VYTAUTĖS ŽILINSKAITĖS „TIK NIEKAM NESAKYK“: TARP NETOBULO BENDRAVIMO IR DANGAUS SIEKIO

Viena originaliausių ir profesionaliausių kūrėjų Vytautė Žilinskaitė švenčia garbingą 90-mečio jubiliejų. Rašytojos kūrybinio kelio pradžią ženklina 1961 m. pasirodęs poetinis debiutas Nesustok, valandėle, vėliau – humoreskų, satyrų knygos, skirtos suaugusiesiems. Pradėjusi sekti pasakas ūgtelėjusiam sūnui¹, V. Žilinskaitė pasuko į vaikų literatūrą ir pelnė pripažinimą kaip viena žymiausių lietuvių literatūrinių pasakų kūrėjų. Kai kurios knygos, kaip antai Melagių pilis (1968), Robotas ir peteliškė (1978), Kelionė į Tandadriką (1984), neabejotinai tapo vaikų literatūros klasika (pateko į reikšmingiausių lietuvių autorių knygų vaikams ir paaugliams šimtuką²), sulaukia vis naujų leidimų. Šiemet vėl išleista Kelionė į Tandadriką (ankstesni leidimai 2003, 2013 m.), pasirodė meniškiausių pasakų rinkinys Žiogas stiklinėje. Rašytojos tekstai daugiasluoksniai ir giliaminčiai. Kūriniuose vaikams užkoduotas humanizmas, amžinosios vertybės, jų ilgesys ir kai kada – pralaimėjimas. Ne kartą vaikų rašytoja, prozininkė, publicistė buvo apdovanota ir premijuota. Jos knygų išversta į daugelį užsienio kalbų.

Straipsniu siekiama naujai perskaityti 1987  m., sovietmečio ir Nepriklausomybės atgavimo sandūroje, sukurtą, po metų išleistą V. Žilinskaitės apysaką-pasaką Tik niekam nesakyk³ , paanalizuoti ją meniniu ir probleminiu aspektais. Ši vaikų rašytojos knyga iki šiol likusi paraštėje, nes menkai aptarta. Apskritai V. Žilinskaitės kūrybą yra tyrinėjęs Vincas Auryla⁴ , bene daugiausia – Kęstutis Urba⁵ , dėmesio yra skyrusi Džiuljeta Maskuliūnienė⁶ , enciklopediškai pristačiusios Laima Arnatkevičiūtė⁷, Jurgita Žana Raškevičiūtė⁸ ir kt. Nors apysaka-pasaka Tik niekam nesakyk sukurta vėlyvuoju sovietmečiu, jaučiamos artėjančio atgimimo, žodžio laisvėjimo, didesnės laisvės kritikuoti, visuomenės sujudimo nuotaikos.

Vieta, laikas, struktūra. V. Žilinskaitės šiam kūriniui pasirinktas mišrus apysakos-pasakos žanras iš anksto atkreipia adresato dėmesį į realiojo ir fantastinio pradų dermę. Viena vertus, realiojo pasaulio pagrindą sudaro detalus gamtos, vabzdžių, kitų gyvių, jų sandaros, elgsenos vaizdavimas. Antra vertus, gyviams suteikiama ir žmogiškų ypatybių. Tokie dvilypiai antgamtiniai kūrinio herojai padeda prozininkei perteikti dviplanį pasaulį. Pasak K. Urbos, XX a. aštuntajame–devintajame dešimtmetyje kaip tik išryškėjo pasakų dviplaniškumas, dvejopas adresatas, dviejų literatūros laukų suartėjimas⁹.

V. Žilinskaitė lyg pasakininkas Hansas Christianas Andersenas (jo įtaką rašytojos kūrybai, ypač trumposioms pasakoms, yra pabrėžę literatūrologai V. Auryla, K. Urba, L. Arnatkevičiūtė) meistriškai geba įprastą kasdienybės daiktą paversti stebuklingu. Taip realybė įgyja stebuklinės erdvės dimensiją. Pavyzdžiui, rasta žmogaus numesta šiukšlė – spalvota plokštelė – musę įkvepia surengti diskoteką. Lakštingala Tingala plokštelę sukdama snapu išgauna muziką! Arba numestas butelis tampa vabalų atskirties nuo visuomenės vieta – kalėjimu, į kurį klastingai įviliojamas voriukas, vėliau teisėjas Tikšas, kiti herojai. Kalėjimu tampa net lubino ankštis.

Kūrinio veiksmo vieta gana konkreti. Pievos gyvija – vabalai, kiti gyviai – knibžda Vykštijoje, vienoje iš gražiųjų lietuviškų pievų. Kodėl Vykštijoje? Nes šalia pievos bėga upelis vardu Vykščia (jis teka per Varėnos rajoną). Minimas tekste ir Merkys. Šalia pievos į vieną pusę nutiestas plentas, į kitą driekiasi miškas, eglynas. Vaizduojamo pasaulio laikas – vasara.

Kūrinį sudaro devynios dalys, kuriose veikia įvairūs gyviai, daugiausia vabalai, taip pat sraigė, kirmėlaitė. Kai kurie gyviai išskiriami išryškinant jų charakterius ir įvardijant žaismingais, lengvai vaikams įsimenamais vardais: lapinukas Nukas, sraigė Raigė, musės Zyzė, Zuzė, Zaza, voriukas Riukas, elniaragis Ragis, kirmėlaitė Lėtė. Kūrinio dalis jungia siužeto įvykiai.

Enciklopedinis gamtos pasaulis. Skaitant V. Žilinskaitės kūrinius apie gamtą, stebina rašytojos pastabumas, jautrumas kiekvienam augalėliui ir vabalėliui, paukščiui ar kitam gyvūnui. Prisimindama vaikystę, ji yra pasakojusi, kad dažnai atsidurdavusi Vilnijos kaimuose. Jausdamasi vieniša, tuomet klajodavusi po pievas¹⁰ ir galbūt susipažinusi su jų gyvūnija.

Nelyginant entomologė, V. Žilinskaitė pateikia daug faktų apie gamtą, todėl ši knyga ypač svarbi pažintine, informacine prasme. Prie vabzdžių, kitų gyvių pasaulio, perteikto tekstu, įtaigumo daug prisidėjo ir iliustruotoja Diana Radavičiūtė, kuri vabalų tipus sukūrė remdamasi enciklopedinėmis iliustracijomis ir mokslininkų aprašymais. Kaip ir kūrinio autorė, dailininkė stengėsi suteikti veikėjams „daug žmogiškų bruožų“¹¹. Tekstą papildo mąslūs, susikaupę ar liūdni, retai besišypsantys D. Radavičiūtės pavaizduoti herojai.

Ne vieno V. Žilinskaitės kūrinio vaikams pagrindiniai veikėjai yra augalai, gyvūnai. Kai kurie mėgstami prozininkės gyviai keliauja iš vieno kūrinio į kitą: lapinukas Nukas, baladūnai, duobkasiai, blusos, šokliai, puošniažygiai, sraigės ir kt. (apsakymų knyga Nebijokė¹², rinktinė Radinių namelis¹³). Stebėtina, kaip knygos Tik niekam nesakyk autorė subtiliai vaizduoja vabalų, kitų gyvių gyvenimą, sutelkia jų daugybę į visumą. Net suaugęs būdamas nesi visų girdėjęs, o ką jau kalbėti apie jaunesniuosius skaitytojus! Tai lapinukas, žygiai, musės, spragės, ūsuočiai, boružės, cikados, žolinės (pievinės) blakės, laumžirgiai, skruzdės, mėšlavabaliai, sraigės, krypūnėliai, peteliškės, jonvabaliai, vapsvos, elniaragiai, blusos, auksaakės, strakšiai, keršvabaliai, žvilvabaliai, juodvabaliai, puikiažygiai, stūmikai, maldininkas, šokliai, širšės, vorėdžiai, kamanės, vikšrai, žiogai, kirniai, lapsukiai, grambuolys, Lukanus (retasis vabalas), čiuožikai, kurkliai, žiedmusės, baladūnai, elniavabaliai, dailidės, spragtukai, duobkasiai. Iš teksto skaitytojas sužino, kad Lietuvoje yra ne tik septyntaškių, bet ir penkiataškių, dvylikataškių, dvidešimt keturtaškių boružėlių.

Kūrinyje vabalai bendrauja su kaimynystėje gyvenančiais paukščiais. Rašytoja teigia, kad gėris ir blogis dažnai susipynę. Kaip ir kasdieniame gyvenime, baisus priešas gali padėti, o geras – spęsti pinkles. Nors paukščiai – vabalų priešai, kai kurie vabzdžiai peržengia išankstines ribas ir išdrįsta prašyti jų pagalbos. Lakštingala Tingala tampa viena pagrindinių diskotekos sukėjų; ant jos užlipa lapinukas ir netyčia nutraukia šokius; ta pati Tingala sugriauna kosmetinį kambarėlį, bet ji vėliau ir pastato teatrą. Bendrauti gyviai siekia ir su gluodenomis: jos padeda žygiams atnešti du butelius.

Kiek daug įvairių augalų, augančių upelyje (švendrės, vandenžolės), pievose (gysločiai, žemuogės, šalpusniai, smilgos, vėdrynai, kraujažolės, ožiažolės, rasakilos, rūgštynės, lubinai, dilgėlės, vaistinės veronikos, pienės), miške ar pamiškėje (kiminai, erškėtrožės, karklai, juodalksniai, eglės, netgi dvynės, ąžuoliukas, lazdynai, bruknės, pakalnutės, avietės, kerpės, grybai, šungrybiai, mėtosi kankorėžio sėkliukės ar beržo tošis)! Skaitytojas sužino, kokio augalo lapai karpyti, iš kurio įmanoma išgauti natūralaus dažo ir kt.

Apysakos-pasakos pabaigoje yra vaizdingas fragmentas apie ligotą Tikšą. Štai kaip įtaigiai V. Žilinskaitė aprašo sužeisto teisėjo kūną: „Visas Tikšo kūnas – sopulių maišelis. Nesuskaičiuojamos žaizdos užlipdytos trauklapio skiautelėmis, dūriai užtepti kraujažolių tyrele, perdrėkstas pilvas susiūtas ir aplietas stebuklingu bičių nuodų tepalu – skruzdžių sanitarių būrys prie jo darbavosi nuo aušros ligi sutemos. Palei raktažolės lapą kūpso gležnų gardžių alksnio lapelių šūsnis – juos ir kitus skanėstus suneša ir tebeneša dėkingi išgelbėtiniai.“¹⁴ Atidūs skaitytojai sužino, kaip įmanoma gydyti žolelėmis: trauklapiais, kraujažolėmis, kuo pravers bičių nuodų tepalas. Galima tik stebėtis, kaip meistriškai prozininkė geba įsijausti į herojaus būklę ir kurti poetišką vaizdą, imdama leksiką (metaforas, palyginimus) iš gamtos. Knygų vaikams autorė teigia, kad „pasakų kūrimas gana arti poezijos: stengiesi, junti, jog turi būti ritminga, muzikalu, o ir peno vaizduotei kur kas daugiau…“¹⁵ Tas juntama skaitant kiekvieną Tik niekam nesakyk žodį, eilutę ar fragmentą.

Veikėjai, bendravimo netobulumas. Prozininkė vaizduoja margą vabalijos, gyvūnijos visuomenę, primenančią žmonių sociumą. Vieni gyviai gyvena vieniši, antri – šeimomis; treti jauni ar ištikti negalios; svajotojai ar pragmatikai; lėto būdo ar aktyvūs. Kiekvieno personažo charakteryje lengvai galima atpažinti tam tikrą žmogaus tipą. Dalia Striogaitė taikliai yra įžvelgusi herojų psichologizmą¹⁶. Kiekviename skyriuje vaizduojamas koks nors viešas visuomenės renginys: diskoteka, kurią organizuoja musė Zyzė Zyzytė; teismas („Riukas“); kosmetinis kambarėlis („Ragis“); „teatrėlis“ ir sąmokslas jį užgrobti („Zaza“). Naujuose skyriuose vienas iš pagrindinių herojų susiduria su nauju iššūkiu – bendravimu su kitu. (Trumpuosiuose kūriniuose V. Žilinskaitė irgi mėgsta vaizduoti kokį vabalą ar kitą gyvį, atsidūrusį keblioje moralinėje situacijoje.) Prozininkei svarbu gvildenti problemišką bendravimą – atgrasų, šiurkštų, žeidžiantį. Pavyzdžiui, musė ištraukia į skardinę įkritusią Raigę, bet tai padariusi reikalauja, kad ją neštų ir visiems garsiai girtų, kokia ji nuostabi gelbėtoja… Autorei rūpi ir opi nepelnytų pašaipų, patyčių tema. Ši problema labiau plėtojama kosmetinio kambarėlio, teatrėlio scenose: aktoriai vaidina vieni kitus imituodami, mėgdžiodami, pasišaipydami iš kitų; žiūrovai lengvai atpažįsta save. Skaudžiai tyčiojamasi ir iš kirmėlaitės Lėtės. Ragis, dirbdamas pas Zuzę apsaugininku, girdi apkalbas ir apie save. Visuomenei įprasta norma – apkalbėti, kritikuoti kitus, šaipytis, net tyčiotis iš jų. Ar toks bendravimas adekvatus? Ar nereikėtų keistis visuomenės nariui iš vidaus? Juk labiausiai nukenčia jautriaširdžiai, nuoširdūs, atviri personažai.

Itin taikliai V. Žilinskaitės perteiktas gyvių patirties pasaulis. Nebrenduką voriuką Riuką subrandina vienas skaudus įvykis. Pirmąkart tinklu sugavęs musę, jis labai džiaugiasi, bet džiaugsmą greitai aptemdo skaudi musės apgavystė. Riukas gyvena nepilnoje šeimoje – tik su rūpestinga „mome“, nes tėtis žuvęs. Musė pasinaudoja tuo, kad voriukas neturi tėčio: pakiša mintį, neva tėtis gyvas, tik yra nelaisvėje, ir taip sugeba išprašyti voriuką ją išlaisvinti. Paaiškėja, kad musė paprasčiausiai apgavo lengvatikį. Dažnai gyviai (kaip ir žmonės) vienaip elgiasi būdami vieni, kitaip – viešumoje: veidmainiauja, slepia tikruosius jausmus, dėvi kaskart kitą kaukę gyvendami dviplanį gyvenimą, nes bijo būti nesuprasti ar įžeisti. Pavyzdžiui, Ragis, norėdamas įtikti kosmetinio kambarėlio savininkei musei, giria dirbtinai ištaškuotą boružę Uržę, nors mano, kad jai tai netinka. Spėlioja, kad galbūt taip musė Zyzė kerštauja Uržei, teismo tarėjai, siekusiai bausmės jai. Bet pasitaiko, kad kai kurie veikėjai – sraigė Raigė, kirmėlaitė Lėtė – nieko nepaisydami drąsiai rėžia teisybę į akis. Riukas nedrįsta pripažinti tiesos, kad musė Zyzė jį įviliojo į butelį, nes bijo būti išjuoktas.

Gyviams V. Žilinskaitė suteikė žmogiškų savybių – dinamišką jausmų pasaulį, atsiskleidžiantį įtaigiose situacijose. Subtilus vidinis pasaulis ugdo emocinį vaikų intelektą: gebėjimą pažinti savo ir kito emocijas, įsijausti, tinkamai jas reikšti. Kaip ir tikrame gyvenime, V. Žilinskaitės kūryboje daug liūdesio, vienatvės ir greitai juos keičiančių kitų jausmų – draugystės džiaugsmo, juoko: „Liūdesys įsismelkia į kūrinį neatsiklausdamas manęs. Priimu jį kaip tikrumą, neišvengiamybę. Sykį esu rašiusi, kad vaikas nuostabiausias tada, kai akyse jam dar ašaros, o lūpos jau juokiasi. Tuo ir stebuklinga vaikystė. Intuityviai siekdavau, kad džiaugsmas mainytųsi su grauduliu – kaip šviesa su tamsa, diena su naktimi. Tokia mūsų būtis ir buitis, pilnatvė; vienas be kito aniedu jausmai ilgai netvertų arba nuvestų į kraštutinybes.“¹⁷ Dž. Maskuliūnienė V. Žilinskaitę yra pavadinusi viena liūdniausių lietuvių vaikų rašytojų¹⁸.

Prieštaringiausius jausmus V. Žilinskaitei itin pavyko išreikšti kirmėlaitės Lėtės charakteriu, vibruojančiomis jos būsenomis: „Ir kaip niekad jai sunku ir lengva, graudu ir giedra, baugu ir drąsu – kaip atlaiko plona gijukė tokią aibę prieštaringiausių jausmų“ (p. 79). Kirmėlaitė išgyvena dėl šoklio Moklio, kurį buvo įsimylėjusi ir netekusi. „Ne gražintis, ne dabintis Lėtė buvo į kambarėlį nukakusi, o prašyti, kad ją visą nudažytų juodai, net už naktį juodžiau, beribio liūdesio ir nevilties spalva“ (p. 81). Panašūs išgyvenimai suartina Lėtę ir Riuką. Abiejų jausmų amplitudė linksta į kraštutinį liūdesį ir neviltį. Lėtės liūdesį malšina džiaugsminga Riuko kalba. Abu pasistiprina ir nusprendžia išeiti ne iš kūnų, o iš Pavykštės – į pasaulio kraštą. Paradoksas: abu vėjas nubloškia žemėn, į šaltekšnį, prie butelio, kuris abiem veikėjams buvo tapęs nelaimių pradžia. Juodu „atsidūsta ir pasidairo: nors ir nedėkinga Pavykštė, bet kokia sava“ (p. 110). Suskamba patriotiška gaida: „kur tu rasi tokią pievą, kitą tokią Vykščią, taip dainuojantį akmenį ir tokią draugingą lakštingalą“ (p. 110).

Sraigė Raigė pasižymi visomis sraigiškomis savybėmis: lėtai šliaužia, negreitai reaguoja į aplinkinius. Ji labai nuoširdi ir atlapaširdė, dėl to dažnai nukenčia. Išgelbėtojai musei Zyzei Raigė patiki paslaptį apie įsimylėtąjį Ragį prašydama: „Tik niekam nesakyk“ (iš čia ir knygos pavadinimas, kreipiantis dėmesį į netobulą komunikaciją). Tačiau Zyzė išsyk išplepa paslaptį ir pasišaipo iš jos… Ragis, besižavintis Raige, ją prisimena atsidūręs nedėkingoje situacijoje: „Raige, Raige, kur tu glūdi, kur tavo trys rageliai, kur pilnos gerumo akutės?.. Viskas prarasta per savo kaltę, nes…“ (p. 78). Raigė drovi, kukli: vis užleidžia vietą kitiems, net ir laukdama aplankyti sužeistą Ragį. Charakterio naivumu į Raigę panašus naivuolis čiuožikas Čižas iš pasakos „Laiminga pabaiga“. Norėdama išsigelbėti jį apgauna sėkliukė Pūkė sakydama, neva esanti įsimylėjusi vandens vabalą¹⁹. Knygos pabaigoje triumfuoja nuoširdūs jausmai: Ragis, sužeistas didvyris, viltingai trokšta Raigės ir regi ją atšliaužiančią. Jis supranta, kad svarbiausia – jautri ir gera širdis, o ne veidmainingas musių gerumas.

Musės. Vabalijos visuomenėje itin išsiskiria musės – jos vaizduojamos triukšmingos, atskleidžiančios musišką prigimtį: įkyriai skraidžioja, zyzia, triukšmauja, apkalba, veidmainiauja, kelia skandalus. Panašiai šiuos gyvius rašytoja vaizduoja ir pasakoje „Žiogas stiklinėje“, kur musės, storapilvės, pasalūniškos, pavydžios, apspinta liūdną sužalotą žiogą ir šaiposi iš jo²⁰. Apysakoje-pasakoje Tik niekam nesakyk vaizduojama ne viena musių giminės atstovė: pievoje skraidžiojanti Zyzė Zyzaitė; mieste gyvenanti Zuzė Zuzaitė, atskrendanti pakvėpuoti „tyru oru“; labai savotiška musė Zaza Zazaitė, beveik visada tylinti, bet gebanti surengti sąmokslą; minimas musinas Zuzinas, Zuzės bičiulis, gyvenantis naktiniame klube. Kuriama opozicija tarp miesto (civilizacijos) ir kaimo (gamtos) musių. Priešpriešos – viena iš mėgstamų V. Žilinskaitės kūrybos meninių priemonių. Miesto musė gali mėgautis kelione minkštuoju autobusu, išmano, kas yra televizorius, žiūri televizijos laidas ir sužino apie gyvūnijos pasaulį, yra ragavusi kokakolos ar net skrebučio. Zuzė elgiasi kaip miestietė – užsimano kokakolos. Nukas juokiasi: „– Kuokos ir kuolo!“ (p. 58). Smagiai žaidžiama neįprastais produktų pavadinimais. (Kadangi knyga publikuota 1988  m., tai kokakola, skrebutis buvo išties stebinančios, masinančios to meto visuomenės naujovės, atkeliavusios iš Vakarų.) Iš miesto ši musė į gamtą atskraidina ir įvairias madas. Vaikams įstrigs juokingas kalambūras: „kosminis kambarėlis“ – „kosmetinis kambarėlis“ – „mėtinis“ (p. 63). V. Žilinskaitė pelnytai laikoma „stiliaus virtuoze“²¹, nes turi unikalų kalbos jausmą, yra sukūrusi ne vieną skambų naujadarą, „žilinskaitžodį“: „gergždžiabalsis“ (p. 37), „Zyzė straubliabyzė“, „Zuzė drambambuzė“ (p. 59), „ahahuotoja“ (p. 71).

Viena ryškiausių musių – Zyzė. Ji taip mėgsta vadovauti, kad „net svaigsta iš malonumo ir neįstengia nutilti“ (p. 5). Zyzė – pagyrūnė, melagė (apgauna voriuką Riuką), ji visur jaučiasi teisi ir „kalta“ dėl kitų vabzdžių gerumo. Bet kuri iš musių lengvabūdiškai kaltę verčia kitiems.

Sovietmečio tikrovės ženklai. V. Žilinskaitė šią pasaką sukūrė XX a. devintajame dešimtmetyje, todėl joje išryškėjo kai kurie sovietmečio tikrovės ženklai. Anot Aurimo Švedo, kai kurie Lietuvos rašytojai sovietmečiu „sugebėjo apeiti įvairias ideologines taisykles ir cenzūros kliūtis, savais tekstais padėdami visuomenei reflektuoti individo ir kolektyvo egzistencijos prasmingumą istorijai besikeičiant“²². Be jokios abejonės, kad V. Žilinskaitė, naudodamasi alegoriniu vaizdavimo būdu, išsakė konfliktišką individo susidūrimą su visuomenės normomis, pokyčių poreikį.

Tik niekam nesakyk slepia dvejopo adresato kodą, skirtą suaugusiajam, ypač gyvenusiam ar besidominčiam sovietmečiu. Pertvarkos pradžioje (į valdžią 1985 m. atėjus Michailui Gorbačiovui) buvo bandoma imtis namudinio ar kitokio verslo. Nors tik 1988 m. buvo priimtas kooperatyvų įstatymas, kuriuo leista verstis individualia veikla ir steigti privačias įmones – kooperatyvus, tokios veiklos apraiškų būta ir anksčiau.

Verslo temą rašytoja sėkmingai plėtoja tarp aktyvių ir apsukrių visuomenės narių – musių. Musė Zyzė sugalvoja ir surengia diskoteką. Vėliau musė Zuzė su padėjėjomis įkuria kosmetinį grožio kambarėlį. Dar vėliau musė Zaza sumano „teatrėlį“, bet šį planą – pasalą vabalams sunaikinti – sugriauna kiti vabalai. Musės pasižymi verslumu, įtaigos gyslele: į diskoteką geba įvilioti net vabalų priešę lakštingalą Tingalą; grožio kambarėlyje įkalba klientus neįprastai dažytis ir pan. Teksto pabaigoje užsimenama, kad musės vėl imsis verslo: „ atidarys naują verslovę kur nors netoliese“ (p. 107). Kai vienas verslas nesiseka ar netyčia kas nors jį sužlugdo (lakštingala Tingala sugriauna kosmetikos kambarėlį), musės lengvai imasi kito. Verslas tekste siejamas su veidmainyste, pataikavimu klientui, bet kokia kaina prakišama paslauga.

Girtuoklystės problema, aktuali sovietmečiu, gvildenama hiperbolizuotai, šiek tiek su humoru. Kūrinyje vaizduojama šoklio Moklio byla: jis kaltinamas „tuo, kad, įjunkęs į pražūtingą svaigų skystį žaliajame butelyje“, ne tik pats gėrė, bet priviliojo „į sugėrovus“ ir voriuką nebrenduką Riuką (p. 39). Komiška: Mokliui teisme duodama susipažinti su įkalčiais: pauostyti kempinę su alkoholiu, šis neišlaiko ir prisigeria („siūbuoja apsvaigęs į šonus, galva klinksi, ūsai kliba“, p. 41). Akivaizdu, kad jis priklausomas nuo alkoholio. Vienintelė sraigė Raigė išdrįsta pareikšti, kad šoklys – ligonis. Teisėjas Tikšas siūlo nuskandinti šoklį, bet jį gina kirmėlaitė Lėtė. Ši įsimylėjo Šoklį, kai tas dar buvęs kitoks, nevartojęs svaigalų. Nuteisti lengviausia, bet galbūt įmanoma padėti? Atskleidžiama alkoholio pražudyto vabalo drama.

Alkoholio butelis – kalėjimo, uždaros erdvės simbolis, nes į jį musė Zaza įvilioja ne vieną vabalą. Kūrinio pabaigoje iš paplentės atnešami du dideli buteliai su svaigalų likučiais – į juos įvilioti vabalai išmetami į Merkį.

Gamtos tarša. Rašytoja pabrėžia, kad domisi gamtosauga, ekologija, jai rūpi žmonijos ateitis: „Seku globalinius pakitimus mūsų Žemėje: žmonių gausėjimo perviršį, spartėjantį ledynų tirpsmą, augantį atmosferos sluoksnių užterštumą, per amžius susiklosčiusios augmenijos ir gyvūnijos išdraskymą, net matant pražūtingas pasekmes.“²³ Šioje apysakoje-pasakoje iškeliama destruktyvi žmogaus veikla gamtoje. Aplinka teršiama: žmonės mėto šiukšles iš automobilių; sraigė Raigė įkrenta į aprūdijusią skardinę. Neatsakingai naudojami įvairūs chemikalai, jie pražūtingi gyviams: „Anoje plento pusėje pabėrė baltų miltelių, žuvo tiek vabzdžių ir kirmių“; „– Arba kai dvokiantis skystis plaukė upeliu – visi čiuožikai nusibaigė, nė vienos žuvytės nebeliko“ (p. 59).

Žmonių išmestas šiukšles (skardines, butelius) V. Žilinskaitė naudoja gyvių pasaulio kontrastui išgauti: jie atrodo maži, palyginti su šiukšlintojų atliekomis. Paradoksalu, bet išmestos šiukšlės toliau keliauja teršdamos gamtą: jos pernešamos, į jas įkrenta, yra žalojami gyviai; išmesti į vandenį, buteliai nuplaukia į didesnę upę; balti nuodingi milteliai išnešiojami po Pavykštės pievą, mišką. Musė Zaza, žinodama, kur lengva rasti chemikalų, nuo plento paėmė nuodų ir per vaidinimą norėjo išnaikinti visus stipriausius vabzdžius. Gresia ekologinė katastrofa, sunaikinsianti gyvybę.

Dėl atsainaus žmonių elgesio gyvūnų pasaulis Pavykštėje nėra nepaliesta erdvė. Priešingai, Pavykštė vaizduojama nesaugi, pilna netikėtų pavojų: ant Zuzės ir kitų užpurškiama dusinančio skysčio ir musė vos pabėga. Skyrius „Zuzė“ skiriamas apnuodytai musei Zuzei vaizduoti. Ji guli leisgyvė neštuvėliuose ir pasakoja šiurpulingą istoriją, kaip ją ir dar šešiolika musių norėta nunuodyti dvokiančiu ir dusinančiu skysčiu. Tik per stebuklą ji įsikibusi už užuolaidos ir išsmukusi į lauką. Taip pat knygoje užsimenama, kad atsitrenkusi į elektros stulpą mirtinai užsimušė gervė.

Dangaus, aukščio siekis kūrinyje simbolizuoja nepasiekiamą svajonę. Tai lyg tobulumo siekis, nes Pavykštėje daug netikrumo, apsimetinėjimo, melo, tuštybės, šiurkštaus bendravimo. Teksto vaizdai poetiški, kinematografiški, nuolat kaitaliojamos žiūros perspektyvos. Kai kurie vabzdžiai, kaip antai lapinukas Nukas, mėgsta stebėti iš aukštai verdantį gyvių gyvenimą. Lapinukas viską mato, tarsi naratorius komentuoja pavykštiečių elgesį. Tekstas pradedamas Nuko žvilgsniu iš aukštai, baigiamas taip pat panoramine perspektyva. Lėtė ir Riukas ruošiasi skrydžiui iš Pavykštės: nuneria gijas, užsiropščia viršun ir laukia stipraus vėjo gūsio, kad tolyn ir aukštyn nuskraidintų! Jei sužeisti Ragis ir Tikšas turėtų vieversio sparnus ir pakiltų „aukštai aukštai, virš didžiojo stulpo, o iš tos aukštybės“ pažvelgtų žemyn, „pamatytų širdžiai mielą vaizdą“ (p. 101). (V. Žilinskaitės kūrinyje „Žydras skanėstas“²⁴ vabalėlis Nonas užsimano paragauti dangaus, bet tam nepavykus taip pat išvysta kvapą gniaužiantį vaizdą.) Apskritai tekste personažai siekia svajonės (vertikalės): lapinukas net drįsta lipti ant lakštingalos; sraigė šliaužia aukštyn. Bet dažnai veikėjai atsitrenkia į žemę – į nesvetingą tikrovę.

Išvados. Viena vertus, V. Žilinskaitės apysakapasaka Tik niekam nesakyk yra poetiška, įtaigi istorija apie gamtą ir gyvius (daugiausia vabzdžius). Antra vertus, ji skaitytojui suteikia galimybę pajusti praeitį, ją reflektuoti ir rekonstruoti. Rašytoja alegoriškai išsako skaudžią vėlyvojo sovietmečio tiesą: visuomenės bendravimo pūlinius, individo gniuždymą, patyčių, verslavimo, girtuoklystės, nežabotos gamtos taršos problemas. Juntamas individų ir visuomenės sujudimas, pokyčių (ir vidinių, ir išorinių) alkis. Psichologiškai gilių charakterių dviplaniškumą motyvuoja dvilypis sovietmečio epochos bendravimas, tampantis ydingu gyvenimo būdu.

_____________________________________

¹ Elzė Gerdvilienė, „Vytautė Žilinskaitė: kuriu protu ir širdimi“. Prieiga internetu: https://www.bernardinai. lt/2018-11-13-vytaute-zilinskaite-kuriu-protu-ir-sirdimi/ [žiūrėta 2020 10 30].

² Kęstutis Urba, „Vytautė Žilinskaitė. Kelionė į Tandadriką (1984)“, „Vytautė Žilinskaitė. Melagių pilis (1968)“, „Vytautė Žilinskaitė. Robotas ir peteliškė (1978)“, in Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai. Reikšmingiausių lietuvių autorių knygų vaikams ir paaugliams katalogas. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2017, p. 124–126.

³ Vytautė Žilinskaitė, Tik niekam nesakyk, iliustravo Diana Radavičiūtė. Vilnius: Vyturys, 1988.

⁴ Vincas Auryla, Lietuvių vaikų literatūra. Vilnius: Vaga, 1986, p. 256–258.

⁵ Kęstutis Urba, „Priešpriešų prasmės Vytautės Žilinskaitės pasakose“, Auginančioji literatūra. XX a. lietuvių vaikų literatūros tyrimai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015, p. 287–291.

⁶ „Prano Mašioto skaitymai: Vytautės Žilinskaitės kūryba vaikams ir jos kontekstai“, parengė Roma Kišūnaitė. Prieiga internetu: https://rubinaitis.lnb.lt/index.php?2592906552 [žiūrėta 2020 10 30].

⁷ Laima Arnatkevičiūtė, „Vytautė Žilinskaitė“, Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 560.

⁸ Jurgita Žana Raškevičiūtė, „Vytautė Žilinskaitė“. Prieiga internetu: http://www.šaltiniai-.info/index/details/1434 [žiūrėta 2020 10 30].

⁹ Kęstutis Urba, „Žodžio meno viršenybė, arba daugiaplanė vaikų literatūra“, Auginančioji literatūra, p. 172.

¹⁰ Elzė Gerdvilienė, op. cit.

¹¹ D. Radavičiūtės 2020 m. liepos 27 d. el. laiškas straipsnio autorei.

¹² Vytautė Žilinskaitė, Nebijokė, iliustravo Giedrius Jonaitis. Vilnius: Vaga, 2000.

¹³ Vytautė Žilinskaitė, Radinių namelis, iliustravo Irmina Dūdėnienė. Vilnius: Alma littera, 2009.

¹⁴ Vytautė Žilinskaitė, Tik niekam nesakyk, p. 104. Toliau cituojant šį kūrinį tekste nurodomas tik puslapis.

¹⁵ Saulius Vasiliauskas, „Rašytoja Vytautė Žilinskaitė: „Perskaitau, ką parašiusi, ir – už skalpelio…“ Prieiga internetu: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/ rasytoja-vytaute-zilinskaite-perskaitau-ka-parasiusi-iruz-skalpelio-286-423562 [žiūrėta 2020 10 30].

¹⁶ Dalia Striogaitė, „Pasaka apie bendravimą“, Literatūra ir menas, 1988, gruod. 24, p. 38.

¹⁷ Saulius Vasiliauskas, op. cit.

¹⁸ „Prano Mašioto skaitymai: Vytautės Žilinskaitės kūryba vaikams ir jos kontekstai“.

¹⁹ Vytautė Žilinskaitė, Nebijokė, p. 13–17.

²⁰ Vytautė Žilinskaitė, Radinių namelis, p. 101.

²¹ Aldona Kruševičiūtė, „Surakintų žodžių laisvė“, Metai, 2015, Nr. 12. Prieiga internetu: https://www.zurnalasmetai. lt/?p=10541 [žiūrėta 2020 10 30].

²² Aurimas Švedas, „Kodėl rašytojų kuriami pasakojimai apie istoriją yra reikalingi praeities tyrinėtojams?“, in Colloquia, 2018, Nr. 41, p. 21.

²³ Elzė Gerdvilienė, op. cit.

²⁴ Vytautė Žilinskaitė, Nebijokė, p. 53.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2020 Nr. 4 (96)