KAIP STIPRIAI JĄ MYLIME

Šiemet gruodžio 13 d. minime garbingą satyrikės, poetės, vaikų ir paauglių rašytojos, išskirtinės plunksnos meistrės Vytautės Žilinskaitės 90-ąjį jubiliejų. 1930 m. Kaune gimusi, nuo aštuonerių metų Vilniuje augusi ir iki šiol sostinėje gyvenanti klasikė – nepabijokime pompastiškumo – per ilgus kūrybos dešimtmečius tapo tam tikru lietuvių literatūros švyturiu, meistriškos ir meniškos kalbos etalonu.

Vaikų ir paauglių literatūroje V.  Žilinskaitę galime vadinti tikra karaliene – net tris kartus rašytoja sėdo į Geriausios metų vaikų ir paauglių knygos autorės sostą bei dėjosi šio reikšmingo įvertinimo karūną: 1996 m. apdovanota už humoristinę apysaką Tiputapė, 2000 m. – už apsakymų rinkinį Nebijokė, 2006 m. – už apysaką Kintas; visos šios knygos įvertintos IBBY Lietuvos skyriaus premijomis. 1979 m. tuometine Valstybine respublikine premija įvertintas pasakų ir apsakymų rinkinys Robotas ir peteliškė. Visgi tai tik nedidelė dalis gausios V. Žilinskaitės kūrybos vaikams – matyt, ne vienas kartais nusistebime, kaip galėjo nutikti, kad viena „mūsų vaikų literatūros viršukalnių“¹  – apysaka-pasaka Kelionė į Tandadriką (1984) – liko be jokio reikšmingo įvertinimo. Kita vertus, Kelionė į Tandadriką yra bene daugiausia kartų perleista rašytojos knyga – štai ir šiemet turime naują jos leidimą. Šių metų rudenį pasirodė ir V.  Žilinskaitės jubiliejui skirta, galima sakyti, proginė rašytojos pasakų rinktinė Žiogas stiklinėje (sudarė dr. Kęstutis Urba). Džiugu, kad ir leidėjai supranta būtinybę perleisti rašytojos knygas (tiesa, kartais atrodo, kad jų galėtų būti ir daugiau) – kaip pasisakyme gavus Geriausios 2006 m. vaikų knygos ir Švietimo ministerijos Vaikų literatūros premiją teigė pati rašytoja, „ dar niekada mūsų vaikų nesupo tiek tamsių pagundų, kurioms, žiūrėk, net ir jų tėvai kartais neatsispiria. Čia ir turėtų padėti knyga – sumaniai parinkta ir laiku įduota, kol jos neužgožė menkaverčiai pakaitalai iš virtualiosios virtuvės. Nes kuo labiau stulbinantys ir viliojantys technikos laimėjimai, tuo lauko gėlelė tampa nuostabesnė, paslaptingesnė ir širdžiai mielesnė – kaip ir gėrį teigianti knyga.“²

Apie rašytojos kūrybą, konkrečius jos aspektus parašytas ne vienas literatūros tyrėjų straipsnis, skaitytas ne vienas pranešimas, interneto gausybės ragas siūlo išties daug interviu, kuriuose V. Žilinskaitė dalijasi apmąstymais, prisiminimais, kūrinių atsiradimo aplinkybėmis, atvirauja apie savo knygų reikšmę sau pačiai. Atrodo, turime ištisą lobyną informacijos apie mūsų literatūrai taip reikšmingą kūrėją. Visgi, matyt, ne vieną autorių imantis naujo teksto ar straipsnio, skirto V. Žilinskaitės kūrybos fenomenui, apima baugulys – kad tik ko svarbaus nepraleidus, kad tik nesikartojus apie tai, kas jau rašyta, aptarta, analizuota. O ir kyla klausimas – ar įmanoma įminti rašytojos kūrybos išskirtinumo paslaptį?.. Kaip taikliai yra pastebėjusi vaikų literatūros tyrėja dr. Jurgita Žana Raškevičiūtė, „Žilinskaitės kuriamo pasaulio įdomumas pirmiausia pasirodo kaip įvairių mums įprastų ribų užklausimas ar paslinkimas: ribos tarp sapnų ir tikrovės, gyvūno ir žmogaus, gyvosios ir negyvosios gamtos pasirodo nesančios tokios griežtos, kaip kad esame įpratę jas suvokti. Priešingai – šios ribos yra labai takios . Žilinskaitė analizuoja didžiulio mus supančio pasaulio tvarką įsižiūrėdama į pačius smulkiausius jo elementus ir kiekvieno elemento prasmingą ir reikšmingą vietą jame, kurią pamatyti, suvokti kaip tik ir leidžia vaizduotės, jautrumo, fantazijos galimybės. Gal kaip tik dėl to mes neretai nejuntame, kaip pereiname nuo Žilinskaitės pasakos prie apsakymo, nes visi veikėjai atrodo tikri, įtaigūs, nepramanyti, o jų patyrimai – artimi mūsų pačių išgyvenimams.“³

