MOKYKLA ŠIUOLAIKINĖJE LIETUVIŲ VAIKŲ PROZOJE (Vilės Vėl, Gendručio Morkūno, Vytauto Račicko knygose)*

 

 

 

 

„Grįžimo istorija“. Linos Žutautės iliustr.
„Grįžimo istorija“. Linos Žutautės iliustr.

Nenuostabu, kad vaikų literatūroje gausu scenų iš mokyklos gyvenimo, – rašytojams tai puiki vaizdavimo erdvė, nes į ją gali suvesti įvairios kilmės, amžiaus ir būdo veikėjus, gilintis į daugybę aktualių temų – asmens ir grupės santykius, suaugusiųjų ir mažųjų ryšį ir pan. Skaitytojams savo ruožtu įdomu ir aktualu įnikti į literatūrinius jiems pažįstamos kasdienybės variantus. Vadinamosios mokyklinės istorijos (school stories) jau turi solidžią istoriją – žanro klasikos pradžia datuojama maždaug XIX a. viduriu, kai pasirodė ypač daug sekėjų sulaukusi brito Thomo Hugheso (1822–1896) knyga berniukams Tomo Brauno mokyklos dienos (Tom Brown’s Schooldays, 1857). Žanrui priklausantys arba artimi kūriniai turi tris pagrindinius požymius: siužetą lokalizuoja mokykloje (ji pati iškyla bemaž kaip savarankiška veikėja), susitelkia į mokinių ir mokytojų santykius, vaizduoja išskirtinai mokyklos gyvenimui būdingus dalykus1. Tačiau konkretūs mokyklinio pasaulio pavidalai per dešimtmečius keitėsi atsižvelgiant į vyraujančias pedagogines idėjas, švietimo sistemą, vaiko sampratą.

Šiame straipsnyje žvalgoma, ką apie mokyklą vaikams pasakoja šiuolaikiniai lietuvių rašytojai, tiksliau, trys prozininkai, iš kurių du ypač vertinami kritikų, apdovanoti premijomis, taigi neabejotinai rekomenduojami auditorijai, o trečiasis – itin populiarus tarp skaitytojų. Aptariami mokyklos pasaulio atšvaitai Vilės Vėl knygoje Parašyk man iš Afrikos (2003), Gendručio Morkūno apysakoje Grįžimo istorija (2007) ir Vytauto Račicko apsakymų cikle Berniukai šoka breiką (2007) ir romane Patricija, Antanas, jo tėtis ir mama (2009).

Knygos vos kelios, tačiau išsyk pasakytina, kad kiekviena jų pateikia gana savitą mokyklos interpretaciją. Tik prieš konkretinant svarbu nurodyti porą kūrinių skirtumų, kurie lemia kiek kitokius literatūrinius mokyklos vaizdus. Pirma, Vilės Vėl ir Račicko tekstai nelaikytini mokyklinės istorijos žanro grynuoliais: mokykla čia ne centrinė vyksmo terpė ar pagrindinis problemų židinys, o labiau epizodinė erdvė, tiesiog įprasta tokio amžiaus herojams. Ją lygiavertiškai papildo, o dar dažniau nusveria šeimos aplinka ar popamokinis gyvenimas. Antai Vilės Vėl knygoje mažai „tiesioginių transliacijų“ iš klasių ir koridorių, daugiau dėmesio pažintinėms išvykoms (pavyzdžiui, į planetariumą) ir ypač naminėms protagonistų išdaigoms ir rūpesčiams. Račickas taip pat išsamiau pasakoja ne apie darbadienius mokykloje, o apie grybavimą savaitgaliais, ne apie bendraklasių santykius, o apie pradinuko planus supiršti tėtį su patikusia mokytoja. Morkūno apysakoje mokyklinės problematikos dalis kur kas svaresnė: įtampos kupinas Vilijos atėjimas į mokyklą, gana žiaurūs bendraamžių konfliktai, bandymas išmokti būti su kitais, drauge išliekant savimi. Antra, skiriasi kūrinių veikėjų amžius – Morkūnas pasakoja apie šeštokus, o Vilė Vėl ir Račickas – dar apie pradinukus, kai vienos mokytojos telkiama klasės bendruomenė yra kiek glaudesnė.

