Psichologija nuotykių dėkle
Paklausta apie įvairaus amžiaus skaitytojus, rašytoja Vilė Vėl aukština vaikus už esmės jutimą ir interesų neturėjimą, o suaugusiuosius įtaria gudravimu: esą šie žino, ką galima sakyti, o ko – ne (plačiau žr. 15 min.lt, 2012, spalio 19). Iškart prisipažinsiu, kad į šią prozininkę žiūriu suinteresuotai ir šališkai, nes: a) jos debiutinę apysaką Parašyk man iš Afrikos (2003) dėl originalios ir daugiasluoksnės problematikos priskiriu prie pačių geriausių posovietinės nepriklausomybės kūrinių vaikams; b) esminę autorės nuostatą skleisti literatūroje teigiamą pasaulėžiūrą, bet nenutylėti socialinių ir psichologinių sunkumų laikau itin vertinga ir aktualia. Tad devynerius (!) metus lauktą antrąją rašytojos knygą vaikams Kaip mes išgarsėjome* čiupau godžiai, vėl vildamasi stulbinamo kūrybingumo.
Naujoji knyga taip pat realistinė, bet kito žanro – trys ilgi apsakymai. Juos sieja panašaus amžiaus (10–11 metų) pagrindiniai veikėjai, tačiau gerokai skiriasi atmosfera, tematika, pasakojimo tonacija. Apsakymas „Kaip mes išgarsėjome“ – tai smagaus tempo, išpuoselėtos kalbos ir prikaustančio įdomumo istorija apie vilnietes dvynes ir jų bendraklasį, po vaikiško kivirčo (vienas giriasi, kita netiki, pirmasis trokšta įrodyti) išsiruošusius į Pabradės miškus ir ten pasiklydusius. Parinkta pirmojo asmens perspektyva (pasakoja viena iš veikėjų – mergaitė Živilė) leidžia kurti tiesioginį įvykių ir vaikiško žvilgsnio įspūdį – kūrinyje apstu šmaikščiai ir subjektyviai porinamų mokyklos ir šeimos gyvenimo smulkmenų. Tačiau esminį apsakymo pagavumą ir vertę kuria dviejų siužetų lydinys: 1) sparčiai rutuliojasi vaikų nuotykiai (pasirengimas kelionei, klaidžiojimas girioje, susidūrimas su kontrabandininkais ir pasieniečiais); 2) greta subtiliai plėtojama psichologinė drama (švelni seserų konkurencija, didėjanti savistaba, stiprėjanti trijulės draugystė, naujas santykių suvokimas). Pirmajai linijai nestinga intrigos, linksmybių ir aštrių pojūčių: dukrų gudrybės neišsiduodant susikrauti žygio mantą (sumani mažųjų manipuliacija: norint gauti naujus guminius aulinukus, užtenka į senuosius batus prileisti iš čiaupo vandens ir išmirkusius priekaištingai parodyti rūpestingam tėčiui), tikrovės neatitinkantis žemėlapis, prarastas kompasas, pamiršti ar pamesti telefonai, stiprus lietus, liulanti pelkė, nakvynė aklinoje tamsoje, vienos mergaitės liga, nusikaltėlių grėsmė ir t. t. O antrajai linijai pakanka psichologinės gelmės: nepažįstamoje vietovėje nesiorientuojantys vaikai priversti pasikliauti tik savimi ir vienas kitu, jiems tenka iš naujo įvertinti tiek savo jėgas, tiek draugo pagalbą, įveikti baimę, nuovargį, neviltį, įsirengti guolį, įkurti ugnį, prasimanyti maisto (prisilupa karnų). Aplinkybės, įtampa, patirtis ir jos refleksija primena tokius klasikinius vaikų skaitinius kaip Danielio Defoe Robinzonas Kruzas ar Thomo Mayne Reido Jūrų vilkiūkštis, įkeliančius žmogų į ribines aplinkybes, kuriose atsiskleidžia jo būdas ir pamatinės vertybės.
Planuota trijų valandų jaunųjų miestiečių iškyla virsta sunkiu fizinių ir psichinių jėgų, seserystės ir bičiulystės išbandymu. Grumiantis su fiziniais ir emociniais iššūkiais bręsta veikėjų asmenybės: kiekvieną mišką žadėjęs lengvai pereiti Mykolas prisipažįsta: „Supratau, kad ne viską galiu“ (p. 98); Živilė staiga suvokia, kokia jai brangi karščiuojanti sesuo, bei iš naujo apmąsto žmogaus stiprybę ir atsakomybę: „Už tai, kad išdžiovinai ant savęs draugo drabužius, niekas neduoda medalių. Bet tik labai stiprus žmogus taip gali“ (p. 90). Nors pats nuotykis gana baugus, kūrinio pasaulėvaizdis itin giedras: šeimos pilnos ir darnios, tėvai mylintys ir supratingi, o vaikai – truputį padykę ir išoriškai pašaipūs, bet iš tikrųjų draugiški ir geraširdžiai. Beje, kaip reta nūdienėje literatūroje, protagonistai priklauso Vilniaus inteligentų terpei: dvynių tėvai ir senelė yra mokslininkai, berniuko – gydytojai. Kaip ir debiutinėje Vilės Vėl knygoje, čia įsiterpia punktyras apie mergaičių mamą (gamtotyrininkė, išskrendanti į mokslinę konferenciją Islandijoje), tik šįkart menkiau įtrauktas į pagrindinę istoriją. Mamos Nomedos ir jos draugės Jolantos pokalbiai – ne vaikams skirti suaugusių moterų žodžiai apie tėvynę ir tapatybę.
Apsakymo „Goda“ pavadinimas įvardija pagrindinę veikėją – nuovokią, jautrią, kantrią, išmintingą mergaitę, kurios situacija iškelia slegiančią šiandienės Lietuvos realiją – darbo emigrantų paliktus vaikus. Goda gyvena su močiute, nes mama ir patėvis uždarbiauja Anglijoje, o netikras brolis auga su savo seneliais. Apsakymo erdve vėl parinktas Vilnius, bet kitoks – sutelktas nelabai jaukiame miesto rajone Fabijoniškėse, kur daugiabučių kaimynystėje veikia benamių gyvūnų surinkimo tarnyba, miškelyje glaudžiasi girtuokliai, o vietovės koordinates nurodo prekybos centrų pavadinimai („Big“, „Mandarinas“, „Maxima“; pastarąjį knygos redaktorė diskutuotinai sulietuvino į tikrovę iškreipiančią iškabą „Maksima“). Ir Vilniaus vaikai čia kitokie – jų šiame apsakyme gausu, kiekvienas (net šalutiniai veikėjai) individualizuotas kokiu nors išsiskiriančiu asmeniniu bruožu ar socialine ypatybe pagal šeimos padėtį, bendravimo stilių, vertybių sistemą. Antai Godos draugė Martyna yra impulsyvi ir aikštinga išsiskyrusių tėvų atžala, kuri „kiekviena proga giriasi tėvo dovanomis“ (p. 5); Jokūbo tėvas kalėjime, grubi mama pluša dviejuose darbuose, o močiutė – valdinga pikčiurna; bendraklasė Iris Mirinda neįtikėtinai naivi, nes perdėtai globojantys tėvai ją yra atskyrę nuo įvairiapusės aplinkos. Net smulkiausius kasdienius daiktus autorė naudoja kaip vaikų socialinių skirtumų ženklus ir jų poveikį bendravimui: vieno rogutės prašmatnios, su vairu, o kito – tik lovys iš prekybos centro, todėl į jų savininką galima nekreipti dėmesio. Šiame apsakyme pasaulėvaizdis maksimaliai suproblemintas: gūdžiuose kiemuose ir neapšviestose daugiaaukščių laiptinėse tyko pavojai, visi veikėjai turi silpnybių, suaugusiųjų portretai ne itin patrauklūs, neidealizuota nė mokytoja – ji taip pat klysta ar nežino, kaip elgtis.
Bendriausiu požiūriu „Godoje“ susipina dvi sudėtingos plotmės: a) socialiniai šiuolaikinio gyvenimo skauduliai ir b) žmonių (vaikų ir suaugusiųjų) sambūvio psichologija. Tik, kitaip nei apsakyme „Kaip mes išgarsėjome“, tas dvigubumas čia neišeina į naudą. Autorė neabejotinai užčiuopia reikšmingus dalykus, bet judėdama dviem kryptimis nespėja nė vienos užbaigti, ir kiekviena jų praranda dalį įtaigos. Tai išduoda ir šokčiojantis, smulkiomis atplaišomis apvytas siužetas: prie kūrinio pradžioje įvykusio konflikto (į Godos alkūnę įsikimba nepažįstamo vyriškio vedžiojamas šuo) grįžtama tik pabaigoje nupasakojant iš prieglaudos paimto šuns istoriją; lygiagrečiai narstoma Godos šeima (pokalbiai su močiute, brolio lankymas, mergaitės prisiminimai ir viltys); ryškiu išoriniu įvykiu tampa silpniausio bendraklasio skriauda (klasei viešint naujoko Luko namuose, Jokūbas uždaro tyliabalsį Marių į tamsią katilinę), kuri suteikia postūmį svarbiam psichologiniam vyksmui – Goda priversta analizuoti savo požiūrį į blogą draugo poelgį. Tekstui trūksta dominantės, o juk kiekviena iš šių linijų galėjo tapti apsakymo šerdimi, pavyzdžiui, išaugti į dilginamai skaudžią vienišo vaiko istoriją: mamos išvykimą Goda išgyvena kaip socialinę stigmą (jaučiasi pažeidžiama bendraklasių akivaizdoje), besąlygiškai branginamos mamos ilgesys kone paralyžiuoja mergaitės gyvenimą (močiutė vis gena anūkę į lauką, nes namie ši tik spokso į kompiuterį laukdama mamos „Skype“ kvietimo). Kaip tik vidinė Godos patirtis, namiškių ir bendraklasių psichologinės įtampos kuria didžiausią prasminį apsakymo krūvį, o sodrūs socialiniai dalykai, nors taikliai parinkti ir iškalbingi, vis dėlto lieka veikiau aplinkos charakteristika, tam tikra fono ornamentika, kuri minimaliai įsilieja į pagrindinę problematiką.
Nors „Goda“ yra kur kas santūresnis ir mąslesnis apsakymas už „Kaip mes išgarsėjome“, jame vis tiek esama žaismingų, su Vilei Vėl būdingu šypsniu pasakojamų atkarpų. Pavyzdžiui, nuotaikinga, kurioziška, informatyviai šiuolaikinę vaikų kartą apibūdinanti scena po mokytojos padiktuoto matematikos uždavinio, kurį kadaise išsprendė tuometinis pradinukas Antanas Baranauskas: Povilas stebisi, kodėl uždavinyje minimi teliukai tokie pigūs; Martyna moka padeklamuoti ištrauką iš Anykščių šilelio, bet nežino, kas yra teliukas; mokytojai paaiškinus, jog tai „dar neužaugęs jautis“, jau Iris Mirinda nesupranta, nes nežino, kas yra jautis, ir t. t. Pastraipa nuvilnija lengva ironija: „Ar jos tėvelis nevažiuoja į Ispaniją, į bulių kovas? Kaipgi, važiuodavo, bet dabar kovas uždraudė. O kad Lietuvoje irgi yra bulių… To Iris Mirinda nežinojo. Ir matadorų yra?“ (p. 14).
Nuo aptartų kūrinių stipriai atskyla trečiasis apsakymas „Brolis“. Kitas laikas – sovietmetis, kita erdvė – senelių kaimas vasarą, o svarbiausia – kitoks pasakotojas: jo nostalgiškas, besigrožintis, apgailintis ir atgailaujantis santykis su praeitimi apsakymą tolina nuo vaikų literatūros ir artina prie literatūros apie vaikystę. Jau pirmuosiuose sakiniuose girdėti pastebimai suaugėliškas balsas ir mintys: „Norėčiau jums papasakoti, kas vaikystėj nutiko mudviem su broliu. Blaiviu protu svarstant, gal tai ir nėra reikšminga. Brolis nė neatsimena – aš bandžiau klausinėti. Bet dėl to tik blogiau – neatsiminęs brolis negali atleisti ir visa kaltė, kad nuskriaudžiau mažesnį, slegia mano sąžinę“ (p. 108). Kaltės siužetas – pabūgusi artėjančio traktoriaus, sesuo prieš jo geležinius vikšrus užmiršusi palieka ketveriais metais jaunesnį brolį, šis išsigąsta ir suserga. Tas įvykis pasirodo tik kūriniui baigiantis, o ligi tol dinamiškai srūva gyvas, žodingas, skaidraus sentimento nutviekstas kone etnografinis pasakojimas apie kaimą „prieš Didžiąją melioraciją“. Jautrus, įdomių detalių kupinas įsižiūrėjimas į nutolusią vaikystės erdvę ir žmones tikrai galėtų patraukti suaugusius skaitytojus, tačiau sunkiai įsivaizduoju didelį mažųjų smalsulį.
Visų trijų kūrinių pabaigoje pakiliai sugaudžia rašytojos programinis mažoras: suaugusi pasakotoja su broliu sutaria vykti į kaimą žiūrėti gandrų; Mariui eibių prikrėtęs Jokūbas pats suserga, o vėliau abu darniai grįžta į jų pasiilgusią klasę; miško paklydėliai sėkmingai parsiranda namo. Autorė nepasikliauja vien literatūrinių vaizdinių ir situacijų jėga perteikti svarbiausias propaguojamas vertybes, o formuluoja jas tiesiogine veikėjų kalba: dvynėms paklausus, kodėl jų nenubaudė už savavališką žygį į girią, tėtis atsako: „Didvyrių niekas nebaudžia, […] pats didžiausias didvyriškumas, kad padėjot vienas kitam ir išlikot gyvi“ (p. 106–107).
Antroji Vilės Vėl knyga patvirtina, kad rašytoja turi ką vaikams papasakoti. Pirmieji du apsakymai neabejotinai turėjo galimybę išaugti iki atskiromis knygomis leistinų apysakų. Įdomios šalutinės linijos, kurios kartais atrodo nebūtinos ar net blaškančios esamuose kūriniuose, irgi galėtų plėtotis į savarankiškus tekstus. Debiutinėje knygoje tik retsykiais šmėsteldavusios Lietuvos visuomenės bėdos šiame rinkinyje iškyla kur kas ryškiau, akivaizdžiai paliudydamos, kad prozininkė turi jautrų kamertoną socialiniams vaikų rūpesčiams. Naujoji knyga dar labiau atskleidžia skvarbų Vilės Vėl akylumą mažųjų žmonių jausenų ir būsenų niuansams. Stipriausias rinkinio apsakymas „Kaip mes išgarsėjome“ labai sėkmingai sulydo nuotykinį ir psichologinį vaikų literatūros pradus, o knygos visuma skaitytojams siūlo ir sudėtingų, ir linksmų nutikimų iš šiuolaikinių lietuvių miestietukų gyvenimo.
__________________________________
* VĖL, Vilė. Kaip mes išgarsėjome. – Vilnius: Metodika, 2012. – 128 p. – ISBN 978-609-430-4
Žurnalas „Rubinaitis“, 2012 Nr. 4 (64)