Vis dėlto ši publikacija yra proginė. Šio teksto autorei prieš porą metų buvo tekusi neįtikėtina likimo dovana pasisvečiuoti pas rašytoją jos tuometiniuose namuose Antakalnyje, kalbėtis ne tik apie pačios V. Žilinskaitės knygas, bet ir apie gyvenimą, kosmosą (šis V. Žilinskaitę itin domino), dabartinę vaikų ir paauglių literatūros situaciją, šiuolaikinius rašytojus ir dar daugybę kitų dalykų gurkšnojant kavą, rašytojai vis ištraukiant ką iš sekcijos ir pasakojant dalykus, kurie (deja?) nebuvo niekur užfiksuoti, – interviu nebuvo svečiavimosi tikslas, galbūt todėl kalbėjomės išties jaukiai. Tad šios publikacijos idėja kilo būtent iš ano mūsų susitikimo.

Vaikų ir paauglių literatūros bendruomenėje, matyt, kiekvienas iš vaikystės ar paauglystės turime mėgstamiausią (ar net kelias) V. Žilinskaitės knygą, kuri išlieka su mumis, kuri galbūt tiesiogiai ar netiesiogiai atvedė mus į vaikų ir paauglių literatūros pasaulį, kurią net ir dabar paėmę į rankas, daug metų žinodami joje slypinčią istoriją, vėl skaitytume ar skaitome su nuoširdžiausiu malonumu, skonėdamiesi kalba, rašytojos išmone ir joje glūdinčiais tokiais išskirtiniais pasauliais. Šiais iššūkių nestokojančiais metais kaip bendruomenė neturime galimybės surengti konferencijos rašytojos garbei (kaip, pavyzdžiui, 2010 m., kai, minint 80-ąjį V. Žilinskaitės jubiliejų, mokslinis-praktinis Prano Mašioto skaitymų seminaras buvo skirtas rašytojos kūrybai vaikams aptarti) ar tiesiog jaukiai susitikę pasidalyti mintimis, įspūdžiais, prisiminimais apie skaitytas, tebeskaitomas, mylimas V. Žilinskaitės knygas, jų personažus. Kita vertus, mūsų mylima rašytoja skaito „Rubinaitį“ ir šios publikacijos autorė tiki, kad gražiausias jubiliatės pagerbimas būtų galimybė jai pačiai perskaityti mūsų mintis, pajusti ar galbūt netikėtai sužinoti, kaip stipriai ją mylime, gerbiame, kokia mums reikšminga jos kūryba.

Neatsitiktinai klausimai, į kuriuos atsako vaikų ir paauglių literatūros kūrėjai bei šios srities specialistai, nereikalauja šiai progai nebūtinų grynai akademinių svarstymų ar specifinių terminų  – kalbėtojai dalijasi prisiminimais, įspūdžiais ir pagarba, visu tuo, kuo jubiliejaus proga taip norisi apdovanoti rašytoją.

