BROLIŲ GRIMMŲ GYVENIMAS IR VEIKLA IŠ ARČIAU

 

 

 

 

Wilhelmas (kairėje) ir Jacobas Grimmai. Dail. Elisabeth Jerichau-Baumann. 1855 m.
Wilhelmas (kairėje) ir Jacobas Grimmai. Dail. Elisabeth Jerichau-Baumann. 1855 m.

Brolių Grimmų pasakos persmelkusios viso pasaulio kultūrą. Jų Vaikų ir namų pasakos išverstos į daugiau nei 160 pasaulio kalbų, tarp jų – inupiatų (Arktis) ir suahelių (Afrika). Lietuvoje pluoštelis jų pasakų atskira knyga pasirodė 1908 m. Kaip leidybos reiškinys brolių Grimmų pasakos konkuruoja su Biblija. 2005 m. Vaikų ir namų pasakos įtrauktos į UNESCO pasaulio dokumentų paveldo registrą. Šios pasakos, jų herojai iš knygų perkeliami į įvairias šiuolaikines medijas, teatrą, operas, komiksus, filmus, paveikslus, muziką, reklamą, madą, pramogų parkus, kompiuterinius žaidimus ir t. t. Tačiau Jacobas ir Wilhelmas Grimmai yra labai svarbios Vokietijos ir Europos kultūros istorijos figūros ne tik dėl savo nuopelnų tautosakai – kaip mokslininkai jie atidavė duoklę ir filologijai, istorijai, etnologijai, mitologijai, religijai, teisei, leksikografijai, literatūros kritikai.

Daug žinodami apie brolių Grimmų darbus ir beveik atmintinai mokėdami kai kurias jų pasakas, ko gero, nedaug galėtume papasakoti apie juos pačius. Garsiųjų jų Vaikų ir namų pasakų pasirodymo 200-osios metinės daugeliui pažadino norą artimiau susipažinti su brolių gyvenimu ir veikla.

Jų gyvenimai prabėgo tarp karų ir revoliucijų. Aplinkybės ne visada buvo jiems palankios. Bet, regis, net žiauriausia visuomeninė patirtis ir asmeninės nelaimės broliams savotiškai išėjo į naudą – stūmė į darbštumą, stropumą ir stiprino įgimtą tylos meilę. Nors keliskart fragmentiškai buvo išsiskyrę, broliai gyveno žengdami koja į koją: ir darbuose, ir asmeniniame gyvenime.

Jacobas Ludwigas Grimmas gimė Hanau 1785 m. sausio 4 d., o Wilhelmas Carlas Grimmas metais vėliau – 1786 m. vasario 24 d. Brolių vaikystėje nebuvo piktų pamočių, velnių, klastingų raganų ar alkanų vilkų – ankstyvieji jų gyvenimo metai buvo idiliški. Tėvas Philippas Grimmas, dvasininko sūnus, buvo uolus, atkakliai siekiantis tikslų, pasiturintis teisininkas ir klerkas. Motina Dorothea Zimmer, Kaselio miesto tarybos nario dukra, buvo rūpestinga ir atsidavusi šeimai. Pora įsikūrė nuostabiame Hanau mieste ir per pirmuosius dvylika santuokos metų susilaukė devynių vaikų, iš kurių trys mirė dar kūdikystėje. Vaikams buvo skiepijamos aukštos dorovės normos, jie nuolatos buvo mokomi būti geri ir daug dirbti, ir tai jiems sekėsi. Tėvas darbe ir gyvenime vadovavosi lotynišku posakiu „Tute si recte vixeris“ („Dora – tavo gyvenimo laidas“). Vaikus jis labiau mokė uolumo, o motina duodavo berniukams laisvę klajoti po kaimą, kur, begaudant drugelius ir vabalus, kaip vėliau sakė Wilhelmas, gimė jų „kolekcionavimo dvasia“.

1791 m. Grimmų šeima iš Hanau persikėlė į Šteinau. Čia tėvas gavo puikias Šteinau ir Šliuchterno teismo tarnautojo pareigas ir netrukus tapo įtakingu mieste asmeniu. Šeima gyveno dideliame patogiame name ir turėjo tarnų, padedančių apsiruošti.

Sulaukę mokyklinio amžiaus, vaikai ėmė lankyti vietinę klasikinio ugdymo mokyklą, stropiai mokėsi ir tikėjimo dalykų. Grimmų šeima buvo labai religinga: malonūs ir sunkūs gyvenimo momentai joje buvo laikomi Dievo valia. Jacobas ir Wilhelmas nuo pat vaikystės buvo šviesaus proto, gabūs ir darbštūs. Šteinau jiems patiko gyventi gamtos apsuptyje: valstiečių papročių ir prietarų pažinimas vėliau suvaidins svarbų vaidmenį jų folkloro tyrimuose. Atrodė, abiejų berniukų laukia graži ateitis. Tačiau giedras, be rūpesčių gyvenimas greitai baigėsi ir toliau abiejų brolių gyvenimai klostėsi nelengvai.

Sulaukęs 44 metų, 1796 m. nuo plaučių uždegimo staiga mirė Philippas Grimmas. Netikėta tėvo mirtis labai sukrėtė šeimą. Per kelias savaites Dorothea Grimm turėjo išsikraustyti iš didžiulio namo ir pati, be tarnų pagalbos, pasirūpinti šešiais vaikais. Šeima laikinai išsikėlė į Hutenšės prieglaudą, kol išgalėjo nusipirkti dalį seno vyno fabriko ir ten persikraustyti. Likę be tarnų, visi turėjo imtis jiems skirtų kasdienių darbų. Tuo metu nebuvo vyriausybės programų, kurios padėtų skurstančioms šeimoms, taigi motina turėjo iš nedidelės tėvo pensijos išlaikyti vaikus. Šeima tapo visiškai priklausoma nuo kitų paramos, ypač nuo Dorotheos sesers Henriette’s Zimmer, kuri buvo Heseno-Kaselio princesės freilina. Teta globojo šeimą ir rūpinosi pašalpomis.

Jacobas, nors dar visai vaikas, kaip vyriausias sūnus, po tėvo mirties tapo šeimos galva. Buvo tikimasi, jog savo ateitį jis suplanuos taip, kad galėtų pasirūpinti finansine šeimos padėtimi ir gerove. Kadangi abu vyresnieji sūnūs buvo guvaus proto, motina ir teta stengėsi, kad Jacobas ir Wilhelmas gautų gerą išsimokslinimą. Henriette susitarė dėl berniukų mokslų prestižiniame licėjuje (vidurinė mokykla, taip pat žinoma kaip gimnazija) netoli Kaselio. Tai buvo pirmas kartas, kai broliai paliko namus, todėl iš pradžių jiems sunkiai sekėsi. Ankstesniojoje mokykloje jie buvo silpniau parengti. Naujieji mokytojai su jais elgėsi šiurkščiai. Dauguma kitų vaikų iš pasiturinčių šeimų buvo geriau pasirengę. Be abejo, jie turėjo daugiau kišenpinigių ir galėjo kur kas smagiau nei broliai Grimmai leisti laisvalaikį. Kad pasivytų kitus, Jacobas ir Wilhelmas turėjo daug dirbti papildomai. Tai jiems puikiai sekėsi ir greitai mokytojai pradėjo vertinti jų pastangas.

Jacobo Grimmo kambarys Berlyne. Moritzo Hoffmanno akvarelė. Apie 1860 m.
Jacobo Grimmo kambarys Berlyne. Moritzo Hoffmanno akvarelė. Apie 1860 m.

Broliai buvo neatskiriami ir licėjuje, ir beveik visą likusį gyvenimą. Jie gyveno viename kambaryje, keldavosi tuo pačiu metu, drauge pusryčiaudavo, stengdamiesi įrodyti, kad yra geriausi mokiniai licėjuje, kartu mokydavosi daugiau nei po dvylika valandų per parą ir galiausiai eidavo sykiu miegoti. Nors buvo geriausi draugai, jų temperamentas ir charakteriai labai skyrėsi. Jacobas buvo rimtas, uždarokas, tvirtas ir aktyvus, o Wilhelmas – mėgstantis bendrauti, kalbus ir visuomeniškas, bet kadangi sirgo astma, buvo fiziškai silpnokas.

Kai broliai baigė licėjų, mama panoro, kad jie studijuotų teisę, taigi abu pateikė prašymus į Marburgo universitetą. Vyresnėlis Jacobas stojo pirmas, tačiau jo prašymas buvo atmestas dėl per žemos šeimos socialinės padėties. Universitetas priklausė Heseno-Kaselio landgrafystei, kurios valdovai buvo paskelbę įsaką, kad dėl per didelio norinčiųjų studijuoti skaičiaus į universitetą gali patekti tik septynių aukščiausių visuomenės sluoksnių studentai. Jacobas Grimmas, teisininko sūnus, priklausė aštuntajam sluoksniui, taigi universitetas, nepaisydamas puikių mokymosi rezultatų, jo prašymo nepatenkino. Grimmų motina rašė Heseno valdovui prašydama specialaus leidimo savo sūnui. Galiausiai prašymas buvo patenkintas ir 1802 m. Jacobas pradėjo studijuoti Marburge. Tai buvo naudingas Jacobo ateičiai, tačiau sunkus abiem broliams laikas, nes jiems pirmą kartą gyvenime teko išsiskirti.

Kaselyje likęs Wilhelmas labai sunkiai sirgo, surakintas ligos, šešis mėnesius neišėjo iš kambario. Jam buvo uždrausta skaityti ir rašyti, tačiau grįžęs į mokyklą jis ne tik greitai pasivijo kitus, bet ir aplenkė. Netrukus jis buvo pasirengęs prisidėti prie Jacobo Marburge.

Dabar abiem broliams teko susidurti su dar didesne neteisybe: dauguma studentų iš pasiturinčių šeimų gaudavo stipendijas, o Grimmams teko patiems mokėti už mokslą ir gyventi labai kukliai. Iš tiesų Grimmai didelę savo gyvenimo dalį kovojo su socialiniu ignoravimu ir finansiniais nepritekliais. Bet dėl to jie tik dar uoliau stengėsi įrodyti savo vertę ir vėliau išgarsėjo ne tik moksliniais laimėjimais, bet ir aukšta morale.

Marburge Wilhelmui ir Jacobui didelę įtaką padarė jauno teisės istorijos profesoriaus Friedricho Carlo von Savigny paskaitos. Jis mokė į viską žiūrėti kritiniu istoriko žvilgsniu. Skelbė, kad teisė yra tautos dvasios išraiška, todėl gali būti suvokta tik stebint žmonių papročius ir kalbą. Taip pat pabrėžė filologinio teisės aspekto svarbą. Mokė kruopščių tyrimo metodų, kuriuos vėliau broliai panaudos rinkdami tautosaką. Ko gero, visa tai paskatino Jacobą ir Wilhelmą pasirinkti senosios literatūros ir folkloro studijas – „vokiečių senovės studijas“. Lankydamiesi pas savo mokytoją, Grimmai susipažino su jo svainiu Clemensu Brentanu. Kartu su juo ir Achimu von Arnimu leisdami romantinį dainų rinkinį Stebuklingasis berniuko ragas (1805–1808), išmoko tekstų rinkimo, tvarkymo ir redagavimo paslapčių ir netrukus patys ėmėsi rinkti tautosaką. Profesorius von Savigny leido broliams Grimmams naudotis savo biblioteka. Laikais, kada nemokamų viešųjų bibliotekų nebuvo, Grimmams tai atvėrė priėjimą prie knygų ir suteikė galimybę imtis tyrinėjimų.

1805 m. von Savigny išvyko į Paryžių atlikti mokslinių tyrimų nacionalinėje bibliotekoje ir netrukus pasikvietė Jacobą kaip asistentą. Dėl to Jacobui reikėjo mesti teisės studijas, o tai reiškė, kad jis dar ilgiau negalės paremti šeimos. Tačiau gavęs mamos ir tetos sutikimą jis išvyko į Paryžių. Tais pačiais metais motina su kitais vaikais iš Šteinau persikėlė į Kaselį. 1806 m. grįžęs į Vokietiją, Jacobas apsigyveno su mama. Jis, kaip šeimos galva, turėjo išlaikyti brolius ir seserį. Taigi įsidarbino Heseno karo kolegijoje Kaselyje sekretoriumi. Darbas buvo nuobodus, bet greta jo Jacobas galėjo domėtis vokiečių senovės studijomis. Wilhelmas tuo metu buvo bebaigiąs mokslus Marburge.

Šio laikotarpio Jacobo ir Wilhelmo laiškuose atsispindi didžiulis nerimas dėl šeimos gerovės. Išskyrus Ludwigą Emilį Grimmą (1790–1863), kuris vėliau tapo puikiu dailininku, kuriančiu iliustracijas ir savo brolių pasakoms, kitiems vaikams sunkiai sekėsi kabintis į gyvenimą. Nei Carlas Friedrichas (1787–1852), nei Ferdinandas Philippas (1788–1844) Grimmai nebuvo taip linkę į mokslus kaip vyriausieji broliai ir neturėjo tokio kūrybinio talento kaip Ludwigas. Carlas bandė imtis verslo, bet galiausiai jam teko dirbti kalbos mokytoju ir gyventi skurde. Ferdinandas Philippas su pertraukomis gyveno pas Jacobą ir Wilhelmą. Jis padėjo broliams rinkti tautosaką, pasirašęs slapyvardžiais išleido tris savo paties rinktines, tačiau, išbandęs įvairius leidybos darbus, vėliau mirė skurde. Sesers Charlotte’s Amalie (Lotte’s) Grimm (1793–1833) pagrindinė pareiga buvo pagelbėti mamai. Kai 1808 m. mama mirė, ji, būdama vos penkiolikos metų, turėjo išmokti rūpintis namais. Vėliau Lotte tvarkė brolių namų ūkį, o 1822 m. ištekėjo už artimo šeimos draugo Danielio Ludwigo Friedricho Hassenpflugo. Jis tapo įtakingu vokiečių politiku ir galiausiai susipyko su Jacobu ir Wilhelmu: broliams buvo nepriimtini konservatyvūs ir oportunistiniai jo, kaip valstybės veikėjo, veiksmai. Kol Ludwigas, Carlas, Ferdinandas ir Lotte buvo jaunesni, Jacobas juos auklėjo kaip griežtas tėvas. Net Wilhelmas laikė brolį Jacobą autoritetu ne tik šeimoje, bet ir mokslinėje veikloje.

Broliai Grimmai pradėjo sistemingai rinkti folklorą 1806–1810 m., kai mąstė apie tolesnę karjerą ir rūpinosi namų stabilumu. Rašytojas ir brolių draugas Brentanas paprašė brolių padėti surinkti pasakas rinkiniui, kurį ketino išleisti ateityje. Grimmai mielai sutiko ir, pasitelkę į pagalbą draugus ir pažįstamus, rinko pasakas iš senų knygų. Jacobas ir Wilhelmas nevaikščiojo po šalį rinkdami folklorą, kaip teigiama kai kuriuose šaltiniuose. Iš tiesų jiems talkino daugiau nei penkiasdešimt pateikėjų, kurie daugiausia buvo kilę iš išsilavinusių visuomenės sluoksnių.

Vis dėlto didelių politinių ir karinių neramumų laikotarpiu broliai Grimmai negalėjo visiškai atsidėti liaudies kūrybos tyrimams. 1806 m. Kaselį užėmė prancūzų kariuomenė, o po metų buvo įkurta Vestfalijos karalystė, valdoma Jérôme’o Bonaparte’o – jaunesniojo Napoleono brolio. Kaselis, Heseno miestas, tapo Vestfalijos karalystės rezidencija. Tais pačiais metais Jacobas atsisakė tarnybos Heseno karo kolegijoje. Prancūzams užkariavus Vokietijos žemes, Grimmams ypač parūpo išsaugoti savo istoriją ir kultūrą, o tai skatino juos dar labiau užsiimti moksline veikla.

Mirus Grimmų motinai, Jacobui, kad pagelbėtų šeimai, žūtbūt reikėjo rasti naują darbą. Kad ir kaip nemėgo prancūzų, tais pačiais metais jis tapo Jérôme’o Bonaparte’o dvaro karališkuoju bibliotekininku. Dabar jis galėjo paremti brolius ir seserį ir tęsti studijas. Jérôme’o bibliotekoje buvo apie 12 tūkst. knygų. Be karalių, vieninteliai galintys naudotis šia biblioteka buvo jos darbuotojai, taigi Grimmų moksliniams tyrimams tai labai pravertė. Deja, nesveika širdis neleido Wilhelmui atsidėti darbui, ir jis turėjo vykti gydytis į Halę, o vėliau – į Berlyną ir Veimarą. Elektros šokas buvo tik viena iš daugelio kankinančių gydomųjų procedūrų, kurias jam teko ištverti. Laisvu nuo gydymosi laiku jis pasinerdavo į senas knygas ieškodamas pasakų arba leisdavo laiką su draugais.

1809 m. Jacobas tapo Jérôme’o vyriausybės Valstybės tarybos auditoriumi. Į menus linkęs brolis Ludwigas pradėjo studijas Miuncheno dailės akademijoje, o Carlas ėmėsi verslo Hamburge. 1809–1813 m. Grimmų šeimos gyvenimas buvo palyginti stabilus ir ramus. Pirmuosius savo mokslinių tyrimų rezultatus ir pirmuosius darbus Jacobas ir Wilhelmas išleido kartu. 1811 m. Jacobas parašė Apie senąjį vokiečių meistergesangą, o Wilhelmas – Senovės danų herojines dainas, balades ir pasakas. 1812 m. broliai Grimmai išleido du seniausius vokiečių poezijos kūrinius – senąja vokiečių aukštaičių kalba parašytą Hildebrando giesmę ir Vesobruno maldą. Jau pirmaisiais darbais jie įrodė savo filologinį išprusimą. Žinoma, pagrindinis šio laikotarpio leidinys buvo pirmasis Vaikų ir namų pasakų (1812 m.) tomas su moksliniais komentarais, užimančiais beveik tiek pat vietos, kiek ir pačios pasakos. Nors pirmoji Vaikų ir namų pasakų knyga buvo parašyta orientuojantis į mokslinius tyrimus, ja susidomėjo ir šiaip skaitytojai.

Grimmų politinis mąstymas rėmėsi kultūrine ir politine vienove – romantine „tautos dvasios“ ir „kalbos dvasios“ koncepcija. Napoleono karai liūdino Jacobą ir Wilhelmą, puoselėjančius Vokietijos suvienijimo idėją. Nė vienas jų nenorėjo matyti daugybės savarankiškų kunigaikštysčių, kurias valdo tik savų interesų paisantys despotai. Broliai troško, kad tauta susivienytų savo papročių ir įstatymų pagrindu. Todėl jie labai džiaugėsi, kai Prancūzijos kariuomenė buvo įveikta ir prancūzai pasitraukė iš Kaselio. 1813 m. buvo atkurta Heseno kurfiurstystė. Jacobas, paskirtas Heseno taikos delegacijos nariu, tvarkė diplomatinius reikalus Paryžiuje ir Vienoje. Kaip delegacijos sekretorius jis dalyvavo ir Vienos kongrese.

Kol Jacobas keliavo kaip pasiuntinybės sekretorius, Wilhelmas 1814 m. tapo Kaselio bibliotekos sekretoriumi. Jis susitelkė į antrąjį Vaikų ir namų pasakų tomą, kuris pasirodė 1815 m.

Stojus taikai su Prancūzija, po Vienos kongreso namo grįžęs Jacobas smarkiai nusivylė pamatęs, kad atskirose Vokietijos žemėse valdovai vėl siekia savo siaurų asmeninių interesų, o platesnė Vokietijos suvienijimo idėja atmetama.

1816 m. Jacobas tapo Kaselio karališkosios bibliotekos bibliotekininku. Jis padėjo Wilhelmui redaguoti pirmąjį Vokiečių legendų tomą. Kitus trylika metų Grimmai gyveno ramybėje ir gerovėje. Bibliotekininko darbas neatėmė daug laiko ir nebuvo sunkus, tad jie galėjo imtis mokslinių tyrimų ir rengti publikacijas. Abu drauge parašė antrąjį Vokiečių legendų tomą (1818 m.), 1826 m. išėjo jų verstos Airių pasakos apie elfus, Jacobas parašė pirmąjį Vokiečių gramatikos tomą (1819 m.), išleido rinkinį Senieji vokiečių teisynai (1828 m.) ir t. t. Už mokslinius darbus, liaudies pasakų rinkimą ir skelbimą Marburgo universitetas Jacobui ir Wilhelmui Grimmams 1819 m. suteikė garbės daktaro vardus.

Sėkmingai klostėsi ne tik mokslo reikalai – įvyko pokyčių ir asmeniniame gyvenime. Kaip jau minėta, 1822 m. sesuo Lotte ištekėjo už būsimo Heseno ministro Hassenpflugo ir išsikraustė iš namų. Sesers išėjimas, regis, paskatino brolius pagalvoti ir apie savo pačių ateitį. Po kelerių metų visuomeniškasis brolis Wilhelmas vedė kaimynę ir šeimos draugę, Kaselio vaistininko dukterį Dorothe Wild, mažybiškai vadinamą Dortchen. Dabar jai teko rūpintis namais. Moteris pažinojo brolius jau daugiau nei dvidešimt metų ir buvo viena iš pasakotojų, pateikusių Grimmams daug istorijų. Anksčiau Dortchen negalėjo ištekėti, nes turėjo padėti išauginti savo jaunesniuosius brolius ir seseris. Sutikdama tekėti už Wilhelmo, ji žinojo, kad broliai niekada nenorės gyventi atskirai vienas nuo kito. Tapusi šeimos nare, Dortchen visiškai palaikė jų darbą ir gyvenimo būdą. Ji pasiaukojamai rūpinosi savo „abiem vyrais“, kaip švelniai ironizuodama kartais vadino brolius Grimmus. Wilhelmas ir Dortchen išaugino tris vaikus (kiti jų vaikai mirė). 1828 m. gimęs sūnus Hermanas vėliau tapo įžymiu XIX a. meno istoriku ir publicistu, 1830 m. pasaulį išvydo sūnus Rudolfas, o 1832 m. – duktė Augustė.

Turgaus gatvė Kaselyje, kurioje gyveno broliai Grimmai 1805–1814 m. Ludwigo Grimmo akvarelė. 1842 m.
Turgaus gatvė Kaselyje, kurioje gyveno broliai Grimmai 1805–1814 m. Ludwigo Grimmo akvarelė. 1842 m.

Jacobas visą gyvenimą liko viengungis, nes beveik neturėjo laiko nei visuomeniniam gyvenimui, nei bendravimui. Anot Hermano Grimmo, tai buvo geras, mylintis ir rūpestingas dėdė. Abu broliai labai daug dirbo. Nors Wilhelmas sukūrė šeimą ir mėgo kompaniją, darbui jis buvo atsidavęs ne mažiau kaip Jacobas. Grimmai primygtinai reikalavo namie laikytis tylos ir griežtos tvarkos, kad niekas netrukdytų jiems dirbti. Hermanas vėliau sakė, kad tyla buvo tikroji jo tėvo ir dėdės stichija, gaivalas. Dar vaikas gyvendamas Getingene, pro tėvo ir dėdės darbo kambarius jis pratipendavo pirštų galiukais. Iš vidaus sklisdavo vienintelis garsas – plunksnų skrebenimas. Atmintyje išliko toks vaizdas: palinkęs Jacobas rašo labai įtemptai ir greitai, o Wilhelmas – lėtai, pamąstydamas. Namų palanges puošė brolių mėgstamos vazoninės gėlės, o laiškus ir rankraščius prilaikė akmenys, jų parsinešti iš dažnų pasivaikščiojimų. Visur, kur tik būdavo atpažintas kaip Wilhelmo sūnus ar Jacobo sūnėnas, Hermanas būdavo sutinkamas maloniai ir draugiškai.

1829 m. mirė vyriausiasis bibliotekininkas, ir jo vieta liko laisva. Jacobas, kuris jau buvo išgarsėjęs savo mokslinėmis publikacijomis, tikėjosi būti paaukštintas. Tačiau dar kartą gyvenime susidūrė su neteisybe – neturėdamas reikiamų ryšių ir nebūdamas konservatyvių politinių pažiūrų, jis liko nepastebėtas. Reaguodami į tai, broliai Grimmai atsistatydino iš pareigų ir po metų išvyko iš Kaselio į Getingeną, kur abu buvo pakviesti dirbti universitete. Jacobas tapo bibliotekininku ir senosios vokiečių literatūros profesoriumi, Wilhelmas – iš pradžių bibliotekininku, po metų – ekstraordinariniu, o 1835 m. galiausiai – ir ordinariniu profesoriumi. Abu buvo talentingi dėstytojai ir parengė dirvą vokiečių literatūros studijoms, kurios tik neseniai buvo atsiradusios universitete. Greta dėstymo jie toliau rašė ir skelbė svarbius darbus: Jacobas parašė trečiąjį Vokiečių gramatikos tomą (1831 m.) ir studiją Vokietijos mitologija (1835 m.), tuo tarpu Wilhelmas parengė trečiąjį Vaikų ir namų pasakų leidimą.

Regis, brolių Grimmų gyvenimas buvo garantuotas, bet iš tiesų jų laukė permainos. Dėl represinio politinio klimato, kuris susiklostė po 1818 m., Vokietijos žemėse įsivyravo nerami politinė atmosfera. Daugėjo maištų ir valstiečių sukilimų. Jaunų intelektualų grupuotė „Jungdeutschland“ įvairiose Vokietijos kunigaikštystėse bandė vykdyti demokratines reformas. Grupuotės nariai, kaip ir valstiečiai, buvo persekiojami ir verčiami nutilti. Kai kurie pažangūs rašytojai, pavyzdžiui, Ludwigas Börne, Heinrichas Heine, Georgas Büchneris, rado prieglobstį tremtyje. Jacobas ir Wilhelmas, kuriems visuomet labai rūpėjo savo šalies ateitis, neliko abejingi politiniams konfliktams. Grimmai nebuvo ištikimi „Jungdeutschland“ judėjimo šalininkai, bet visada stengėsi sąžiningai vadovautis istoriškai susiformavusia teise ir atskiro žmogaus laisvės principais, tad ir dabar palaikė liberalius motyvus.

1837 m. naujasis Hanoverio karalius Ernstas Augustas II paskelbė 1833 m. konstituciją negaliojančia ir paleido luomų susirinkimą. Bandydamas Hanoverio karalystėje, į kurią įėjo ir Getingenas, atkurti absoliutizmą, jis pareiškė, jog kiekvienas valstybės tarnautojas turi prisiekti, kad jam tarnaus. Kadangi karalius formaliai buvo ir Getingeno universiteto rektorius, Grimmai buvo įpareigoti duoti ištikimybės priesaiką. Užuot tai padarę, jie, nepaisydami nei savo, nei šeimos interesų, prisidėjo prie kitų penkių Getingeno profesorių (vadinamoji Getingeno septyniukė) protesto ir ryžtingai pasisakė prieš neteisėtą Ernsto Augusto II veikseną. Už tai Jacobas ir Wilhelmas Grimmai iš karto buvo atleisti iš tarnybos ir turėjo tuoj pat palikti Hanoverio žemę. Jacobas grįžo į Kaselį. Po kelių mėnesių tą patį padarė ir Wilhelmas.

Brolių Grimmų finansinė padėtis ir vėl labai pasunkėjo. Jiems nebuvo leista dėstyti jokiame kitame universitete. Taigi broliai gyveno iš paramos, kurią teikė šimtai draugų ir šalininkų, palaikančių jų akademinės laisvės laikyseną. Kaip tik šiuo laikotarpiu Jacobas ir Wilhelmas sumanė pradėti rašyti Vokiečių žodyną, apimantį visą naujosios vokiečių aukštaičių kalbos leksiką nuo Lutherio iki Goethe’s, – vieną ambicingiausių XIX a. leksikografijos sumanymų. Nors pajamos iš šio projekto buvo numatytos skurdžios, jie tikėjosi prisidurti iš kitų leidybinių sumanymų.

Tuo laiku Bettina von Arnim, profesorius von Savigny ir kiti įtakingi draugai stengėsi įtikinti naująjį Prūsijos karalių Frydrichą Vilhelmą IV pasikviesti brolius į Berlyną. Galiausiai 1840 m. lapkritį Jacobas ir Wilhelmas gavo kvietimą dirbti ir atlikti mokslinius tyrimus Prūsijos mokslų akademijoje. Taigi 1841 m. kovą Grimmai persikėlė į Berlyną, kur toliau rašė žodyną ir dirbo kitus mokslinius darbus.

Grimmai stengėsi įtvirtinti universitetuose vokiečių literatūrą kaip studijų sritį. Jie dalyvavo politiniuose debatuose ir savo filologijos darbais, įnašu į kultūros, tautos istorijos išsaugojimą prisidėjo prie Vokietijos suvienijimo. Todėl neatsitiktinai Jacobas Grimmas 1848 m. tapo pirmojo vokiečių nacionalinio parlamento konstitucinio susirinkimo Frankfurto šv. Pauliaus bažnyčioje deputatu.

Brolių Grimmų viltys, kad bus įgyvendintos demokratinės reformos ir Vokietijos žemės susivienys, ėmė nykti, kai vienas po kito buvo priimti kompromisai su vokiečių monarchais. Kai tik revoliucinis judėjimas atslūgo, abu broliai pasitraukė iš aktyvios politinės veiklos. 1848 m. Jacobas atsisakė pedagoginio darbo. Tais pačiais metais jis išleido svarbią studiją Vokiečių kalbos istorija. Wilhelmas pedagoginės veiklos atsisakė 1852 m.

Likusį gyvenimą Jacobas ir Wilhelmas Grimmai daugiausia jėgų skyrė didžiajam Vokiečių žodynui, bet jiems pavyko jį parašyti tik iki F raidės – liko užduotis kitiems mokslininkams. Be žodyno, per savo gyvenimą jie parašė gausybę vertingų darbų: Jacobas išleido 21, Wilhelmas – 14, o abu kartu – 8 knygas. Be to, išleista 12 tomų jų esė, užrašų ir laiškų. Grimmai atidavė mokslinę duoklę folklorui, filologijai, istorijai, etnologijai, religijai, teisės mokslams, leksikografijai ir literatūros kritikai. Net ir rašydami atskirai, jie dalijosi mintimis ir viską aptardavo. Kai 1859 m. Wilhelmas mirė, Jacobas labai skaudžiai išgyveno šią netektį. Jis dar labiau atsiskyrė, tačiau darbų, kuriuos buvo pradėjęs kartu su broliu, nemetė. Be to, kuo labiau jis suprato, kad demokratinės reformos viltys Vokietijoje žlugo, tuo aiškiau išsakė reakcingų tendencijų šalyje kritiką. Jacobas Grimmas mirė 1863 m. Jacobas ir Wilhelmas Grimmai savo darbą laikė socialinių pastangų, ugdančių vokiečių teisingumo jausmą ir pasididžiavimą savo folkloru, dalimi.

 

Literatūra

Jack Zipes, „Once There Were Two Brothers Named Grimm“, When Dreams Came True: Classical Fairy Tales and Their Tradition, New York, London, 2007, p. 65–83.

Bernhardas Laueris, Broliai Grimai. Gyvenimas ir kūryba, Kaselis, Vilnius, 1999.

Donald R. Hettinga, The Brothers Grimm: Two Lives, One Legacy, New York, 2001.

The Family, interneto prieiga <http://www. grimm2013.nordhessen.de/en/the-family>.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2012 Nr. 4 (64)

 

Įžanginis

DVIDEŠIMTIES METŲ BENDRYSTĖ

Straipsniai

„PRINCAS IR ELGETA“ – KITOKIA MARKO TWAINO KNYGA

Mano vaikystės skaitymai

LAIPTELIAI VAIKYSTĖS VARNĖNAMS

Sukaktys

OSKARAS LUTSAS IR JO „PAVASARIS“
ŽILAGALVIS VAIKAS (120-osioms Kornejaus Čiukovskio  gimimo metinėms)

Atidžiu žvilgsniu

Psichologija nuotykių dėkle
Ar tikrai Miško vaikai gyveno ne mūsų planetoje?
Du šimtai tikro gyvenimo dienų
Kalėdų senelio biografija visai šeimai

Laiškai

LAIŠKAI

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai