Ko negali įsivaizduoti suaugusieji?
2009 m. Lietuvoje išleista vokiečių rašytojos Elisabeth Zöller (daugiau apie rašytoją žr. www. elisabeth-zoeller.de) apysaka Ir vis dėlto… šausiu!* pirmiausia skirta paaugliams, nes joje apnuoginamas jų gyvenimas, tačiau šią knygą privalu perskaityti ir suaugusiesiems – joje kalbama apie dalykus, kurių, pagrindinio knygos veikėjo Niko žodžiais tariant, suaugusieji negali įsivaizduoti. Tai knyga apie žiaurius keturiolikos–penkiolikos metų paauglių santykius. Nikas nuolat patiria bendraklasių patyčias, tačiau nedrįsta niekam apie tai net prasitarti, nes bijo tapti skundiku. Apskritai baimė pasirodyti silpnam jį tarytum sukausto ir neleidžia kreiptis pagalbos. Visos jo pastangos rasti kokią nors išeitį bergždžios, ir palengva Nikas pats virsta nusikaltėliu. Knygos autorė kelia opias visuomenės problemas: kodėl vaikai smurtauja? kodėl bijo prasitarti apie nusikaltimą (Niko klasė abejingai stebėjo įvykius)? kodėl jie dažnai jaučiasi vieniši?
Zöller pasakojimas labai įtaigus. Jis visas tarytum pagrįstas autentiškais liudijimais: iš pradžių perskaitome Niko atsisveikinimo laišką, po to veiksmas nukeliamas į teismo salę, kurioje laišką kaip įrodymą skaito ir komentuoja Niko mama. Vėliau pateikiamas kompiuteryje rašytas Niko dienoraštis, kuriame, kaip pažymėjo pats berniukas, jis tyliai rėkia savo skausmą. Iki kūrinio pabaigos autorė išlaiko intrigą – neaišku, kas atsitiko Nikui. Tik apysakos pabaigoje, ligoninėje pabudęs iš komos, prabyla jis pats.
Atsisveikinimo laiške motinai išryškėja Niko išgyvenama pasaulio priešprieša: vienoje pusėje jis su mylima mama – „pernelyg maži žmonės“, kitoje – „išpuikėliai“ ir „pagyrūnai“, dažnai vadinantys save „kietuoliais“. Pastarųjų žiaurumas išprovokuoja Niko kerštą. Negailestingame ir atšiauriame pasaulyje Nikas jaučiasi nereikalingas, tai pastūmėja jį nusižudyti, kartu nužudant savo kankintojus. Laiškas skamba kaip iššūkis prievartai ir pažeminimui. Skaitomas teisme, jis sukrečia žmones. Rauda pratrūksta vienas iš skriaudikų – Matijas. Kaip vėliau paaiškėja, jis taip pat savotiška auka, nes mušė Niką įbaugintas, bandė priešintis smurtui, bet nepajėgė įveikti baimės.
Kiti du smurtautojai – Kevinas ir Rafaelis – teisme stengiasi atrodyti abejingi. Jie ciniškai neigia savo kaltę, Rafaelis savo veiksmus įvardija tik kaip pokštą. Be abejo, toks jų elgesys atrodo pasibaisėtinas, bet ir jis turi priežastis. Pasirodo, vaikystėje jie abudu patyrė skriaudą. Į teisėjo klausimą, kodėl taip elgėsi, Kevinas atsako: „Manau, tokia jau mėšlina tvarka: kas apačioje, tą ir muša. Anksčiau mano vyresni broliai ir seserys su manim taip elgėsi. O vėliau išmokau apsiginti. […] Kodėl turėčiau gailėtis? Juk visur taip yra. Todėl nėra jokio reikalo sunkinti sau gyvenimo menkais jausmais.“ Kaip vėliau prisimins Nikas, Rafaelio gyvenimo patirtis irgi panaši: „Rafaelį tėvai mušdavo, o kai būdavo girti, kuldavo dar smarkiau. Tai žinojo visi klasėje. Bet Rafaeliui atrodė, kad jis tai paslėps, jei nukreips savo agresiją į kitą. Nė vienas nepasiteiravo, ką jis apie tai galvoja. Jis taip pat niekam neatsivėrė.“ Akivaizdu, kad smurtas gimdo smurtą. Galų gale jis atsisuka ir prieš patį smurtautoją. Rafaelio likimas išties tragiškas: atsidūręs kalėjime jis tampa auka ir yra kankinamas kitų. Nenorėjęs atsiprašyti Niko žodžiu, Rafaelis parašo laišką, kuriame prašo atleisti. Šis atsiprašymas skamba mirties akivaizdoje – palaužtas baimės ir nevilties, kad tolesnis gyvenimas beprasmis („…kokia gi ateitis laukia tokių žmonių kaip aš? Jokia.“), Rafaelis kalėjime pasikaria.
Niko kančia truko ilgiau nei metus. Neįstengdamas savyje užgniaužti patiriamo žiaurumo, jis atsiveria dienoraštyje. Jo atskleistą būseną būtų galima palyginti su norvegų tapytojo Edvardo Muncho paveiksle „Šauksmas“ pavaizduotos deformuotų žmogaus kontūrų būtybės reakcija į pasaulio kurtumą: stovėdama ant tilto virš bedugnės, ji šaukia savo skausmą. Tokią neadekvačią būtybės reakciją lemia baimė, iškreipianti juslinius pojūčius. Baimė prislėgė ir Niką.
Pirmasis dienoraščio įrašas prasideda sapno aprašymu. Tikrovėje patiriamas siaubas įsibrovė į Niko pasąmonę ir prasiveržė per miegą šauksmu: „Gelbėkit!“ Deja, Niko nuostata neišsiduoti priverčia meluoti mamai ir vyresniam broliui Tomui. Jis sielojasi dėl to, bet negali pralaužti baimės kiauto: „Niekas neturi žinoti, kad kiti manęs nemėgsta ir išdarinėja su manimi tokius dalykus.“ Jis neįstengia prisipažinti, kad naująjį telefoną, kurį dienai paskolino mama, atėmę sudaužė jo bendraklasiai Kevinas ir Rafaelis, kad jie reikalauja atnešti pinigų. Nikas užgauliojamas, nes gerai mokosi (jį pravardžiuoja „kiaule karjeristu“), nes neturi firminių drabužių. Ilgainiui susikaupia tiek vidinės gėlos, kad buvimas mokykloje pasidaro nepakenčiamas: „Bet mokykla! Kai prisimenu ją, visą perveria skausmas. Ten valdo šaltas kietumas. Ir juokingiausia, kad jis nebaudžiamas, nes jis – per šaltas. Šaltis dabar madingas. Šaltis valdo.“ Šalia to – nuolatinė savigrauža, kad kaskart turi meluoti, apsimetinėti. Kartą parke mušamą Niką išgelbsti nepažįstamas žmogus ir pataria nebijoti, kadangi mušeikos patys yra bailiai, nes bijo būti demaskuoti. Deja, šie žodžiai, nors ir drąsinamai skambantys, nenurungė nuolat persekiojančios baimės – ji gniaužė pasitikėjimą savimi.
Niko būtį praskaidrindavo draugystė su bendraklase Hana, dėl apkūnumo pravardžiuojama XXL. Ji stengėsi padėti, buvo pasiryžusi paprašyti mokytojų, kad perkeltų į kitą klasę, bet nedrįso prieštarauti Nikui, nuogąstaujančiam dėl išaiškėsiančios tiesos.
Kartais Niką guodė viltis, kad jį galėtų apginti tėtis, tačiau jis gyveno kitame mieste, atskirai nuo šeimos. Nikas tikėjosi išvažiuoti pas tėtį, skambino jam, bet šis neatsiliepė. Blėstanti viltis virto širdį veriančiu dienoraščio įrašu.
Kad ir kaip Nikas stengėsi „išsaugoti savo vidinį pasaulį“, vis dėlto jam nepavyko. Lemtingu jo gyvenimo posūkiu tapo apsilankymas interneto kavinėje. Viena vertus, ten sutikti bendraamžiai savo paslaugumu gerumo ir nuoširdumo išsiilgusiam Nikui suteikė džiaugsmo, kita vertus, virtualiojo pasaulio žaidimai paspendė Nikui spąstus – jis pasijuto galįs „pribaigti žmones“. Viename žaidime jis žmones šaudė, kitame – pjaustė pjūklu į gabalus. Dar smagiau buvo doroti tuos žmones pavadinant juos Matijo, Kevino ir Rafaelio vardais. Įtikėjęs tariama savo galia, Nikas ėmė keistis: vis dažniau nelankė mokyklos, atžagariai atsikirsdavo motinai ir broliui, savo įniršiui nuslopinti gėrė alų. Persekiodama ir šantažuodama, bendraklasių trijulė privertė Niką vogti, mušdavo iki sąmonės netekimo, galų gale įsibrovė į jo namus ir apvogė. Kai realiame pasaulyje nebeliko jokios saugios vietos, virtualiojo pasaulio iliuzija virto vienintele išeitimi išsivaduoti iš kančios: Nikas įsigijo tikrą ginklą ir nusprendė atkeršyti skriaudikams. Tik per laimingą atsitiktinumą jis neįvykdė nuosprendžio, o pats, sunkiai sužalotas, pateko į ligoninę. Pabudusiam iš komos tarytum iš nebūties, jam reikėjo grįžti į gyvenimą, reikėjo išsivaduoti iš persekiojančio košmaro, nugalėti sieloje rusenantį pyktį ir neapykantą žmonėms. Niką supo mylimi žmonės, socialinės pagalbos darbuotojas Hermanas padėjo įveikti baimę, atkurti vidinio ir išorinio pasaulio dermę.
Jeigu suaugusiesiems ir būtų sunku įsivaizduoti, kad paaugliai gali taip sužvėrėti, tai jie būtinai turėtų įsiklausyti į Niko žodžius: „Staiga supratau, kad yra labai daug berniukų, kuriems tikriausiai reikia savojo Hermano, kuris su jais planuotų gyvenimą. Arba tėčio, kuris jais rūpintųsi. Berniukų, kurie ilgisi meilės ir supratimo. Berniukų, kurie nekenčia pasaulio, nes niekada nepatyrė meilės. Tiems berniukams negali lyg niekur nieko pasakyti, kad pasaulyje yra daug gerų dalykų, nes jei kas jiems pasakytų, tai išgirdę, jie raitytųsi iš juoko.“ Zöller knyga tiesiog įpareigoja įsiklausyti.
_________________________________________
* ZÖLLER, Elisabeth. Ir vis dėlto… šausiu! / iš vokiečių k. vertė Birutė Lipavičienė. – Vilnius: Alma littera, 2009. – 126 p. ISBN 978-9955-38-207-2
Žurnalas „Rubinaitis“, 2009 Nr. 4 (52)