Į keletą šia proga reikšmingų klausimų atsakyti sutiko literatūrologė, vaikų literatūros tyrėja, Karalienės Mortos mokyklos bibliotekininkė, LLTI doktorantė, IBBY Lietuvos skyriaus pirmininkė Inga Mitunevičiūtė, poetas, literatūros apžvalgininkas, žurnalo „Metai“ vyr. redaktorius Antanas Šimkus, dailininkė, knygų iliustruotoja, rašytoja, paveikslėlių knygų kūrėja Lina Žutautė, rašytoja, žurnalistė, publicistė, literatūros kritikė, kultūrininkė Gintarė Adomaitytė, rašytojas, radijo laidos „Tomas ir Domas“ vedėjas Tomas Dirgėla bei literatūros pažinimo programos vaikams ir paaugliams „Vaikų žemė“ projektų koordinatorė, vertėja Elzė Gerdvilienė. Visi šie vaikų ir paauglių literatūros kūrėjai bei šios srities specialistai pasiūlymą priėmė su džiaugsmu – atrodo, daugelis mūsų norime pasidalyti tuo, kas mums svarbu, kas mus stipriai paveikė, dvasiškai ir literatūriškai ugdė, o kartais net nurodė gyvenimo kelią.

Miela Vytaute, jei skaitote šias eilutes, visa mūsų bendruomenė sveikiname Jus ir apkabiname savo mintimis.

– Kokia vaikystėje ar vyresniame amžiuje skaityta Vytautės Žilinskaitės knyga Jums įsiminė labiausiai? Jei galite, pakomentuokite plačiau, kas sukėlė žavesį, įspūdį.

Inga Mitunevičiūtė: Esu didžiulė jos trumposios prozos mėgėja. Iš vaikystės atsimenu, o ir dabar su didžiausiu malonumu skaitau iš naujo „Robotą ir peteliškę“, „Kumeliuko kerštą“, „Sidabrinį mėnulio šunį“, „Snaigę, kuri nesutirpo“ ir kitas pasakas bei trumpuosius apsakymus. (Tiesą sakant, nuo vaikystės mėgstu trumpus kūrinius ir manau, kad V. Žilinskaitės kūryba čia turėjo nemažai įtakos). Kartu su Stasio Eidrigevičiaus iliustracijomis (turiu omenyje 1978 m. rinkinį Robotas ir peteliškė), kurios mane nuo vaikystės žavėjo savo paslaptingumu, tai vienas, sakyčiau, lietuvių vaikų literatūros šedevrų, kokių turime ne tiek ir daug. Ir keista, nes dauguma tų apsakymų ir pasakų liūdni, bet tas liūdnumas man kažkoks natūralus, šviesus ir artimas.

Antanas Šimkus: Man labiausiai patiko Kelionė į Tandadriką. Tiesą sakant, tai buvo viena svarbiausių paties perskaitytų vaikystės knygų. Nežinau, kaip būtų paveikęs leidimas be S. Eidrigevičiaus iliustracijų, bet tas tekstas ir nupieštų personažų migloti paveikslai tiesiog gyveno many. Kiškis Kadrilis ir jo draugas šuo Kutas, varlė Legarija, Pilotas – tai vardai, kuriuos lig šiol galiu prisiminti ir pažadintas naktį. Rašytojos kūrinys labai pritapo prie mano tuometinio pasaulio pažinimo: Naujųjų metų išvakarėse nesąžiningo vairuotojo vogčia kertama eglutė – miškininko vaikui labai girdėta situacija; aplūžusių žaislų bičiulystė – su pasipykimais, perlenkimais, apsižodžiavimais, – bet vis dėlto tikra draugystė, atpažįstama. Kelionė erdvėlaiviu į planetas, kurios stebėtinai (kaip dabar manau) priminė kai kurias tuometinio pasaulio realijas, – atsimenu suniokotos parduotuvės užrašą, iš kurio bandė atspėti, kuo buvo prekiaujama. Taip pat ir eiliuojamieji intarpėliai, padedantys išreikšti emocijas arba išgyventi sunkią akimirką… Ir, žinoma, humoras – šalia visų nelengvų, sudėtingų dalykų, apie kuriuos rašytoja kalba, visad atsiranda vietos netikėtam pajuokavimui, šypsenai. Vis atmenu tą varlę su per dideliu lagaminu, kurį kažkodėl nešioja ne ji. Va, turbūt visus šiuos ir ne tik šiuos pastebėjimus apibendrindamas, galiu sakyti, kad V. Žilinskaitės Kelionė į Tandadriką yra man labiausia knyga.

Lina Žutautė: Vienareikšmiškai – Kelionė į Tandadriką. Tai knyga, padariusi man vieną didžiausių įspūdžių apskritai. Pirmą kartą ją skaičiau ketvirtoje klasėje. Atsimenu, kaip verkiau. Iš gailesčio, iš bejėgiškumo – kad negaliu padėti šuneliui Kutui, iš pykčio – dėl zuikio Kadrilio išdavystės. V. Žilinskaitė sukūrė pasaulį, kuriame norėjosi ir pasilikti dėl jame vykstančių stebuklų ir nuotykių, bet kartu ir pabėgti iš ten, nes jis buvo toks artimas mane supančiai realybei. Žinoma, negaliu nepaminėti ir S. Eidrigevičiaus iliustracijų, kurios, mano galva, dar sustiprino įspūdį. Paskui šią knygą skaičiau dar keletą kartų: vaikystėje, paauglystėje ir jau suaugusi. Užvertus paskutinį puslapį, jausmas visada tas pats. Nieko keisto, nes taip ir turi būti su gera literatūra.

Gintarė Adomaitytė: Man lemtinga yra V.  Žilinskaitės Ledinė fėja. Ji pasirodė 1979 metais  – kaip tik tais, kai ėjau paskutinį žurnalistikos studijų kursą, svarstydama, kokiu žmogumi tapsiu. Neįtikėtina, bet su studijų draugėmis 1979–1980 m. tiesiog nėrėme į vaikų literatūrą, nors niekas mums jos net nemanė dėstyti. V. Žilinskaitės knyga atitiko mūsų, penktakursių, intelektą, pasaulėjautą, būsenas. Žinoma, svarbus ir dailininko, tada mažai kam žinomo, S. Eidrigevičiaus indėlis.

Tuo metu jau buvau parašiusi kelias pasakas, nė nenumaniau, kur jas dėsiu, ar norės kas nors tuos bandymus publikuoti. Kad ir kaip keistai skambėtų, Ledinė fėja mane šildė, stiprino ir man tvirtino, kad pasakų rašymas – prasmingas darbas.

Įspūdį kėlė ir tebekelia rašytojos gebėjimas kalbėtis su skaitytojais oria, nenusaldinta, bet itin jautria kalba, jos dėmesys detalėms ir laki vaizduotė, niekada neiškeliaujanti iš logikos rėmų, turinti stiprų gyvenimišką pagrindą.

Tomas Dirgėla: Tikriausiai Kelionė į Tandadriką – pamenu, kad pamokoje paskaitęs ištrauką iš vadovėlio kūriniu susidomėjau kaip reikiant ir tą pačią dieną patraukiau į biblioteką pasiimti knygos. O štai dabar užmetęs akį į Ledinę fėją, grįžtu į vaikystę, kai šią knygą turėjau namie, bet dėl paslaptingo ir maloniai baugaus viršelio bijodavau ją atsiversti. Bet būtent dėl tos paslapties šiai didžiulei, sunkiai ir nepaprastai kvepiančiai knygai jaučiau kažin kokią keistą pagarbą ir laikydavau ją atskiroje lentynoje! Gal net dabar neturėčiau drąsos jos atsiversti…

Elzė Gerdvilienė: Kad ir kaip keista, vaikystėje pažintį su V. Žilinskaitės kūryba pradėjau skaitydama jos humoreskas ir satyras. Tėtis turėjo didžiulę namų biblioteką, radau vieną knygą, užsikabinau ir perskaičiau visiškai visą rašytojos kūrybą suaugusiesiems, kiek tuo metu buvo parašyta. Buvau kokia ketvirtokė ar penktokė, labai masino tos suaugėliškos temos apie žmonių silpnybes, to laikmečio kontorų ir gamyklų darbuotojų vienas kito apgaudinėjimus ir kitos tos kasdienybės aktualijos. Gal ir ne visas užslėptas mintis tuo metu supratau, bet labai traukė mokėjimas aštriai patraukti per dantį, ką jau suvokiau.

Reikšmingiausia V. Žilinskaitės knyga man – neabejotinai Kelionė į Tandadriką. Šią apysakąpasaką perskaičiau jau būdama didesnė, gal kokia septintokė ar aštuntokė. Atsimenu, kaip tada skaitydama puikiai supratau, kad knyga skirta kiek jaunesniems už mane. Tačiau be galo patiko, įtraukė, net dabar atsimenu, kur buvau skaitydama paskutinius kūrinio puslapius, kokia netikėta buvo pabaiga ir kaip ilgai paskui verkiau. Šią knygą perskaičiau dar kartą prieš keletą metų. Pačiai buvo labai įdomu pasitikrinti, ar Tandadrika vis dar daro tokį pat poveikį. Jausmas buvo tas pat. Todėl esu tikra, kad gera literatūra netelpa nei į laikmečio, nei į amžiaus rėmus.

– Ar jaučiate rašytojos kūrybos įtaką savo kūrybai, gyvenimui?

L. Žutautė: Taip. Visos V. Žilinskaitės temos man labai artimos, todėl tikrai galima rasti sąsajų tarp jos knygų herojų ir herojų iš mano knygų apie katiną Ferdinandą ir šunelį Pū. Draugystės ir vienišumo tematika, manau, svarbi visiems žmogaus gyvenimo tarpsniams, ir Vytautė tą puikiai perteikia. Tai negali nedaryti įtakos, ypač jei bandai kalbėti vaikams.

G. Adomaitytė: Tiesiogiai ar juo labiau tiesmukai įtakos nejaučiu, laikau save nuo vaikystės skaityto ir tūkstančius kartų perskaityto Hanso Christiano Anderseno mokine, bet netiesiogiai  – žinoma, kad taip.

E. Gerdvilienė: Žinoma! Įtaką tikrai jaučiu, tik nemoku jos tiksliai apibūdinti. Skaitydavau daug, bet šios autorės kūryba krito į širdį giliau. Todėl, kai prieš keletą metų su seserimi rašydamos internetinį tinklaraštį knygukurejai.lt nusprendėme parengti interviu su senosios kartos vaikų rašytoju, prisėdusi iškart prisiminiau V. Žilinskaitę ir daug nedvejodama ėmiau galvoti klausimus svajodama pakalbinti būtent ją. Tie susitikimai su ja imant interviu, šiltas bendravimas ir pasakojimai iki šiol atrodo tikriausias stebuklas, įvykęs mano gyvenime. Taiklus žodis, autentiška ir tik jai būdinga sklandi kalba, persmelkianti net rašytinius atsakymus į mano klausimus, amžiaus nepaliestas minčių aštrumas man vis dar daro didelį įspūdį.

– Kaip rašytojos knygų reikšmę matote šiuolaikinės vaikų ir paauglių literatūros kontekste?

I. Mitunevičiūtė: Pratęsiu mintį apie minėtą trumpąją V. Žilinskaitės prozą. Štai atsakinėdama į šiuos klausimus vėl paėmiau į rankas tą apsakymų rinkinį Robotas ir peteliškė ir įsiskaičiau dar kartą. Ir tie trumpi kūrinėliai pasirodė ir be galo aktualūs, ir be galo universalūs, tarsi belaikiai, amžini savo vertybėmis, situacijomis, pasaulėjauta. Juos būtina perleisti iš naujo ir skaityti, skaityti, skaityti. Štai „Kumeliuko kerštas“ – kiek jame ekologinio potencialo! Žmogaus ir gyvūno santykiai, laukinių gyvūnų prijaukinimas ir to pasekmės, kultūros, civilizacijos ir gamtos sankirtos, gamtos teršimas – visa tai kaip niekad aktualu. Ir tai tik vienas pavyzdys. Beje, neseniai viena kolegė iš Švedijos teiravosi, kokią, mano galva, lietuvių autoriaus knygą vaikams reikėtų išversti į švedų kalbą. Pirma mintis, kuri šovė į galvą, ir buvo būtent Robotas ir peteliškė. Nesiplėsiu apie kitus autorės kūrinius, jie taip pat be galo vertingi. Taigi V. Žilinskaitė neabejotinai yra lietuvių vaikų literatūros panteone, jos kūrybą būtina aktualinti ir skaityti iš naujo.

A. Šimkus: Matau, kad ji viena svarbiausių minėtos kategorijos prozininkių. Ko gero, dėl tų jos kūrybos ypatybių, kurias minėjau prisimindamas Kelionę į Tandadriką. Tikiu, kad rašytoja bus skaitoma ir jos tekstus atras dar ne viena skaitytojų karta.

L. Žutautė: Kad ir kaip keistųsi šiuolaikinė literatūra vaikams ir paaugliams, V. Žilinskaitės knygos visada išliks pamatinės vertybiniu atžvilgiu. Šiame skubėjimo amžiuje jauniesiems skaitytojams kartais per sunku susikaupti prie ilgesnio kūrinio, ir tai šiek tiek liūdina. Empatija knygos herojams, gebėjimas susitapatinti su jais kartais yra neįveikiama kliūtis suprasti, ką rašytoja norėjo pasakyti, todėl vaikai renkasi lengvesnį žanrą. Bet čia ne tik jaunosios kartos bėda. Vis dėlto žinau, kad visada bus tie keli ar keliolika vaikų, kuriems rašytojos knygos darys tokį pat įspūdį kaip ir man vaikystėje. Būtent dėl tokios literatūros užaugę jie daugelį dalykų matys kitaip. O tai jau neabejotinas indėlis turint omenyje tiek dabartinį vaikų ir paauglių literatūros kontekstą, tiek žmogaus kaip asmenybės formavimą.

G. Adomaitytė: Šis klausimas sudėtingas. Norėčiau sužėrėti išmintimi ir tą jūsų ieškomą vietą rasti. Bet nerandu. Nes kalbame ne apie smagumynus, kur tik pokšt keberiokšt, ir nieko, visiškai nieko daugiau. Kalbame apie gilius tekstus. Svarbu pabrėžti, kad jei iš daugelio šiandienos vaikų rašytojų knygų iškirptume paveiksliukus, tai nieko ir nebeliktų. Visai nieko. Tik garsažodžiai arba banalūs atpasakojimai. V. Žilinskaitė stipri pati sau. Ji iš kitos karalystės, štai kodėl apibūdinti jos kūrybą man ir keblu, ir patrauklu.

E. Gerdvilienė: Mėgstu patikrinti LATGA kasmet sudaromus populiariausių bibliotekose knygų ir autorių sąrašus. Ir kaskart labai nudžiungu ten radusi rašytoją V. Žilinskaitę. Suprantu, kad tam įtakos gali turėti programinės literatūros sąrašai, bet tai irgi labai puiku, kad V. Žilinskaitės kūryba nagrinėjama pradinėse klasėse. Kaip jau rašiau  – geri kūriniai perauga savo laikmetį, jie neturi amžiaus, todėl ir nesensta.

– Ar skaitote V. Žilinskaitės knygas savo vaikams? Kaip jie jas suvokia?

A. Šimkus: Nesu įkyrus siūlytojas, nes tikiu, kad kiekvienas randa savo, nebūtinai tas pačias knygas. Kadangi V. Žilinskaitės kūrybą atradau, kai jau pats skaičiau, tai laukiu, kol ir mažieji įgis atitinkamų skaitymo įgūdžių. Sykį pabandžiau jiems šį tą paskaitinėti, – neužsikabino… Ir gerai. Tegu patys.

L. Žutautė: Mano sūnui dabar jau penkiolika, ir aš padariau klaidą bandydama supažindinti su Kelione į Tandadriką jį kiek per anksti – tuometinį septynmetį, nes vis dėlto šią knygą reikia atidžiai parinkti pagal vaiko amžių ir sąmoningumą. Bet jis puikiai pamena Robotą ir peteliškę bei Melagių pilį, vadinasi, šiuolaikinis vaikas tokią literatūrą gali suprasti ir priimti. Tikiu, kad ne paviršutiniškai, o giliai į širdį.

T. Dirgėla: Kadangi mano vyriausias vaikas dabar yra įdomuviskaskasapierobotus etape, prieš keletą mėnesių pasiklausėme „Roboto ir peteliškės“ per LRT radijo „Vakaro pasaką“. Istorija mane grąžino į vaikystę, o sūnus reagavo skirtingai: pirmą kartą klausantis jam tai atrodė tiesiog pasakojimas apie robotą, antrą kartą jau kilo klausimų apie peteliškę, o pasiklausęs trečią sykį sūnus daugiau dėmesio jau skyrė roboto ir peteliškės ryšiui, kurį ir aptarėme.

Kalbant apie V. Žilinskaitės ar kitų klasikų knygas ir šiandienos vaikus, manau, svarbu tokius kūrinius perleidžiant nepaprastai daug dėmesio skirti apipavidalinimui, kad vertinga klasika būtų apvilkta šiuolaikiniam skaitytojui patraukliu rūbu.

E. Gerdvilienė: Mano du didesnieji vaikai – šiuo metu paaugliai – prieš keletą metų patys skaitė Kelionę į Tandadriką, Kintą. Abiem labai patiko. Atsimenu, kaip mokykloje sūnus skaitė ištrauką iš „Viso pasaulio tetų“, o dukra – iš „Saulės išdavikės“. Tada su džiaugsmu paprašiau savo tėčio šias knygas iš savo lentynos atvežti mums ir anūkams tekstus perskaityti dar kartą, ne tik spausdintus vadovėlyje. Mažiausiajam – dvimečiui – dar neskaičiau V. Žilinskaitės. Labai norėčiau, kad ūgtelėjęs atrastų jos kūrybą. Manau, kad rašytojos knygos būtų patrauklesnės iš naujo perleistos, gal net naujai iliustruotos. Juk taip pasaulyje daroma su seniausių laikų vaikų klasikų kūriniais. Nesu vizualiųjų menų profesionalė, remiuosi savo pojūčiu ir pastebėjimu, bet mano vaikams sunkiau įsiūlyti knygą, išleistą prieš dvidešimt ar trisdešimt metų. Kad ir kokio gerumo būtų knygos turinys, pirmas įspūdis susijęs su vizualine raiška ir pojūčiu imant knygą į rankas. Labai džiugu, kad šiemet vėl perleista Kelionė į Tandadriką ir pasakų rinkinys Žiogas stiklinėje!

– Dėkoju visiems už atsakymus ir pasidalijimą mintimis.

Parengė Diana Gancevskaitė

_______________________

¹ Kęstutis Urba, „Opozicijų prasmės V. Žilinskaitės pasakoje „Kumeliuko kerštas“, Gimtasis žodis, 2000, Nr. 12 (144), p. 25.

² Vytautė Žilinskaitė, „O kilti oi kaip nelengva“, Rubinaitis, 2007, Nr. 2 (42).

³ Jurgita Žana Raškevičiūtė, „Vytautė Žilinskaitė“, XX amžiaus literatūra. Prieiga internetu: http://www.xn--altiniai-4wb.info/index/details/1434.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2020 Nr. 4 (96)