Mokytojai: rūpestingi, stačiokai, bejėgiai

Aptariamas knygas sieja tai, kad mokytojai, kitaip nei ankstesnių dešimtmečių literatūroje, nebėra neklystantys, neginčijami autoritetai ar griežti disciplinos ugdytojai. Taip vienareikšmiškai mokytojų prozoje nebesuvokia nei suaugusieji, nei vaikai. Priešingai, šie veikėjai kuriami su įvairiomis žmogiškomis silpnybėmis, dvejonėmis, klaidomis ir baimėmis. Būtent asmeninėms savybėms, psichologiniams bendravimo niuansams, o ne profesiniam pasirengimui ar mokymo procesui rašytojai skiria daugiausia dėmesio. Pavyzdžiui, Račickas jaunai mokytojai palieka vaikiškumo: Laima mirtinai bijo griaustinio, susijaudinusi į burną prisikiša kramtomosios gumos, o išoriškai griežta Morkūno matematikė užsimiršusi per pamoką žvilgsniu ir mintimis vis nuklysta į rudeninį peizažą. Vis dėlto šių žmogiškų suaugusiųjų požiūris į mokyklą, savo vaidmenį, vaikus, jų problemas gerokai skiriasi.

Vilės Vėl pradinukų mokytoja – pati rūpestingiausia, atidžiausia ir supratingiausia literatūrinė pedagogė. Iškritus pirmajam sniegui, „net namų darbų neužduodavo – tegu vaikai pasidžiaugia tikra žiema“2. Ji taip pat yra pati subtiliausia vaikų psichologė, jautriausia mokinių bėdoms. Numanydama naujoko savijautą, nė neketina jo egzaminuoti prieš visą klasę, nusiminusios Aušrinės netardo bendramokslių akivaizdoje, kalbasi vienumoje, o sužinojusi, kad šios mama serga, prašo mokinių, kad būtų mergaitei atidūs ir draugiški. Nei ji, nei jos kolegės griežtai neatskiria darbo mokykloje nuo savo privačios erdvės – į Vilnelę įslydusį ir permirkusį Jonuką mokytoja Birutė parsiveda namo, sutvarko drabužius ir skaniai pamaitina. Net mokykloje nebedirbanti Staselė, kuri prižiūri berniuką po pamokų, yra šiltas ir patikimas žmogus. O kad mokytojo vaizdinys nebūtų perdėm idiliškas, autorė įterpia Jono mamos pastabą, kad „mokytojos yra dvejopos: vienos į senatvę darosi vis piktesnės ir įtaresnės, o kitos – vis geresnės ir atlaidesnės. Staselė buvo iš pastarųjų“ (PMA, p. 89).

„Berniukai šoka breiką“. Rūtos Baltakienės iliustr.
„Berniukai šoka breiką“. Rūtos Baltakienės iliustr.

Daliai Račicko pedagogų tokio subtilumo smarkiai stinga, jų portretuose daug diskutuotinų stereotipų, įsisenėjusių prastų mokyklinio gyvenimo įpročių, kurių rašytojas neproblemina, vertybiškai nekomentuoja. Antai jo mokytojai, kitaip nei Vilės Vėl, atrodo normalu prieš visą klasę aptarinėti intymumo reikalaujančius asmeninius santykius; pasiskundus pravardžiuojamai mergaitei, moteris rėžteli, kad berniukas taip daro iš simpatijos; nepaklusnų mokinį baudžia statydama į kampą. Kita vertus, tiek rinkinyje Berniukai šoka breiką, tiek romane Patricija, Antanas, jo tėtis ir mama autorius skirsto mokytojus į dvi grupes: vieni, net būdami draugiškai nusiteikę, sunkiai mezga ryšį su mažaisiais, o kiti, paprastai jaunesni pedagogai vaizduojami kur kas patraukliau: jie išdykauja kaip vaikai (mokytojai Laima ir Vilius pamokų metu skiria pasimatymus rūbinėje), paaugliškai drovisi, romantiškai svajoja, o prireikus geba nuoširdžiai pasirūpinti mokiniais (štai Vilius pats ropščiasi į medį iškelti vieno berniuko namų užduoties – rankų darbo parašiuto). Račicko pradinukų mokytojos dažnai pagražintos pagal tą patį modelį – tai jaunos ir įsimylėjusios ar meilės besiilginčios merginos, dvasingos idealistės, sąmoksliškai bendraujančios su prieraišiais mokiniais, vaikų ydas mėginančios įveikti rodydamos savo liūdesį, o ne suaugusiojo jėgą. Tokia šilta mokytojų ir mokinių bičiulystė kai kuriose scenose klibina suaugusiojo atsakingumo ribas ir kuria perdėm lengvabūdžio, impulsyvaus, vaikais rizikuojančio pedagogo vaizdinį: knygoje Berniukai šoka breiką mokytoja prašo pradinuko įlipti į jos namų balkoną (trečiame aukšte!), panašiai Patricijoje, Antane, jo tėtyje ir mamoje mokytoja išsikviečia mažametį, kad šis įsikartų į medį ir iškrapštytų jos katiną.

Tiek švelnūs, tiek šiurkštesni Vilės Vėl ir Račicko mokytojai rastų vietą tradicinių prozos pedagogų įvaizdžių paletėje, o štai Morkūno apysaka šiuo aspektu pateikia staigmenų. Jo mokykloje justi kur kas ryškesnė, kone neįveikiama siena tarp suaugusiųjų ir vaikų. Dar daugiau – bendrabūvio nuotaiką mokykloje lemia mokiniai, o teoriškai padėtį valdantys pedagogai tikrovėje atrodo bejėgiai, linkę ne konfliktuoti, o prisitaikyti prie vaikų diktuojamų taisyklių, pasiduoti jų spaudimui. Kai šeštokai vienas kitą perrėkdami šaiposi iš naujokės, siekia išguiti ją iš mokyklos, direktorius jų nedrausmina, blogo elgesio nekomentuoja, tik kartoja Vilijos vardą, o mokytoja nesėkmingai bando nukreipti kalbą. Suaugusieji neįstengia sulaikyti patyčių lavinos, pajėgia tik įkalbinėti atvirai priešgyniaujančius vaikus („Mokytoja ir direktorius įrodinėjo, kad Vilija turi mokytis jų klasėje“3). Periferinę pedagogų vietą ir neįtakingą vaidmenį pabrėžia išmoningas autoriaus sprendimas: jo mokytojai, užuot drąsiai ir įtikinamai skelbę darnaus žmonių bendravimo principus, diegę taikaus, pagarbaus sugyvenimo įgūdžius, tik skleidžia neartikuliuotus garsus: lituanistė šnypščia, fizikas trepsi kojomis, fizinės kultūros mokytojas pliaukši delnais.

„Berniukai šoka breiką“. Rūtos Baltakienės iliustr.
„Berniukai šoka breiką“. Rūtos Baltakienės iliustr.

Šitoks „jėgų pasiskirstymas“ būdingas visoms konfliktinėms Grįžimo istorijos situacijoms. Mokytoja pamokoje girdi, kaip bendraamžiai puola Viliją, tačiau nėmaž nesirengia ko nors aiškinti, mokyti ar gėdinti, ji tiesiog nesikiša. Lygiai taip pat mieliau žiūri pro langą, kai kita mokinė šoktelėjusi pradeda purtytis gniaužiančių keršto čiuptuvų, o gerą pažymį neišmokėliui nuolankiai rašo vien už švariai nuvalytą lentą. Net autobusiuko vairuotojas pabūgsta mokinių ir nusuka akis nuo žeminamos dvylikametės („Kiekvienam aišku, kad miške sukilus mokyklos autobuso vaikams ir prie sukilimo prisidėjus net mažiukams, […] vairuotojas turi apsikasti pernykščiais lapais ir iškelti anteną“, GI, p. 109). Apysakoje vaikus gali paveikti tik bendraamžiai – karštas ginčas dėl naujokės nuslūgsta tik tuomet, kai tyliausia klasės mergaitė pratisai suklykia. Taigi Morkūno kūrinyje mokyklos pasaulį valdo vaikai, ir valdo negailestingai, o pedagogai stebi ir nuolaidžiauja.

Mokyklos smagumai ir slogučiai

Mokykla – labai sudėtingas socialinis pasaulis, kuriame rungiasi disciplina ir laisvė, pareiga ir pramoga, kito paisymas ir egoizmas, suaugusiojo išmintis ir vaikiškas aikštingumas. Tad natūralu, kad įvairių kraštų literatūroje ji paprastai vaizduojama anaiptol ne kaip idiliška, o kaip prieštaringų išgyvenimų kelianti, ir smagių prisiminimų, ir traumų paliekanti erdvė. Lietuvių prozininkai palaiko šią tendenciją: nesvarbu, ar mokytojai yra globėjiški, mokykla, bent jau veikėjų vaikų akimis, pristatoma ir kaip gerų įspūdžių, nuostabą žadinančio pažinimo, rimtos draugystės vieta, ir – kur kas dažniau – kaip psichologiškai nesaugi, grėsminga, žeidžianti aplinka.

Vilės Vėl knygoje Parašyk man iš Afrikos sukurtas pasaulėvaizdis šviesiausias ir darniausias, gal todėl ir vaizduojant mokyklą išlaikyta pusiausvyra tarp pradinukų džiaugsmų ir ištinkančių nemalonumų. Čia esama gražių pamokomų epizodų, kurie atskleidžia tiek pagrindinę mokyklos paskirtį, tiek suaugusiojo vaidmens svarbą ir pavyzdinį profesionalumą. Antai pradinukų mokytoja gerai supranta, kokių ketinimų vedama Aušrinė bėgo prie pavojingo Vilnelės kranto, vaikų nebara, o prisiėmusi kaltę (mat, užuot buvusi su auklėtiniais, gėrė gimtadienio kavą su bendradarbėmis) net pagiria mergaitę, kad ši pažįsta molį ir žino, kur jo rasti, geba gąsdinantį nutikimą paversti įsimenama pamoka: „įpylė į stiklinę vandens ir liepė kiekvienam šlapiu piršteliu tą gumuliuką patrinti, kad įsitikintų, koks jis šlapias slidus, atsimintų tai ir niekada neitų molingu šlaitu prie Vilnios“ (PMA, p. 12).

„Parašyk man iš Afrikos“. Aidos Janonytės iliustr.
„Parašyk man iš Afrikos“. Aidos Janonytės iliustr.

Mokykla traukia vaikus galimybe susitikti su draugais (Jonukas iš vakaro rūpinasi, kaip nepramiegoti), tačiau kiek atgraso savo pareigomis, retas literatūrinis herojus jų noriai imasi. Daugumą veikėjų skaitytojas mato ne uoliai dirbančius ir atsakinėjančius pamokoje, o nekantriai laukiančius pertraukos. Pavyzdžiui, Račicko trečiaklasis Jokūbėlis bando vaikiškai (o meniniu požiūriu – labai tradiciškai) išsisukti – apsimesti sergąs. Tik perspektyva gauti injekcijų ir gultis į ligoninę vaikui pasirodo dar blogesnė nei mokykla ir namų darbai. O matematika, regis, išlieka prozoje pati populiariausia pamoka, herojams įvaranti daugiausia baimės: „Jeigu nebūtų tos matematikos, Jokūbėlis į mokyklą galėtų eiti tris kartus per dieną. Mokykloje gyventi galėtų. Mokykla galėtų tapti jaukiausiais Jokūbėlio namais.“4 Ankstesnės prozos kontekste, kur net didžiausi neklaužados stengdavosi bent nusirašinėdami atlikti namų užduotis, netikėtai nuskamba Patricijos, Antano, jo tėčio ir mamos protagonisto Antano atsainumas: neparuošti pamokų – „Argi tai problema?“5 Kurdamas pagrindinių veikėjų portretus, Račickas kliaujasi ginčytinais lyties ir socialiniais stereotipais: jei berniukas – tai nemėgs mokyklos, jei mergaitė – tai būtinai moksliukė, pataikaujanti mokytojai dėl pagyrų ir tik dėl akių nuduodanti, kad toks statusas jai nepatinka. Račicko mokykloje irgi pakanka linksmybių, pavyzdžiui, atvažiuoja pasirodyti fokusininkas, patys vaikai krečia išdaigas (visa klasė drauge su mokytoja gainiojasi pasprukusį žiurkėną), čia galima susirasti nuoširdžių draugų ir gal net pamotę.

„Patricija, Antanas, jo tėtis ir mama“. Rūtos Baltakienės iliustr.
„Patricija, Antanas, jo tėtis ir mama“. Rūtos Baltakienės iliustr.

Morkūnas stipriausiai iš aptariamų autorių absoliutina mokyklos įspaudą žmogui: „Visi mes kada nors pirmą kartą einame į mokyklą. Tos dienos nepamirštame visą gyvenimą“, nors „mokykloje kartais būna nemalonių akimirkų, minučių ir net valandų“ (GI, p. 70). Didžiausia mokyklos opa, lietuvių rašytojų akimis, – audringas psichologinis klimatas. Į pedagogų ir auklėtinių santykius vis įsisuka skersvėjis, o vaikus nuolat tranko paniekos, pašaipos ir kivirčų žaibai. Įsilieti į mokyklos bendruomenę be galo sunku, antai bendraklasis Vilijos klausia: „O kaip tu įrodysi, kad esi tokia pat kaip mes?“ (GI, p. 115), ir mergaitei atrodo, kad bendraamžiai gali nulemti jos likimą.

Net ir geriausios mokytojos, kai ją suerzina viršininkė, balse gali pasigirsti „kietos gaidelės“ (PMA, p. 8), o svarbiausia, kad visose mokyklose atsiranda vaikų, kurie piktdžiugiškai neduoda kitiems ramybės. Prasikiša pavydas – ką tėvai labiau myli, kas puošniau rengiasi, kieno plastilinas kokybiškesnis; nuolat justi mažamečių konkurencija: berniukas „negalėjo pakęsti, kad kas kitas, o ne jis būtų dėmesio centre“ (PMA, p. 7). Tokios padėties Vilė Vėl nelaiko lietuviška specifika, o apibendrina apskritai visoms mokykloms – jos kūrinyje padėtis Prancūzijoje panaši: vaikai priekabiauja vieni prie kitų, silpnesniems gyvenimas tampa nemielas („Jonas buvo nelaimingas, nebenorėjo eiti į mokyklą. Žanas vis prie jo kibo – stumdėsi, prasivardžiavo“, PMA, p. 51). Šiuo atžvilgiu nesiskiria nė didmiesčio (Račicko Vilniaus) ir provincijos (Morkūno miestelio) mokyklos.

Patyčių leitmotyvas

Labiausiai slegiantis mokyklų slogutis ir visose nagrinėjamose knygose pasikartojantis leitmotyvas – patyčios. Šiuolaikinė literatūra šią bėdą ypač užaštrina, atsiliepdama į sociologų apklausose išryškintą tikrovės skaudulį. Be abejo, patyčios mokykloje nėra jokia naujiena nei lietuvių, nei užsienio vaikų prozoje, tačiau kaskart klaustina, kaip konkretus kūrinys gvildena konfliktines situacijas, kokias išeitis autorius siūlo.

Aptariamose knygose neatskiriama mokyklos gyvenimo dalis yra pravardžiavimas, pravardę netrunkama gauti – dėl išvaizdos, aprangos ar vienkartinio žioplumo. Račicko skriaudžiamieji skundžiasi mokytojams, dar tikėdami jų galia įvesti mokykloje tvarką, o Vilės Vėl Jonukas pasipasakoja tik artimiausiam žmogui – auklei, kuri imasi jį ginti neteisėtu būdu – pakratydama užgauliotoją. Račickas mokinius vaizduoja gana klastingus ir negailestingus. Apsakymų cikle mergaitė pavydi savo tėvo, persikeliančio gyventi pas bendraklasės mamą, todėl žiauriai priekabiauja: viešai tyčiojasi iš namie megztų „konkurentės“ drabužių, užremia ją klasėje, net įkiša sijoną į klozetą. Pažymėtina, kad pagal knygos logiką (kaip ir Morkūno atveju) suaugusieji vargiai pajėgia tokį procesą kontroliuoti: mokytoja ir liūdnai, ir griežtai mėgina paprotinti, įvykius aprašo spauda, tačiau vaikai nesiliauja. Nesugebėdamas pakeisti vaikų požiūrio, subrandinti sąmoningo žmogiško jautrumo, Račicko pasakotojas renkasi lengvesnį, nors psichologiškai menkiau įtikinamą ir etiškai mažiau ugdantį kelią – skriaudžiamai veikėjai vertę grąžina suteikdamas tai, ko gali pavydėti anos smarkuolės: filmo režisierius išsirenka būtent uitąją mergaitę.

„Grįžimo istorija“. Linos Žutautės iliustr.
„Grįžimo istorija“. Linos Žutautės iliustr.

Morkūnas kuria įvairiapusiškesnę, prieštaringesnę, taigi ir skaitytojus labiau skatinančią kritiškai mąstyti interpretaciją. Apysakoje Grįžimo istorija patyčių tema išauga iki savarankiškos siužeto linijos. Patyčios čia pačios žiauriausios ir masiškai išplitusios. Jau pirmąją dieną Vilija, pažvelgusi į mokinių minią, „suprato, kad mokykloje jai nebus lengva“ (GI, p. 73). Vaikai nuolat persekioja pasirinktas aukas: apdrabsto naujokę įžeidžiamais žodžiais karvė, ragana, nesuprantamai pamosikavusią bendraklasę tuoj pat pakrikštija fuchteliu. Dar daugiau – mokytojai elgiasi taip pat, net su kolegų atžalomis: „Geometrijos mokytoja juokaudavo, kad statusis trikampis, kurį ji ką tik lentoje nupiešė, panašus į biologijos mokytojos dukters nosį. Geografijos mokytoja garsiai durimis trinksinčius mokinius vadindavo mėšlo krūvomis“ (GI, p. 186). Darbų mokytojas psichologinį terorą laiko seniai įsišaknijusia, todėl toleruotina mokyklos tradicija: „Dar kai aš mokiausi, tyčiodavomės vieni iš kitų. Ir nieko neatsitiko, nedideli ponai buvome. Baigėme mokyklą ir niekas to nebeprisimena. Toks gyvenimas…“ (GI, p. 205). Knygos pasakotojas nepuola pasipiktinęs to smerkti, atvirkščiai – autorius renkasi strategiją hiperboliškai kurti šokiruojančią groteskišką alegoriją, kai tam tikrą laiką tyčiojasi visi ir visaip. Toks būdas neabejotinai paveikiau už tiesmuką didaktiką provokuoja stipresnį adresato atsaką, ragina savarankiškai vertinti ir priverčia galop patyčiomis baisėtis.

Beje, net pats mokyklos pastatas Grįžimo istorijoje nėra visiškai tikroviškas, jis pasakiškai sugyvintas, net savaip sužmogintas. Klasė (ne mokinių grupė, o patalpa) rytais „bunda po nakties poilsio“, po pamokų jai būtina pailsėti, kad kitądien nebūtų pikta, todėl mokytojai stengiasi nedrumsti tylos. Įtemptą santykių atmosferą atsveria poetiškas pasakotojo pasažas: kai švariai nuvaloma lenta, išplaunamos grindys ir užrakinamos durys, „Tada klasė ima rimti, migdomai pradeda banguoti jos sienos ir grindys, iš už lentos pasigirsta švelnus murkimas, o iš po spintos – melodingas švilpčiojimas. Klasė minga…“ (GI, p. 83). Mokslo rezultatai taip pat priklauso ne tiek nuo mokinių pastangų, kiek nuo palankios aplinkos: „Tik pailsėjusiose klasėse nedūžta langai, netrupa kreida, negirgžda suolai, o mokiniai gauna gerus pažymius“ (GI, p. 83).

Itin reikšminga, kad Morkūnas suproblemina pačią patyčių sampratą, žmonių savivokos, visuomenės inercijos aspektus. Didžioji bėda, kad vaikams, net ir tiems skriaudžiamiems, psichologinis ir fizinis smurtas atrodo normalus dalykas: „tai, ką mokytoja vadino patyčiomis, jų mokykloje normalūs žmonės vadina džoukais ir baikomis“ (GI, p. 184). Kai klasės berniukai nedrąsiausią mergaitę įkeldavo į šiukšlių dėžę, ji ne tik nesipriešindavo, bet dar ir džiaugdavosi, kad ją kiša ne žemyn galva. Mokytojams čia taip pat labai stinga vertybinės nuovokos, aiškaus moralinio kodekso. Antai klasės auklėtoja imasi kalbėti apie patyčias ir pasipriešinimą, tačiau ne iš etinių paskatų ar jautrumo, o todėl, kad taip liepė „ministerija, tarnyba ir departamentas“. Čia galima prisiminti Morkūno apsakymą „Mergaitė, kurią mylėjo visi“ iš knygos Blusyno pasakojimai (2008), kuriame pedagogai, matydami baikštų nelaimingą vaiką, nerimavo ne dėl jo savijautos, o nervinosi dėl gadinamo mokyklos prestižo. Psichologei patarus atviriau reikšti meilę, ir mokytojai, ir vaikai ėmė azartiškai lenktyniauti, kas mergaitei parodys daugiau dirbtinio, įkyraus dėmesio. Kadangi net suaugusieji nesuvokia nei blogybės esmės, nei kovos su ja prasmės, tokios formalios pastangos Grįžimo istorijoje išvirsta į gerai organizuotas masines patyčias, persekiojimo maniją, kuri teikia patologišką pasitenkinimą. Tik po ilgų, detalizuotų epizodų Vilijai vis dėlto ima mausti paširdžius, o labiausiai atsikvošėti priverčia žmogus, kurį „padorieji“ visuomenės nariai laiko prasigėrusia padugne, nors jis vienintelis primena herojei tikrąją vertybių vertikalę.

Anot literatūrologės Sheilos Ray, susumuojančios mokyklinių istorijų raidą, šis žanras siūlo bemaž universalios vaikystės patirties vaizdus, savaip liudija pagarbą intelektiniams žmonijos ir asmeniniams laimėjimams, rengia skaitytojus atlikti atsakingą vaidmenį visuomenėje6. Apibendrinant mokyklos vaizdinį trijų šiuolaikinių lietuvių rašytojų kūriniuose, galima sakyti, kad mokykla vaikams pristatoma kaip neišvengiama, bet pakeliama pareigų ir disciplinos vieta, kaip draugų, išdaigų, smagių naujovių erdvė, kaip nelengva, kartais ypač skaudi socializacijos terpė.

­___________________________________

* Publikacija parengta pranešimo 2008 m. gruodžio 19 d. Prano Mašioto skaitymams pagrindu, pataisyta ir papildyta.

1 Matthew O. Grenby, Children’s Literature, Edinburgh, 2008, p. 87, 90.

2 Vilė Vėl, Parašyk man iš Afrikos, Vilnius, 2003, p. 77. (Toliau cituojant šią knygą nurodoma tik santrumpa PMA ir puslapis.)

3 Gendrutis Morkūnas, Grįžimo istorija, Vilnius, 2007, p. 85. (Toliau cituojant šią knygą nurodoma tik santrumpa GI ir puslapis.)

4 Vytautas Račickas, Berniukai šoka breiką, Vilnius, 2007, p. 129.

5 Vytautas Račickas, Patricija, Antanas, jo tėtis ir mama, Vilnius, 2009, p. 58.

6 Sheila Ray, „School Stories“, International Companion Encyclopedia of Children’s Literature, London, 2005, p. 355.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2009 Nr. 4 (52)

 

Įžanginis

APIE KĄ RAŠYTI?

Straipsniai

VYTAUTO MISEVIČIAUS ISTORINĖ PROZA PAAUGLIAMS*
LENE KAABERBØL IR JOS „ŠEŠĖLIŲ VARTAI“
PADĖKOS ŽODIS (pasakytas 2008 m. Kopenhagoje atsiimant Hanso Christiano Anderseno premiją)

Mano vaikystės skaitymai

„MAJA + JONAS = RUMANAS“

Sukaktys

VAIKŲ PASAULIO KŪRĖJAS (Edgaro Valterio 80-osioms metinėms)

Atidžiu žvilgsniu

Atsargiai, ateina šuo!
Pirkit džiaugsmo. Su nuolaida!
Ko negali įsivaizduoti suaugusieji?

Laiškai

Metų knygos rinkimų aidai

Bibliografija

REKOMENDACINIŲ SKAITYMO SĄRAŠŲ PAPILDYMAI

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai