ŽILAGALVIS VAIKAS (120-osioms Kornejaus Čiukovskio  gimimo metinėms)

 

Kartą Kornejaus Čiukovskio duktė Lidija Čiukovskaja, taip pat žinoma rašytoja, disidentė, žmogaus teisių gynėja, pateko į ligoninę ir ten parašė savo žymiajam tėvui tokį laišką: „Apie tave teiraujasi absoliučiai visi – gydytojai, seselės, slaugės; visos mano analizių procedūros neapsieina be klausimų apie tave: ima kraują iš piršto – klausia apie tave, ima iš venos (kita seselė) – apie tave, tiria akis – apie tave, skaičiuoja pulsą – vėl apie tave. Pranešu tai su pasididžiavimu, nes klausinėja širdingai, pagarbiai, su šiluma ir šypsenomis, kaip kad apie savą žmogų. Ir kaip apie kažką, kas juos daro laimingus ir linksmus.

Manau, taip yra dėl to, kad jie patys tave pamilo, niekas jų nevertė. Patys atrado ir pamilo. Ir dar: galvodami apie tave, jie tuo pat metu galvoja apie savo vaikus.“1

Čiukovskio vardas neatsiejamas nuo vaikų literatūros ir net vaikų literatūros užgožtas. Štai kaip tai autobiografijoje Apie save, parašytoje 1964 m., apibūdino pats autorius: „Visus kitus mano kūrinius taip užgožia pasakaitės vaikams, kad, daugelio skaitytojų įsivaizdavimu, aš, be Baltprausio ir Musės vilko pusės, išvis nieko nesu neparašęs.“2 O rašė jis daug, buvo vertėjas, vertimo teoretikas, žurnalistas, literatūros kritikas ir tyrėjas, dirbo iki pat paskutiniosios ir paliko nemenką kūrybinį palikimą – jo anūkės Jelenos Čiukovskajos parengtus Kornejaus Čiukovskio Raštus sudaro penkiolika tomų… Bet pradėkime nuo pradžių.

Gimė Nikolajus Korneičiukovas (būsimasis Kornejus Čiukovskis) 1882 m. kovo 31 d. Sankt Peterburge. Buvo antras nesantuokinis Emanuilo Levensono, kurio namuose jo motina Jekaterina Korneičiukova dirbo tarnaite, vaikas. Netrukus po sūnaus gimimo tėvas vedė moterį iš savo aplinkos. Motina buvo priversta palikti Sankt Peterburgą ir su dviem vaikais – Nikolajumi ir vyresnėle Marusia – apsigyveno Odesoje. Ten Nikolajus lankė gimnaziją, iš kurios buvo pašalintas dėl žemos kilmės. Nesantuokinio vaiko statusas ir negalėjimas vadintis tėvavardžiu, kas Rusijoje labai svarbu, visam gyvenimui paženklino būsimąjį rašytoją vidinės gėdos ir pažeminimo ženklu. Dienoraštyje jis rašė: „O dokumentuose baisūs žodžiai: valstietės, tokios ir tokios mergelės sūnus. Man tie dokumentai buvo tokie baisūs, kad pats jų niekada neskaičiau. Baisu buvo išvysti tuos žodžius. Atsimenu, koks gėdos ženklas, koks pasityčiojimas man pasirodė sesers Marusios, geriausios mūsų parapijos mokyklos mokinės, atestatas, kuriame buvo parašyta, kad „valstietės dukra Marija (be tėvavardžio) Korneičiukova parodė puikias žinias“. Ir dabar atsimenu, kaip matant, kad toje eilutėje nėra tėvavardžio, […] mane persmelkė gėda. […] Man niekada nebuvo duota tokios prabangos kaip turėti tėvą ar bent senelį. Tas tuometinis melas, ta maišatis – tai ir yra visų mano būsimų veidmainysčių ir melų šaltinis. […] Iš čia ir atsirado įprotis maišyti skausmą, juoką ir melą.“3 Pradėjęs literatūrinę veiklą, Nikolajus Korneičiukovas ėmė pasirašinėti Kornejaus Čiukovskio pseudonimu, prie jo pridurdamas fiktyvų Ivanovičiaus tėvavardį. Vėliau, po revoliucijos, šis pseudonimas – Kornejus Ivanovičius Čiukovskis (Корней Иванович Чуковский) – tapo jo tikruoju vardu, tėvavardžiu ir pavarde.

1901 m. Čiukovskis pradėjo rašyti straipsnius (daugiausia apie meno parodas ir knygas) „Odesos naujienų“ laikraščiui, o 1903 m. kaip šio laikraščio žurnalistas buvo išsiųstas dirbti į Londoną, kur, kaip prisimena pats rašytojas, užuot lankęs parlamento posėdžius ir ten klausęsis aukštosios politikos kalbų, ištisas dienas leido Britų muziejaus bibliotekoje studijuodamas anglų literatūrą4. Reikėtų paminėti, kad Čiukovskis, puikus vertėjas ir anglų literatūros tyrėjas, anglų kalbą išmoko pats, be jokių mokytojų ar repetitorių.

K. Čiukovskio motina Jekaterina Korneičiukova su sūnumi ir dukra. Odesa, apie 1885 m. A. Chlopino nuotr.
K. Čiukovskio motina Jekaterina Korneičiukova su sūnumi ir dukra. Odesa, apie 1885 m. A. Chlopino nuotr.

Grįžęs į Rusiją, Čiukovskis rado Odesą pačiame 1905 m. revoliucijos įkarštyje ir pats užsikrėtė to meto nuotaikomis. Vienas įsimintinesnių rašytojo to meto gyvenimo įvykių buvo apsilankymas žymiajame šarvuotyje „Potiomkinas“, kuriame 1905 m. įvyko didžiulis sukilimas, ir pažintis su sukilusiais jūreiviais. Persiėmęs revoliucinių idėjų Čiukovskis išvyko į Sankt Peterburgą, kur ėmėsi leisti satyrinį žurnalą „Signalas“, bet jau po ketvirto numerio buvo suimtas ir pasodintas į kalėjimą už „Jo didenybės įžeidimą“. Kalėjime Čiukovskis vertė amerikiečių poeto Walto Whitmano poeziją ir sulaukė pirmosios literatūrinės sėkmės. Nuo to laiko jis dirbo tik literatūrinį darbą – bendradarbiavo ir skelbėsi žurnaluose „Niva“ («Нива»), „Reč“ («Речь»), „Russkaja mysl“ («Русская мысль»), pradėjo domėtis vaikų kalba ir literatūra.

Posūkis Čiukovskio kūrybos kelyje įvyko tada, kai 1916 m. Maksimas Gorkis, tada leidyklos „Parus“ (liet. „Burė“) vadovas, nusprendė įkurti leidykloje vaikų literatūros skyrių ir pakvietė bendradarbiauti būsimą Krokodilo, Baltprausio, Daktaro Aiskaudos ir daugelio kitų kūrinių vaikams autorių. Ir nors leidykla greitai užsidarė, Čiukovskis nenustojo rašęs vaikams. 1921 m. išleisti Baltprausys ir Tarakonas, 1924 m. – Musė vilko pusė ir Stebuklų medis, 1925 m. – Barmalėjus, 1926 m. – Fedoros nelaimė ir Telefonas, 1928 m. – Daktaras Aiskauda, 1934 m. – Pagrobta saulė yra klasika tapę kūriniai, kurių citatas rusų vaikai moka taip pat gerai kaip savo namų adresą.

Vaikų temą, t. y. vaikų literatūros, kalbos, psichikos ir kūrybos tyrinėjimą, Čiukovskis laikė viena iš dviejų didžiųjų savo gyvenimo aistrų (kita – rusų poeto Nikolajaus Nekrasovo kūrybos tyrinėjimas). Jo darbas šioje srityje buvo ypač novatoriškas ir aktualus: kaip pasakų ir eilėraščių vaikams autorius jis praplėtė vaikų literatūros ribas, įtraukė naujų formų ir siužetų; kaip vaikų kalbos tyrėjas bene pirmasis atkreipė dėmesį į šią mažai pažįstamą sritį ir išsamiai ją ištyrė (knyga Nuo dvejų iki penkerių, tirianti vaikų kalbą, net septyniolika kartų išleista autoriui esant gyvam); kaip žurnalistas jis nepaliaujamai domėjosi vaikų namų, bibliotekų ir mokyklų padėtimi, aprašė vaikų patirtį abiejų pasaulinių karų metu ir jų santykį su karu; kaip pedagogas nuolat rūpinosi vaikų išsilavinimu, laisvalaikio užimtumu, Maskvos priemiestyje Peredelkine, kur nugyveno didžiąją gyvenimo dalį iki pat mirties, buvo įkūręs vaikų biblioteką, saviveiklos teatrą, rengdavo susitikimus su žymiais žmonėmis, rašytojais, kurių kiekvienas atvykęs būtinai turėdavo palikti vaikams dovanų – knygų ir žaislų…

Taigi Čiukovskio kūrybinį palikimą vaikams sudaro eilėraščiai, eiliuotos pasakos, vertimai iš anglų kalbos, na, o visiems, besidomintiems mažųjų psichika ir kalbos formavimusi – tėveliams, pedagogams, studentams, filologams, – ypač svarbi jo knyga Nuo dvejų iki penkerių.

Vertimus palikime šiek tiek nuošaly ir nuodugniau pažvelkime į kitas dvi rašytojo veiklos sritis, kurios iš dalies užgožė visus kitus jo nuveiktus darbus ir nulėmė, kad šiandien Čiukovskį pirmiausia prisimename kaip vaikų autorių.

Londone. Apie 1903 m.
Londone. Apie 1903 m.

Į vaikų literatūrą Čiukovskis įžengė jau turėdamas nemažai literatūros kritiko ir tyrėjo darbo patirties. Kaip pats prisipažįsta, „jaunystėje jų [pasakų, eilėraščių vaikams. – I. M.] rašyti aš, aišku, nebūčiau galėjęs“5. Mat, jo nuomone, „poezija vaikams – toks sunkus, sudėtingas, meninės atsakomybės reikalaujantis žanras, kad prieš imdamasis jo turėjau ilgus metus ruoštis“6. Ir net puikiai pasiruošęs (turėdamas penkiolikos metų literatūrinio darbo patirtį) rašė sunkiai, kruopščiai, ilgai ieškodamas sąskambių, rimų ir ritmų. Ir tik Musė vilko pusė – vienintelis kūrinys, įkarščiui pagavus, nuo pirmos iki paskutinės eilutės parašytas per vieną dieną. Nors įkvėpimo akimirkų būta ir daugiau, bet po jų autoriui likdavo vos kelios eilutės, o visa kita – ilgas ir atkaklus darbas, „kad ir džiaugsmingas, bet sunkus“7.

Tačiau tuo vargai nesibaigė – savo kūrybą autorius turėjo apginti nuo tarybinės pedagogikos užmojų išginti iš vaikų literatūros pasaką. Jau pirmas Čiukovskio kūrinys vaikams – Krokodilas – sulaukė labai neigiamų vertinimų. 1928 m. žurnale „Pravda“ (liet. „Tiesa“) Nadežda Krupskaja, Vladimiro Lenino našlė, išspausdino tokį pareiškimą: „Galbūt buržuazinėse šeimose ir įprasta pratinti vaikus taukšti niekus, skaityti visokius paistalus, bet tai neturi nieko bendra su tuo auklėjimu, kurį mes norime suteikti savo augančiai kartai. Tokie tauškalai – nepagarba vaikui. Iš pradžių jį vilioja riestainiu – linksmais, nekaltais rimais ir komiškais paveikslais, o pakeliui duoda ryti kažkokių drumzlių, kurios palieka jame savus pėdsakus.“8 Šitoks Krupskajos vertinimas tais laikais iš esmės reiškė, kad pasmerktam autoriui beveik nėra jokios vilties publikuotis… Tad nenuostabu, kad Krokodilas netrukus buvo uždraustas, o jo autoriui teko teisintis ir gintis. Tuo metu atsirado net specialus terminas – čiukovščina, jo autorių įsitikinimu, reiškiantis „asmeninių vaikystės temų kultą, geibaus, rafinuoto vaiko kultą, miesčioniško ir inteligentiško vaikų kambario kultą, baimę nutraukti ryšius su viskuo, kas „liaudiškai tautiška“, ir norą bet kokia kaina išsaugoti, išlaikyti gyvenimo paviršiuje mirštančias ir atgyvenusias buities formas; smulkmenų ir retenybių kolekcionavimą“9 ir t. t. Absurdiški kaltinimai priėjo iki to, kad vienas žurnalistas Baltprausio ketureilyje „Nusiklojo, / Nuplasnojo / Antklodė su paklode. / Pagalvytė / Kaip varlytė / Nušlepsėjo po kėde“10 įžvelgė „buržujaus, iš kurio eksproprijuotas turtas, skundą“11

Su vaikais Borisu, Lidija, Nikolajumi. Apie 1912 m.
Su vaikais Borisu, Lidija, Nikolajumi. Apie 1912 m.

Ką gi iš tikro reiškė šie kaltinimai „vaikystės kultu“ ir ar jie buvo nors kiek pagrįsti? Prisiminkime vieną svarbų momentą: Čiukovskis rašė, kad į vaikų literatūrą atėjo „gerai pasiruošęs“. Koks tai pasiruošimas? Ir kodėl prireikė tiek laiko, net penkiolikos metų, kol autorius išdrįso įkelti koją į vaikų literatūrą? Atsakymas į šį klausimą – knygoje Nuo dvejų iki penkerių, kuri nagrinėja vaikų kalbą, psichiką ir kūrybą. Paskutinis jos skyrius vadinasi „Priesakai vaikų poetams“, kuriame autorius būsimiems ar esamiems vaikų rašytojams ir poetams pateikia savotišką taisyklių sąvadą, sėkmės receptą. (Tie, kurie rašote vaikams, sukluskite.) Recepto sudedamosios dalys šios: 1. Vaikų rašytojas kartu turi būti ir dailininkas – nebūtinai tiesiogine prasme. Turima omeny, kad vaikų poezija turi remtis vaizdais, nes, pasak Čiukovskio, vaikų mąstymas yra vaizdinis. Tad ir rašant jiems reikia mąstyti vaizdais. 2. Vaikų poezija turi būti dinamiška, vaizdai – greitai keisti vienas kitą, siužetai – būti įvairūs ir judrūs. 3. Poezija dar turi būti ir lyriška. Poetas-dailininkas turi būti ir poetu-dainiumi, mat vaikai mėgsta ir įsimena tik tas eiles, kurias, pasak autoriaus, galima padainuoti ar sušokti, kurios artimos vaikų folklorui. 4. Rašant vaikams svarbu keisti ritmą, eilėraščio faktūra turi būti paslanki, įvairi ir atitinkanti emociją, kurią perteikia. 5. Poetinė kalba turi būti kuo muzikalesnė. Eilės turi liete lietis, jos turi būti sklandžios, be gremėzdiškų priebalsių samplaikų, patogios vaikams ištarti. 6. Vaikiškų eilėraščių rimas gretutinis. 7. Žodžiai, kurie rimuojasi, turi būti prasminiai, jų vaidmuo frazėje pats svarbiausias. 8. Kiekviena vaikiško eilėraščio eilutė turi gyventi savą gyvenimą, būti atskiru organizmu, kitaip sakant, ji turi būti savarankiškas sintaksinis vienetas, dažniausiai sakinys. Geriausi eilėraščiai, pasak Čiukovskio, – tie, kurių eilučių skaičius sutampa su sakinių skaičiumi. Tai susiję su vaikų nesugebėjimu sutelkti dėmesio – ilgi sakiniai jiems neįdomūs. 9. Vaikų poezijos negalima užgriozdinti būdvardžiais. Apibūdinti daiktą ar reiškinį – tai būti gerai su juo susipažinus, o vaikai, ypač patys mažiausieji, dar tik pažindinasi su pasauliu, todėl jiems svarbiau objektus įvardyti, pavadinti, o ne apibūdinti. Veiksmažodžių, atvirkščiai, turi būti kuo daugiau, nes jie kuria dinamiką, greitą įvykių kaitą, taip patinkančią vaikams. 10. Vaikų poezijai ypač svarbu ritmas. Pasak Čiukovskio, turėtų vyrauti chorėjas. 11. Eilės vaikams – tai tarsi žaidimas. Tie, kurie nemoka su mažyliais žaisti, tegul net nemėgina jiems rašyti, teigia autorius. 12. Rašant vaikams nedera pamiršti, kad vaikų poezija turibūti kaip ir suaugusiųjų poezija, t. y. jai taikytini tie patys meistriškumo, stiliaus, poetinės technikos reikalavimai kaip ir suaugusiųjų poezijai. 13. Vaikų poezija turi atlikti poetinio auklėjimo funkciją, t. y. pamažu pratinti vaikus prie suaugusiųjų poezijos, prie suaugusiųjų pasaulio kalbos ir temų, tad mažiesiems skaitytojams augant visų šių taisyklių būtina pamažu atsisakyti.

Tokį taisyklių sąvadą galėjo parašyti tik žmogus, iš esmės ir labai nuodugniai ištyręs vaikų kalbą ir suvokimą, o puikiausias šios teorijos taikymo praktikoje pavyzdys – ne kas kita kaip paties Čiukovskio kūryba vaikams. Autorius nuoširdžiai laikosi nusistatytų taisyklių: jo eilėraščiai, eiliuotos pasakos nepaprastai dinamiškos, vaizdingos, vizualios, siužetai visada judrūs, įvairūs, intensyvūs, ritmai kaitaliojami atsižvelgiant į tai, ką norima jais perteikti, be galo daug veiksmažodžių, jaustukų, ištiktukų, vyrauja konkretybės, t. y. autorius nesileidžia į sudėtingus apibūdinimus, nevartoja metaforų, metonimijų ar kitų vaikams nesuprantamų perkeltinių reikšmių, rašo trumpomis frazėmis, rimuoja gretutiniais rimais. Štai pavyzdys iš Baltprausio:

 

Kas įvyko?

Kas nutiko?

Ir dėl ko visi kartu

Apsisuko

Ir nurūko,

Skriedami aplink ratu?

Lygintuvai

Pro batus,

Batai

Paskui pyragus.

 

Vydamiesi

Lygintuvą,

Iš paskos

Pyragai griūva.

Juos pralenkia

Iš šalių

Šepetys

Su žarstekliu.

Viskas sukas,

Viskas brukas,

Viskas verčiasi kūliu.12

 

Su skaitytoja
Su skaitytoja

Šis pavyzdys, o ir apskritai visa Čiukovskio poezija vaikams, be visų išvardytų savybių, turi dar vieną ypač svarbų bruožą – tai žaidybinė logika. Žaidimai – vaikų pasaulio dominantė, žaisdami jie mokosi, pažįsta pasaulį, bet dažnai žaidimai turi savitą, atvirkščią normaliam pasauliui, apverstinę logiką. Stebėdamas, kaip vaikai mokosi kalbėti, kokias daro klaidas, kaip patys kuria naujus žodžius, o paskui – ir eilėraštukus, Čiukovskis padarė išvadą, kad mėgstamiausia vaikų poetinė forma – vadinamieji apverstinukai (rus. перевертыши)*. Juose vyrauja apvertimo aukštyn kojom logika: aklieji mato, kurtieji girdi, nebyliai rėkia, vanduo dega, žmogus apsidegina kuo nors šaltu, nevalgomi daiktai pasidaro valgomi, negyvi – atgyja, pažeidžiamos įprastos proporcijos, laužomi santykiai ir t. t. Tokius kūrinėlius vaikai labai mėgsta, nes jie sukelia daug juoko, o juokiasi, pasak autoriaus, vaikai dėl to, kad jau žino, kaip sutvarkytas „teisingas“, normalus pasaulis, ir tas žinojimas bei atvirkščio pasaulio atpažinimas teikia pasitenkinimą ir verčia skaniai pasijuokti. Ir paties autoriaus kūriniuose negyvi daiktai atgyja, gyvūnai sumaišo balsus, ant medžių auga batai, uodas išgelbsti pasaulį ir t. t.:

 

Po to krokodilas prašneko,

Pro ašaras graudžiai man sako:

– Mielasis, privalgėme tošių,

Gerasis, atsiųsk mums kaliošų –

Ir žmonai, ir man, ir Totošei.13

 

Šis atvirkštinis pasaulis egzistuoja pats sau, pats iš savęs ir dėl savęs, jis neturi jokių politinių, socialinių funkcijų, išskyrus vieną – žaidimo. Pripažinti jį, atsigręžti į jį ir jį kurti – tai ir buvo pavadinta „buržuazinės vaikystės kultu“, o autorius, išdrįsęs taip daryti, buvo dievinamas vaikų ir niekinamas komunistinės santvarkos išugdytų pedagogų. Manau, nekyla jokios abejonės, kad tai turėjo būti nepaprastas žmogus.

Be abejo, Čiukovskis buvo kontroversiška asmenybė. Apie jį yra išlikę labai prieštaringų amžininkų atsiminimų, kuriuose išsakytų jausmų, santykių amplitudė svyruoja nuo begalinio susižavėjimo, pagarbos iki šaltuko ir visokeriopo talento neigimo. Štai Jevgenijus Švarcas, taip pat vaikų rašytojas, dramaturgas, rašęs pjeses lėlių teatrui ir kurį laiką dirbęs Čiukovskio sekretoriumi, atsiliepė apie jį labai neigiamai: „Kornejus Čiukovskis niekada neturėjo draugų ir artimųjų. Jis siautėjo vienišas, nerasdamas širdžiai artimo kelio, be tikro balso, be meilės, be tikėjimo, su jėga, neradusia sau tikrosios išraiškos ir dėl to negera.“14 Kandumas, pomėgis pasišaipyti iš kitų, patraukti juos per dantį, apsimestinės manieros, perdėtas įtarumas, karštligiška energija, prilygstanti uraganui dykumoje, su kuriuo baisu susidurti, – tokias neigiamas Čiukovskio charakterio savybes mini Švarcas. Tačiau skamba, ir gan garsiai, ir visiškai priešingi vertinimai. Poetė Margarita Aliger prisimena Čiukovskį kaip kuklų, nepaliaujamai tobulėti siekiantį ir šlovės nesugadintą žmogų: „Net turint omeny visą jo literatūrinį svorį, kuris didėjo tiesiog proporcingai bėgantiems metams ir santykiškai – pasikeitimams, vykusiems jį supusioje literatūrinėje aplinkoje, jis – visų pirma pats sau – taip ir netapo pateptuoju, taip ir netapo paminklu pačiam sau, neįgijo gyvo žmogaus judesius kaustančio monumentalumo. Jis niekada netapo slegiamai pasitikintis savimi, kas taip prieštarauja kūrėjo prigimčiai, atima iš jo lengvumą, gyvumą, ir ne tik fizinį, pasakyčiau, virpulį. Ne, jis iki pat galo gebėjo – ir tikiu, kad visai nuoširdžiai, – jaudinamai abejoti, ar tai, ką šiandien parašė, išties yra ko nors verta, išliko nuolankiai drovus susidūręs su tikru menu, ir niekada negirdėjau iš jo pagyrūniškų pareiškimų apie nuveiktus darbus, o visuomet tik nuoširdžią abejonę: ar tai yra gerai, ar tai gali tapti pokalbio objektu ir sulaukti skaitytojų dėmesio? Ar ne tokiuose išgyvenimuose slypi tikros sėkmės laidas, įkvepiantis gyvybę viskam, ką rašome?”15

K. Čiukovskis skaito paskaitą. Sergejaus Čechonino šaržas
K. Čiukovskis skaito paskaitą. Sergejaus Čechonino šaržas

Na, o ryškiausias Čiukovskio bruožas, dėl kurio sutaria ir jo kritikai, ir garbintojai ir kuris, matyt, lėmė jo, kaip vaikų rašytojo, sėkmę ir šlovę, yra, žinoma, jo vaikiškumas, gebėjimas žvelgti į pasaulį, mus supančią aplinką vaiko akimis, pajausti vaiko širdimi na ir, nėra ko slėpti, kartais elgtis kaip mažam vaikui: „Taip, po jo labai nevaikiška (bet vaikams darančia didelį įspūdį) išore […] slypėjo kiekvieną minutę pasirengęs iššokti, nusikvatoti, pažerti kokį nors šmaikštų sąmojį vaikas, berniūkštis; juk tik šis žilagalvis vaikas galėjo laiške jaunam bičiuliui parašyti, kad grįžęs iš Maskvos, kur šventė savo jubiliejų (tada jam sukako 75-eri!), to šventimo nuvargintas ir iškamuotas, jis štai sėdi vėlai naktį savo kabinete ant grindų ir šlamščia saldainius, – prisimena Leonidas Pantelejevas, garsiosios Škidos respublikos autorius, ir daro tokią išvadą: – Apie vaikų rašytojus dažnai sakoma: jis ir pats buvo vaikas. Čiukovskiui tai tinka labiau nei kam nors kitam. Jeigu jau, pavyzdžiui, S. Maršakas ne kartą tvirtino, kad jam ne penkiasdešimt, ne šešiasdešimt, ne septyniasdešimt, o tik ketveri, tai Kornejui Ivanovičiui, ko gera, buvo dar mažiau – kokie treji su puse.“16

Šis žilagalvis vaikas gyvenimą baigė kaip tautos numylėtinis, pripažintas, apdovanotas ir pagerbtas, didžiulį autoritetą turintis rašytojas, Oksfordo universiteto garbės daktaras, keturių vaikų tėvas, penkių anūkų senelis ir penkių proanūkių prosenelis. Prieš pat mirtį parašytoje autobiografijoje randame tokius žodžius: „Mano gyvenimas baigiasi. […] Bet kai paimu į rankas plunksną, man iki šiol regis, kad esu dar jaunas ir kad tiems, kuriems rašau, dar visai neseniai sukako dvidešimt. Ir kad mes randame bendrą kalbą. Tai naivi iliuzija, bet be jos aš negalėčiau nei gyventi, nei rašyti, nes (dabar tai jaučiu ypač aiškiai) būti su jaunais – mūsų džiaugsminga pareiga.“17

______________________________________

* Lietuvoje šiai figūrai pavadinti kartais pasitelkiamas sumaišytinės terminas. – Red. past.

1 Корней Чуковский, „«Наша биография не в нашей власти». Переписка (1912–1969)“, Дружба народов, 2011, № 11, http://www.chukfamily.ru/Lidia/Proza/ perepiska.htm.

2 Корней Чуковский, О себе, 1964, http://www.chukfamily. ru/Kornei/main.htm.

3 Корней Чуковский, Дневник, том 1: 1901–1929, Москва, 1991, http://lib.rus.ec/b/259215/read.

4 Корней Чуковский, О себе.

5 Cit. iš: Sergejus Boiko, Didieji pasaulio pasakininkai, Kaunas, 2005, p. 326.

6 Ibid.

7 Ibid., p. 332.

8 Надежда Константиновна Крупская, „О «Крокодиле» Чуковского“, Правда, 01.02.1928, http://www.chukfamily. ru/Kornei/Proetcontra/Krupskaia.htm.

9 К. Свердлова, „О «чуковщине»“, Красная печать. Двухнедельный орган отдела агитации, пропаганды и печати ЦКВ КП(б), 1929, http://www.chukfamily.ru/ Kornei/Proetcontra/Sverdlova.htm.

10 Kornejus Čiukovskis, Pasakos, iš rusų k. vertė K. Kubilinskas ir M. Vainilaitis, Vilnius, 1974, p. 10.

11 Корней Чуковский, „В защиту «Крокодила»“, Февраль, 1928, http://www.chukfamily.ru/Kornei/ Proetcontra/zaschita.htm.

12 Kornejus Čiukovskis, Pasakos, p. 10.

13 Ibid., p. 4.

14 Евгений Шварц, „Белый волк“, Память. Исторический сборник, вып. 3, Москва-Париж, 1980, http://www. chukfamily.ru/Kornei/Proetcontra/volk.htm.

15 Маргарита Алигер, Долгие прогулки. Воспоминания о Корнее Чуковском, Москва, 1977, http://www.chukfamily. ru/Kornei/Memories/aliger.htm.

16 Леонид Пантелеев, Седовласый ребёнок, http://www. chukfamily.ru/Kornei/Memories/panteleev_rebenok. htm.

17 Корней Чуковский, О себе.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2012 Nr. 4 (64)

 

 

Įžanginis

DVIDEŠIMTIES METŲ BENDRYSTĖ

Straipsniai

„PRINCAS IR ELGETA“ – KITOKIA MARKO TWAINO KNYGA
BROLIŲ GRIMMŲ GYVENIMAS IR VEIKLA IŠ ARČIAU

Mano vaikystės skaitymai

LAIPTELIAI VAIKYSTĖS VARNĖNAMS

Sukaktys

OSKARAS LUTSAS IR JO „PAVASARIS“

Atidžiu žvilgsniu

Psichologija nuotykių dėkle
Ar tikrai Miško vaikai gyveno ne mūsų planetoje?
Du šimtai tikro gyvenimo dienų
Kalėdų senelio biografija visai šeimai

Laiškai

LAIŠKAI

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai