Didžiosios L paslaptis
Ši knyga* yra rudeniška. Turbūt ne veltui ir Lotos pristatymas Rašytojų klube vyko spalį (susitikimo įrašo nuoroda susidomėjusiems – https://www.youtube.com/watch?v=0qkT_OtyqNM&fbclid=IwAR0yQE_H6hebbYRymmqnOSHJtlOOj-OHr7Q-s6XmtSLPzOu9wSAhIhZ0OX0).
Užrašyti dviem rudens dienoms, kiek ir trunka knygos veiksmas, prireikė dviejų mėnesių. „Ji atėjo pati pas mane“, – sakė knygos kūrėja Diana Ganc apie pagrindinę veikėją. Tačiau rašant pirmąją knygą autorei neabejotinai prireikė ir kitos patirties – Diana žinoma kaip vaikų ir ne tik jiems skirtos literatūros tyrinėtoja, puiki vertėja, teatro žmogus. Kaip liudijo ji pati, apysakai atsirasti padėjo ir darbo Metų knygos rinkimų vertinimo komisijose patirtis.
Būtent šis darbas paskatino galvoti apie alternatyvą – kitokį kūrinį jauniesiems skaitytojams, konkrečiau – paaugliams. Atrodo, darbas su ne itin nusisekusių tekstų kiekybe pastaraisiais metais skatina savotišką rezistencinę, į kokybiškesnius kūrinius orientuotą veiklą – panašiu keliu ėjo jau dabar amžiną atilsį Neringa Dangvydė, taip pat Gintarė Adomaitytė, kiti…
Bet grįžkime prie Lotos, pirmosios D. Ganc knygos. Kukliu pilkšvos spalvos viršeliu, kuriame ryški ir iškili oranžinė antraštė tiesiog žilpintų akis, jei ne dailininko Jono Landsbergio įkomponuoti juodi grėblio pinučiai, apgobiantys pirmąją raidę L, kiek prislopinantys jos spalvinį intensyvumą, tačiau sustiprinantys jį ten, kur pinučiai nesiekia.
Galvodamas apie simbolinę knygos viršelio reikšmę, turbūt būčiau linkęs sutikti, kad vienas šios apysakos perskaitymo būdų – patirti ją kaip stiprios vidinio pasaulio raiškos ir jos ribų liudijimą, susitikimą gyvenimo ir mirties sankryžoje, o viso to centre – keliolikos metų mergaitė vardu Lota.
Raidės L pavidalų knygoje daug. Pagrindinės veikėjos vardas – Lota. Trumpinys iš Loretos. Svarbiausias jos išklausytojas – šuo Lyras. Aplink namus, kuriuose gyvena Lota, pilna lapų. Nes spalis. Lotos vardas knygoje linksniuojamas dažnai – šio amžiaus tarpsnio žmonės savęs nesupranta kitaip, kaip tik pasaulio centre. Taip ir turėtų būti.
Raidžių L tarsi prikritę visur dar ir todėl, kad didžioji knygos dalis parašyta vidiniu monologu arba dialogais, tad natūraliai toks rašymo būdas skatina vartoti kreipinius. Lota – ne vien tik vardas ar trumpinys, tai tarsi vėjyje šaukiamas užkeikimas, ritmas, kuriuo bandoma prisišaukti pasaulį, išprašyti jo pagalbą, kartais desperacijos lygiu siekiantis beveik škėmiškąjį „Žilvine, Žilvinėėli“.
Teminiu aspektu atrodo, kad kartu su Lota į šių dienų lietuvių literatūrą paaugliams grįžta tikras, nesumeluotas akistatos su pasauliu skausmas – tirštas, slegiantis, stiprus: „Skauda ne kažkaip išorėje, ne kūną, supranti, o kažkur viduje, skauda viską, kas buvo ir kas dar bus“ (p. 85). Pasak knygos redaktorės, puikios vaikų rašytojos Ilonos Ežerinytės, „autorė Lotos nepagailėjo“. Ir iš tiesų, mergaitė patiria didelių išbandymų. Prieš penketą mėnesių mirė motina, tėvas išvykęs ilgam darbo reikalais, šuva be sveikatos, vyresnis už Lotą ir per stebuklą išvengęs klasikinio Brisiaus galo. Draugė – ligoninėje dėl valgymo sutrikimų, kaimynai – neadekvatūs ir nebrandūs: atitolusi auklė Virginija, desperatiškai bandanti įtikti jaunesniam partneriui, o jos Darius, įkyrokas ir bukokas vyras, rodos, mielai bendrautų su jaunesnėmis, tad neduodie jam priartėti prie Lotos. Galima apibendrinti: neskaitant šuns, Lota visiškai vieniša.
Ir tai – tik išoriniai veiksniai, dar sudėtingesnis Lotos vidinis pasaulis. Jai negera bendrauti su vis besiveržiančiais į jos erdvę žmonėmis, reikalaujančiais dėmesio, kartais labai dirbtinai ir įkyriai. Visas išorinis pasaulis Lotai tarsi manipuliatyvus ekranas, savo mirgėjimu reikalaujantis dėmesio, nepaliekantis ramybėje. Jame daugelis bando atrodyti (prabangus kaimynų gyvenimas, rūkantys vyrai, apsimestinis mokytojų rūpestis, kodėl nelanko mokyklos) ir kuria (bent Lotos akimis) netikrą santykį (tėčio prikištas nevalgomų produktų šaldytuvas, primygtinis kaimyno noras pavežėti Lotą savo leksusu, jo žmonos įsiveržimas į butą sutaisyti lango). Tai kelia milžinišką įtampą: Lota apsimestinai draugiškai bendrauja, atsakinėja neleisdama sau reaguoti kategoriškiau, taigi išoriškai neatsiribodama. Bet viduje valdo visai kitas monologas – nuo emocijų pertekliaus Lota ginasi ironija, kartais priartėjančia ir prie sarkazmo: tėtis – „reikalų tvarkytojas iš fūros“ (p. 18); kaimynai „Virginija ir Darius – šauniausia sodų pora, geriausi visų draugai, rūpintojėliai“ (p. 31). Bet tai – ne vien į pasaulį nukreiptas kandus paauglės žvilgsnis. Pagrindinei veikėjai netrūksta ir saviironijos, liudijančios gebėjimą matyti save iš šalies, puikią savistabą: „Sugrėbsiu, nugalėsiu džiaugsmą, būsiu Lota didvyrė, Lota puikuolė, Lota sumauta grėbėja. Taip“ (p. 71).
Turėdamas omenyje Lotą, jos gebėjimą jausti, reflektuoti pasaulį, sakyčiau, autorei pavyko šios veikėjos monologais perteikti labai psichologiškai subtilius, daugiamačius, niuansuotus personažų portretus. Ir galbūt tuo ši apysaka paaugliams išsiskiria iš kitų panašaus žanro kūrinių – knygoje nėra akivaizdaus gelbėtojo, padėjėjo, kokie galėtų būti suaugusieji ar draugai. Apie tai buvo kalbama ir knygos pristatyme. Čia visi tam tikra prasme silpni, žmogiški. Visi su problemomis. Visi kenčiantys ir su ta kančia savaip nesusitvarkantys. Lota juos visus mato, nepasakytum, kad atjaučia ar pateisina, bet tas aplinkos kaip kenčiančios suvokimas leidžia net pervargus bandyti mandagiai bendrauti, įsileisti pabėgusią iš ligoninės draugę, ieškoti galimybės pasirūpinti benamiais šunimis ir panašiai. Dėl to Lota nesiima destruktyvių veiksmų. Ji tiesiog bando saugoti savo namus, o tiksliau, ne tiek juos, kiek savo gyvybinę erdvę: „Nes namie gerai. Bent geriau nei kitur. Nes namie mes pasislėpę“ (p. 37). Lota norėtų pasilikti tik būtiniausias egzistencijos formas: „Norėčiau niekur neiti ir nieko nebedaryti, tik sėdėti namie, ant sofos arba lovoje, ir galbūt skaityti. Bet geriau, kad ir to nebereikėtų“ (p. 35–36). Žinoma, pasaulis neleidžia, neduoda ramybės.
Tačiau net sunkiausiais momentais Lota nedaužo to įkyraus pasaulio ekrano, tikisi, kad jis pats paliks ją ramybėje, bent porą sykių kūrinyje pagrindinė veikėja savyje kunkuliuojančio pykčio tiradą baigia retoriniu šūksniu: „Išsijunkit“ (p. 31 ir 50).
Savo nuolatiniu skausmingu jautrumu D. Ganc Lota kažkuo primena Vandos Juknaitės kuriamų moterų pasaulį. Jame daug kančios, kuri yra duotybė, joje reikia išmokti gyventi. Ir tos pamokos po truputį išlaisvina, nuskaidrina. Turbūt tokiame pasaulyje neįmanomi kitokie susitikimai – tik akis į akį. Lota nė viename epizode nebendrauja daugiau kaip su vienu personažu. Na, nebent tuo pat metu dar bando prisiskambinti ar kam nors parašyti. Tos akistatos taip pat liudija, kad šios apysakos pasaulyje visi vieniši ir po vieną. Atviri stebėjimui ir savistabai. Todėl tegu kūrinyje ir nemažai ironijos, bet ji turi kažkokios šilumos, čia nėra to perteklinio paauglės pasmerkimo, kartu apysakoje nerasime ir ypatingų suaugusiųjų pasaulio didaktizmo apraiškų, kurios buvo literatūroje tokios populiarios XIX a. antrojoje pusėje, bet knygas jaunimui rašančių šios pakraipos sekėjų netrūksta iki šiol.
Tad šia subtilia savybe Lota irgi išskirtina iš kitų pastarųjų metų kūrinių paaugliams, o gal ir ne tik jiems. Knyga turėtų būti tolokai nuo pramoginės literatūros lentynos. Čia nėra įprastinių nuotykių. Vien tikras, tvirtas, tirštas kalbėjimas iš tamsos, ši skalsa negali pereiti į plepėjimą, todėl žanriškai kažin ar toks tekstas lengvai virstų akimis ryjamu romanu – pernelyg daug neskaidomų, neišplečiamų dalelių.
Nėra šioje knygoje ir paauglių literatūrai būdingos nelaimingos meilės, nors ir kaip J. W. Goethe’s Lota Veimare pagal skambesį prašytųsi į giminaites. Žinoma, ne per toli – bent pagal pavadinimą – ir Astridos Lindgren Lota iš Pramuštgalvių gatvės.
Užsiminus apie užsienio autorius, norisi paminėti intertekstus. D. Ganc į savo knygą labai subtiliai įkomponuoja ne vieną klasiko citatą ar vaikų literatūros užuominą – akylesnieji pastebės brolių Grimmų, Lewiso Carrollio, Clive’o Stapleso Lewiso, Gianni Rodari, Alano Alexanderio Milne’o pėdsakus ir gal net užsikabins už jų. Viena Narnijos kronikų knyga netgi tampa knygos pabaigos leitmotyvu…
Stilistiškai tai įtaigus kūrinys. Autorės kaitaliojami kalbėjimo registrai, neilgi sakiniai, pakartojamos frazės, kreipiniai kuria gana ritmišką, intonuotą, muzikalų tekstą, kuriame svarbi ne tiek kalba, kiek frazės bangavimas. Ši apysaka turbūt puikiai skambėtų išleista garsine knyga ar net galėtų tapti radijo pjese – savo raiškiomis, ritmingomis frazėmis ji tam tinka.
Kaip vieną iš tematinių klodų galima būtų įvardyti pagrindinės veikėjos siekį suvokti mamos išėjimą, tiksliau, tapatintis su ja, pasimatuoti jos gyvenimą. Mama irgi nebuvo išskirtinai tobula. Buvo priklausoma. Lotai sunku apie tai kalbėti ar net girdėti. Ji bando priimti mamos netektį, perimti paveldą: nešioja jos drabužius, velkasi kailinius, sėdi po ta pačia obelimi, netgi išgeria ir pabando parūkyti kaip ji, nenori, – po visko formuluoja išvadas: „Niekas nežino, kokia tu buvai gera, mama. Tokios kaip tu niekada nebuvo, mama. Nežinau, kam taip save skriaudei“ (p. 99). Po truputį Lota susitaiko su mamos gyvenimo būdu ir netektimi. Labiausiai tai matyti iš pažado tėčiui sugrėbti lapus, ką anksčiau darydavo mama. Pradžioje Lota kategoriškai purtėsi net minties eiti į kiemą su grėbliu, o vėliau monologe šuniui Lyrui ji kalba: „Aš nenoriu pakeisti pasaulio, Lyrai. jei sugrėbčiau lapus kaip mama – tai ir būtų tas geras darbas, keičiantis pasaulį. Sugrėbti ne dėl lapų, o dėl mamos“ (p. 64–65). O knygos pabaigoje šis procesas evoliucionuoja (kaip pasakytų Lotos nemėgstami psichologai) į susitaikymą su savimi ir mama, su savo gedulu: „Ir man net nereikia persirengti. Grėbsiu su naktiniais marškiniais ir kailiniais ant viršaus, bus pats tas“ (p. 115).
Tėtis netikėtai pasiūlo palikti rutininį pasaulį ir vykti prie jūros. Bet Lota jau atradusi pasaulį čia. Todėl ji gali atsakyti: „Tėti, aš dabar einu grėbti lapų. Kažkoks tinkamas oras, supranti. Parašysiu, kai sugrėbsiu“ (p. 117).
Netgi palikus nuošaly mamos paveldo temą turbūt galima sakyti, kad tas chaotiškas lapų grožis yra mirtis, kurią reikia sutelkti iš visur į vieną vietą, susidoroti su pertekliumi, atlaisvinti plotą. Ir tada – nors knygos pristatyme autorė sakė nežinanti, kaip Lotai sekėsi toliau, – tada atsiranda erdvės naujam gyvenimui.
Tad skaitykim, vartykim, bandykim savaip įminti Lotos lapų paslaptį. Ji mus pasiekė ir jau nebepaliks. Kodėl? Nes ne tik pagrindinės veikėjos vardas prasideda raide L.
Literatūra. Neabejotinai ši knyga priklauso tajai didžiąja rašomai…
___________________________________
* GANC, Diana. Lota. – Vilnius: Dominicus Lituanus, 2020. – 120 p. ISBN 978-609-8227-17-8
Žurnalas „Rubinaitis“, 2020 Nr. 4 (96)
