LAIPTELIAI VAIKYSTĖS VARNĖNAMS

– Gimėte Lietuvos šiaurėje. Gal galėtumėte papasakoti apie savo tėvelius ir aplinką, kuri Jus supo?

– Skurdus ir, kaip dabar suprantu ar tik nujaučiu, nuožmus pokaris. Juk gimiau dar „prie Stalino“, nebuvo dar praėję nė dešimties metų po karo, partizanų epopėja dar tebebuvo ne vakarykštė, o ši diena, kad ir jos vakaras ar net jau apynakčiai. Nežinau, ką ir kiek vaikas tada supranta, bet jo atmintin nusėda daugybė nugirstų dalykų, vėliau būtinai iškilsiančių ar tiesioginiais, ar dažniausiai neatpažįstamais pavidalais.

Pradėsiu vis dėlto iš tolėliau, nuo senelių. Senelis Jonas Juknevičius, nors pavardė ir bajoriškai skamba, buvo Talačkonių dvaro kumečio vaikas. Pirmajai Lietuvos Respublikai kuriantis, išėjo savanoriu jos kariuomenėn, vėliau kaip savanoris kūrėjas gavo žemės hektarų Dagiliškio kaime, Svalios ir Upelio (kitaip nieks nevadino) santakoje. Vedė Veroniką Babickaitę – iš plačios karališkųjų valstiečių giminės. Savo vyresnėlę Bronytę, taigi vėliau mano mamą, leido Pasvalio gimnazijon.

Tuo jos mokslai ir baigėsi. Pasvalyje lemtingai sutiko tokį raudonmarškinį vyruką Vladą, regis, buvusį šaunų, gal net kiek dabitišką: nuotraukose matyti tuolaik madinga skliausčiu delnu įspausta juodvarnio plaukų sruoga. Pirmagimis buvau parvežtas, regis, Vilniaus gatvėn, bet greitai tėvai įsikūrė prie kitos santakos – Lėvens ir Svalios. Tarp dviejų santakų ir augau, bet daugiausia senelių vienkiemy. Tėvai dirbo įvairius valdiškus darbus, taigi buvo tarnautojai, tačiau tetei (taip vadindavome) kartais tekdavo prisiminti ir savo tikrąjį – batsiuvio – amatą, puikiai įvaldytą, pasididžiuotiną. Vieną tarpą sovietijoj smulkūs amatai buvo leidžiami, ir prisimenu iškabą prie mūsų namo, girdžiu, kaip ir vėl pažadina nenuilstamas batsiuvio plaktukas, regiu medinę vinutę, tetės lūpų suspaustą, sugaunu švelnų garsą, kai į kabantį diržą jis vis pabrūžuoja batsiuvio peilį. Manau, tetė siūdamas, taisydamas batus jausdavosi geriausiai, tiesiog savęs vertas.

Jonas Aistis yra sakęs, kad poezijos jis mokęsis iš savo tėvo kalvio. Galėčiau sakyti, kad mokiausi iš tėvo batsiuvio. Iš žemdirbių giminės, pagarbiai žiūrėjusios ir į mokslo, ir į nagingus žmones. Darbas juos puošė. Užeinam su Lazauskų Jonu, mano dėdienės (mūsiškai – dėdinos) Teklytės broliu, bet ne ką už mane tevyresniu, pas babutės brolį Praną, kalviavusį ir kitus darbus dirbusį. Paima pieštuką, tada kirvį ir kuo smailiausiai tuo kirviu pieštukėlį padrožia. Neprataria mums nieko, mūsų lyg nemato. Bet mes iki šiol įsikirtę: toks turi būt meistro įrankis! Taip turi būti padarytas darbas, tvirtai ir dailiai, iki galo, iki žvilgesio. Daug tokių ankstyvos patirties atvejų. Pamatinių. Susijusių vis daugiausia su kaimu, daugiausia su savo gimine. Vien ko vertas Jono Babicko, kito babutės brolio, stotas. Jis – Lietuvos Ūkininkas. Taip pats save vadino, taip žmonės jį vadino, tokį vardą buvo užsipelnęs: užsispyrė ir atsilaikė. Pažadėjo, kad kolchozan kojos nekels, – ir nekėlė, nė dienos nesileido išvaromas į jokius kolchozo darbus. Kolchozas pats pas jį ėjo – ratų, pakinktų, padargų, gyvo galo.

Ir aš visur pas tuos žmones, gimines ar kaimynus, pavaikščiodavau. Ar vėliau dviratuku arba dviračiu pavažinėdavau. Įkaitęs oras tik mirga virš plūktinių kelelių!.. Pažįstami varteliai, pažįstantys šunes, nerakinamos durys. Žolynai, įsakmūs pažliugusių pievų klyksmai, kad visi čia „gývi! gývi!“, kad visa čia gyva, sava. Begalinis gamtos, negudrių darbų ir – nepaisant nieko – saugaus žmoniškumo pasaulis. Bent jau vaikui. Bent jau prisimenančiam save vaiką taip atrodo.

– Kada pradėjote perprasti raides?

– Mokyklą – Pasvalio septynmetę, man besimokant virtusią aštuonmete, – pradėjau lankyti šešerių. Iki tol, o ir vėliau per atostogas, kaip sakyta, daugiausia gyvenau pas senelius Dagiliškio vienkiemy, irgi netoli Pasvalio. Būdamas penkerių su puse, kai gimė sesutė, mamai ligoninėn parašiau laišką ir nurodžiau sesutės vardą. Taigi jau valdžiau raštą, tad skaityti turėjau mokėti kur kas anksčiau.

– Ar pamenate, kas Jus taip anksti išmokė skaityti ir rašyti?

– Nepamenu. Seneliai, tėvai sakydavo, kad užteko raides parodyt. Rašyti pradėjau, aišku, nuo didžiųjų spausdintinių.

– Su kokiomis knygelėmis prasidėjo Jūsų kaip skaitytojo kelias?

– Pirmųjų vaikiškų knygelių su „kiškučiais lepeškučiais“, jei tokių ir buvo, nelabai beprisimenu, užtat prisimenu jautrias, nors ir nestipraus balso babutės dainų intonacijas. Regiu ir aptrintą, bet vis pagarbiai laikomą babutės maldaknygę. Visą esu suskaitęs 1943 m. „Valstiečio kalendorių“, dar ir cheminiu pieštuku senelio prirašinėtą. Jį išsaugojau. O menama vaikystės biblioteka taip ir liko neįmanoma atkurti nė atmintyje, juolab kad ta mano atmintis – smarkiai korėta. Joje ne knygų autoriai, ne pavadinimai, net ne vaizdai ar idėjos, o tik blyksniai, impulsai, neaiškių vaizdinių tyvuliai. Vis dėlto… taip, „vaikų literatūros patirtis veikia mūsų likimus“ (Jeanas Claude’as Carrière’as).

– Kaip skaitymas tapo Jūsų gyvenimo dalimi?

– Nejučia. Priklausomybę nuo skaitymo, nepagydomą jo alkį, ko gera, būsiu įsitaisęs dar vaikystėje, paauglystėje. Iš dalies toks (panašus į to paties Jeano Claude’o Carrière’o pastebėtą žmogų, ištisomis dienomis įsikuriantį metro stotelėje lyg darbo kabinete – skaityti šiaip jau niekuo neypatingų knygų) tebesu ir dabar, skirtumas gal tik tas, kad vaikystės skaitymas buvo daug intensyvesnis, šiandien pasakyčiau – aistringesnis. Su knyga (ir su dviračiu) beveik niekad nesiskirdavau. Ji vis būdavo po ranka. Ar po antklode. Ar po klasės suolo dangčiu, tokiu su vyriais, atlenkiamu.

– Kokia literatūra ėmė dominti paaugus?

– Aštuonmetėje iš klasės draugų buvau net gavęs bene vienintelę savo pravardę – Romantikas. Vaikų liaudies etimologija taip gebėjo įvardyti žmogų, visur kur ryjantį romanus. Nors nemanau, kad ten būta romanų. Gal vieno kito. Veikiausiai tik šiaip ne visai pagal mano metus storų knygų iš to paties daugybės pasaulio vaikų katalogo: Verne’as, Defoe, Cooperis, Londonas, Mayne Reidas ir kiti – apie geografines keliones, atradimus, nuotykius, indėnus. Jos vedė į gamtą – tolimą, bet ir labai artimą, atpažįstamą ar sufantazuotą kasdienos pasaulyje. Vaiko vaizduotė visus knygų įvykius ir vietas įkurdina čia, tavo pažįstamoje aplinkoje, jie tampa natūraliais tos tavo aplinkos plėtiniais. Čia, savo lopinėly, galėjai pasijusti išdidus čiabuvis: čia tavo būvama, čia – su knyga – svaigiai išgyvenama pasaulio platybė. Kad ir lietuviai narsūs tos platybės vyrai, rodė namų etažerėj Pasvalyje gražiausiai stovėjusi stora raudona knyga su dviem lakūnais viršelyje; kad Lietuva slėpininga šalis, pilna dalykų, kuriuos tik reikia mokėti įžvelgt ir iškelti, – Petras Tarasenka. Lietuva ir indėnai… Atrodė tiesiog būtina pasistatyti savo vigvamą, pasidirbti lanką ir strėlių, pasisiūti mokasinus. Stebėti pėdas ir skrydžius, atpažinti paukščių balsus, tiesiog gyventi viskam, kas gyva, palankų gyvenimą. Gal tas gamtos artumo, savumo poreikis ir buvo impulsas, kad greitai radosi ir knygų apie paukščius ar kitus gyvūnus, pažintinių, o vėliau ir mokslinių. Galiausiai šitaip prieita prie Tado Ivanausko knygų, jo Lietuvos paukščių tritomis, beveik mano bendraamžis, kažkaip sugebėtas įsigyti, aukštesniosiose klasėse tapo kone kasdiene mano maldaknyge ir jau brandesnės praktikos vadovu.

– Galbūt turite vietą, kuri Jums itin siejasi su vaikyste?

– Iki šiol dažnai pasivaidena tėčio (sakydavom – tetės) sodinta raudonlapė obelis, vedusi obuolius – irgi raudonus ir raudonsėklius. Augo ji Pasvalyje prie malkinės, taip pat tetės sukaltos. Lygumų vaikas, įsiropštęs ton obelin ar užsikoręs ant įkaitusiu ruberoidu tvoskiančio malkinės stogo, galėjai tarti, jog po kojomis tau – visas pasaulis. Prie malkinės vasaromis praleisdavau daug laiko – skaitydamas, svajodamas, planuodamas, kartais pameistraudamas. Graudžiai prisimenu tokį naivaus vaiko gerumo protrūkį: iš aliuminio vielos, rastos tetės podėly malkinės palubėj, išlanksčiau tokius lyg laiptelius ir prikarsčiau jų tą obelį – kad varnėnams būt patogu lipinėti po visą lają ir dar prie inkilo prisigauti.

Svarbus Pasvalio parkas: „į aukštas egles ten prieš naktį sulipdavom laukti pulkų varnėnų“, kol šie išskėstas rankas tirštai aptūpdavo. Parke – keršulių, strazdų giesmininkų lizdai, kartą ir liepsnelių. Tolėliau už parko – Šlamų beržynėlis, vėl inkilai, lizdai; įsidėmėtas nuotykis su lizdą ginančiu strazdu giesmininku: „prisimink… ką beveiksi dabar prisiminęs / ką tu prieisi prie svetimo vaiko, toks griozdas / nuviliojo keršulis, raišu prisimetęs, ir aptriedė strazdas / giesmininkas Šilutės mėlynėm“ („turdus ericetorum!“). Šilutė čia – tas pats Šlamų beržynėlis. Negirdėjau žmonių taip sakant, bet vėliau kažkur išskaičiau, kad vadinta ir taip, patiko.

Bet pirmiausia čia būtų prisimintina senelių sodyba. Dagiliškis, vienkiemių kaimas. Darbai, talkos, giminių ir kaimynų suėjimai, dainos ir šnekos.

– Atrodo, knygos turėjo Jums teikti ne tik skaitymo malonumą, bet ir praktinę naudą – minėjote Lietuvos paukščių tritomį, su kuriuo, kaip supratau, nesiskyrėte…

– Knygos pažindino su gamta, gamta – su knygomis. Ir tos, ir ta kurstė abipusę smalsą. Net neaišku, kas stipriau. Tetė kartais mane kiek pašiepdavo, neva aš tesantis „knyginis gamtininkas“, ir iš dalies jis buvo teisus. Bet tik iš dalies. Lygiai teisingai būtų galėjęs tarti ir kaip nors priešingai, pavadinti kokiu „gamtiniu knygininku“ (dabar gražiau skambėtų – „knygiumi“).

– Kada supratote, kad norite ir pats ką nors sukurti? Ar būta knygos įkvėpėjos?

– Nebent tas pats Ivanauskas ir panašūs. Šiaip konkrečių įkvėpėjų, regis, nebūta. Būta vienatvės, anaiptol neslegiančios, būta ankstyvo savarankiškumo. Tik per plauką netapau biologu, ornitologu: savarankiškai rimtai buvau pasirengęs stojamajam biologijos egzaminui, sąmoningai lankiau fizikos ir chemijos būrelius, net fotografuoti išmokau, nes fotoaparatą įsivaizdavau kaip kasdienį ornitologo įrankį. Eilėraščių ar ko kita nerašiau. Vis dėlto vienas galingas povandeninis postūmis bus buvęs: lituanistė Aldona Datkūnienė patarė man rašyti dienoraštį. Tokį tikrą, pačiam sau. Įjunkau į jį. Ar veikiau į patį rašymą. Įkliuvau dar vienon priklausomybėn.

– Kas Jus, suaugusiųjų poetą, paskatino atsigręžti ir į vaikų poezijos lankas?

– Pirmiausia, matyt, savi vaikai. Kaip tik pirmagimiui būnant to, anot Kornejaus Čiukovskio, genialaus amžiaus, pateko į rankas įstabioji šio rašytojo knyga Nuo dvejų iki penkerių. Po truputį ėmėm užsirašinėti ką nuklausę, kaip be galo dinamiška, kuo intensyviausiai bręstanti vaiko sąmonė įsavina pasaulį pati jį sau kurdama, pati jį sau „daineliuodama“. Ta vaikų kūryba, tas jos fiksavimas ir paties sielą skaidrino, žadino. Šiek tiek eilėraščių vaikams „Geny“ tada ir vėlėliau spausdino Martynas Vainilaitis, „Žvaigždutėje“ – Vaidotas Daunys, „Lietuvos pionieriuje“ – Vytautas V. Landsbergis. Kartais kokiu net pasidžiaugdami. Taip ir radosi pirmosios knygos – Uosio kuosos ir Išeinančios pušys. Šią „Vyturys“ dar spėjo išleisti prieš pat subyrėdamas, 1992-aisiais. Tiesa, iš gražių norų teišėjo ne knyga, o šleivas knygos šešėlis: prasčiausios medžiagos ir visiškas spaudos brokas sugadino puikią knygos dailininko Romo Oranto grafiką. Uosio kuosos, tai pačiai leidyklai įteiktos dar anksčiau nei Išeinančios pušys ir rengtos spausdinti, grįžo autoriui: leidykla išnyko. Buvo sunkios dienos ir Lietuvai, ir jos literatūros leidybai, sklaidai, tad kokio atgarsio apie Išeinančias pušis neprisimenu. Vėliau Uosio kuosas įteikiau „Vagai“. Buvo entuziastingai sutiktas pasiūlymas, kad knygą iliustruotų Kintų vaikų dailės mokyklos mokinių piešiniai (pamačiau juos toj mokykloj per vieną „Poezijos pavasarį“), bene 1999-aisiais Vilniaus knygų mugėj net parengta būsimos knygos iliustracijų paroda, atvažiavo ir pačių autorių būrys… Deja, čia leidyklos entuziazmas ir išblėso: apsiskaičiuota, kad… per brangu. Buvo baisiai skaudu, pirmiausia dėl Kintų vaikų. Apėmė visiško nereikalingumo jausmas, tad rankraštis leidykloj taip ir gulėjo, kol pagaliau jį aptiko redaktorė Onutė Gudžiūnienė. Pasiūlė išleisti. Gražiai per vasarą ją iliustravo Taida Balčiūnaitė. Tiesa, dėl tam tikro nesusikalbėjimo (buvom taręsi, kad dirbsim kartu, kad šitaip dirbant knyga kis, bus naujinama) negalėjau nieko pakeisti, knyga išėjo tokia, kokia sudėta prieš gerus du dešimtmečius. Gaila. Eilėraščių vaikams ar tokių, kuriuos galėtų skaityti vaikai nuo, tarkim, penkerių iki šimtas penkerių (Kuosos Kro gyvenimą ir atvirkščiai viename knygyne mačiau padėtą šiaip poezijos skyriuje, ne vaikų), vis dėlto netyčia parašydavau, tad kai Onutė Gudžiūnienė, jau perėjusi dirbti „Versus aureus“ leidyklon, vėl pasiūlė išleisti knygą, sutikau jos nė neturėdamas. Tai va tokie skatinimai ir „skatinimai“.

– Tačiau Uosio kuosos, kad ir taip nelengvai, į Jūsų bibliografiją „atskrido“ iš meilės gamtai?

– Taip, paukščiai many. Visokiausi. Bet gal pirmiausia tie, kurie šalia mūsų: ir žvirbliai, ir net prie žmogaus prisiplakę kadaisiniai uoliniai karveliai, virtę naminiais, balandžiais. (Šiemet senelių sodyboj (gyvena ten kiti žmonės), kūtės pastogėj, dar aptikau jaudinamai keistą kaime daiktą – senelio sukaltą lovelį tiems karveliams perėti, per kokį pusšimtį metų jau visai sutriušusį, veikiau jo liekanas.) Ir gandrai, ir beišnykstančios pempės (nors šios vasaros pabaigoj Aukštaitijoj po kažin kiek metų vėl pamačiau jų pulkelius). Ir, aišku, visi protingieji varniniai: kuosos, kovarniai, varnos, šarkos, krankliai (taigi varnai, juodvarniai), pastaru laiku vis mažiau žmonių bevengiantys. Man (kaip ir mano mylimam Henrikui Algiui Čigriejui) savi lieka paprasti gyviai. Gal užtat ir kitiems – vaikams – magėjo parodyt, kokie jie nepaprasti. Kad ir kuosos. Uosio kuosomis, pasirodo, jau artėjau prie kuosos Kro, prie personažo.

– Tarptautinės vaikų knygos dienos šventėje Jūsų knyga Kuosos Kro gyvenimas ir atvirkščiai pelnė Geriausios metų vaikų poezijos knygos premiją. Gal papasakotumėte, kaip šis personažas pas Jus atplasnojo?

– Kaip sakiau, kuosos apie mane jau sukosi, o štai, gavęs progą parašyti knygą, o ne sudėti jau parašytų eilėraščių rinkinį, sumojau, kad jo vienovei reikia veikėjo, personažo. Vardą gavo iš kiek panašaus varninio paukščio, tad irgi grakštaus giminaičio, mano regėto Šri Lankoj, – Kro. Žinau, kniaukei kuosiukei toks vardas per griežtas, net savo augintinį kranklį Ivanauskas buvo pavadinęs švelniau, Krumka, bet Kro man tiko: labai nenorėjau, kad knyga būtų salsva. Džiaugiuosi, kad mudviem su beveik nuolatine kūrybos partnere knygos dailininke Sigute Chlebinskaite memlenamojo „vaikiško“ salsvumo bus pavykę išvengti: knyga nuteikia rimtam žaidimui, skaidriam vaizdų, formų (tangrama), žodžių, fantazijos žaismui. Ar – vietomis – nebūtinai smagiam įsimąstymui. Beje, Sigutė Vilniaus knygų mugėj už Kuosos Kro gyvenimo ir atvirkščiai grožį taip pat apdovanota. Buvom ketinę sukurti visą tokių tangraminių knygų ciklą, bet – daugiadarbiai – įklimpom kiekvienas į savo reikalus, o veiksmingesnis dėmesys, konkretus paakinimas iš šalies Lietuvoje vis dar retenybė. Ne, ne „vis dar“: nuskambėtų pernelyg viltingai.

– Kas Jūsų vaikiškų knygų kritikai? Ar sulaukiate mažųjų skaitytojų arba jų tėvelių reakcijos?

– Šiaip jau kritiko darbas yra profesija ir pašaukimas, deja, tokių pašauktųjų, juolab išrinktųjų, kurie rašytų apie vaikų literatūrą, o dar poeziją, teturim ant vienos rankos pirštų. Bet čia ir taip žinomi, akis badantys dalykai. Nepamenu, kad kas nors būtų prisiminęs Uosio kuosas. Gal ir gerai. Tiesa, kai kurie jų eilėraščiai pasklido po mokyklų vadovėlius ar kitas mokymo(-si) priemones, kai kurie ir balsu įskaityti.

Tikriausius žodžius apie Kuosos Kro gyvenimą ir atvirkščiai perskaičiau „Nemune“ (2011, gegužės 5–11), rašė Andrius Jakučiūnas. Tarptautinei vaikų knygos dienai skirtą numerį šiemet išleido „Literatūra ir menas“, ten „mūsų kuosytė“ (kaip tartų Sigutė Chlebinskaitė) irgi aptariama. Neringos Mikalauskienės. Kai kur – siauriau ar plačiau („Rubinaityje“) – taip pat paminėta. Gal ko ir nežinau.

Užtat jaučiau džiugų vaikų supratimą, nuoširdų mamyčių ir tėvelių susidomėjimą pernai per knygos pristatymą Vilniaus knygų mugės Vaikų scenoje, juolab kad ten kuosą Kro gražiai vaidino Stalo teatro aktorė Saulė Degutytė, o eilėraščius, kompozitoriaus Algirdo Klovos paverstus „Kuosos Kro dainų“ ciklu, smagiai išdainavo Balio Dvariono muzikos mokyklos choro „Viva voce“ solisčių grupė. Sigutės Chlebinskaitės kūrybinė studija „Tu gali sukurti knygą“ kuosos Kro tangramas puikiai „įdarbino“ ir knygų mugėje, ir kitur. Labai man jaukus ir gyvas pasirodė susitikimas su vaikais (ir tėveliais) šioje studijoje Druskininkų miesto muziejuj per pernykštį „Poetinį Druskininkų rudenį“: kartu skaitėm, kalbėjomės apie rimtuosius vaikiškus nevaikiškus reikalus. Žinoma, retkarčiais sulauki ir netikėto žodžio, ir, tarkim, netikėto autografo prašytojo: mes, pernelyg santūrūs lietuviai, bent šitaip kartais knygai parodom prielankumą.

– Ko norėtumėte palinkėti visiems mažiems ir dideliems skaitytojams?

– Lavintis ir skaityti, skaityti ir lavėti. Kad tokia būtų laimė.

– Ačiū už atsakymus.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2012 Nr. 4 (64)