Kalėdų senelio biografija visai šeimai
Žiūrėdami į subtilų Marko Leino knygos Kalėdų istorija* viršelį ir pastebėję leidyklos „Nieko rimto“ logotipą, truputį sutrinkame. Bene pirmoji šios leidyklos knyga – neiliustruota?.. Tradicinis ir labai patogus romano formatas, didelė apimtis – taip pat ne visai būdinga šiai leidyklai. Bet vis dėlto turbūt tai knyga vaikams, nes juk ją išleido vienintelė aiškią specializaciją turinti Lietuvos leidykla?.. Deja, nebūkime tuo tikri.
Knygos pavadinimas trumpas, konkretus, tačiau… su paslaptimi. (Bet juk viskam, kas susiję su Kalėdomis, ir dera būti paslaptingam!) O paslaptis ta, kad iš pavadinimo negalime atspėti knygos turinio. Na, autoriaus pavardė atmes mintį, kad tai pasakojimas apie senuosius lietuvių papročius – saulėgrįžos, žiemos tamsybių nugalėjimo šventę. O gal skaitysime biblinės Kristaus gimimo istorijos interpretaciją? Irgi ne. Jeigu turėsime laiko knygyne žvilgtelti į ketvirtąjį viršelio puslapį, pastebėsime Mikalojaus ir Kalėdų Senelio vardus ir jau būsime beveik tikri, kad tai pasakojimas apie Šventąjį Mikalojų (kai kuriose tautose, taip pat ir suomių, vartojamas graikiškas vardo variantas – Nikolajus) – Kalėdų Senelio prototipą. Bet ir tai nebus visiška tiesa. Nors knyga – tikrai apie Kalėdų Senelį. Tačiau joje autorius, kad ir naudodamasis įvairiais šaltiniais, pateikia savitą šios kiekvieno vaiko širdžiai brangios būtybės istoriją, paaiškina dabar jau visuotinai nusistovėjusius šio paveikslo atributus.
Kadangi recenzijoje dar ne sykį pavartosime autoriaus sąvoką, iš karto reikia pranešti, kad knygos sumanymas gimė ne vieno žmogaus galvoje. Paskutiniame puslapyje dėkojama daugeliui artimųjų, įkvėpusių siužeto idėją, prisipažįstama, kad remtasi amerikietės Amelios Catherinos Houghton knyga apie Santa Klausą. Šis Kalėdų Senelio vardas būdingas amerikiečiams, o Jungtinėje Karalystėje įprastesnis Christmas Father. Suomijoje Kalėdų Senelio vardas – Joulupukis, o tai pažodžiui reiškia „Kalėdų ožys“ (panašiai ir Švedijoje) ir rodo etnografinę šio vardo kilmę. Įdomu, kad aptariamos knygos viduryje herojus pasivadina Oulu Pukiu, samiškos kilmės vardu. Ir itin svarbu pasakyti, kad knygoje pasakojama istorija pirmiausia atsirado kaip kino scenarijus. 2007 m. režisierius Juha Wuolijoki sukūrė to paties pavadinimo filmą. Ir… prisidėjo prie scenarijaus taisymo.
Atrodo, ne patys suomiai susigalvojo, kad Kalėdų Senelis gyvena Suomijos Laplandijoje. Tačiau šiuomet tai jau beveik aksioma. Ir į Vilnių Kalėdų Senelis atvyksta iš ten, o ne vienas laimingasis iš Lietuvos jau bus aplankęs įspūdingą jo buveinę Rovaniemyje ir galbūt glėbesčiavęsis su juo per patį vidurvasarį… Anot knygos siužeto, po tragiškos abiejų tėvų ir sesutės žūties būsimas Kalėdų Senelis užaugo skurdžiame Korvajokio žvejų kaimelyje. Nelaimė nutiko žiemą, likus porai dienų iki Kalėdų ir iki sesutės Ados gimtadienio. (Mikalojus jai tą vakarą iš medžio pliauskos drožinėjo dovanėlę.) Sesutės kūno, skirtingai nei tėvų, niekas nerado. Užtat Mikalojus (taip, tada jis buvo tik penkiametis berniukas Mikalojus Pukis) visą gyvenimą tiki, kad ji liko jūroje ir pavirto undinėle. Ir kasmet Kalėdų proga įmeta jai į jūrą dovanėlę. Nepaprasta meilė sesutei tikrai gražiai paveiks jaunųjų skaitytojų jausmus.
Mikalojaus įprotis drožinėti dovanėles dar labiau sustiprėjo metus praleidus neturtingoje Haneso ir Kristinos šeimoje. Trejų metų jų sūnelis Emilis Mikalojui tapo kone broliu, ypač po to, kai išgelbėjo Emiliui gyvybę. Mikalojus į kaimą atsineša netekties skausmą, atsisako gyventi su visais ir įsikuria priepirtyje. „Tai mano naujieji namai, – sušnibždėjo jis. – Turėsiu prie jų priprasti. Kiūtosiu tyliai ir būsiu nematomas, kad niekam netrukdyčiau. Ir kad prie nieko neprisiriščiau. Antros tokios netekties nepakelčiau“ (p. 56). Neatidėliodami pasakykime, kad šie penkiamečio samprotavimai, kaip ir dar ne vienas knygos epizodas, rodo, kad psichologinė paveikslo tiesa yra pažeidžiama. Neįtikinamas ir šešiamečio Mikalojaus žygdarbis: suvokęs, kad Emilis galėjo atsidurti prie jūros, ten, kur esą dingusi Ada, jis didvyriškai neria po ledu, profesionaliai nurodinėja Emiliui, kaip elgtis, ir išgelbsti skęstantįjį.
Pateiktoje citatoje blyksteli ir tolesnio siužeto strategija – vaizduoti vienišiaus, atsiskyrėlio gyvenimą. Gyvenimą žmogaus, neišsigydžiusio širdies žaizdos. Mikalojus vengia žmonių ir tapęs brandžiu vyru. Iš dalies tokią jo laikyseną motyvuoja altruizmas – jis nenori, kad vaikai sužinotų, kas palieka dovanėles, randamas Kalėdų rytą ant slenksčio. Kaip jau pradėjome sakyti, tos dovanėlės drožinėjamos kaip padėka šeimoms, kurios pasikeisdamos jį priglobia ir maitina nuo vienų Kalėdų iki kitų. „Kaskart persikeldamas į naujus namus, Mikalojus apdovanodavo paskutiniosios šeimos ir visų ankstesniųjų šeimų vaikus savo padarytomis dovanėlėmis. Kaip ir buvo žadėjęs Emiliui su Helena“ (p. 82). Ilgainiui tai tampa nebe įpročiu, o įsitikinimu. Itin reikšmingas siužeto posūkis – kai trylikametį Mikalojų į savo namus išsiveža kaimelyje porąsyk per metus pasirodantis, vaikus itin bauginantis prekeiva Izaokas. Tai talentingas stalius, gaminantis baldus. Jis pastebi, kad Mikalojus gabus drožinėti, ir nusprendžia įsitaisyti sau pameistrį. Izaokas uždraudžia Mikalojui drožinėti žaislus, liepia vadintis Stungiu, taip norėdamas atriboti vaikiną nuo praeities. Bet Mikalojus vis tiek slapta naktimis leidžiasi į įspūdingą, po grindimis įrengtą Izaoko dirbtuvę… Žinoma, paslaptis išaiškėja. Įvyksta Izaoko ir Mikalojaus pokalbis, juodu suartėja, prasideda tėvo ir sūnaus santykių etapas. Sužinome, jog Izaokas yra rūstus dėl to, kad netekęs žmonos užsisklendė savyje, tapo svetimas sūnui, šis pabėgo į jūrą ir žuvo. Užtat dabar kiekvienas sutiktas vaikas Izaokui kelia pagiežą. Literatūriniu požiūriu – labai stereotipinė paveikslo motyvacija. Bet Kalėdų fone turbūt ir stereotipai turi galios.
Su Izaoku Mikalojus „gyveno tarsi už laiko ribų“, jis tapo brandžiu vyru, tuo metu jo bendraamžiai, tarp jų ir Emilis, ėmė kurti šeimas. Izaokas paseno ir mirė – Mikalojus patyrė dar vieną netektį, apsileido, tapo atgrasios išvaizdos atsiskyrėliu. Prisikėlęs iš liūdesio nusprendė vadintis tik antruoju vardu Oula, Oula Pukiu, kad niekas jo nesietų su dovanas dalijančiuoju, kad tai taptų dar didesne paslaptimi. Mikalojaus pasirinktą gyvenseną atskleidžia jo ginčas su Emiliu, dabar jau suaugusiu vaikystės draugu, savo dukrelę pavadinusiu Ados vardu. „Mikalojau, metuose, be Kalėdų, yra dar trys šimtai šešiasdešimt keturios dienos. Tu susiejai savo gyvenimą tik su Kalėdomis ir dovanomis. […] Bet gyvenime turi būti šis tas daugiau nei Kalėdos, kitaip tai nebus tikras gyvenimas“ (p. 188), – įtikinėja Emilis. „Aš galvoju apie Kalėdas kiekvieną dieną, taip aš dariau nuo pat vaikystės […]. Nuo tos dienos, kai praradau šeimą. Nuo to laiko Kalėdos man yra viskas. Noriu aš ar nenoriu“ (p. 188), – atsako jam Mikalojus.
Knygoje įspūdingai sudramatinta vaiko tikėjimo Kalėdų Seneliu tema. Emilis savo dukrelei Adai pasako, kad dovanas nešioja Mikalojus, pats Mikalojus tai paneigia. Tėvas vaiko akyse tampa melagiu, žlugusi iliuzija vaikui labai skausminga. Ada, palikusi raštelį, dingsta iš namų. „Grįšiu, kai sužinosiu, kas atneša kalėdines dovanas“ (p. 177), – rašoma tame raštelyje. Nestabčiokim svarstydami, kaip penkiametė mergaitė išmoko rašyti, mat tolesnės scenos labai įspūdingos. Kaimo vyrai su deglais rankose išeina naktį per pūgą ieškoti Ados… Emilis nuslysta nuo skardžio ir laikosi įsikibęs į pušies šaknį, Mikalojus jį, dabar jau sunkų storulį, sukaupęs visas jėgas, ištempia ant uolos krašto. Antrą kartą išgelbsti Emiliui gyvybę. (Tikrai nesunku skaitant savo vaizduotėje sukti kino filmą…) O Adą Mikalojus aptinka savo namuose – išsiaiškinusią paslaptį, aptikusią rogėse Kalėdų Senelio kostiumą ir kepurę. Mikalojus priverstas Adai perduoti ne tik savo paslaptį, bet ir svajonę – „…kad mano pradėta tradicija būtų tęsiama ir tuomet, kai manęs nebebus“ (p. 195). Paskutinę dovanėlę, sutelkęs visas jėgas, senutis Mikalojus išdrožia Ados sūneliui Mikalojui…
Didysis Leino knygos paradoksas tas, kad jo Kalėdų istorija yra iš esmės realistinė, o ne pasakinė istorija. Tik pačioje pabaigoje atsiranda tam tikrų vizijų – varpelių skambesys padangėje, neįprasta šviesos juosta, šalia Ados ir mažojo Mikalojaus staiga atsiradusios rogutės. Bet gal tai irgi ne stebukliniai, o poetiniai vaizdai. Iš esmės Kalėdų Senelio istorija yra gana subtili dvasios traumą patyrusio, vienišiaus likimą pasirinkusio tauraus žmogaus istorija. Įsitikinusio, „kad svarbiau yra duoti, nei gauti“ (p. 200).
Žinoma, į šią knygą galima žiūrėti ir kaip į pasaką, aiškinančią vaikams, iš kur atsiranda Kalėdų dovanos. Juolab kad ją įrėmina realistinis vasariškas vaizdas, ir pateikta ji kaip senelio pasakojimas dviem berniukams. Rašytojas nepamiršta paaiškinti ir Kalėdų Senelio atributų kilmės. Pirmąsias rogutes visų kaimo vaikų vardu jam, išvykstančiam su Izaoku, padovanojo Emilis. Beje, jos gautos iš elnių augintojo Hilio. Vėliau iš jau pasenusio Hilio Mikalojus įsigyja elnius, kuriuos lengviau valdyti užsidėjus raudoną kepurę. Štai kodėl Kalėdų Senelio kepurė ir apsiaustas raudoni! O varpeliai ant elnių kaklų – mažosios draugės, Emilio dukrelės Ados, dovana.
Skaitant šią knygą kurį laiką trikdė negebėjimas apčiuopti, kam ji skirta. Bet netrukus nušvito – juk ji visai šeimai! Ketvirtokas ar penktokas, jau gebantis įveikti pustrečio šimto puslapių knygą, drąsiai gali imtis Kalėdų istorijos. Bet ir akių šviesą išsaugojusi močiutė neliks abejinga žmogiškajam Kalėdų Senelio likimui. Knyga paprasta, jauki, taurinanti. Juk tokie ir turi būti, tokie ir būna mūsų santykiai, mūsų jausena per Kalėdas. Skaitydamas pasijunti, tarsi su visa šeima būtum susėdęs prie ekrano… Ar tai reiškia, kad kinas paveikesnis byloti visai šeimai negu literatūra?
___________________________
* LEINO, Marko. Kalėdų istorija / iš suomių k. vertė Viltarė Urbaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2012. – 248 p. ISBN978609-441-088-8
Žurnalas „Rubinaitis“, 2012 Nr. 4 (64)
