Ar tikrai Miško vaikai gyveno ne mūsų planetoje?
Miško vaikai* – pirmoji Beatrice’s Masini (Beatričės Mazini) knyga lietuvių kalba. Pati autorė ją apibūdina kaip romaną, keliantį hipotezę, kas būtų, jei nutiktų baisi, visiškai pakeičianti planetą katastrofa. Ši nuotykinė pasaka siūlo mums vieną galimą scenarijų.
Kurdama antiutopinį pasaulį ir, regis, nukeldama veiksmą į ateitį, bet iš tiesų visiškai neapibrėždama jo laiko, Masini rodo planetą, išgyvenusią baisų sprogimą. Tiesa, aš pati, tik perskaičiusi pusę knygos, susigriebiau, kad veiksmas vyksta ne Žemėje – aiškiai įvardijama kita planeta. Matyt, autorė nenorėjo prisiimti pranašės vaidmens ir skelbti mūsų planetai niūrios prognozės, tačiau ji, kad ir nukeldama veiksmą į kitą erdvę, sufleruoja, kad tai gali nutikti ir Žemėje, taip nejučia užsimindama apie tokias aktualias šiuolaikiniame pasaulyje gamtosaugos, atominės energijos ir branduolinių karų temas. Laimei, autorė jomis neužsižaidžia, jos veikiau taip ir lieka tvyroti ore – vieni skaitytojai jas galbūt prisitrauks, kiti visai apie tai nepagalvos.
Apie katastrofą Mazini vos užsimena, o vaizduoja tik vienos įstaigos gyvenimą po jos. Miško vaikų veiksmas vyksta savotiškuose vaikų namuose – Bazėje, kurioje apgyvendinti tėvų netekę vaikai. Vieni jų, Likuočiai, po katastrofos tapo našlaičiais, kiti, Išleistukai, – tai buvę užšaldyti, o po nelaimės atitirpę embrionai. Bazė labiau primena koncentracijos stovyklą nei vaikų namus: Gumulais vadinamomis grupelėmis vaikai glaudžiasi primityviose palapinėse ir, kad išsimaitintų, renka ankštis, o stovyklą prižiūrintys suaugusieji pasyviai stebi teritoriją kompiuterių ekranuose ir įsikiša tik tada, kai nori vaikus suskaičiuoti ar išdalyti jiems tabletes, padedančias užsimiršti, kad negalvotų ir nesapnuotų košmarų. O galvoti nelabai yra apie ką, ypač Išleistukams, nes jiems nėra ko prisiminti.
Intriga užsimezga, kai Tomas, vienas iš vaikų, randa miške pasakų knygą ir pradeda ją skaityti savo Gumulo vaikams. Pasakos skatina prisiminti, mąstyti ir galiausiai pabėgti iš slogios tikrovės – tiek tiesiogiai, tiek metaforiškai. Gumulas pabėga į greta stovyklos plytintį mišką. Gyventi ten gal ir gražiau, bet sudėtingiau – juk pokyčius visada sunkiau priimti negu įprastus dalykus. Galiausiai gyvenimas miške baigiasi vieno iš vaikų mirtimi. Vaikai nebegali išgyventi vieni ir suaugusiųjų grąžinami atgal. Savotiškai jie nieko ir nepasiekia – vėl grįžta ten, iš kur išėjo. Tačiau ar tikrai visada svarbus tik kelionės tikslas? Be to, grįžus keletą vaikų pasiima jų tikrieji ar naujieji tėvai. O Tomas su keliais naujais draugais ir Jonu, vienu iš stovyklos prižiūrėtojų, pabėga ieškoti gražesnio pasaulio. Taigi knyga baigiasi viltingai, tačiau nelabai optimistiškai. Lois Lowry Siuntėjo recenzijoje vaikų literatūros kritikas Kęstutis Urba rašė, kad jei pasakysi, kaip baigėsi knyga (kaip supratai jos pabaigą), aš pasakysiu, kas tu. Apie Miško vaikus galėčiau pakartoti tą patį.
Kadangi knygoje išorinio pasaulio kaip ir nėra – veiksmas vyksta tik Bazėje ir aplink ją, – veikėjai labai aiškiai suskirstomi į suaugusiuosius ir vaikus, ir šios dvi stovyklos iš esmės gyvena atskirus gyvenimus. Vaikai pasidaliję (suskirstyti?) į grupeles, o kiekvienoje jų, kaip įprasta vaikų pasaulyje, yra lyderis ir tie, kurie jam paklūsta, dar atsiranda bent vienas nevykėlis, atsiskyrėlis, svajotojas. Taip kuriami vaikų portretai, kiekvienam suteikiant kokį nors bruožą, tačiau iki galo jo neindividualizuojant. Vaikai, sakyčiau, tampa savotišku grupiniu personažu. Kiek svarbesni tik du vadai – Hana ir Tomas. Hana – žiauri ir linkusi vyrauti. Ji stipriausia, geriausiai mušasi, todėl turi valdžią. Tomas, atvirkščiai, daug galvoja, yra protingas ir jautrus. Jis pelno autoritetą, nes moka skaityti ir prisimena. Įdomu, kad autorė knygoje sukeičia įprastus lyčių vaidmenis vietomis: mergaitei suteikia fizinę jėgą ir ja grįstą polinkį vyrauti, o berniuką vaizduoja mąslų ir uždaresnį. O gal šių dienų visuomenėje tai nebėra didelis vaidmenų sukeitimas? Gražu, kad Hana ir Tomas, kurie iš pradžių priešinami, artimiau susipažinę, ima vienas kitą geriau suprasti ir, galima sakyti, net įsimyli švelnia paaugliška meile, kuri dar vos užčiuopiama.
Suaugusieji knygoje vaizduojami gana dviprasmiškai. Jų vadovaujama Bazė – tarsi kraupaus eksperimento vieta, o suaugusių žmonių gebėjimas nusisukti ir nematyti žiaurumų tiesiog šokiruoja. Visi trys pagrindiniai suaugusieji nėra teigiami veikėjai. Stovyklos vadovas Makempas – gudrus apsukruolis, norintis pasipelnyti iš kitų nelaimės. Itin taikliai, vos keliais štrichais tapomas Rubeno, vieno iš stovyklos prižiūrėtojų, paveikslas. Užtenka paminėti, kad jis – buvęs mėsininkas, o dar ir trumparegis, taigi žiaurumai, kuriuos mato ekranuose, jo nejaudina. Pagrindinis suaugęs veikėjas Jonas, regis, geresnis – jis negali ramiai žiūrėti į tai, kas vyksta, tačiau vis tiek iki pat pabaigos iš esmės išlieka tik pasyvus stebėtojas. Tiesa, jis labai protingas, tikras informatikos genijus, sukonstruojantis robotuką, kuris seka vaikus miške ir transliuoja visą jų gyvenimą. Tik kad Jonui ir Rubenui visas šis vaikų pabėgimas – bent iš pradžių – yra tarsi savotiškas realybės šou, kažkas nauja nuobodžiuose ekranuose. Tiesa, reikia pripažinti, kad suaugusiųjų portretai piešiami ne vien juodai. Knygos gale Rubenas imasi globoti vieną iš vaikų, o Jonas su kitais trimis pabėga iš Bazės. Tačiau knygos suaugusieji jokiu būdu ne visagaliai, net ne gudrūs blogiukai ir jau tikrai ne herojai. Kaip sako vienas iš vaikų, taip būna ir pasakose – suaugusieji niekad nieko gero vaikams nepadaro, tad šiems tenka suktis patiems.
O tada vaikams padeda pasakos, kurios yra viso siužeto varomoji jėga. Pasakų galios išaukštinimas, žinoma, nėra nauja literatūros idėja, tačiau ji suteikia visai šiai istorijai šviesesnių tonų. Pasakos sakralizuojamos – jų negalima keisti, jos turi būti tokios, kokios yra („sekant pasakas nevalia suklysti“, p. 38), jos pačios keičia tikrovę. Taip autorė pabrėžia pasakų ar apskritai literatūros prasmę ir reikšmę moderniame, pilname technikos, dažnai katastrofiškame mūsų pasaulyje. Pasakos verčia vaikus prisiminti žodžius ir tikrovę, mokytis, kurti savo gyvenimą: „O kodėl negalime patekti į pasaką? […] Ir gyvensime visi ilgai ir laimingai“ (p. 88). Masini nedetalizuoja, kokias pasakas vaikai skaito, pasakų knyga šioje istorijoje gali turėti ir platesnę reikšmę – simbolizuoti literatūrą, knygas apskritai. Nekeista, kad kūrinį į dalis autorė dalija cituodama kitus autorius – Romainą Gary, Johną Ronaldą Reuelį Tolkieną – ir taip suteikdama pasakojimui intertekstualumo. Be to, knyga siejasi su kitais vaikų literatūros kūriniais: vaikų grupės gyvenimas miške, pasibaigiantis vieno jų mirtimi, nejučia primena Williamo Goldingo Musių valdovą, o ateities visuomenė, pabėgimo motyvas, įvairios detalės nuolat verčia galvoti apie minėtąjį Lowry Siuntėją. Galbūt autorė tai darė sąmoningai, gal ją tikrai veikė šių autorių kūryba, o gal knygos tiesiog gyvena savo gyvenimus ir panašios sąsajos yra atsitiktinės.
Aptariant knygą negalima neatkreipti dėmesio į puikų iliustruotojos Eglės Gelažiūtės-Petrauskienės darbą. Minimalistinės nespalvotos iliustracijos padeda kurti romano nuotaiką. Vertimo kalba taip pat sklandi ir lengvai skaitoma. Akivaizdu, kad vertėjai teko įveikti ne vieną kliūtį, pavyzdžiui, pavadinti Likuočius ir Išleistukus, Gumulą. Iš esmės tekstas įtraukiantis, taigi sakyčiau, kad vertėja su iššūkiais susidorojo.
Perskaičius trumpą knygos recenziją gali susidaryti įspūdis, kad autorė kuria vien niūrią nuotaiką, o ir pagrindiniai kūrinio teiginiai jau kažkur girdėti. Tačiau iš tiesų knygos siužetas nenuspėjamas, autorė nepamokslauja, atvirai nemoralizuoja ir sukuria dar vieną himną knygai. Gražu. Tiesa, kartais pasakojimui, jo detalėms kiek pritrūksta skaidrumo, yra painiavos veikėjo Jono paveiksle – iki galo taip ir neaišku, kokia jo motyvacija, taip pat keista (bent jau lietuvių skaitytojams) žodį „pionierius“ matyti vartojamą savotiško vaikų pirklio reikšme, bet gal tai tik vertimo problema. Šie trūkumėliai tikrai nemenkina knygos vertės.
Miško vaikus labai gerai įvertino Italijos kritikai. 2010 m. ši knyga tapo pirmuoju vaikų literatūros kūriniu, pristatytu prestižinei Italijos literatūros premijai „Strega“ ir patekusiu tarp dvylikos geriausiųjų. Todėl labai džiugu, kad Beatrice Masini, pripažintą ir populiarią, įvairių premijų laimėjusią italų rašytoją, dabar pažins ir Lietuvos vaikai. O gal ir ne tik vaikai, nes Miško vaikus, kaip ir kiekvieną gerą vaikų literatūros knygą, tikrai vertėtų perskaityti ir suaugusiesiems!
______________________________
* MASINI, Beatrice. Miško vaikai: iš italų kalbos vertė Ieva Mažeikaitė; iliustravo Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė. − Vilnius: Alma littera, 2012. − 220 p. ISBN 978-60901-0422-4
Žurnalas „Rubinaitis“, 2012 Nr. 4 (64)
