Akmenėlis atminimui
„1943 m. vasara. Sėdėjau ant stogo su savo geriausia drauge Rivka ir visas pasaulis buvo man po kojomis“, – taip prasideda naujausia rašytojo Mariaus Marcinkevičiaus ir iliustruotojos Ingos Dagilės knyga Akmenėlis*. Tai istorija apie Eitaną, gabų smuikininką, ir Rivką, drąsiausią mergaitę pasaulyje, kuri turi šunelį ir didžiuojasi randu virš lūpos. Jų kvartale „klega vaikai, loja šunys ir šnekasi moterys“ (p. 3), ir visa tai būtų gražu ir idiliška, jeigu ne vienas didelis, tamsus „bet“ – iš šio kvartalo niekas negali išeiti, o peržengus jo vartus niekada nebegrįžtama… Ši paveikslėlių knyga plonytė ir lengvutė yra tik savo išvaizda – iš tiesų jos puslapiuose skleidžiasi pasakojimas apie vieną tamsiausių žmonijos istorijos etapų – Holokaustą. Kad vaikams galima suprantamai papasakoti apie tautą ištikusias nelaimes, parodė Jurgos Vilės ir Linos Itagaki knyga apie tremtinius Sibiro haiku („Aukso žuvys“, 2017). Akmenėlis – tai bandymas vaikus supažindinti su žydų tauta ir ją XX a. pirmojoje pusėje ištikusia tragedija. Ir, sakyčiau, šis bandymas vykęs.
Akmenėlyje pasakojama istorija apima vos kelis mėnesius, nuo vasaros iki rudens, kai getas yra sunaikinamas. Knygos puslapiuose apgyvendinami įvairūs personažai – „dručkis Jakovas, linksmuolis Aaronas, Rivkos senelis batsiuvys Izaokas, tetos Cilė ir Rachelė, stipruolis Samsonas, rudaplaukiai dvynukai Bliumentaliai ir dar daug kitų“ (p. 21), o istorijos centre – jau minėtieji Eitanas ir Rivka, du draugai, kartu laidantys aitvarą, vienas kitą drąsinantys ir palaikantys. Nors jie dar vaikai, bet aiškiai suvokia, kad yra įkalinti ir atskirti nuo viso kito pasaulio („Kaip norėčiau skristi tolyn, ten, už vartų. Į laisvę, kartu su juo [aitvaru. – A. S.-R.]“, p. 2), o jų gyvenimas – tik šešėlis to, kas buvo anksčiau. Eitanas nuo realybės nepabėga net grieždamas smuiku – ir muzikoje jis susiduria su tamsa, besikėsinančia jį sužeisti. Tai kova, kurios jis negali laimėti, ir tekste galima rasti užuominų: berniukui grojant scenoje sulūžta jo smuiko strykas; paukščio užpultą ir sužeistą Rivkos šunelį gynusio Eitano marškiniai ties širdimi susitepa krauju. Ir neišsiplauna.
Marcinkevičius taupiais sakiniais dėlioja gete esančių žmonių gyvenimus ir aplinką, išryškina žmogaus būvio ir jausenos kontrastus: nors kvartalą supa siena ir saugo kareiviai, bet galima užlipti ant stogo ir ten svajoti; nors viena po kitos iš geto išvedamos ir negrįžta šeimos, tai neužgesina žmonėms vilties, vidinės šviesos ir kultūros: teatre vyksta pasirodymai, o gatvėse aidi balsai, būriuojasi kaimynai, dūksta vaikai ir jų augintiniai. Kartu labai įtaigiai perteikiama ir virš šių žmonių galvų kybanti nuolatinė grėsmė – ar tai būtų dideli juodi paukščiai, mieste pasirodę pavasarį „[k]artu su šiltu pietų vėju ir bitėmis“ (p. 9), ir paskui juos atsekę „vyrai juodomis uniformomis“ (p. 10), ar gete kartkarčiais atsirandantys ir išėjusiųjų turtą išvežantys „žmonės negyvomis akimis“, Eitanui primenantys žuvis, „kurias teta Cilė pardavinėjo savo parduotuvėlėje. Mirusių žuvų akys buvo balzganos, aptrauktos skaidria mirties plėvele“ (p. 13). Dagilės spalvinis pasirinkimas knygos vizualinio pasakojimo plotmėje šį įspūdį tik sustiprina: vyrauja juoda, pilka, ruda spalvos ir atspalviai, į kuriuos įsiterpia geltoni blyksniai. Geltona spalva, įprastai džiugi ir šildanti, šioje knygelėje virsta… gedulo spalva ir naudojama kontrastui išryškinti, ypač kulminacinėse istorijos scenose. Dailininkės taupios linijos ir minimalios detalės papildo Marcinkevičiaus pasakojamą istoriją, bet su juo nekonkuruoja – paliekama daug tuščios erdvės, kad skaitytojas galėtų neblaškomas, ramiai apmąstyti skaitomą tekstą. O tokios tematikos knygai tai būtina.
Svarbu ir tai, kad Akmenėlio istorija pasakojama iš mažo vaiko perspektyvos. Jo žiūra yra kitokia, o pasikeitusios situacijos tragiškumą atspindi subtilios detalės: „Šalimais gulėjo beigelis. Aš taip ilgėjausi to skonio. Dabar pas mus jie retenybė“ (p. 7); „Ant marškinių teliko kruvina dėmė. Mama vėl barsis. Tai vieninteliai išeiginiai marškiniai, o rytoj aš koncertuosiu teatre“ (p. 20). Bet būtent šie subtilumai kelia adresato klausimą: ar pradinukas (arba smalsesnis ikimokyklinukas), kuriam skirta ši knyga, bus pajėgus suvokti tokius niuansus. Ar jis supras, kas nutiko Eitanui, jeigu apie jo mirtį kalbama ne tiesiogiai, o tarp eilučių: „Paskui kažkas pokštelėjo kaip tada, kai nulūžo mano strykas, ir tapo tylu. Diena keitė dieną. Išskrisdami paukščiai apsuko kelis ratus ir atsisveikino su manimi. O aš likau gulėti“ (p. 36, 39)? Taip pat vertėjo atskirai paaiškinti ir pačią akmens simboliką – knygos epiloge galėjo būti įterptos bent kelios eilutės apie akmenį kaip neišnykstančio, nesudylančio atminimo simbolį žydų kultūroje. Šiek tiek galima prikibti ir prie kalbos klišių tekste, pavyzdžiui, Rivkos atsakymo laisvės trokštančiam Eitanui: „Laisvė yra ne už vartų, o čia. Širdyje“ (p. 2).
Vis dėlto šios pastabos nesumenkina knygos svarbos vaikų literatūrai – kalbėti sunkiomis temomis itin nelengva, Marcinkevičiaus ir Dagilės duetas apie žydų tautą ištikusią nelaimę kalba jautriai ir dėmesingai. Tai, kad kūrinio veiksmo vieta nėra konkreti (knygos nugarėlėje rašoma: „Ši istorija įvyko Vilniuje. / O gal Kaune? / Gal Varšuvoje, Berlyne, / Romoje, Paryžiuje? / Antrojo pasaulinio karo metu tokia istorija galėjo nutikti bet kur Europoje.“), leidžia knygai būti išverstai į įvairias užsienio kalbas ir su įvykusia tragedija supažindinti kitų šalių mažuosius skaitytojus, ugdyti jų sąmoningumą ir plėsti istorinį, kultūrinį akiratį.
Užvertusi šią knygą pagavau save galvojančią, kad vaikų literatūrai reikia kuo daugiau tokių atminties akmenėlių, kalbėjimo sunkiomis, dažnai net ir suaugusiesiems nemaloniomis temomis. „Kas nežino istorijos, tas pasmerktas ją kartoti“, – teigė filosofas ir rašytojas George’as Santayana. Tokios knygos kaip Akmenėlis šią niūrią prognozę atitolina. Bent šiek tiek. Bent per pakilusio į aukštį aitvaro skrydį.
____________________________________
* MARCINKEVIČIUS, Marius, DAGILĖ, Inga, Akmenėlis: paveikslėlių knyga. – Vilnius: Tikra knyga, 2020. – 56 p.; iliustr. ISBN 9786098142587
Žurnalas „Rubinaitis“, 2020 Nr. 4 (96)
