ŠIURPIOS ISTORIJOS VAIKAMS

Neretas vaikas mėgsta šiurpuliukus keliančias, baugias istorijas, o suaugusieji dažnai įtariai žiūri į siaubo literatūrą, mano ją esant nevertingą, netgi žalingą. Nelabai ja domisi ir vaikų literatūros tyrėjai¹ . Pati pradėjusi gilintis į šią temą pastebėjau, kad siaubo žanrą – tiek literatūrą, tiek kiną – aktyviau tyrinėja meno filosofai. Tad šiame straipsnyje pamėginsiu iš tų trupinėlių, kuriuos pavyko surankioti, nupiešti kuo ryškesnį vaizdą to, kas yra siaubo literatūra, kokia ji, kodėl ji traukia ir ką teikia, o pabaigoje trumpai apžvelgsiu, kokius siaubo ar siaubo elementų turinčius kūrinius vaikai gali skaityti lietuvių kalba.

Siaubo literatūra

Literatūros žanrus galima apibrėžti pagal įvairius kriterijus: veiksmo laiką (pvz., istorinė literatūra), santykį su realybe (pvz., pasaka ar realistinė literatūra), siužeto tipą (pvz., detektyvas, tapsmo romanas) ir kt. Taip pat jie gali būti apibrėžiami pagal tai, kokį siekia padaryti poveikį, kokius jausmus nori sukelti, pavyzdžiui, prajuokinti (humoristinė literatūra) ar įbauginti, išgąsdinti, net sužadinti pasišlykštėjimą (siaubo literatūra).

Siaubo literatūra dažniau siejama su fantastiniais siužetais, bet ji gali būti ne tik pasakinė, fantastinė (veikia vampyrai, vaiduokliai, atgijusios mumijos ir pan.) ar mokslinės fantastikos (veikia ateiviai arba taikant mokslą sukurtos pabaisos), bet ir realistinė (pvz., siaubą gali haliucinuoti pagrindiniai veikėjai arba kokius nors baisius dalykus daryti kiti žmonės: psichopatai, išprotėję mokslininkai ir pan.). Be abejo, žanrai jungiasi vieni su kitais, todėl ir siaubo literatūra gali būti, pavyzdžiui, ne tik realistinė ar fantastinė, bet ir istorinė, detektyvinė ir t. t.

Vienas garsiausių šių laikų meno filosofų Noëlis Carrollis siaubo žanrą apibrėžia remdamasis dviem būtinais elementais. Pirmas iš jų   – pabaisa: kiekviena siaubo istorija turi monstrą, kuris pažeidžia natūralią tvarką ir yra neįprastas mūsų įprastame pasaulyje² , neretai jis nešvarus, netyras³. Monstras gali būti tiek fantastinis (milžiniškas voras, zombis, ragana), tiek visai realus, bet toks, kokį esame linkę suvokti kaip pažeidžiantį natūralią tvarką, kaip antžmogį (psichopatas, serijinis žudikas).

Antras elementas – siekis išgąsdinti. Pabaisos turi kelti baimę ar pasišlykštėjimą, kuris taip pat siejamas su siaubo žanru. O tai pasiekti ne itin sunku: „Siaubo kūriniuose pagrindinių veikėjų [tų, kuriems nutinka siaubingi dalykai. – E. B.] reakcija neretai duoda toną skaitytojų emociniam atsakui.“⁴ Paprastai tariant, gerai parašyto siaubo kūrinio veikėjui išgyvenant baimę, įtampą, išgąstį, visa tai turėtų pajusti ir skaitytojas.

Siaubo žanro pasakojimams būdinga, kad pagrindiniams veikėjams, kurie beveik visada yra žmonės, nereikia sužinoti pabaisos paslapties, t. y. kodėl ir kaip ji atsirado, kodėl yra tokia siaubinga ir bloga. Pagrindinė jų užduotis – įveikti ar sustabdyti pabaisą ir išnešti sveiką kailį, vadinasi, atskleisti, kaip nugalėti monstrą⁵.

Ar suderinamas siaubas ir humoras? Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad siaubas ir komedija – nesuderinami žanrai, bet tiek suaugusiesiems skirti kino filmai, komiksai, knygos gali būti siaubo komedijos žanro (ir jis gana populiarus), tiek yra „daugybė siaubo istorijų, skirtų vaikams, kurios labiau juokina, nei gąsdina“⁶.

Šių dviejų žanrų tikslai, veikimo būdas ir priemonės smarkiai skiriasi: „Siaubas tam tikra prasme slegia, komedija išlaisvina. Siaubas spaudžia, komedija atpalaiduoja. Komedija kelia nuotaiką; siaubas žadina depresiją, paranoją ir baimę.“⁷ Skiriasi ir tai, ką ir kaip patiria skaitytojas. Kitaip nei skaitydamas humoristinę literatūrą, siaubo istorijose vaikas patiria tas pačias ar panašias emocijas kaip ir veikėjai, kuriems nutinka baugūs dalykai8 . Tuo tarpu skaitydami juokingą istoriją apie nevykėlį, visai tikėtina, juoksimės, kai jis, pavyzdžiui, išsidrėbs užmynęs ant bato raištelio arba ims klykti iš siaubo išvydęs kokį nors mielą pūkuotą pabaisiuką. Kita vertus, šie du žanrai turi ir daug panašumų: abiem būdingas groteskas, hiperbolės, sutirštinimas, netikėtumai. Netgi veikėjai gali būti tie patys – zombiai, klounai, vaiduokliai, skiriasi tik jausmai, kuriuos siekiama sukelti skaitytojui.

Kaip rodo populiariosios kultūros pavyzdžiai, humoras ir siaubas vienas kitam nemaišo, netgi papildo vienas kitą. Humoras neretai siaubą nuginkluoja, įtampą sušvelnina, nukreipia dėmesį nuo kažko baisaus, leidžia skaitytojui kiek atsikvėpti, nusijuokti, pernelyg neįsibauginti. Vis keičiant perspektyvą humoras primena, kad tai, kas skaitoma, nėra tikra, kad pasakotojas su juo žaidžia.

Svarstant, kuo siaubo kūriniai vaikams skiriasi nuo suaugusiųjų siaubo literatūros, iškyla tie patys aspektai, kurie tinka daugumai skirčių tarp vaikų ir suaugusiųjų literatūros nusakyti. Taigi kūriniai vaikams yra gerokai švelnesni, nuosaikesni. Čia vengiama pernelyg atvirų, šokiruojančių scenų, per didelio vizualumo, keiksmų, siaubas dažniau kuriamas kaitinant atmosferą, keliant įtampą, o kartais kaip tik humoru ji sušvelninama. Tuo tarpu kūrinių paaugliams vaizdinija vis šiurpesnė, vis mažiau tabu, gali atsirasti nenorminės kalbos, keiksmų.

Ištakos ir suklestėjimas

Siaubo žanro ištakų ieškotina mituose, legendose, sakmėse, tradicinių religijų mitologijoje: tai istorijos apie raganas, demonus, velnius ir pan. Nors liaudies pasakos paprastai nelaikomos siaubo literatūra, dauguma jų turi šio žanro bruožų ir netgi įkvepia autorius kurti tokią literatūrą. Žanrui suklestėti padėjo XIX a. Anglijoje išpopuliarėję pigūs (po pensą už skyrių) siaubo romanai (angl. penny dreadfuls), taip pat gotikiniai siaubo romanai, iš kurių ryškiausi šie: Mary Shelley Frankenšteinas, Roberto Louiso Stevensono Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija, Bramo Stokerio Drakula. Siaubo žanras ypač suklestėjo XX a. antrojoje pusėje, kai, pasirodžius keletui itin sėkmingų knygų ir kino filmų, leidybos ir kino industrija ėmė kur kas daugiau investuoti į siaubo pasakojimus.

O štai autorinė siaubo literatūra vaikams – gana naujas žanras. Tokių kūrinių daugiau ėmė rastis po Antrojo pasaulinio karo, o ypač jie išpopuliarėjo paskutiniame XX  a. dešimtmetyje⁹. Tada Vakaruose pasirodė įvairiausių siaubo serijų, iš kurių pačios populiariausios  – Roberto Lawrence’o Stine’o „Šiurpuliukai“ ir „Pasišiurpink“ (angl. „Goosebumps“ ir „Give Yourself Goosebumps“), kurias sudaro per 100 knygų, pasirodžiusių 1992–2000 m. Į lietuvių kalbą nė viena iš jų neišversta¹⁰.

Matyt, panašiu metu ir Lietuvos leidyklos atkreipė dėmesį į Vakarų pasaulio tendencijas ir ėmė gausiai leisti baugias knygas vaikams. 1995– 1996 m. leidykla „Lietus“ pradėjo „Siaubų autobuso“ seriją. Ypatingą pakilimą šis žanras Lietuvoje išgyveno tūkstantmečių sandūroje – tada pradėtos leisti net kelios siaubo serijos: Louisos Cooper „Padarų“, „Šiurpuliukų“, kurią sudarė skirtingų rašytojų kūriniai, ir pati gausiausia knygų skaičiumi Tomo B. Stone’o „Kapinių mokyklos“ serija.

Ar baimė gali būti teigiamas jausmas?

Jeigu siaubo knygų skaitytojai tikrai patiria tokius pat jausmus kaip ir jų pagrindiniai veikėjai, kyla natūralus klausimas, kodėl siaubo istorijomis neretai mėgaujamasi, kodėl sąmoningai renkamasi jas skaityti ar žiūrėti, jeigu šiaip jau tokių jausmų ir vaizdinių gyvenime vengiame.

Galimi keli požiūriai į tai. Baimės jausmą kone automatiškai priskiriame prie blogų, nemalonių. Bet esama skirtumo tarp jausmų, išgyvenamų tikrovėje ir patiriamų mene. Jie nėra tapatūs: net jei išsigąstame skaitydami knygą ar žiūrėdami kino filmą, esame saugūs, mums nieko baisaus nenutinka, net būdami labai įsijautę, suvokiame, kad tai tėra fikcija. Beje, ši gyvenimo ir meno priešprieša įtaigiai ir kartu labai paprastai paaiškinta Emmos Fischel siaubo knygoje vaikams Veidai lange:

„Tėtis ne itin susižavėjo Steno parsineštomis knygomis, pasakė, kad Stenas imsiąs sapnuoti košmarus. Turbūt tėtis nieko nesuprato. Steno tokie dalykai nė trupučio negąsdino. Tiktai jaudindavo – nugara imdavo lakstyti šiurpuliukai, bet anaiptol negąsdino.

Va nepadaryti Blodžetui namų darbų – o čia tai baisu! Arba kai reikia mokykloje valgyti ryžių apkepą, leistis vaistus, priešais visą klasę groti duetu su Belinda Gregori…

Tokie dalykai jam kėlė baimę. Tikri dalykai. Tikri siaubai, o ne vaiduokliai, vampyrai ar spintoje vaitojančios šmėklos.“¹¹

Siaubo literatūros skaitymas (ar kino filmo žiūrėjimas) yra saugus baimės jausmo išgyvenimas. Be to, skaitytojas kada panorėjęs gali užversti knygą¹², taigi sustabdyti pernelyg įsišėlusius jausmus, baimę. Nuo mūsų pačių priklausanti kontrolė leidžia mėgautis tiek dalykais, kurie kelia siaubą, tiek žaidimu su savo baimėmis, mokytis su jomis saugiai ir konstruktyviai tvarkytis, suvokti savo ištvermės ribas¹³. Antra vertus, taip, istorijos gali mus veikti – gąsdinti, sukrėsti, – bet, kaip pabrėžia prof. Danutė Gailienė, traumas, kaip jas suvokia psichologijos mokslas, patiriame tik tikrovėje, taigi menas traumuoti negali¹⁴. Svarbiausia, kad vaiką suptų saugi aplinka.

Be to, kas vyksta mumyse, kai patiriame siaubą, išsigąstame? Padažnėja pulsas, po kūną ima bėgioti šiurpuliukai, įsitempiame, akimirką sustingstame, virpame iš jaudulio, išsiskiria adrenalinas. Šie fiziniai potyriai sietini ne vien su neigiamais išgyvenimais, bet ir su maloniais jausmais, užplūstančiais, pavyzdžiui, žaidžiant¹⁵, ko nors labai laukiant, patiriant nuotykius. Ši fizinė siaubo išraiška gali padėti pasijusti labai gyvam, energingam, ypač jei šiaip gyvenime stokojame aštresnių potyrių.

Meno filosofė Katerina Bantinaki dar kiek kitaip aiškina paradoksą, kodėl patinka tai, kas kelia neigiamus jausmus. Mes galime mėgautis ir mėgaujamės tuo, kas suteikia neigiamų jausmų. Vienas iš jos pavyzdžių už meninio siaubo ribų – audringa bičiulių diskusija: jai vykstant kartais pasijuntame įskaudinti, įsižeidžiame, bet vis dėlto džiaugiamės intelektine diskusijos nauda. Taip pat ir siaubas mene kelia pasimėgavimą, malonumą, nes teikia naudos, nors kartu išgyvename ir neigiamų fiziologinių potyrių¹⁶.

Galiausiai meninis siaubas suprantamesnis už gyvenimo siaubus – jis turi aiškią struktūrą, pasakojimo progresą, sprendimą. Leisdamiesi į siaubo istoriją paprastai iš jos tikimės tam tikrų žanrui būdingų dalykų ir jų gavę jaučiamės patenkinti.

Negalima pamiršti ir smalsumo. Mus domina tai, ko nepažįstame. Ne veltui žmones visais laikais masino keisti, nesuvokiami, rodos, natūralaus pasaulio ribas peržengiantys dalykai: gausiai buvo lankomi apsigimėlių cirkai (angl. freak circus), tyrinėjami, kaip manyta, antgamtiniai reiškiniai ir t. t. Todėl mums taip pat įdomu siaubo kūriniuose susidurti su keisčiausiais ir baugiausiais padarais ir, be abejo, sužinoti, kaip juos įveikti. Žvelgiant plačiau, monstrai, pabaisos ar baisingos situacijos, į kurias pakliūva pagrindiniai siaubo kūrinių veikėjai, neretai yra tikrovėje egzistuojančių ar galinčių nutikti dalykų metaforos, simboliai. Kaip ir visas menas, taip ir siaubo istorijos kai ką byloja apie pasaulį, gyvenimą ir mus pačius. Tai irgi masina. Galų gale siaubo žanras labai susijęs su pažinimo, taigi tam tikra prasme ir su žmogaus smalsumo, tema. Anot N. Carrollio¹⁷, du dažniausi siaubo istorijų siužetai yra šie: 1) veikėjai siekia atskleisti, kas keisto, neįprasto, grėsmingo dedasi ir kaip nugalėti tą, kuris šitai sukelia; 2) smalsūs veikėjai siekia uždraustų, paslėptų žinių ir jų padedami tyčia ar netyčia sukuria pabaisą.

Siaubo istorija kaip socialinė kritika

Kaip jau užsiminta, siaubo kūrinius, jų situacijas, pabaisas ar veikėjų veiksmus, potyrius beveik visada galime suvokti kaip tam tikrą tikrovės metaforą. Neretai jie laikytini socialine kritika arba slapčiausių baimių, nerimą keliančių idėjų, kurios veikia mūsų elgesį, tyrinėjimu. Skirtingai nei, pavyzdžiui, problemų proza, panašius klausimus kelianti kiek atviriau, tiesiau, siaubo istorijose į pirmą planą išstumiamas groteskas, hiperbolė, žaidimas baimėmis, veiksmas, o socialinė kritika ir pan. lieka antrame plane, kad skaitytojas, gebantis skaityti tarp eilučių, pakilęs virš teksto, suvoktų platesnį situacijos kontekstą.

Štai, pavyzdžiui, dabar itin populiarūs tiek suaugusiųjų, tiek vaikų literatūroje, kine yra zombiai. Kas yra zombis? Atgijęs lavonas, dažniausiai mintantis smegenimis ar mėsa, taip pat ir žmonių, bet kartu tai ir „stiprų simbolinį krūvį turinti kritinė sąvoka“¹⁸. Meno istorijoje zombiai tiko visokiausiems kontekstams, civilizacijos ydoms nušviesti: socialinei ir konsumerizmo kritikai, antiintelektualumui, rizikingam žmonių elgesiui su mokslo išradimais ir t. t. Nors zombiai gali būti ir mitologinės kilmės, atsiradę naudojant magiją, populiariausiuose šiuolaikiniuose siužetuose jie dažniau siejami su mokslu: neatsakingas mokslo žaidimas su žmogumi ir gyvybe sukuria gyvuosius numirėlius. Tai dažnai apokaliptiniai ar postapokaliptiniai siužetai, pasakojantys, kas nutiktų, jei vieną dieną civilizacija žlugtų ir dauguma išradimų, kurie neatsiejami nuo mūsų kasdienybės, – telefonai, automobiliai, internetas, – būtų nebepasiekiami. Kas būtų, jei, suirus socialiniam audiniui, tektų kautis už galimybę išlikti itin priešiškoje aplinkoje ir saugotis ne vien aklam alkio jausmui tepaklūstančių zombių, bet ir kuo nuožmiausiai už išlikimą kovojančių kitų žmonių.

O dabar žvilgtelkime į keletą vaikų literatūros tekstų, kuriuos galima skaityti lietuviškai. Apie ką jie kalba?

Prieš metus pasirodė Kristinos Ohlsson detektyvinė trilogija su siaubo elementais Zombių karštinė. Šioje knygoje kaip tik vaikai, tiksliau – jaunesnieji paaugliai, pastebi, kad jų miestelyje vyksta kažkas negera. Jie gerokai jautresni ir atidesni pasauliui, tuo tarpu dauguma suaugusiųjų – akli ir kurti tam, kas dedasi prieš pat jų nosis, viską bando aiškinti logiškai. Todėl suaugusieji negali suteikti vaikams saugumo, ir našta viską išsiaiškinti bei apsaugoti miestelį gula ant vaikų pečių. Anot siaubo literatūros vaikams tyrėjos K.  Shryock Hood, šiuolaikinėje siaubo literatūroje vaikai negali iš suaugusiųjų tikėtis paramos ir saugumo, neretai vienintelis suaugėlis tokiose istorijose ir yra vaikų saugumui grasinanti pabaisa, piktavalis tėvas ar globėjas¹⁹.

Man visada įdomi atrodė dar vaikystėje perskaityta ir pamėgta Louisos Cooper knyga Padarai. Išėjo vaikai į mišką… Nors šiurpuliukų istorijoje apstu, ji nėra skirta vien pagąsdinti, kūrinys siekia atkreipti dėmesį į svarbius gyvybės ir mirties dalykus. Knygoje mergaitė mokyklos spektakliui sendaikčių krautuvėlėje priperka visokiausių rekvizitų. Kadangi spektaklis apie mišką, ji įsigyja ir kailinių daiktų. Netrukus mergaitės namuose ir mokykloje, kur repetuojamas spektaklis, ima dėtis keisti ir baugūs dalykai. Pasirodo, įsigytieji kailiai atgyja ir keršija tiems, kurie nori jais pasinaudoti. Tad apie ką ši siaubo istorija? Argi ne apie nuojautą, kad nuskriaudę kitą būtybę, nesvarbu – žmogų ar gyvūną, galime sulaukti atpildo, keršto? Argi ne apie pasąmoninį suvokimą, kad kito gyvybę kainavęs daiktas (kailis) neturėtų būti naudojamas pramogai? Kitaip tariant, istorija pasakoja, kad gyvybė yra svarbi, verta pagarbos, kad nevalia su ja elgtis atsainiai.

Minėtoji E. Fischel Veidai lange yra knyga apie tai, kad pabaisas nelengva atpažinti, kad nebūtinai jos yra tokios, jog, vos pamatęs, imsi klykti, kad jos nebūtinai yra antgamtiškos. Kartais tikrų tikriausios pabaisos esame mes, žmonės. Knygoje vaikai susiduria su genialaus proto keliamu pavojumi – su išprotėjusiu mokslininku, kuris įtikėjęs savo dieviškumu. Žinias ir talentą jis ima naudoti neetiškai ir sukelia vaikams mirtiną pavojų.

Siaubas gali būti ir neretai yra didaktikos įrankis, paremtas baimės pedagogika. Nors, kaip minėta, tradicinės pasakos siaubo žanrui nepriskiriamos, gąsdinimų jose nestinga: dažnai jos yra savotiškas perspėjimas, atgrasymas nuo netinkamo elgesio, draudimas peržengti tam tikras ribas ar nepaisyti tabu; kraupiais siužetais ar vaizdiniais parodoma, kas gali nutikti nekreipiant į tai dėmesio. Atitinkamai ir kai kurios siaubo istorijos perspėja neperžengti tam tikrų ribų, ragina elgtis, kaip visuomenėje įprasta, ir pan.

Neilo Gaimano Koralainą galima skaityti kaip įspėjimą ar net religinį įsaką „Gerbk savo tėvą ir motiną.“ Kiekvienas vaikas bent kartą yra patyręs jausmą, kad tėvams jis nerūpi, kad šie skiria jam per mažai dėmesio arba ne tokį, kokio jam norisi, kad trokštų turėti tobulus tėvus, kurie visada būtų tik jam ir tik dėl jo. Kaip tik šitai nutinka pagrindinei knygos veikėjai Koralainai – tik pasirodo, kad pakaitiniai tėvai ne tokie jau nuostabūs. Kitaip tariant, jaunajam skaitytojui norima pasakyti: vertink tai, ką turi, ir svajok atsargiai, nes nuo vilko gali užbėgti ant meškos.

Taip pat dažna siaubo istorija perspėja, kad pasaulis nėra saugus, kad pavojai visada mūsų tyko, todėl turime būti jiems pasirengę. Šiais laikais, kai vis dažniau bandoma perdėtai apsaugoti vaikus nuo menkiausių pavojų, siaubo istorijos kaip tik ir gali jiems pranešti, kad pasaulis nėra toks saugus ir švelnus, kokį bando pavaizduoti tėvai ar kiti suaugusieji; kokie pavojai, kad ir perteikti metaforine kalba, gali jų tykoti ir kad reikia būti pasirengusiems juos atremti.

Vaikams patinka, suaugusiuosius baugina?

Kad baugios istorijos vaikams patinka, rodo tokių serijų kaip R. L. Stine’o „Šiurpuliukai“, T. B. Stone’o „Kapinių mokykla“, Paulo van Loono „Siaubų autobusas“ arba visai neseniai Lietuvoje atrastõs K. Ohlsson knygų populiarumas. Be siaubo elementų, šie kūriniai neretai pasižymi sparčia siužeto eiga, ryškiais veikėjų jausmais, įtemptomis, stebinančiomis situacijomis, smalsumą žadinančia nežinia, nesudėtinga kalba, todėl jas lengva ir malonu skaityti, nesunku į istoriją įsijausti, ypač jei vaikas skaito dar kiek sunkiau ir jam nelengva būtų imtis sudėtingesnės kalbos, lėtesnio, painesnio siužeto knygų.

Tačiau neretai susiduriame su situacijomis, kai suaugusieji siekia apsaugoti vaikus nuo baisių (net nebūtinai siaubo) istorijų: į siaubo literatūrą žiūri įtariai – kaip į galinčią sužaloti, išgąsdinti, sukelti košmarus, todėl vengtiną skaityti, – reiškia priekaištus autoriams ir leidykloms, jei knygose pasitaiko „per stiprių“ vaizdinių.

Pastebima ir tendencija perpasakoti tradicines baugias pasakas, jas švelninant, atsisakant smurto, žudymo scenų. Manoma, kad tokios knygos bus vaikams tinkamesnės, jų negąsdins ir nežalos jautrios psichikos. Paradoksalu, bet kai kurie tyrimai rodo, kad sušvelnintos pasakos daro priešingą poveikį, nei mano suaugusieji. Pavyzdžiui, „Raudonkepuraitės“ versija, kurioje vilkas nėra papjaunamas, o pabėga, vaikus gąsdina labiau, nes jei vilkas gyvas, vadinasi, išlieka ir jo keliamas pavojus²⁰. Be to, ką suaugusieji nori pasakyti vaikams, jeigu žino, kad pabaisa yra gyva ir kažkur tyko, bet jiems nerūpi jos nugalėti? K. Shryock Hood, studijos apie siaubo literatūrą vaikams autorė, sako: „Tai paverčia baugią istoriją (scary story) vaikams siaubo istorija (horror story) vaikams.“²¹ Taigi kartais noras apsaugoti daro priešingą poveikį.

Be abejo, ne visi suaugusieji kratosi įduoti vaikams į rankas baugių istorijų. Kai kurie pedagogai mato didelį šių knygų potencialą skatinti skaitymą ir kalba apie jų naudą:

„Baugios istorijos nei skatina nesveiką domėjimąsi makabriškais dalykais, nei kelia per didelę baimę ar nerimą. Mokytojai ir kiti suaugusieji turi pasitikėti vaikų susidomėjimu baugiomis knygomis ir pripažinti, kad baimė svarbi jų normaliai raidai. Baugių istorijų skaitymas yra ne tik pramoga, jos gali būti ir naudingos – padėti vaikams įveikti baisias situacijas.“²²

Dar, pasitaiko, nuogąstaujama, kad siaubo istorijos yra menkavertė, neverta dėmesio literatūra, orientuota vien į psichikos dirginimą, bet ne meninio skonio, vertybių ugdymą. Kad ši literatūra iš principo ne tokia, kad ji skirta ne vien pagąsdinti, bet yra ir puiki terpė tam tikroms idėjoms, persergėjimams ar socialinei kritikai skleisti, jau mėginta įrodyti šiame straipsnyje, todėl labiau plėstis nėra prasmės. Tik pasakysiu, ką mėgstu kartoti kam nors prakalbus apie vertingus ir nevertingus žanrus: gera literatūra yra gera literatūra, ir nesvarbu, ar tai bus koks nors populiariosios kultūros reiškinys (komiškoji ar siaubo literatūra arba meilės romanai), ar rimtoji (vadinamoji aukštoji, elitinė) literatūra²³. Tiek vienų, tiek kitų būna ir labai gerų, ir siaubingai prastų, pretenzingų.

Siaubo istorijos vaikams lietuviškai: ko ieškoti bibliotekų lentynose?

Iš siaubo literatūros ar bent jau literatūros, turinčios baugių, siaubo elementų, pirmiausia, be abejo, norisi pasiūlyti pasaulinę literatūros klasiką, skaitomą ir paauglių. Tai minėtieji M. Shelley Frankenšteinas ir B. Stokerio Drakula, taip pat Edgaro Alano Poe Raudonosios mirties kaukė. Vyresnieji paaugliai galbūt susidomės ir pirmąja lietuviškai išleista siaubo literatūros klasiko Howardo Phillipso Lovecrafto knyga – kūrybos rinktine Tykantis tamsoje. Tiesa, reikia pripažinti, kad jos leidimas smarkiai pavėluotas, o stilius itin manieringas ir sunkus, todėl ji gali tikėtis tik ištvermingiausiųjų dėmesio.

Šalia klasikos verta paminėti ir tautosaką, kurioje baugių istorijų nestinga. Turime rinktinę Siaubo pasakos, sudarytą Ritos Repšienės. Nemenkai baugina ir kai kurios klasikinės Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno, Wilhelmo Hauffo pasakos.

Lentynose nestinga ir modernių, šiuolaikinių, deja, ne visada vertingų siaubo arba baugių istorijų. Kaip minėjau, Nepriklausomybės pradžioje pradėta leisti „Siaubų autobuso“ serija. Į ją įėjo skirtingų autorių kūriniai: P. van Loono Siaubų autobusas, Otfriedo Preußlerio Krabatas, arba Treji metai užburtame malūne ir Angelos Sommer-Bodenburg Vampyriukas. Apie 2000 m. pradėtos leisti L. Cooper „Padarų“, T. B. Stone’o „Kapinių mokyklos“ serijos ir „Šiupuliukų“ serija, kurioje pasirodė trys siaubo istorijos vaikams: Felicity Everett Laiškai iš kapo, E. Fischel Veidai lange ir Paulo Stewarto Lemties laikrodis. Panašiu metu – Nepriklausomybės pradžioje ir XXI a. pirmojo dešimtmečio pradžioje – išleista ir keletas pavienių knygų: Roaldo Dahlo Raganos, R. A. Montgomery’o Apsėstasis, Anthony’o Horowitzo Pasvilusių Padų mokykla ir keletas kitų.

Kiek vėliau lentynas papildė Darreno Shano serija „Monstrų cirkas“, Dereko Landy Malonusis ponas Skeletas, N. Gaimano Koralaina. Vėl leista P. van Loono „Siaubų autobuso“ serija, o dabar viena po kitos verčiamos švedų rašytojos K. Ohlsson siaubo ir ne tik istorijos: Stiklo vaikai, Zombių karštinė. Prieš metus pasirodė ir hofmanišką tradiciją tęsianti itin intelektuali, o kartu labai maloniai baugi Phillipo Pullmano knyga Laikrodžio širdis.

Siaubo kūrinių vyresniesiems paaugliams gerokai mažiau. R. L. Stine’o knyga Mirties šokis, kuri Amerikoje išleista serijoje paaugliams, Lietuvoje pasirodė kaip knyga suaugusiesiems. Jos viršelis, leidėjams atsisakius nuorodos į siaubo seriją, tapo panašesnis į meilės romano. Vienu baugiausių kūrinių paaugliams (jeigu prie paauglių literatūros iš principo priskirsime kūrinius, kurių pagrindiniai veikėjai yra paaugliai) galima laikyti siaubų karaliaus Stepheno Kingo debiutinį romaną Kerė. Jame pasakojama apie šešiolikmetę, kuri auga smurtaujančioje šeimoje, o mokykloje patiria žiaurias patyčias. Suvokusi, kad turi telekinetinių galių, ji ima žiauriai keršyti visiems skriaudėjams. Siaubo literatūros elementų turi fantastinė Matso Strandbergo ir Saros B. Elfgren „Rato“ serija, N. Gaimano Kapinių knyga ir keletas kitų.

Na o Lietuvoje siaubo žanras nėra paplitęs nei tarp suaugusiųjų, nei tarp vaikų literatūros kūrėjų. Vis dėlto yra kūrinių vaikams, turinčių siaubo elementų. Apie 2000 m. pasirodė pavienė Hertos Matulionytės knyga Demonas Mufikas ir serija „Pavojingi žaidimų pasauliai“. Siaubo literatūros užuomazgų esama ir Neringos Vaitkutės kūryboje, ypač „Klampynių kronikų“ serijoje, Gendručio Morkūno knygoje Velniškai karštos atostogos. Kaip įdomų ir išskirtinį reiškinį norėtųsi paminėti Daivos Čepauskaitės eilėraščių rinktinę Baisiai gražūs eilėraščiai, kurioje yra keli baugūs eilėraščiai, tiesa, jų baigtis ironiška ir kiek juokinga: monstrai gyvena tik mūsų galvose, juos sukuria mūsų vaizduotė. Neseniai pasirodė ir pirmasis Tomo Dirgėlos bandymas rašyti baugias istorijas – knyga Užkeiktoji pono Kuko knyga.

__________________________

¹ K. Shryock Hood, Once upon a Time in a Dark and Scary Book: The Messages of Horror Literature for Children, USA: McFarland, 2018, p. 6. Prieiga internetu: https://books. google.lt/books?id=cF5dDwAAQBAJ&printsec=frontco ver&source=gbs_ge_summary_r&cad=0#v=onepage&q &f=false [žiūrėta 2020 10 21].

² Noël Carroll, „The Nature of Horror“, The Journal of Aesthetics and Art Criticism, 1987, Vol. 46, No. 1, p. 52. Prieiga internetu: https://www.jstor.org/stable/431308?seq=1 [žiūrėta 2020 10 02].

³ Ibid., p. 55.

⁴ Ibid., p. 52.

⁵ Victoria de Rijke, „Horror“, International Companion Encyclopedia of Children’s Literature, USA: Routledge, 2004, p. 512.

⁶ Ibid., p. 508.

⁷ Noël Carroll, „Horror and Humor“, The Journal of Aesthetics and Art Criticism, 1999, Vol. 57, No. 2, p. 147. Prieiga internetu: https://www.jstor.org/stable/432309 [žiūrėta 2020 10 2].

⁸ Noël Carroll, „The Nature of Horror“, p. 53.

9 Ibid., p. 506–509.

¹⁰ Lietuvių kalba išleista vienintelė R. L. Stine’o knyga Mirties šokis (1998) (Dance of Death) iš serijos „Baimės gatvė“ („Fear Street“). Ši serija buvo orientuota į paauglius.

¹¹ Emma Fischel, Veidai lange, Vilnius: Alma littera, 2002, p. 28–30.

¹² Katerina Bantinaki, „The Paradox of Horror: Fear as a Positive Emotion“, The Journal of Aesthetics and Art Criticism, 2012, Vol. 70, No. 4, p. 385.

¹³ Ibid., p. 390.

¹⁴ Diskusija „Tremtis vaikų literatūroje“. Prieiga internetu: https://www.youtube.com/watch?v=AVP5jbG8Kdc [žiūrėta 2020 10 15].

¹⁵ Plačiau žr. Katerina Bantinaki, op. cit., p. 384–386. Prieiga internetu: https://www.jstor.org/stable/43496533?seq=1 [žiūrėta 2020 10 05].

¹⁶ Ibid., p. 387.

¹⁷ Noël Carroll, „The Nature of Horror“, p. 57.

¹⁸ Vitalij Binevič, „Kas yra zombis?“, Literatūra ir menas, 2019, rugs. 13 (3687). Prieiga internetu: https://literaturairmenas.lt/publicistika/vitalij-binevic-kas-yra-zombis [žiūrėta 2020 10 29].

¹⁹ K. Shryock Hood, op. cit., p. 11.

²⁰ Ann Trousdale, „Who’s Afraid of the Big, Bad Wolf?“, Children’s Literature in Education, 1989, No. 20, p. 69–79.

²¹ K. Shryock Hood, op. cit., p. 1.

²² Patricia O. Richards, Debra H. Thatcher, Michelle Shreeves ir kt., „Don’t Let a Good Scare Frighten You: Choosing and Using Quality Chillers to Promote Reading“, The Reading Teacher, 1999, Vol. 52, No. 8, p. 835.

²³ Plačiau apie tai labai rekomenduočiau paskaityti: Andrius Jakučiūnas, „Laikas griauti populiariąją literatūrą apgaubusius mitus. Visi atsakymai“, 15min.lt, 2020, kovo 2. Prieiga internetu: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/andrius-jakuciunas-laikas-griauti-populiariaja-literatura-apgaubusius-mitus-visi-atsakymai-286-1283938? [žiūrėta 2020 10 15].

Žurnalas „Rubinaitis“, 2020 Nr. 4 (96)