Du šimtai tikro gyvenimo dienų

 

Viršelio dail. Asta Rastauskienė
Viršelio dail. Asta Rastauskienė

Iš pirmo žvilgsnio Leo, italo Alessandro D’Avenios romano Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas* herojus, – paprastas paauglys. Jo šukuosena liūtiška, jis puikiai žaidžia futbolą, laksto motoroleriu, kartais patraukia sintetinės žolytės. Turi aipodą, kompą, žaidžia kompiuterinius žaidimus ir puikiai išmano „tikrąją“ kultūrą – popkultūrą.

„Nežinau, kodėl tai padariau, nežinau, kodėl tai darydamas iš širdies linksminausi, ir nežinia, kodėl tai vėl padarysiu“, – šie išganingi Barto Simpsono, mano vienintelio mokytojo ir vedlio, žodžiai apibendrina mano gyvenimo filosofiją“ (p. 17). Tipiškas paauglys, ar ne?

Tačiau gyvenimas, likimas ar Dievas žino geriau. Šios jėgos linkusios krėsti pokštus, ypač tiems, kurie, jų manymu, gali išaugti tikrais žmonėmis. O kas labiau gali žmogų pakeisti, jei ne meilė. Ypač nelaiminga…

Ir Leo įsimyli Beatričę. „Beatričė – tai raudona. Kaip meilė. Audra. Viską nušluojantis uraganas. Žemės drebėjimas, suardantis kūną į griuvėsius“ (p. 11). Pats save Leo, žinoma, laiko liūtu. Piratu. Maištininku. Taip jis mokykloje ir elgiasi.

Leo apibūdina Beatričę kaip raudoną neatsitiktinai. Pasaulis jam – vieni kontrastai. Raudona arba balta. Iš pradžių Leo bijo baltos spalvos. Sieja ją su vienatve, tuštuma, nuoboduliu, liga. „Iš tiesų balta net nėra spalva“, – sako jis. O raudona, kita vertus, – gyvenimo, aistros, svajonių spalva. Taigi tarp šių dviejų spalvų D’Avenios veikėjas ir blaškosi.

Leo turi draugę. Silviją. „Ji puikus žmogus, su kuriuo gali kalbėtis apie viską, visada būsi išklausytas ir dar gausi gerų patarimų“ (p. 18). Deja, Silvija ne jo skonio ir jai trūksta „kerinčio žavesio“. Silvijos spalva – melsva. „Kaip visų tikrų draugų.“

Mokytojų Leo, kaip ir dauguma paauglių, nuoširdžiai nekenčia. Tačiau mokykloje pasirodo vienas neįprastas mokytojas, kurį Leo netrunka praminti Svajokliu. Jis į paauglius žvelgia ne kaip į bandą, kurią reikia disciplinuoti ir įkalti į galvą keletą faktų, o kaip į asmenybes. Neblogai išmano psichologiją, žino, kuo ir kaip sudominti. „Mes neįgudę spręsti Svajoklio užduodamų klausimų. […] Mat atsakymų į jo klausimus nerasi, į „Google“ įvedęs raktinius žodžius […]. Sąsają reikia surasti pačiam. Todėl ir yra taip sunku“ (p. 68).

Netrukus Svajoklis tampa Leo patarėju, savotišku Vergilijumi, padedančiu paaugliui suprasti ir išgyventi kančią, netektį, išdavystę, sukaupti brandos. „Kartais pakanka tavimi tikinčio žmogaus žodžių, kad grįžtum į pasaulį“ (p. 157), – taip Leo atsiliepia apie Svajoklį.

Štai ir visi dramatis personae. Dar yra Leo draugas Nikas – paprastas, ištikimas vaikinas. Ir, žinoma, tėvai. Iš pradžių Leo mano, kad „tėvų paskirtis šioje žemėje – įvaryti mums baimės, kurios neturime. Tai jie visko bijo“ (p. 54). Tačiau bręsdamas vaikinas suvokia, kad iš tiesų visiškai nepažįsta savo tėvų, nes niekados, būdamas nuo jų priklausomas, nė nesidomėjo jais kaip žmonėmis. „Gerai pagalvojus, tepažįstu jį maždaug šešiolika metų ir nedaug apie jį žinau, tiksliau, nieko, ką būtų verta žinoti“, – sako Leo apie savo tėvą. Tėvai šiame romane gana supratingi ir išmintingi, nelinkę pamokslauti, bet ir nenusaldinti. Įtikinamai pavaizduoti.

O štai Leo mylimoji Beatričė knygos pradžioje – efemeriška būtybė, kuria grožimasi tik iš tolo. Savo nuostabai, Leo sužino, kad „Dantė parašė knygą specialiai Beatričei“. „Neįtikėtina, viduramžiais gyvenęs žmogus jautė tą patį, ką jaučiu aš! Gal Dantės siela įsikūnijo į mane?“ (p. 45).

Tačiau staiga Beatričė iš mokyklos dingsta ir Leo sužino ją sergant leukemija, kraujo vėžiu. Graikiškai leukemija reiškia „baltas kraujas“. Autorius sužaidžia spalvų žaidimą, o Leo pirmąkart susiduria su sielvartu, liga, artėjančia netektimi.

Iš pradžių Leo ketina paaukoti Beatričei kraujo, bet tas aukojimas virsta simboliniu veiksmu – jis pats patenka į avariją ir sunkiai sužalojamas. Netekęs kraujo, jis savo kailiu pajunta žmogaus būties trapumą.

Leo išgyvena visus jausmus, kuriuos patiria artimojo netenkantis žmogus, – nuostabą, netikėjimą, pyktį: „Būti blogam. Būti vienišam. Būti ugnimi. Būti geležimi. Štai kur sprendimas. Naikinti ir atsilaikyti“ (p. 138). Ir baimę: „Pabėgau nuo merginos, kurią ketinau saugoti visą gyvenimą. Aš bailys“ (p. 135). Vėliausiai ateina supratimas ir susitaikymas.

Prasideda skausmingoji knygos dalis: aukodamasis Leo bręsta, ima vis daugiau suvokti, įsiklauso į aplinkinius ir supranta, kaip reikia vertinti gyvenimą. „Beatričės dėka supratau vieną dalyką: negaliu sau leisti tuščiai iššvaistyti nė vienos gyvenimo dienos“ (p. 238).

Tiesa, aprašydamas, kaip Beatričė traukiasi iš šio pasaulio, D’Avenia neišvengia sentimentalumo, patosas vietomis pasiekia itališkos melodramos lygį, o veikėjų atvertys, išpažinimai, ašaringi monologai ir laiškai kartais priverčia šyptelti. Bet kalbama apie rimtus dalykus, ir šią knygą skaitysiantis paauglys ar jaunuolis tikrai nulies ne vieną nuoširdžią ašarą.

Tačiau įdomiausia ir gražiausia šiame romane – Silvijos ir Leo santykių virsmas. Pamažu Leo suvokia, kad „ištikimoji draugė“ yra jį nuoširdžiai ir beviltiškai įsimylėjusi. O štai Leo rąsto savo akyje nemato. „Silvija tarsi bangų mūša, net jei jos negirdi, ji vis tiek yra. […] Jei Silviją mylėčiau, iš karto vesčiau, bet meilė – ne bangų mūša, meilė – audra“ (p. 102), – štai taip maksimalistiškai naiviai Leo įsivaizduoja meilę. Bet ta maksimalistinė paaugliška meilė (Beatričė) miršta ir pagaliau Leo atranda Silviją. „Mano širdies kertelėje tuo metu tylutėliai užgimsta kažkas mažo ir šviesaus, kažkas panašaus į austrėje besislepiančią smiltelę, tapsiančią perlu“ (p. 206).

D’Avenia apie sudėtingus dalykus rašo paprastai, net tiesmukai, bet neleidžia skaitytojui užsimiršti – ima ir retkarčiais sukrečia jį kokiu nors rimtu pasvarstymu ar šmaikščiu, labiau suaugusiojo nei paauglio protui tinkamu posakiu. Humoro šioje knygoje nedaug, bet lyrizmo ir poetinių palyginimų ar aprašymų – kiek tiktai nori.

Neverta atsiversti šios knygos apsiginklavus cinizmu ar sarkazmu. Šiek tiek verksmingo nuoširdumo, trupučiukas raudonos, daug baltos ir keletas melsvų potėpių – paprastas, tačiau įtikinamas jos paveikslas.

_____________________________

* D’AVENIA, Alessandro. Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas / iš italų k. vertė Ieva Mažeikaitė. – Vilnius: Alma littera, 2012. – 264 p.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2012 Nr. 4 (64)

 

 

Įžanginis

DVIDEŠIMTIES METŲ BENDRYSTĖ

Straipsniai

„PRINCAS IR ELGETA“ – KITOKIA MARKO TWAINO KNYGA
BROLIŲ GRIMMŲ GYVENIMAS IR VEIKLA IŠ ARČIAU

Mano vaikystės skaitymai

LAIPTELIAI VAIKYSTĖS VARNĖNAMS

Sukaktys

OSKARAS LUTSAS IR JO „PAVASARIS“
ŽILAGALVIS VAIKAS (120-osioms Kornejaus Čiukovskio  gimimo metinėms)

Atidžiu žvilgsniu

Psichologija nuotykių dėkle
Ar tikrai Miško vaikai gyveno ne mūsų planetoje?
Kalėdų senelio biografija visai šeimai

Laiškai

LAIŠKAI

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai