Pasiutpolkės žingsniu su sraigėmis, stručiais ir begemotais

 

Virš. dail. Marija Smirnovaitė
Virš. dail. Marija Smirnovaitė

Violetos Palčinskaitės kūrybą vaikams labai tiksliai gali apibūdinti du pagrindiniai, raktiniai žodžiai – Hansas Christianas Andersenas ir muzika. Šie du pasauliai ryškiai atsispindi gausioje Palčinskaitės kūryboje vaikams, kuriems rašytoja yra išleidusi daugiau kaip trisdešimt įvairaus žanro knygų. Anderseno asmenybės ir kūrybos motyvai įprasminti poezijos knygos Senamiesčio lėlės (1987) skyriuje „Kriauklė auklė“, pjesėje Kristiano Anderseno rožė (1978) ir kt. Pastaruoju metu Palčinskaitės kūryba vaikams yra itin susijusi su muzikos motyvais. Dvi literatūrinės pasakos Stebuklinga Mocarto fleita (2008) ir Muzika troliui (2011) akivaizdžiai skirtos kompozitorių Wolfgango Amadeus Mozarto ir Edvardo Griego asmenybėms bei talentui atskleisti. Jei ne tiesiogiai, tai per lyrizmo, dainiškumo, meditatyvines apraiškas muzikos motyvai ryškiai atsispindi ir Palčinskaitės poezijoje vaikams. Ne viename interviu ji yra užsiminusi, kad ir Anderseno pasakos, ir muzika atėjo iš vaikystės.

Tolimi ir beveik pamiršti vaikystės įspūdžiai, kai poetė šoko ar su tėvais lankėsi baleto spektakliuose, sapno pavidalu sugrįžo ir persikėlė į naujausią poezijos rinkinį vaikams Ką padarė šokių salė*. Į knygą sudėti dvidešimt šeši tekstai vienaip ar kitaip susiję su muzika, tiksliau, šokiu, kuris yra laikomas „tyliuoju muzikos pagalbininku“. Šokių salėje šoka visi: žiogas Vikis ir skruzdė Barbora, du pilnametystės sulaukę ir pasibučiavę balandžiai, du ožiukai iš Pakruojo, zuikiai, žirgai (puikiai pasinaudota onomatopėja, kai kanopų garsai atkartoja šokio ritmiką), varlės, senjorai vėžliai iš Žemaitijos, nes šokis jiems primena jaunystę, voverės iš Argentinos, ieškančios iš kailinių atpažįstamų giminių, arogantiškas šokių mokytojas strutis, gulbės, šokančios paskutinį mirties šokį. Net neturėdama kojų, nesvarbu, kad ir sapne, rokenrolą nori šokti sraigė. Šokti norėtų ir voras, audžiantis ne tik tinklą, bet ir mintį, kur gauti rimtą porą, nes muzika jam palubėje kutena ausį, ir iš zoologijos sodo pabėgęs bei į šokių salę įgriuvęs nevėkšla begemotas, nes ir jam šokis primena jaunystę. Visas šis antropomorfinis gyvūnų pasaulis nelabai stebina, nes vaikų literatūros istorijos raidoje yra daugybė sugyvintų personažų. Tačiau kai į šokį įsitraukia šokių salė, lubos, grindys, sienos ar grafas iš portreto su nėriniuota puošnia suknele apsirengusia panele, kuri, beje, bijo taip pat norinčių šokti pelių, tai jau kelia nuostabą, nukelia adresatą į fantasmagorišką paradoksalių vaizdinių pasaulį. Knygoje, atrodo, yra vos du personažai, kurie nešoka: tai salės prieangyje knarkiantis prižiūrėtojas kurmis (eil. „Netikėtas įsiveržimas“) ir įnoringoji papūgėlė, norinti išeiti iš šokių salės, nešokti bugivugio, nes jis „išėjo IŠ MADOS!“ (eil. „Bugivugis“, p. 57). Tiesa, vėliau, knygos pabaigoje, ji susipranta: „– Jei reikės, pašoksiu bugį, / Ir vardan naujos tvarkos  / Nebepaisysiu mados“ (eil. „Prisikėlimas“, p. 81). Šokių salėje sukamasi tango, klumpakojo, salsos, polkutės, rokenrolo, menueto, gyvataro, bugivugio, rumbos, valso ritmu. Akivaizdu, kad visi šie išvardyti šokių pavadinimai tekstuose atlieka ir pažintinę funkciją, supažindina adresatą su įvairių epochų šokių pavadinimais ir galbūt net skatina pasidomėti jų įvairove bei skirtybėmis. Mintis, kad teksto eiliavimas nors iš dalies atkartotų ir muzikos ritmiką, be abejo, yra utopinė, todėl tenka pasikliauti tik empiriniu adresato smalsumu. Šokėjai ir šokių pavadinimai bei kai kurie reikšminiai žodžiai yra grafiškai išskirti, neatsitiktinai parašyti didžiosiomis raidėmis tam, kad susilietų į vientisą naratyvą ir padėtų atskleisti autorės sumanytą idėją. Poetinį šokių siautulį, personažų pasaulėjautą perteikia išskirtinės, labai išraiškingos, šmaikščios, juoką keliančios ir tekstų nuotaikas perteikiančios Marijos Smirnovaitės iliustracijos. Kita vertus, jos, dailininkei įsigilinus į tekstą, gali būti ir santūrios, prislopintos, tamsesnių spalvų potėpiais išryškinančios tuos vaizdus, kuriais Palčinskaitė norėjo išsakyti giliaprasmes mintis.

Rinkinyje Ką padarė šokių salė akivaizdžiai pastebimi ir Palčinskaitės dramaturgės bruožai. Nors knyga laikoma poezijos žanro rinkiniu, tačiau visi tekstai vienaip ar kitaip yra susiję su pasirinkta tema, todėl iš dalies priartėja prie eiliuotos literatūrinės pasakos žanro. Šokių salėje vyksta konkursas, kuriame varžosi anksčiau išvardyti personažai. Visi už geriausią šokį tikisi gauti prizą, o šokius vertina trys žiuri nariai gandrai. Supykęs, kad negavo prizo, žiogas Vikis sukelia sumaištį: išduoda savo partnerę skruzdę ir nusprendžia eiti šokti su žvaigžde. Kulminacija pasiekiama, kai įgriūva stogas, o vietoj žvaigždės įkrenta meteoritas ir šokių salėje kyla gaisras. Tik visiems kibus į darbus, pamiršus pykčius ir netinkamą elgesį, šokių salėje vėl galima trypti iki valiai. Pasak knygos autorės, visas bėdas išsprendžia tik geros mintys. Akivaizdžių pamokymų esti ir atskiruose tekstuose. Eilėraštyje „Nesutarimai“ gaidžiukai iš Merkinės negražiai plūstasi, todėl salė jų neįleidžia. Eilėraštyje „Apsauginiai“ primenama, kad „gerą vardą reikia ginti“ (p. 44), o jei elgsiesi nedorai, sulauksi atpildo. Tie kartais perdėm akivaizdūs, paviršiniai didaktiniai intarpai ne visada būtini, nors ir padeda lengviau išlaikyti bendrą viso rinkinio temą. Kai kurie eilėraščiai, iš pradžių smagiai įsibėgėję, neišlaiko intrigos ir paprasčiausiai išsikvepia. Eilėraštyje „Netikėtas įsiveržimas“ nevėkšla begemotas, „tas toks griozdas, / Sunkiai pavelka kūną. / Nori šokti, bet jis / Ten, kur eina, / Ten griūna…“ (p. 42), įgriuvęs į šokėjų minią, kitus apstumdo, kai kuriuos primina kanopa. Visa įdomi istorija tuo ir baigiasi, intrigos nebelieka. Galėjusį tapti įspūdingu šokėju begemotą sutvarko atvykę apsauginiai. Tiesa, eilėraštį gelbsti subtilų humoro jausmą turinčiam adresatui skirtos paskutinės dvi eilutės: „Prižiūrėtojas KURMIS / Salės prieangy knarkė“ (p. 43). Vis dėlto Ką padarė šokių salė nėra eiliuota pasaka, nėra gilesnės siužetinės jungties, charakterių raidos, vientiso veiksmo eigos. Todėl beprasmiškai atrodo „Tokios pradžios“ ir „Tokios pabaigos“ įrėminimas. Rašytojai naktį paskambina knygų leidėja (visiškai banalus sumanymas vaikų knygai) ir pateikia „rimtą užduotį“ – prašo parašyti knygelę šių laikų vaikams. Siūloma tema – šokių salė. Knygos pabaigoje rašytoja prisipažįsta, kad šokių salėje vykstančios vizijos gimsta sapne, ir paprašo vaikų knygelę įvertinti. Sapnas – labai gražus ir patogus kūrėjams įvaizdis, leidžiantis pasireikšti fantazijų interpretacijoms, bet ne visada pasiteisinantis.

Tie eilėraščiai, kuriuose didaktika manipuliuojama minimaliai (eil. „Polka“), arba ypač tie, kuriuose jos išvengiama, daug ryškesni ir įtaigesni. Palčinskaitės tekstas meniškai stiprus ten, kur žaismingai pokštaujama, atsiduodama fantazijos erdvei, pasitelkiami lengvumo įspūdį perteikiantys poetiniai žaidimai. Tokiais laikytini eilėraščiai „Sraigė“, „Lubos“, „Senjorų gyvataras“, „Šokių mokytojas“, „Varlės šoka“: „VARLĖS šoka su velniūnais. / Aš suklydau. SU VARLIŪNAIS. / VARLĖS taip aukštai pašoka – / Gali net pramušti stogą. / Joms tikrai nėra lygių. / Tąsyk apie jas BAIGIU“ (p. 47). Kita vertus, Palčinskaitės poezijos vaikams stiprybė yra ne tik humoristiniuose, trumpuose, dinamiškuose, turinčiuose siužeto užuomazgų, bet ir nuspalvintuose liūdesiu, perteikiančiuose meditacines nuotaikas ar dainiškas intonacijas tekstuose, kurių ypač gausu ankstesnėje poezijoje vaikams. Į šokių siautulio pasaulį rinkinyje Ką padarė šokių salė puikiai įsiterpia graudulį keliantys eilėraščiai „Gulbių šokis“ ir „Pelenų šokis“: „Gulbės sparnas / Glosto veidą.  / Gal, sakau, / Per kokią klaidą… Tėtis šoka… / Su mama… / Ji suras mane pirma… Tik dabar  – / Juoda suknelė… / Tik dabar – / Visi jie tyli. / Aš šaukiu / Nedinkit! / Myliu… // Tyli muzika tyra… / Gulbės baigė šokt. / NĖRA…“ (p. 69). Palčinskaitė primena, kad realiai egzistuojantis kontrastų pasaulis su begalinėmis linksmybėmis, džiaugsmu ir sielvartu, su gerais ir ne visada gerais darbais egzistuoja visai šalia mūsų. Prasmės ieškoma visur ir visada. Ją gali slėpti šokių salės sienos, nes jos turi sielą, o paglosčius apmušalų gėlę paaiškėja, kad joje slypi muzikos galia (eil. „Sienos“). Prasmę mato net salės grindys, nors ant jų trypiama tarsi per pačią širdį: „O PRASMĖ yra savaime, / Jei kažkam / Tas ŠOKIS – / LAIMĖ“ („Grindys“, p. 23).

Ir galiausiai… Atrodo, kad šių dienų vaikams skanduotę primenantis tekstas apie šokių salės „paslaptis“ ir optimistinę baigtį nebus itin paveikus: „NETEKTIS IR NEVILTIS / MŪSŲ NEBESUSTABDYS. / TIEMS, KAS TIKI, / TIEMS, KAS ŠOKA, / NENUTINKA NIEKO BLOGO. Ir vieni dievai težino, / Kas tą gaisrą užgesino. Jeigu tik tikrai žinai, / Parašyk mums. / Būtinai“ (p. 79).

O ir iš tiesų, ką padarė šokių salė? Priminė, kad reikia džiaugtis, dorai gyventi ir jaustis laimingiems. Šokim, net jei ir esam begemotai.

__________________________________

* PALČINSKAITĖ, Violeta. Ką padarė šokių salė / iliustravo Marija Smirnovaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2020. – 88 p.: iliustr. ISBN 978-609-466-498-4

 

 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2020 Nr. 4 (96)

 

Įžanginis

SKAITYTOJO PRADŽIA

Straipsniai

ŠIURPIOS ISTORIJOS VAIKAMS

Vytautės Žilinskaitės 90-osioms gimimo metinėms

KAIP STIPRIAI JĄ MYLIME
VYTAUTĖS ŽILINSKAITĖS „TIK NIEKAM NESAKYK“: TARP NETOBULO BENDRAVIMO IR DANGAUS SIEKIO

Mano vaikystės skaitymai

KLAUSYTIS PATARIMŲ, GALVOTI SAVO GALVA

Atidžiu žvilgsniu

Pasaulio pabaigos spektaklis
Didžiosios L paslaptis
Akmenėlis atminimui
Du plius du lygu sniegas

Užklasinis skaitymas

MOKINIAMS TURI BŪTI ĮDOMU. MOKYTOJUI IRGI!

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai