OSKARAS LUTSAS IR JO „PAVASARIS“
2012 m. sausio 7 d. buvo minimos 125-osios Oskaro Lutso (1887–1953) gimimo metinės, bet galbūt reikšmingiau yra tai, kad šiemet būta pagrindo pažymėti ir šio rašytojo romano Pavasaris šimto metų jubiliejų.
„Pamokos jau buvo prasidėjusios, kai Arnas su tėvu atėjo į mokyklą“ – tai sakinys, kurį atmintinai moka kone kiekvienas estas. Taip prasideda knyga Pavasaris, kuri pasirodė 1912 m. ir pasakoja apie vienos parapijos mokyklos vaikų gyvenimą XIX a. pabaigos Estijoje.
Oskaras Lutsas gimė 1887 m. Palamuso parapijoje. 1895–1899 m. jis mokėsi gimtosios parapijos mokykloje. Reikšmingiausias jo kūrinys ir yra Pavasaris, atsiradęs iš rašytojo mokyklinių metų prisiminimų, nors kūrinio veiksmo vieta vadinasi Paunverė. Pavasaris sulaukė 21 leidimo, yra išverstas į 13 kalbų. Palamuso parapijos mokyklos pastate įkurtas muziejus, supažindinantis su Lutso laikų mokyklos gyvenimu ir, žinoma, su paties šio kūrinio autoriaus gyvenimu ir veikla.
(Atkreipiame dėmesį, kad Pavasaris 1957 m. išleistas ir lietuvių kalba, pakartotinis leidimas – 1995 m. Taip pat mums reikšmingas faktas, kad 1915 m. O. Lutsas lankėsi Vilniuje. Apie tai plačiau – „Knygnešio“ žurnale, 1991 m. Nr. 4. – Red. past.)
Pavasario gimimas
Dar Palamuso parapijos mokyklos laikais, kai Oskarui tebuvo 8–12 metų, jo teta ir pusbrolis pastebėjo, kad berniukas linkęs į literatūrinę saviraišką. „Vos grįžęs iš mokyklos, Lutsas tuoj įsitaisydavo prie stalo ir valandų valandas rašydavo. Vaikštinėdamas po lauką jis neretai paskęsdavo mintyse ir pamiršdavo viską aplinkui. Tai galėdavai suprasti iš tolin nukreipto jo žvilgsnio ir greitai judinamo dešinės rankos piršto, kuriuo jis „užrašinėjo“ savo mintis vėjyje.“1
1907 m. rudenį Lutsas pradėjo rašyti knygą Pavasaris. Tuo metu jis, išlaikęs vaistininko egzaminą, dirbo vaistinėje ir buvo apsistojęs tėvų namuose Rakėje, kad galėtų atsidėti rašymui. Nedidelį kampelį už krosnies jis pavertė savo darbo kabinetu. Čia ir gimė pirmieji Pavasario skyriai. Dabar Rakėje, toje vietoje, kur 1907 m. gyveno Lutsas, stovi paminklinis akmuo su užrašu „Čia Oskaras Lutsas 1907 m. pradėjo rašyti Pavasarį.“
Kas paskatino Lutsą sukurti šį kūrinį? Pavasario pabaigos žodžiuose ir vėlesnėse diskusijose nurodoma, kad literatūrinę įtaką jam darė Charles’as Dickensas, Nikolajus Gogolis, Markas Twainas ir Miguelis de Cervantesas, dalis epizodų lyginami su Nikolajaus Garino-Michailovskio kūriniais. Kai to buvo pasiteirauta paties Lutso, jis paminėjo tik vieną autorių: „Skaitydamas vieną biografinį Peterio Roseggerio veikalą, pamaniau, kad ir aš galėčiau parašyti ką nors panašaus, mat iš mokyklos laikų turėjau daug medžiagos, o tie įvairūs klasės draugų ir draugių tipai nedavė man ramybės, nes su jais dar kartą pabendravęs mintyse išgyvenau daugelį mokyklinių nuotykių.“2
Rašyti nebuvo lengva. Literatūros istorijoje minimas ne vienas literatas, draugiškai siūlęsis Lutsui padėti rinkti medžiagą. Rašytojo žmonos Valentinos Luts atsiminimuose minimas smagus sapno epizodas. Rašant Pavasarį, autorių kartais apnikdavo sunkios abejonės, pasakojimas nesimezgė ir net kildavo noras viską mesti. Vieną tokią silpnumo valandėlę nugrimzdęs į miegą jis susapnavo pranašišką sapną. Esą jis kalbėjęsis su Gogoliu ir šis jį drąsinęs: „Aukštyn galvą, jaunuoli! Tu taip įdomiai ir nuoširdžiai rašai apie savo mokyklą, kad man tai labai patinka. Kruopščiai mokykis ir dirbk, ir dar kartą perskaityk mano kūrinius. Tikrai turėsi ko iš jų pasimokyti. Juk tavo rašymo stilius labai primena manąjį. Tad drąsiai rašyk toliau savo Pavasarį. Pamatysi, tau puikiai pavyks.“ Atsibudęs Lutsas pamanė: „Žinoma, tai tik sapnas, bet jo mintis teisinga: neverta taip lengvai pasiduoti.“3
Išleisti Pavasarį sekėsi sunkiai. Autorius nesėkmingai siūlė rankraštį keturioms leidykloms, bet Lutso vardas leidėjams buvo nežinomas, ir jie, bijodami nuostolių, nerizikavo leisti knygos. Galiausiai Lutsas ryžosi pats ją išspausdinti.
Nors ir būta abejonių, Pavasaris sulaukė didelio pasisekimo. Tais pačiais 1912 m. kūrinys buvo apdovanotas paskatinamąja grožinės literatūros premija – 50 rublių. Pavasario tematika – mokyklos gyvenimas – tuo metu buvo gana nauja ir estų literatūroje kone nenagrinėta. Kartu Lutso kūrinys tuo metu, kai literatūroje plito neoromantizmo stilius, buvo neįprastai realistinis. Antroji knygos dalis, Pavasaris II, pasirodė jau kitąmet.
Pirmieji kritikai gyrė sklandų autoriaus stilių ir vykusiai sukurtus veikėjų paveikslus. Tačiau dalis recenzentų negalėjo susitaikyti su Lutso grynu nemokyto rašytojo talentu ir nematė jame galimybės atnaujinti literatūrą. Ne itin buvo vertinama ir gyva, liaudiška, šnekamojo stiliaus kūrinio veikėjų kalba. Kritikai suplakė į viena Lutso kūrybą, asmenį ir kilmę, dėl ko liko neįvertintas savitas ir puikus Pavasario pasakojimo stilius.
Pavasaris vaikų skaitiniuose
Pavasaris įeina ir į Estijos gyvenimą labiausiai paveikusių knygų šimtuką, ir į mokyklų skaitymo programą. Visą XX amžių tiek pradinių, tiek aukštesniųjų klasių skaitiniuose buvo pateikiamos pagrindinių Pavasario skyrių ištraukos. Reikia pripažinti, kad Pavasaris nėra lengvas kūrinys, ypač jaunesniojo amžiaus skaitytojams ir tiems, kuriems skaityti yra sunku. Lutsas jį ir rašė ne kaip knygą vaikams. Šiuolaikiniai mokiniai skundžiasi, kad knygos veikėjai ir jų poelgiai jiems tolimi ir mažumėlę nesuprantami. Vis dėlto pirmiausia iš 1969 m. pasirodžiusios ekranizacijos kūrinys tapo žinomas visai tautai; filmas ir mokykliniai vadovėliai labai prisidėjo, kad daugelis Pavasario dialogų rastų svarbią vietą jaunimo kultūroje. Pavasario veikėjai tapo reikšmingomis simbolinėmis figūromis, su jais lyginami naujosios jaunimo literatūros herojai. Pavasario veikėjų vardus imta vartoti įvardijant tam tikrus švietimo sistemos reiškinius. Antai pradėtos formuoti specialiosios probleminio elgesio vaikų klasės imtos vadinti Totso klasėmis, pažangius mokinius remia Talio Arno fondas, o geriausi mokytojai pagerbiami suteikiant jiems Mokytojo Laurio vardą ir t. t.
Vaikų rašytoja Aino Pervik 2011 m. Tarptautinės vaikų knygos dienos proga sukurtame kreipimesi „Knyga prisimena“ rašė: „Mokslininkai tiria senus dokumentus ir remdamiesi jais rašo istorines knygas. Istorijos knygose aprašomi kadaise buvę įvykiai. Tačiau iš istorinių knygų mes vis dėlto negalime sužinoti, kaip tais senais laikais iš tiesų gyveno paprasti žmonės.
Grožinė knyga prisimena ir tokius dalykus, kurių nerasime jokiuose istoriniuose dokumentuose. Pavyzdžiui, ką mąstė toks berniukas kaip Arnas, daugiau kaip prieš šimtą metų lankęs mokyklą. Arba apie ką tais laikais vaikai svajojo, ko bijojo ir kas jiems teikė džiaugsmo. Knyga prisimena ir tų vaikų tėvus, prisimena, kokie jie norėjo būti ir kokios ateities linkėjo savo vaikams.“4
Oskaro Lutso memorialinio muziejaus kuratorės Liivi Rosenvald manymu, Lutso kalba ir jo vaizduojami to meto įvykiai dabar atrodo pernelyg lėti. Tačiau svarbu, kad Lutsas perteikė estų būdą ir pagrindinius tautinio charakterio bruožus.
Kad šių dienų jaunuoliai pažįsta Lutso sukurtus personažus, savotiškai patvirtina ir aiškiais Pavasario motyvais paremtų parodijų gausa interneto portaluose. Kai kūrinys gyvuoja įvairiomis medijų formomis labiau kaip norma nei kaip išimtis, juolab šiais laikais, negalima tiksliai apibrėžti, kodėl jis yra populiarus. Bet kuriuo atveju XX a. pabaigos skaitomiausių knygų tyrime „Šimtas amžiaus knygų“ Pavasarį labai gerai įvertino ir pagrindinių mokyklų mokiniai: kas ketvirtas iš jų Lutso Pavasarį laiko geriausia pasaulyje knyga. Iš tyrimo rezultatų taip pat paaiškėjo, kad populiariausiųjų viršūnėje Pavasaris išsilaikė ilgiau nei bet kuris kitas estų literatūros kūrinys.
Viena iš galimybių šių dienų Estijos mokiniams artimiau susipažinti su neblėstančios vertės Lutso kūriniu yra Pavasario leidimas su komentarais (vadinamasis mokyklinis leidimas) pavadinimu Kai Arnas su tėvu atėjo į mokyklą5.
Knygos pagrindą sudaro pirmoji Pavasario dalis, kaip ir pradinis kūrinys, tiktai skyriai kiek sutrumpinti ir, kad lengviau būtų skaityti, jiems suteikti pavadinimai. Puslapių apačioje pateikiami šių dienų vaikams nežinomi žodžiai ir posakiai su paaiškinimais ir paveikslėliais. Antroji Pavasario dalis pasakojama vaikams suprantamais paveikslėliais, pagal kuriuos tie, kurie žino turinį, gali jį lengvai prisiminti ir atpasakoti. O gal tie piešiniai įkvėps toliau skaityti ir tuos, kurie ką tik perskaitė pirmąją dalį?
Knygos vertę sudaro ne tik gražios iliustracijos ir pirmoji kūrinio dalis su paaiškinimais, bet ir tai, kad ji supažindina su to meto gyvenimo būdu. Pirmiausia joje rašoma apie senuosius laikus, Lutsą ir patį Pavasario rašymą: knyga prasideda įvadu ir autoriaus namų, mokyklos, šeimos, tų laikų Palamuso kasdienybės, žmonių ir daiktų nuotraukomis. Taip pat supažindinama su ankstesniais Pavasario leidimais ir ano meto vaikų knygų viršeliais. Ši nuotraukų ir piešinių gausa sudaro įspūdį, tarsi būtum apsilankęs Palamuse ir Oskaro Lutso parapijos mokyklos muziejuje.
Literatūros istorija apie Pavasarį
Lutsas visų pirma žinomas kaip prozos apie liaudies gyvenimą autorius, išraiškingų ir įvairiapusių buities paveikslų kūrėjas. Literatūrologė Janika Kronberg interneto enciklopedijoje Estonica Lutsą laiko „žymiausiu XX a. pradžios estų prozininku“.
Lutso kūryba pirmąkart pradėta nagrinėti trečiajame Mihkelio Kampmano Pagrindinių Estijos literatūros istorijos bruožų leidime (1923 m.), kur visuomenei buvo pateikta trumpa rašytojo biografija ir bendra jo kūrybos apžvalga. Iki Pavasario šis autorius buvo niekam nežinomas. Lutso Pavasario ir Totso istorijų seriją Kampmanas įvertino kaip silpno idėjinio plano ir stiliaus pramoginį romaną. Vis dėlto jis pripažino, kad autoriaus pasakojimo maniera įtraukianti ir kad rašytojo kūryboje vyrauja autobiografiškumas. Kampmanas labai taikliai atsiliepė apie Lutso biografiją: „Kas nori susipažinti su Lutsu kaip žmogumi, tas tegu perskaito jo knygas; kas jų neturi, tepasiskolina iš kaimyno… Taškas.“
Literatūrologo Peterio Oleskio manymu, žmonės norėjo, kad rašytojas visą laiką kurtų panašius į Pavasarį paveikslėlius. Na o pats Lutsas, retkarčiais karštai trokšdamas rašyti kitaip, naujai, turėjo sau pripažinti, kad įsivaizduojamą rezultatą ne visada pavyksta pasiekti ir kad iš jo tikimasi ko kita.
Nors per visą XX amžių Lutsas buvo vienas skaitomiausių rašytojų, akademinė literatūros kritika jam buvo gana abejinga. 2007 m. pasirodžiusios monografijos autorius Aivaras Kullas literatūrologų pasisakymus apibendrino taip: turėti reikalų su Lutsu – paprastų žmonių ir populiaresnės literatūros kūrėju – solidžiam tyrėjui buvo menkas prestižas. Tačiau iš tiesų lemiamai ir iš naujo Lutsas buvo įvertintas 1987 m., minint jo šimto metų gimimo sukaktį. Tai apskritai buvo laikas, kai imta viešai kalbėti apie istoriją ir atsisakyta ligtolinių nuostatų. Jubiliejinėse kalbose buvo pažymėta, jog kaip tik Lutso kūryba šiandieninėje kaip mašina veikiančioje visuomenėje padeda išlikti žmonėmis. Kad Lutsas darė įtaką, prisipažino ne vienas klasiku laikomas rašytojas. Antai dramaturgas Vaino Vahingas sakė, kad Lutso Pavasaris jam įdiegė meno sąvoką. Ypatingą pirmojo Lutso kūrinio svarbą iškėlė ir kiti rašytojai.
„Kai pamėgino būti kitoks, Lutsui nieko neišėjo“, – pripažįsta ir šiandien populiarus autorius Andrus Kivirähkas. Romantinės ir simbolistinės Lutso istorijos lieka tamsiame jo šedevrų šešėlyje. Tikrasis Lutsas ir yra tas labiausiai klasikinis. Čia jis išlikęs pats savimi. Čia jis nemėgina būti kuo nors kitu, o gieda savo paties giesmę.
Rašytoja Viivi Luik taip pat pripažįsta, kad kaip tik Lutso Pavasaris jai padarė didžiausią įtaką ir kad ją iki šiol stebina šio autoriaus gebėjimas rašyti dialogus šnekamąja kalba. „Iš to, kaip natūraliai jis tai daro, galima daug pasimokyti!“
Estijos rašytojų sąjungos pirmininko Karlo Martino Sinijärvo nuomone, mažai tautai labai svarbu turėti bent vieną knygą, kurią yra skaitę visi. Ir tai ne daina apie didvyrius, o gražūs mokyklos gyvenimo vaizdai.
Lutsas buvo rašytojas, kurio užnugaryje stovėjo liaudis, kuris matė liaudį ir rašė liaudžiai. Visą savo kūrybos laikotarpį jis buvo suprantamas liaudies. Kartu jis buvo iš tų rašytojų, kurių kūryboje vyrauja autobiografiškumas. Memuarinis Lutso kūrybos aspektas išreikštas taip stipriai, kad neretai sunku suprasti, kur baigiasi gyvenimas ir prasideda rašytojo fantazijos pasaulis. Apysakoje Haraldas dirba yra toks sakinys: „Neretai kaip tik pirmasis kūrinys rašytojui pavyksta geriau už visus vėliau parašytus.“ Tai tinka ir jam pačiam: Lutsas parašė daugiau kaip 60 knygų, bet skaitytojų širdis labiausiai suvirpino jo Pavasaris.
* Aili Kalavus – Palamuso Oskaro Lutso parapijos mokyklos muziejaus pedagogė, Mare Müürsepp – Talino universiteto vaikų literatūros docentė.
Iš estų kalbos vertė Viltarė Urbaitė
____________________________
1 Aivar Kull, Oskar Luts. Pildikesi kirjanikupõlvest, Tartu, 2007, p. 24.
2 Ibid., p. 47.
3 Ibid., p. 50.
4 Aino Pervik, „Knyga prisimena“, Rubinaitis, 2011, Nr. 1 (57), p. 1.
5 Kui Arno isaga koolimajja jõudis: Oskaro Lutso „Pavasario“ mokyklinis leidimas su komentarais, sud. Aili Kalavus ir Mare Müürsepp, Taillin, 2007.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2012 Nr. 4 (64)
