Paskutiniame vadovėlyje mėginau prisitaikyti prie šiuolaikinio vaiko aplinkos – vadovėlis sumanytas kaip kelionė po literatūrą. Du draugai keliauja, apsistoja pašto kieme, ten susitinka XIX a. rusų rašytoją Krylovą. Šis klausia, iš kur jie. Vaikai atsako, kad iš Lietuvos, iš XXI amžiaus… Siekiau sudominti, kad būtų intriga.

Pavasario šventė Kriukuose. 1964 (5?) m.
Pavasario šventė Kriukuose. 1964 (5?) m.

– Jūsų palinkėjimas jauniesiems skaitytojams.

– Būtinai noriu pasakyti, kad skaityti reikia neskubant, o svarbiausia – kad knyga būtų aptariama. Sibiro laikotarpiu, prisimenu, buvo mada keistis knygomis, ir nejaukiai pasijusdavau, jeigu ko nors būdavau neskaičiusi. O tuomet mano prisiskaitymo fonas buvo gana tuščias.

Prisimenu ir ankstyvąją vaikystę. Tarp manęs ir brolio – dvejų metų skirtumas, jis dar tada mažai skaitydavo. Kai ateidavo svečių, mus nuvarydavo miegoti, liepdavo išjungti šviesą. Mums būdavo baisu, tai buvome susigalvoję du personažus – Joną Gundželį ir Petrą Gundželį. Aš buvau Jonas, brolis – Petras. Tai Petras Jono nuolat klausdavo: „Ką tu dabar skaitai?“ Ir aš visą laiką jam pasakodavau. Bet kiek aš prikurdavau! O kiek prikurdavau vėliau vaikams Rusijoje, kurie nebuvo skaitę. Galima sakyti, kad Rusijoje buvo savotiška mada prisiminti lietuvišką knygą.

Noriu prisiminti ir vieną malonų vaikystės vaizdą, situaciją, kuri skatino skaityti. Gyvenome tada Vandžiogaloje, kur nebuvo elektros. Tėvai įsigijo tokią primusinę (dujinę) lempą, ji degdavo kaip trys šimtai žvakių, labai šviesiai. Pats tos lempos uždegimas mums buvo ritualas. Pirmiausia į kamščiuką įpildavo spirito, jį uždegdavo, tas spiritas išskirdavo kažkokias dujas… Iš pradžių degdavo vos vos melsvai, vėliau žaliai, geltonai, o paskui reikėdavo pumpuoti, ir mes šaukdavome: „Šviesiau, šviesiau, šviesiau! O, jau šviesu!“ Lempą pastatydavo kambaryje, kur mes visi sėdėdavome. Mama grįžusi iš darbo ką nors siuvinėdavo ar paišydavo, o mudu su broliu skaitydavome savo knygas ir vėliau jas aptardavome. Su tėvu aptarėme Aukštujų Šimonių likimą. Tėtis sakydavo: tu paimk, inscenizuok. Prie to stalo kritikuodavo ir vertimus. Tada, matyt, neseniai buvo išversta Turgenevo Bajorų gūžta, ir tėvas piktinosi, kad Martos Timofejevnos vardas nevykusiai išverstas – Timotiejaus Morta. O jei negerai, tai man įdomu ir reikia paskaityti. Bajorų gūžtoje man patiko aprašymas, kur toks vokiečių kalbos mokytojas klausosi muzikos. Aprašyta, kaip ta muzika vakarais sklinda tamsiame sode. Knygą skaičiau gal ir per anksti, bet tas aptarimas – svarbus.

Filologijos dienų baigiamajame vakare. D. Klumbytė – žiuri narė. 1989 m.
Filologijos dienų baigiamajame vakare. D. Klumbytė – žiuri narė. 1989 m.

– Kokias knygas, profesore, lieptumėte tuoj pat čiupti paaugliams, jaunuoliams į rankas?

– Na, reikia žiūrėti, koks amžius. Jaunimui, studentams, kurie ruošiasi kurti savo gyvenimą, siūlyčiau perskaityti Tolstojaus Aną Kareniną, ir ne vieną kartą, nes šiame kūrinyje yra viskas, ką reikia žinoti jaunam žmogui mylint, tekant, renkantis vyrą, kuriant šeimą. Ten pasakyta viskas, ką galima ir ko negalima aukoti. Einant į verslą derėtų perskaityti Gončiarovo Paprastą istoriją. Kai žmonės susiduria su tuo, kad vieno nebemyli, o myli kitą, siūlyčiau Galsworthy’io Forsaitų sagą. Visai jaunoms merginoms, ieškančioms patarimo, kaip elgtis su vyrais, ar pavydėti, ar nepavydėti, patarčiau subtilius Maurois Laiškus nepažįstamajai. O jaunai mergaitei, kuri tik pradeda svajoti, jog kažkas ateis, atsitiks, siūlyčiau Grino Raudonąsias bures.

– O mažiesiems?

– Lietuvių klasika. Ir Mašiotas šį tą gali! Ir, žinoma, Cvirka – tekstai puikūs vis dėlto.

– O ką dabar rašote?

– Turiu įsipareigojimų. Noriu surinkti, ką esu parašiusi nemokslinio. O dabar rašau giminės istoriją namų vartojimui.

– Dėkoju už pokalbį ir nuostabią dovaną – per trėmimus išsaugotą prieškario Lietuvos leidinį „Tautos mokykla“.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2009 Nr. 4 (52)

 

Įžanginis

APIE KĄ RAŠYTI?

Straipsniai

MOKYKLA ŠIUOLAIKINĖJE LIETUVIŲ VAIKŲ PROZOJE (Vilės Vėl, Gendručio Morkūno, Vytauto Račicko knygose)*
VYTAUTO MISEVIČIAUS ISTORINĖ PROZA PAAUGLIAMS*
LENE KAABERBØL IR JOS „ŠEŠĖLIŲ VARTAI“
PADĖKOS ŽODIS (pasakytas 2008 m. Kopenhagoje atsiimant Hanso Christiano Anderseno premiją)

Sukaktys

VAIKŲ PASAULIO KŪRĖJAS (Edgaro Valterio 80-osioms metinėms)

Atidžiu žvilgsniu

Atsargiai, ateina šuo!
Pirkit džiaugsmo. Su nuolaida!
Ko negali įsivaizduoti suaugusieji?

Laiškai

Metų knygos rinkimų aidai

Bibliografija

REKOMENDACINIŲ SKAITYMO SĄRAŠŲ PAPILDYMAI

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai