„PRINCAS IR ELGETA“ – KITOKIA MARKO TWAINO KNYGA

Amerikiečių rašytojas Markas Twainas (Markas Tvenas, tikr. Samuel Lenghorn Clemens, 1835–1910) vaikų literatūros istorijoje įsiamžino trimis knygomis. Tomo Sojerio nuotykiai (The Adventures of Tom Sawyer, 1876) ypač vertinami už psichologinį paauglio charakterio autentiškumą. Rašantieji apie Heklberio Fino nuotykius (The Adventures of Huckleberry Finn, Tom Sawyer’s Comrade, 1884) nuolat cituoja Ernesto Hemingway’aus žodžius, kad visa Amerikos literatūra išaugo kaip tik iš šios knygos. Prieš 130 metų pasirodžiusi knyga Princas ir elgeta (The Prince and the Pauper)^* kritikų vertinta ir vertinama kiek prieštaringiau nei pirmiau minėtos knygos. Atrodo, amžininkai buvo per daug pripratę prie Twaino humoristo, o šioje knygoje labai svarbios dramatinės gaidos. Kai kam atrodė, kad rašytojui nepavyko išlaikyti komizmo ir dramatizmo pusiausvyros. Kai kuriuos trikdė nepagarba karalių valdžiai, buvo nepriimtina fakto ir išmonės samplaika, sumaišymas. Trečius papiktino, kad Twainas nusigręžė nuo Amerikos tikrovės ir rašė apie Angliją.

Princas ir elgeta išsiskiria iš visos Twaino kūrybos jau vien tuo, kad tai vienintelė jo knyga, be jokių išlygų adresuota vaikams. 1877 m. lapkričio mėn. užrašuose atsirado būsimos knygos planas, siužeto apmatai. Tačiau tik 1880 m. sausį autorius sėdo rašyti ir pirmą kūrinio variantą baigė rugsėjo mėnesį¹. Kurti Princą ir elgetą autoriui labai patiko, 1880 m. kovo 11 d. laiške savo bičiuliui ir garsiam kritikui Williamui Deanui Howellsui rašytojas prisipažino neskubąs, nes „nenorįs jo užbaigti“². Rankraštį skaitė savo šeimos nariams (knyga ir dedikuota devynmetei Suzi ir septynmetei Klarai – „mieliems ir geriems vaikams“), prašė patarimų ir draugų, ypač to paties Howellso. Šis kritikavo šiokį tokį kūrinio ištęstumą, siūlė atsisakyti plakamojo pažo linijos. Taisydamas autorius nusprendė išplėtoti Tomo Kenčio nuotykius kaimiškoje aplinkoje³.

Be abejo, knyga sulaukė ir palankių vertinimų. Ne be pasididžiavimo laiške savo leidėjams Twainas perdavė tame pačiame Hartfordo mieste gyvenusios Harietos Beecher Stowe įspūdžius: „Kažkurią dieną ponia Stowe pasakė: „Aš skaitau jūsų Princą ir elgetą jau ketvirtą kartą ir žinau, kad tai geriausia kada nors jauniesiems skaitytojams parašyta knyga.“⁴

Ir vis dėlto akivaizdu, kad Princas ir elgeta išmušė iš vėžių Twaino kūrybos mėgėjus. Jeigu antraštiniame lape nebūtų buvę autoriaus pavardės, „niekam, netgi kritikams, nebūtų atėję į galvą, kad tai jo knyga“, – buvo rašoma 1881 m. žurnale „The Atlantic Monthly“ išspausdintoje pirmojoje knygos recenzijoje⁵. Ten pat pabrėžiama: nelengva šią knygą „aiškiai suklasifikuoti“, tai yra apibūdinti žanrą. Knyga „kažkokia nelygi“, – samprotauta kitų recenzentų. Kritikos, abejonių išsakė ir XX a. literatūrologai. Nors ir jie dėl kai kurių dalykų Princą ir elgetą kritikavo, tačiau autorius kone vienu balsu laikomas talentingu „siužeto architektu“, knygos struktūra giriama kaip „išmoningai suverta aplinkybių, detalių grandinė“⁶. Išties šio kūrinio siužetą galėtume schemiškai pavaizduoti kaip dvi iš atskirų taškų išeinančias linijas – jos susikerta, prasilenkia, o pabaigoje vėl susijungia: „Skurdo princas“ Tomas Kentis susitinka su „Besaikės Prabangos princu“ Eduardu Tiudoru, susikeičia vietomis, vaidmenimis, o po kurio laiko vėl susitinka. Taigi kuriamos lygiagrečios siužeto linijos, simultaninis veiksmas. Tokį siužetą skaitytojui vaikui ar paaugliui nesunku ir labai įdomu sekti. Knygos siužetas veiksmingas, autorius „su įtampa, išlaikydamas greitą tempą vaizduoja dviejų berniukų nuotykius ir sumodeliuoja triuškinamą kulminaciją, kurioje viskas priklauso nuo princo gebėjimo prisiminti, kur jis paslėpė Didįjį Antspaudą“⁷.

Princas ir elgeta – keliasluoksnė, emociškai paveiki knyga. Prisimindami Twainui būdingą moralinio pasirinkimo situaciją, kuri šio autoriaus kūryboje pakeitė tiesioginę didaktiką ir perteikė moralines idėjas, turime pareikšti, kad toji situacija šioje knygoje netgi sudvigubinta. Štai Tomas Kentis turi visas galimybes neteisėtai užsidėti vainiką ir pasmerkti tikrąjį sosto paveldėtoją pražūčiai. Tačiau pergalę švenčia sąžinė: Tomas stengiasi padėti Edvardui prisiminti, kur šis padėjo karališkąjį antspaudą. O Eduardas, tapęs teisėtu Anglijos karaliumi, galėtų nubausti Tomą: kaip kad pats planavo, jį „sukapoti į keturias dalis, kaip pagal tų laikų įstatymus ir papročius buvo elgiamasi su išdavikais“⁸, arba, kaip kad iškart jam patarė lordas protektorius, įmesti į Tauerį, tačiau pasielgia priešingai. Pagrįsta samprotauti ir apie moralinį pasirinkimą, apsisprendimą, kai Tomas, jodamas užsidėti vainiko, susiduria su savo motina.

Turėdami galvoje prieštaringus Princo ir elgetos vertinimus, pirmųjų kritikų sąmyšį, kelsime hipotezę, kad to meto literatūros kontekste ši knyga buvo neįprasta žanro požiūriu ir laikytina įvairių žanrinių tipų jungtimi, sinkretizmu. Pristatant ši knyga apibūdinama labai įvairiai – kaip istorinė proza, romanas (arba apysaka), romansas, satyra, melodrama, stambioji proza, nuotykių literatūra, pasaka, socialinis realizmas.

Straipsnyje bus siekiama išryškinti keturių literatūros žanrų (žanrinių tipų) – istorinio romano, socialinio realistinio romano, psichologinės prozos ir pasakos – apraiškas Prince ir elgetoje.

Istorinio romano požymiai

Manoma, kad Princo ir elgetos sumanymą pasufleravo anglų rašytojos, vaikų istorinio romano pradininkės Charlotte’s Yonge (Šarlotės Jondž, 1823–1901) knygos Mažasis hercogas (The Little Duke, 1854) ir Princas ir pažas (The Prince and the Page, 1865), kurias Twainas aptiko žmonos bibliotekoje, skaitė savo dukroms.

Aštuntajame dešimtmetyje Twainas labai susidomėjo Anglijos istorija – gal prie to išties prisidėjo Yonge knygos? O gal pirmoji kelionė į Angliją 1872 m.? Vėliau šioje šalyje rašytojas lankėsi dar ne kartą, kai kurios kelionės truko kone metus. Yra žinoma, kad Anglijoje Twainas viešėjo ir 1879 m. – tyrinėjo būsimame savo romane vaizduosimas vietas. Kad pažintų Anglijos istoriją, studijavo mokslinę literatūrą – pagrindinis jo šaltinis buvo istoriko Davido Hume’o darbai⁹. Aiškindamasis politinę ir istorinę XVI a. Anglijos padėtį, skaitė Walterį Scottą, analizavo Williamo Shakespeare’o istorines dramas, ypač Henriką IV, stengėsi perprasti tų laikų kalbą. Atrodo, autentiškame Princo ir elgetos tekste būta daug senosios anglų kalbos (Olde Englishee), nemažai archaizmų.

Po Princo ir elgetos Twainas parašė dar dvi istorinės tematikos knygas – Konektikuto Jankis karaliaus Artūro dvare (A Connecticut Yankee in King Arthur’s Court, 1889) ir Žanos d’Ark atsiminimai (Personal Recollections of Joan of Arc, 1896). Bijodamas, kad skaitytojai gali pamanyti, jog tai humoristinis romanas, pastarąjį kūrinį Twainas pasirašė prancūzišku slapyvardžiu. Dėl tos pačios priežasties slapyvardžiu ketino išleisti ir Princą ir elgetą.

Istorinis klodas romane Princas ir elgeta pats svarbiausias ir labai akivaizdus. Jau pats pirmas sakinys skaitytoją nukelia į istorinį laiką: „Tai įvyko šešiolikto amžiaus antram ketvirčiui besibaigiant“ (p. 7). Minėtame laiške Howellsui, kalbėdamas apie knygos siužetą, Twainas nurodo ir tikslią veiksmo pradžią: „Viskas prasideda 1547 m. sausio 27 d. 9 val. ryto, iki Henriko VIII mirties likus septyniolikai su puse valandos, […] trunka tris savaites ir baigiasi didingu vainikavimu Vestminsterio katedroje vasario 20 d.“¹⁰ Nuovokus skaitytojas veiksmo laiką gali pasitikslinti ir pats, pavyzdžiui, skaitydamas 34 puslapio išnašą, kurioje rašoma, kad hercogas Tomas Norfolkas buvo pasodintas į Tauerį prieš penkias ar šešias savaites, tai yra 1546 m. gruodžio 12 d. Istorinį kontekstą liudija jau antroje pastraipoje minimas Eduardas Tiudoras, Velso princas. Taigi vienas pagrindinių Twaino knygos herojų yra istorinė asmenybė – Tiudorų dinastijos atstovas Eduardas VI, kuris pakeitė soste savo tėvą Henriką VIII, tiek romane, tiek istoriniuose šaltiniuose vaizduojamą kaip žiaurų ir negailestingą karalių, ir valdė Angliją 1547–1553 m. Knygoje minima ir daugiau istorinių asmenybių: Eduardo sesuo Meri – „niūraus veido“ (p. 22), draudžianti savo tarnaitėms juoktis, „vėliau istorijoje gavusi „Kruvinosios Marijos“ vardą“ (p. 127), vyresnioji sesuo Elžbieta, kuri vėliau tapo karaliene Elžbieta I (1558–1603), dėdė protektorius Edwardas Seymouras.

Siužeto logika privertė rašytoją imtis vienos esminės istorijos falsifikacijos. Eduardas VI buvo blyškiaveidis, silpnos sveikatos ir mirė nesulaukęs nė šešiolikos metų, o romane vaizduojamas kaip „tamsiaveidis malonus berniukas, nuo mankštos ir žaidimų lauke nudegęs saulėje“ (p. 18). Mat kitaip herojus nebūtų atlaikęs romane jam tekusių išbandymų. Tame pačiame laiške Howellsui Twainas aiškiai suformulavo ir savo romano siekius: parodyti tų dienų Anglijos įstatymų žiaurumą, „begalinį atšiaurumą“ ir suvokti, išsiaiškinti, kodėl Eduardo VI valdymas, palyginti su ankstesnių ir vėlesnių karalių, buvo daug švelnesnis¹¹. „Eduardo VI valdymas net anais žiauriais laikais buvo itin gailestingas“ (p. 316), – rašoma paskutinėje romano pastraipoje. Galima sakyti, kad knygoje rašytojas kuria hipotetinį, pramanytą atsakymą į šį klausimą: karaliaus Eduardo VI humaniškumą esą lėmęs jo susidūrimas su skaudžia tikrove. Dar tiksliau šią mintį knygoje suformuluoja pats Eduardas: „Kartkartėmis karaliams derėtų patiems išmėginti savo įstatymus – gal tada jie išmoktų gailestingumo“ (p. 259).

Laikydami Princą ir elgetą istoriniu romanu, sakytume, kad autorius jame atkuria vaizduojamą epochą, iš jos pasišaipo, atvirai ją kritikuoja. Išties Twainas ne vien tiksliai laikosi datų – Henriko VIII mirties, laidotuvių, vainikavimo, – bet ir, tęsdamas Scotto tradiciją, neprastai atkuria buitinį koloritą. Ypač autorius dėmesingas apdarams, jų nešiosenai. Jau II skyriuje aprašoma princo Eduardo išvaizda – „brangakmeniais nusagstytas kardas ir durklas; apsiavęs jis buvo dailiomis kurpaitėmis raudonais užkulniais, o ant galvos dėvėjo žavią avietinės spalvos kepuraitę, papuoštą žemyn nukarusiomis plunksnomis…“ (p. 19); paaiškinama, kaip „anuomet vilkėdavo pameistriai ir tarnai“ (p. 29). Visas IX skyrius „Iškilmės upėje“ iš esmės skirtas iškilmių svečiams – alebardininkams, ceremonmeisteriams, ginklanešiams, prancūzų didžiūnams, ispanų pasiuntinio kavalieriams, pagaliau pačiam Tomui Kenčiui, netikrajam princui, ir kitiems apibūdinti. Veikiausiai istoriniais šaltiniais pagrįstas ir paties karaliaus portretas: „…labai stambus ir labai nutukęs vyriškis… Žila buvo jo didžiulė galva, žilos ir žandenos… Tasai niūrios išvaizdos luošys ir buvo Henrikas VIII“ (p. 38). Istorinį patikimumą labai sustiprina gana ilgos ir neretos kronikų citatos: „Dar iki mūsų dienų išliko įmantrus pasakojimas vieno kronikininko, mačiusio tai savo akimis“ (p. 88); „Tačiau tepasakoja senovės kronikininkas“ (p. 150); „Ir vėl tepasakoja kronikininkas“ (p. 151); „Štai ką pasakoja kronikininkas“ (p. 276). „Princas ir elgeta – tai romanas su gausybe išnašų! – stebisi amerikiečių mokslininkas Jerry Griswoldas savo 1992 m. išspausdintoje monografijoje.  – Be to, jame begalė bibliografinių nuorodų…“¹² (Šiek tiek išnašų išlikę ir lietuviškuose romano leidimuose, tik apmaudu, kad skaitant neaišku, kurios iš jų autoriaus, o kurios – vertėjos ar redaktorės.) Į romaną įterpti kronikų tekstai iš esmės pagrįsti aprašymu. Beje, Princas ir elgeta ne vieną literatą nustebino talentingais aprašymais, nors, kaip žinome, jauniesiems skaitytojams tai rizikinga raiškos forma. Ypač vertinamas išsamus Londono tilto aprašymas, netelpantis net į du puslapius (p. 95–97).

Twainas praveria duris į karaliaus rūmų vidų, vaizduoja begalinę prabangą, ritualus, papročius. Ir daro tai su komiko talentu. Humoras pirmiausia sužėri VII skyriuje „Pirmieji karališki Tomo pietūs“. Kai grafas Berklis pariša Tomui po kaklu servetėlę („šio lordo šeima iš kartos į kartą paveldėdavo teisę užrišti servetėlę Velso princams“, p. 5), o taurininkas mikliai pripila vyno, Tomas ima suprasti, kad pats jis nieko negali daryti, kad viską už jį padarys tarnai, o jų turės net tris šimtus aštuoniasdešimt keturis. Todėl sunižus nosį pajunta įtampą: „Prašau atleisti, bet man baisiai niežti nosį. Sakykite, kokie čia papročiai ir kaip turėčiau elgtis šiuo nepaprastu atveju? Tik prašau paskubėti, nes aš nebegaliu kentėti“ (p. 59–60). Su žavia ironija autorius perteikia rūmininkų išgąstį išgirdus šį klausimą, mat „per visą Anglijos istoriją“ niekas nenurodė, kaip tokiais atvejais elgtis, „Anglijoje nebuvo paveldimos lordo vyriausiojo kasytojo vietos“ (p. 60). Ne mažiau kandi, perdėjimu pagrįsta Velso princo rengimo scena (XIV skyrius). Pabudęs pirmą rytą po Henriko VIII mirties, Tomas išvysta pirmąjį miegamojo lordą ir minią didikų, kurie išsirikiavę laukia, kada galės jį aprengti. Apsišarvavę kantrybe, suskaičiuotume, kad kiekviena naujojo karaliaus aprangos dalis pereina per keturiolikos asmenų rankas, kol pagaliau pasiekia tikslą. Tomas „vos neaiktelėjo iš džiaugsmo, kai pamatė savo ilgas šilkines kojines, pradėjusias kelionę eilės pradžioje, ir suprato prisiartinus apeigų pabaigą“ (p. 121). Deja, netrukus kojinės keliauja atgal, mat pastebėta, kad nutrūkęs metalinis jų keliaraiščio galiukas. Už tai vyriausiajam karaliaus kojinių prižiūrėtojui pagrasinama Taueriu.

Šaipydamasis Twainas nepraleidžia progos išaukštinti ritualų ir prabangos absurdo nesuterštą, blaivų vaiko protą. Sužinojęs, kad „karaliaus iždas beveik tuščias, o dvylika šimtų tarnų vargsta, jau seniai negaudami jiems priklausančio atlyginimo“, Tomas pasiūlo: „Mes išeisime šunų lodyti, tai aišku. Mums reikia išsinuomoti mažesnį namuką ir atleisti daugumą tarnų…“ (p. 124). O žinia, kad karalius bus laidojamas beveik po mėnesio, priverčia šūktelti: „Keista išdaiga! Argi jis taip ilgai išsilaikys?“ (p. 123). Blaivus vaiko protas padeda Tomui išnarplioti keletą dramatiškų bylų. Moterį ir mergaitę, kurios kaltinamos raganavimu, – esą jos sukėlusios audrą nusimaudamos kojines, – verčia nusimauti kojines visų akivaizdoje ir parodyti šią iš velnio gautą galią (p. 149). Vaiko sielą sukrečia žiauri bausmė (išvirti gyvą!) nunuodijimu kaltinamam vyriškiui, o tas kaltinimas remiasi gandais ir prietarais. Frazė „anais prietarų laikais“ knygoje pavartojama ne sykį ir yra konceptuali.

Kaip matyti, Tomas Kentis patenka ir į dramatiškas situacijas, tačiau kaip tik jo siužeto linijoje dažniausiai atbunda Twaino kaip humoristo, komiko talentas. Tiesa, jis ne šiaip sau pokštauja, o beveik visais atvejais juokaudamas pasako teisybę, tai yra kritikuoja Anglijos valdovo rūmų tvarką, besaikę prabangą, absurdiškus papročius ir žiaurius, prietarais grindžiamus įstatymus. (Ar tik ne dėl tokios juoko kokybės romanui kartais taikomas satyros žanrinis terminas?) Toks kritiškumas būdingas ir Eduardo, tikrojo princo, siužeto linijai, tačiau ji grindžiama visai kitokiomis intonacijomis.

Nors tekste gausu istorinių šaltinių, kuriuos Twainas studijavo, citatų, į Princą ir elgetą vis tiek negalima žiūrėti kaip į visiškai patikimą istorinį dokumentą. Rašytojas sukūrė XVI amžiaus viziją remdamasis savo laiko ir savo krašto idėjomis, stengdamasis įrodyti istorikų išprovokuotas hipotezes. „Skaitytojo akyse šmėkštelės Henrikas Aštuntasis, keletas kitų istorinių asmenybių, bet drįstume manyti, kad daug labiau jis susidomės Marko Twaino išgalvotais herojais“, – pranašaujama vienoje pirmųjų knygos recenzijų¹³. Regis, ši pranašystė buvo pagrįsta.

Socialinis realizmas

Istorinį Princo ir elgetos klodą siedami su Walterio Scotto tradicija, turėtume prisiminti ir kitą Twaino mokytoją – Charlesą Dickensą, su kurio knygomis jis susipažino dar paauglystėje. Aptariamos knygos II skyriuje jautri ausis gali išgirsti pagrindinę Oliverio Tvisto idėją: Tomo tėvai išmokė vaikus elgetauti, „bet vagimis jų padaryti nepavyko“ (p. 10). Gręžimasis nuo blogio, priešinimasis jam būdingas abiem jauniesiems Princo ir elgetos herojams. Su Dickensu siejame socialinius, skurdo, vargo vaizdus. Piešdamas rūmų vidaus pasaulį, Twainas kontrasto principu pateikia ir Atmatų kiemo, kuriame gimė ir augo Tomas, vaizdus. Eduardas, per klaidą išguitas iš rūmų, patenka į žiauriojo Džono Kenčio, Tomo tėvo, rankas, į skurdžią šios šeimos aplinką. Socialinis rakursas svarbus ir jau minėtame Londono tilto aprašyme. Prigimtinės socialinės lygybės idėją autorius suformuluoja pirmoje Tomo ir Eduardo susitikimo scenoje: jiems susikeitus drabužiais, Eduardas pastebi: „Jeigu mus pamatytų nuogus, niekas nepasakytų, kuris tu ir kuris Velso princas“ (p. 25). Tačiau plačiausias socialinis XVI a. Anglijos skerspjūvis pateikiamas vaizduojant Eduardo klajones kaimo keliais ir atkampiais. Prisiminkime, kad, išskyręs Tomo ir Eduardo siužeto linijas, autorius juos vaizduoja atitinkamus knygos skyrius skirdamas tai vienam, tai kitam veikėjui, ir pamatysime, kad Eduardui tenka šiek tiek daugiau puslapių. Beje, Eduardas beveik ištisai vaizduojamas kartu su Mailsu Hendonu, išgelbėjusiu princą iš besityčiojančios minios prie rotušės vartų ir pasiskelbusiu „ne pačiu blogiausiu draugu“ (p. 90).

Išviliotas iš Hendono būsto, Eduardas išviliojamas ir iš Londono, atsiduria kaime, prieina sudegusios sodybos griuvėsius, patenka į valkatų ir nusikaltėlių būrį. Ir čia, gulėdamas daržinės kampe, jis sužino apie žiaurius įstatymus, sužalotus žmonių likimus. Ypač nuosekli nuskurdinto, šeimos netekusio ūkininko kalba, kone oracija, kurioje pasigirsta sarkazmas: „Anglų įstatymai! Pakelkite taures! Visi drauge! Linksmiau! Išgerkime už gailestinguosius anglų įstatymus, […] būti alkanam – nusikaltimas Anglijoje, ir mus plakė varydami per tris miestus“ (p. 165). Prisistatęs karaliumi Eduardas vėl patiria patyčias, jam suteikiamas Fufu Pirmojo, kvailių karaliaus, titulas. Priverstas klajoti kartu, Eduardas mato įžūlų valkatų plėšikavimą, jį patį stengiamasi paversti vagimi, pažeminti moraliai. Nepagrįstai apkaltintas, Eduardas vedamas į kalėjimą, sužino, „kad žmogų, pavogusį daiktą, kurio vertė viršija trylika ir pusę penso, įstatymas baudžia kartuvėmis“ (p. 219). (Beje, teismas dėl pavogto paršelio – vienintelis komiškas Eduardo ir Mailso linijos epizodas.) Paskui Eduardas atsiduria pamišusio atsiskyrėlio lūšnelėje. Šis, keršydamas už Henri ko IV sunaikintą vienuolyną, nori Eduardą nužudyti, galanda surūdijusį mėsininko peilį… Akivaizdu, kad scena skirta skaitytojo emocijoms padirginti. Dar vėliau Eduardas susitinka moteriškes, kurios už tai, kad yra baptistės, vedamos ant laužo. Religinė netolerancija – irgi Twaino kritikos objektas. Žodžiu, vaizduodamas Eduardo likimą, autorius tęsia tamsybiškų įstatymų kritiką, gal kiek labiau pabrėždamas jų socialinius padarinius. Literatūrologai samprotauja, kad Twainui buvo įstrigusi ypatingo kaimo skurdinimo, kuris būdingas to laiko Anglijai, idėja. Bet ne mažiau samprotaujama, kad tos pačios ar panašios socialinės problemos brendo ir XIX a. Amerikoje, – Twainui esą buvo patogu apie jas kalbėti netiesiogiai¹⁴. Socialinę šio romano, taip pat ir Angliją vaizduojančio Konektikuto Jankio karaliaus Artūro dvare plotmę kai kurie tyrėjai vertina kritiškai. Abi knygos „perkrautos socialinio kritiškumo idėjų“, susidaro įspūdis, kad istorinė „medžiaga buvo atrinkta siekiant iliustruoti išankstinę tezę“¹⁵. Kaip minėta, Eduardo likimas iš esmės pasakojamas dramatiška intonacija. Pati jautriausia klajonių scena – naktis, kai jis, prisiglaudęs svetimoje daržinėje, praleidžia naktį šalia veršiuko: „Jis paėmė savo patalą, pasitiesė šalia veršiuko ir atsigulė, susirietęs į kamuolėlį, galvą padėjęs veršiukui ant nugaros, o gūnia pats apsiklojo ir veršiuką užklojo. […] Ir tuoj pat jį užplūdo malonios mintys: gyvenimas atrodė džiaugsmingesnis. Jis jau nebėra nusikaltėlių tarnas, nebepriklauso niekšingų, šiurkščių valkatų draugei, turi pastogę, jam šilta, – žodžiu, dabar jis laimingas. […] Tolumoje staugė šunys, liūdnai maurojo galvijai, siautėjo vėjai, o stogą plakė liūtys, bet niekas nesutrikdė miego nei jo didenybei Anglijos karaliui, nei greta miegančiam veršiukui, – šis romus padarėlis buvo abejingas audroms ir nesidrovėjo miegoti greta karaliaus“ (p. 181).

Reikia pasakyti, kad labiau antroje knygos pusėje sutelkti Eduardo klajonių skyriai yra daug dinamiškesni, pasižymi aiškiu nuotykių pradu. (Logiška, kad Tomo gyvenimas rūmuose statiškesnis – jis juk įkalintas uždaroje erdvėje.) Taigi kalbėdami apie Princą ir elgetą kaip apie nuotykių literatūrą, analitikai turbūt ir turėjo galvoje Eduardo nuotykius. Šis herojus, kaip ir garsusis Oliveris Tvistas, plėšosi tarp gėrio ir blogio jėgų, tarp dorojo „įtėvio“ Mailso Hendono ir tariamojo tėvo Džono Kenčio, po žmogžudystės pasivadinusio Hobsu. („Visos pastangos priversti karalių tarnauti gaujai baigėsi nesėkme“ (p. 209), – sakoma apie Eduardą.) Pagrobimai, pabėgimai, apgavystės, netikėtumai tikrai nesvetimi Eduardo siužeto linijai. Bet kažkodėl atrodo, kad ta linija yra antroji, jaunajam skaitytojui, manytume, artimesnis Tomas Kentis. O gal tai susiję su ištęstumo problema, kurią pastebėjo ir Howellsas?

Susidaro įspūdis, kad per daug išplėtotas ir pasakojimas apie Mailsą Hendoną, kad jo likimas (nesunku apskaičiuoti, kad Hendonas trisdešimtmetis) – niekšingo brolio pinklės, nepagrįstas ištrėmimas iš namų, mylimosios, o paskui ir turto, titulų praradimas – jaunesniems paaugliams, ko gera, yra tolimesnis. Apskritai intriguoja, kokia šio personažo meninė ir idėjinė funkcija kūrinyje. Pirmas atsakymas gal būtų tas, kad Hendonas reikalingas kaip Eduardo globėjas – be jo jaunasis karalius nepajėgtų atsilaikyti tokioje atšiaurioje tikrovėje. Žodžiu, Hendono paveikslas sustiprina, paremia siužeto logiką. Šis veikėjas, akivaizdu, atstovauja riterio tipui. Eduardas jį kuo nuoširdžiausiai ir įšventina į riterius – taip rašytojas įgyvendina auklėjamąsias, ugdomąsias knygos idėjas. Hendonas kilnus, taurus, išdidus, pasiaukojantis. Jis nė trupučio netiki, kad Eduardas yra karalius, laiko jį pamišėliu, vadina Sapnų ir Šešėlių karalystės karaliumi ir vis tiek jo neapleidžia. Hendonas paprašo, kad jį patį išplaktų vietoj Eduardo, – apskritai šio herojaus teigiamybės ypač ryškiai atskleistos viename iš baigiamųjų skyrių „Auka“. Galime svarstyti Hendono paveikslą turint ir kitokią paskirtį. Jis išplečia socialinę ir moralinę problematiką (yra nuskriaustas moraliai ir socialiai), jis tarsi aidas atkartoja paties Eduardo likimą – sugrįžęs namo yra nepripažįstamas. „Nenusimink dėl savo nelaimių, gerasis žmogau: šiame pasaulyje yra ir kitų žmonių, kurių asmens ir teisių nenorima pripažinti. Tu turi nelaimės draugą“ (p. 235), – guodžia jį Eduardas. Ir vis dėlto turbūt svarbiausia, kad be Hendono paveikslo sumenkėtų kūrinio dinamika, įtampa, intriga.

Psichologiškumo apraiškos

Kokiu mastu galima kalbėti apie Princą ir elgetą kaip apie psichologinį romaną? Pirmiausia, labai stipri psichologinė daugelio situacijų, poelgių motyvacija. Bet, prieš pateikdami pavyzdžių, atkreipkime dėmesį į tai, kaip autorius dėl psichologinės tiesos kone paaukojo istorinę tiesą. Labai paprasta apskaičiuoti, kad vaizduojamų istorinių įvykių metu Eduardas Tiudoras buvo devynerių metų ir keturių mėnesių amžiaus. O jo išvaizdos ir dvasios dvynys Tomas Kentis gimė tą pačią dieną. Tačiau suvokdamas, kad tokio fizinio ir psichologinio krūvio jo sukurti herojai, būdami devynmečiai, nepakeltų, kad nepajėgtų taip mąstyti, svarstyti, autorius sąmoningai niekur nenurodo jų amžiaus. Dar įdomiau, kad iš dailininko rašytojas įsakmiai reikalavo Tomą ir Eduardą vaizduoti maždaug trylikos ar keturiolikos metų¹⁶.

Bet grįžkime prie psichologinės motyvacijos. Tomas Kentis, gyvendamas Atmatų kieme, įgijo tam tikrą išsimokslinimą. Kunigas tėvas Endrius išmokė jį skaityti, pramokė lotynų kalbos, papasakojo apie „didingus karalius ir princus“ (p. 12) ir taip uždegė vaikui svajonę „pamatyti savo akimis tikrą princą“ (p. 13). Vėliau Tomas net ėmė vaidinti princą, pradėjo „įmantriai kalbėti ir iškilmingai elgtis“ (p. 14), ilgainiui net išsikovojo draugų pagarbą. Pagaliau „troškimas nors kartą išvysti tikrą, gyvą princą […] tapo vienintele jo gyvenimo aistra“ (p. 15). Žodžiu, prie Vestminsterio rūmų Tomas ateina ir intelektualiai, ir psichologiškai pasirengęs. O štai Eduardas, išgirdęs Tomo pasakojimą apie muštynes lazdomis, apie lenktynes, ima berniukiškai žavėtis: „Vaje, ir man taip patiktų. Dar papasakok! […] Ir tai būtų nebloga. Toliau!“ (p. 24). Dar labiau jį sužavi maudynės kanale ir upėje: „Tėvo karalystę atiduočiau, jei nors sykį taip pasiausti galėčiau“ (p. 24). O voliojimasis dumble, dumblo bandelės – paskutinis lašas: „O, prašau tave, daugiau nė žodžio! Tai nuostabu! Jei tik aš galėčiau apsivilkti drabužiais, panašiais į tavuosius, nusiauti basas ir pažaisti dumblyne nors kartelį taip, kad niekas nebartų ir nedraustų už tai, rodos, mielai vainiką atiduočiau!“ (p. 24). Tomo svajonė asimetriška – apsivilkti princo drabužiais… Žodžiu, abu veikėjai psichologiškai subrendę susikeisti vietomis, nors visiškai nenutuokia to priežasčių ir padarinių.

Rūmuose netikėtai likęs ir pamišimu įtariamas Tomas remiasi atsineštomis žiniomis: „Ne veltui savo knygose aš gyvenau tik tarp princų ir išmokau pamėgdžioti įmantrią, puošnią jų kalbą!“ (p. 51). Paskui įsitvirtinti rūmuose ir atsiriboti nuo bepročio padėties jam padeda netikėtai spintoje rasta knyga apie karaliaus dvaro etiketą, be to, ypač jam naudingas pasirodo plakamasis pažas Hamfris Marlo – Tomas suvokia iš jo galįs lengvai gauti žinių „apie įvairius rūmų įvykius ir žmones“ (p. 132). Eduardas, atsidūręs priešiškoje aplinkoje, irgi pasinaudoja ankstesne patirtimi: gindamas savo orumą, įsižeidęs su vėzdu puola priekabiautoją Hugą: „Įnirtingus, gremėzdiškus jo smūgius atmušinėjo ranka, kurią geriausi Europos meistrai buvo išmokę fechtavimo gudrybių“ (p. 209).

Antra psichologizmo apraiška yra vidinė veikėjų kaita. Nuosekliausiai ji parodyta Tomo paveiksle. Princo vietą užėmusiam Tomui iš pradžių „buvo nejauku, paskui – neramu, o galop – ir visai klaiku“ (p. 35). Dar kurį laiką Tomas jaučiasi „esąs belaisvis, galbūt amžinai uždarytas aukso narve, nelaimingas, vienišas princas…“ (p. 44). Bet netrukus jis ima taikytis, išmoksta meluoti – milordo Hertfordo kalbinamas apie būsimą pokylį, atsako ne nieko nežinąs, o kad viskas „iš galvos išrūko“ (p. 48). O ketvirtą karaliavimo dieną jis jau nudžiunga: „Tiesą pasakius, karaliumi būti ne taip jau bloga, kartais ir patogumais atlyginama už vargus“ (p. 137) ir po akimirkos tą mintį pakartoja dar sykį. Per iškilmingus pietus Tomas, susižavėjęs džiugiais reginiais ir garsais, „nebegalvojo, ką ir kaip darąs, ir kaip tik todėl elgėsi laisvai ir grakščiai“ (p. 152). Ir taip elgtis jam jau nebesunku. Kiek ironiškai pavadintame skyriuje „Tomo pažanga“ mūsų herojų „karaliaus valdžia ką tik buvo pradėjusi žavėti“ (p. 270). „Jis nebesutrikdavo, kai princesės atsisveikindamos bučiuodavo jam ranką“ (p. 270). Tomui atrodė, kad „jo didybei neužtenka keturių šimtų tarnų, ir trigubai padidino jų skaičių“ (p. 271). Tikrasis princas, „retkarčiais užklysdamas į Tomo mintis“, ilgainiui tapo nepageidaujama šmėkla, nes vertė berniuką „raudonuoti ir jausti savo kaltę“ (p. 273). Taigi Tomas psichologiškai pasirengė sėstis į sostą, būti vainikuotas. Skaitytojui vaikui turbūt itin artimas, psichologiškai kulminacinis yra Tomo susidūrimas su motina. Tomas buvo nustojęs ilgėtis seserų ir motinos, jį netgi „šiurpiai nukrėsdavo mintis, kad vieną dieną jos gali ateiti – skarmaluotos, purvinos, – išduoti jį savo pabučiavimais…“ (p. 273). Ir štai jodamas užsidėti vainiko, pilnas džiaugsmo ir pasipūtimo, Tomas išvysta mamą, o ši sūnų atpažįsta iš būdingo judesio – jis užsidengė akis ranka delnu į viršų… Tomas jau norėjo atrėžti jos nepažįstąs, bet šalin tempiamos motinos vaizdas „sugniaužė širdį“, o „gėda pelenais pavertė visą jo išdidumą ir aptemdė vogtos didybės džiaugsmą“ (p. 281). Tomo širdyje įvyko didysis lūžis – sąžinės lūžis. Gal tai iš esmės jau ir yra tas minėtas svarbusis moralinis pasirinkimas. Arba bent jau pasirengimas jam, didysis apsisprendimas: netrukus Tomas ims stengtis, kad sostas atitektų teisėtam princui, nors aplinkybės daug palankesnės jam.

Vyksta ne tik Tomo vidinė psichologinė kaita. Keičiasi ir Eduardas – klajodamas po šalį, susidurdamas su tikrove, jis įgyja patirties. Taigi „princas tampa geresniu valdovu todėl, kad tarp prastuomenės jis morališkai persiauklėja“¹⁷.

Psichologinė tiesa autoriui rūpi ir vaizduojant Eduardo santykius su tėvu, jo jausmai pabunda kiūtant daržinėje, netoli valkatų: „Jis patyrė daug sielvartų, bet visus smulkesniuosius nustūmė užmarštin pats didžiausias – tėvo mirtis. Išgirdus Henriko VIII vardą, pasaulį nukrėsdavo šiurpas, žmonės vaizdavosi jį kaip žmogėdrą, kurio alsavimas aplinkui viską nusiaubia, kurio ranka baudžia ir žudo, tačiau berniukui jo vardas kėlė tik malonius prisiminimus, o atmintyje gyvas jo veidas dvelkė švelnumu ir meile. Vaikas prisiminė daug nuoširdžių pokalbių su tėvu, galvojo apie juos su meile, ir nesulaikomos ašaros, riedančios skruostais, rodė, koks gilus ir nuoširdus sopulys graužia vaikui širdį“ (p. 158). Taigi ši citata tegul iliustruoja neretas Twaino pastangas skverbtis į veikėjų vidaus pasaulį, komentuoti, ką jie vienu ar kitu metu mąsto, jaučia. Tokių psichologizmo apraiškų knygoje tikrai nemažai.

Beveik pasaka

Žanrinį pasakos (angl. tale) terminą Princui ir elgetai taikė pats autorius. Knyga turėjo paantraštę „Pasaka bet kokio amžiaus jaunuomenei“ („A Tale for Young People of All Ages“; kažin, ar toji paantraštė išnyko ir angliškuose leidimuose, ar tik lietuviškuose?) Dedikacijos tekstas irgi prasideda žodžiais: „Paseksiu jums pasaką, kaip ir man kadaise pasekė žmogus, girdėjęs ją iš savo tėvo, pastarasis – iš savojo, o tas vėl iš savojo, ir taip toliau, vis gilyn į praeitį.“ Dedikacijoje taip pat atpažįstame modifikuotą liaudies pasakų formulę: „Galbūt visa tai buvo, o gal ir nebuvo, bet galėjo būti. Galbūt žiloje senovėje ta istorija tikėjo išminčiai ir mokyti vyrai, o gal tik nemokyti prastuoliai ją mėgo ir jos teisingumu tikėjo.“

Taigi kas lemia knygos pasakiškumą ir kokiam pasakos tipui ji artimiausia? Be abejo, kad ir kiek psichologinių aplinkybių rašytojas pateiktų, tai, kad du skirtingų luomų berniukai gimsta tą pačią dieną ir atrodo kaip identiški dvyniai, yra visiška neįmanomybė, atviras, pasakai būdingas sąlygiškumas. Tas sąlygiškumas tampa patraukliu – ypač vaikams – meniniu žaidimu. Siužete galime įžvelgti vaiko svajonės įgyvendinimo principą – tam tikrą literatūrinės pasakos siužeto tipą. Psichologai tvirtina, kad vaikai mėgsta žaisti tokius vaizduotės žaidimus: „Aš esu netikras savo tėvų vaikas, mano tėvai yra kilmingi…“ „Sukeisdamas princą ir elgetą vietomis, jis [autorius. – K. U.] pradeda archetipinę istoriją apie savo tapatybės slėpimą, išbandymus ir galų gale tos tapatybės atskleidimą“, – samprotauja XX a. pabaigos kritikas ir įžvelgia amžinąjį folkloro siužetą, vaizduojantį kilnų herojų, „kurio pasaulis neatpažįsta, netgi persekioja jį ir kuris galų gale įgyja galios ir aukštą padėtį“¹⁸. Pasakiškai laiminga ir knygos pabaiga: „Paskutiniai Princo ir elgetos puslapiai spindi džiaugsmu. Teisingumas triumfuoja. Blogieji veikėjai nubaudžiami.“¹⁹ Žinoma, sunku Princą ir elgetą susieti su kuriuo nors liaudies pasakų tipu ar pritaikyti šiam kūriniui šiuolaikinės literatūrinės pasakos klasifikacijos schemą. Tai, ką šiuo atveju lietuviškai laikome pasaka, anglų kalba neretai vadinama romansu – „išgalvota eilėmis ar proza papasakota istorija, kuri vaizduoja neįmanomus idealizuotų herojų nuotykius kokioje nors tolimoje ar užburtoje aplinkoje, arba, kalbant bendriau, – grožinės literatūros atmaina, priešinga realizmui“²⁰.

Baigiamosios pastabos

Nors anksčiau ir būta skeptiškų vertinimų, šiandien Princas ir elgeta laikomas vienu meistriškiausių, meniniu požiūriu originaliausių vaikų literatūros klasikos tekstų. Knyga tam tikra prasme aplenkė laiką, pasirodė per anksti – žanrų sinkretizmas būdingesnis tik XX a. pabaigos literatūrai. Laikas kartais pakeičia kūrinio meninę vertę – jis gali tapti meniškai aktualesnis, priimtinesnis, nei atrodė pirmojo leidimo metais.

Būtų neteisinga nepaminėti, kad Princas ir elgeta laikytinas įtakinga knyga. Štai Ericho Kästnerio Dvynukės akivaizdžiai pakartoja Twaino knygos siužeto architektoniką. Januszo Korczako Karalius Motiejukas Pirmasis vaizduoja vaiką karaliaus soste – vaiką, kuriuo suaugusieji manipuliuoja taip, kaip Tomu manipuliavo protektorius. Marios Gripe’s Varpų meto pasakojimas apie du kone bendraamžius jaunuolius, iš kurių vienas atėjo laukiamas visos šalies, o kitas – niekam nereikalingas, taip pat mintimis grąžina mus į Princo ir elgetos pasaulį.

^* Enciklopedijose ir žinynuose dažnai nurodoma, kad Princas ir elgeta buvo išleistas 1882 m. Kai kur patikslinama, kad tai pirmo amerikietiškojo leidimo data. Vis dėlto greičiausiai knyga beveik vienu metu, tai yra 1881 m. gruodžio mėn., pasirodė Amerikoje, Anglijoje ir Kanadoje. Kaip atsirado kelios knygos gimimo datos, sunku suvokti. Beje, visus leidimus iliustravo tas pats dailininkas Frankas T. Merrillas („Net 192 iliustracijos“, – buvo rašoma antraštiniame lape). Įdomu, kad to paties dailininko iliustracijos yra ir lietuviškuose knygos leidimuose (autentiškas Lilijos Vanagienės vertimas išleistas jau septynis kartus), tačiau dailininkas nenurodytas. Tik paskutiniame 2011 m. leidime atsirado įrašas, kad „dailininkas nežinomas“. Beje, lietuviškuose leidimuose tik 55 iliustracijos.

__________________________________

¹ Howard G. Baetzold, Mark Twain and John Bull: The British Connection, Bloomington, 1970, cit. iš Childrens’ Literature Review (toliau – CLR), Vol. 16, p. 135.

² Cit. iš CLR, Vol. 16, p. 114.

³ Howard G. Baetzold, op. cit.

⁴ Roberta Seelinger Trites, Twain, Alcott and the Birth of the Adolescent Reform Novel, Iowa, 2007, p. 18.

⁵ Cit. iš CLR, Vol. 16, p. 116.

⁶ Arthur Lawrence Vogelback, „The Prince and the Pauper“. A Study in Critical Standards“, American Literature, Vol. XIV, No. 1, 1942, cit. iš CLR, Vol. 16, p. 1121.

⁷ John C. Gerber, Mark Twain, Twayne Publishers, 1988, cit. iš CLR, p. 145.

⁸ Mark Twain, Princas ir elgeta, iš anglų kalbos vertė Lilija Vanagienė, Vilnius: Alma littera, 2000, p. 85. (Toliau cituojant romaną nurodomas tik puslapis.)

⁹ Roger B. Salomon, Twain and the Image of History, Yale, 1961, cit. iš CLR, Vol. 16, p. 215.

¹⁰ Cit. iš CLR, Vol. 66, p. 114.

¹¹ CLR, Vol. 16, p. 114.

¹² Cit. iš CLR, Vol. 16, p. 154.

¹³ The British Quarterly Review, 1882, cit. iš CLR, Vol. 16, p. 119.

¹⁴ Lawrence Howe, Mark Twain and the Novel. The Doublecross of Authority, Cambridge, 1998, p. 125.

¹⁵ Robert A. Wiggins, Mark Twain, Jackleg Novelist, University of Washington Press, 1964, cit. iš CLR, p. 127.

¹⁶ John Daniel Stahl, „American Myth in European Disguise: Fathers and Sons in The Prince and the Pauper“, American Literature, May 1986, Vol. 58, Issue 2, p. 211.

¹⁷ Jerry Griswold, „Impostors, Succession, and Faux Histories: „The Prince and the Pauper“, Audacious Kids, Oxford, 1992, cit. iš CLR, p. 153.

¹⁸ Leland Krauth, „Adventurious Homebody“, Proper Mark Twain, Athens, 1999, cit. iš CLR, Vol. 16, p. 155.

¹⁹ А. Зверев, Мир Марка Твена, Москва, 1985, с. 130.

²⁰ Oxford Concise Dictionary of Literary Terms, Oxford, 1996, p. 191.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2012 Nr. 4 (64)