MOKINIAMS TURI BŪTI ĮDOMU. MOKYTOJUI IRGI!

Neįsivaizduoju darbo be užklasinio (savarankiško) skaitymo pamokų, ne mažiau nei mokiniai, ir aš noriu, kad jos asocijuotųsi su smagumu, kūrybingumu, atradimo džiaugsmu. Mėgstu žaisti, kurti intrigą, todėl kiekvienas užklasinis būna nors truputį kitoks. 2007 m. antrame „Rubinaičio“ numeryje dalijausi mokinių skaitymo skatinimo patirtimi („Žinoma, mokiniai skaito!“). Nuo to laiko kai kas pasikeitė (atnaujinta ir vėl atnaujinama lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinio ugdymo programa), bet nekito viena – knygų konkurentų daugėja, jie įvairėja, bet pasitelkus fantaziją ir panaudojus šou elementų pavyksta su jais varžytis. Laimei, priėmus šį iššūkį dažniau galima apsidžiaugti, nei nusivilti. Nesijaučiu vienas karys lauke. Įkvepia puikios knygos: Danielio Pennaco Kaip romanas, Aidano Chamberso Skaitymo aplinka: kaip suaugusieji galėtų padėti vaikams mėgautis knygomis, Emilio Teixidoro Skaitymas ir gyvenimas, Ingos Mitunevičiūtės ir Eglės Baliutavičiūtės Vaikų ir jaunimo knygų klubai, Genovaitės Raguotienės …atversta knyga. Be abejo, idėjų pilna internete, televizijoje, o viena kita gimsta ir mano galvoje…

„Nėra iššūkio – nėra stebuklo“

Taip laidoje „Kultūros savaitė“¹ teigė Sigitas Parulskis. Mokytojui iššūkis – mokinius patraukti prie vertingų tekstų, o mokiniams – perskaityti knygą ir pasistengti ją prisijaukinti. Tokiuose žaidimuose dažnai dalyvauju ir aš: perskaitau išsirinktą knygą, parengiu pristatymą. Kad neatrodytų, jog tai nerimta ar, neduokdie, neprasminga, pasiremsiu psichiatro, Nacionalinio žaidimo instituto (National Institute for Play) įkūrėjo Stuarto Browno mintimi, kad žaidimas formuoja mūsų protą, padeda ugdyti empatiją, moko vadovauti sudėtingoms socialinėms grupėms, ugdo kūrybingumą ir novatoriškumą². Be to, mokytojo dalyvavimas kaip lygaus su lygiais jo inicijuojamoje veikloje kelia mokiniams pasitikėjimą. Tiesa, siūlydama knygas stengiuosi neperlenkti lazdos, neišgąsdinti nepatyrusių skaitytojų, tad tokius metodus taikau ne daugiau kaip du kartus per mokslo metus. Dažniau skatinu skaityti pačių pasirinktas knygas.

„Aklas pasimatymas“. Smagus žaidimas, kurį mielai žaidžia ir penktokai, ir vyresnieji. Parinktas (dažniausiai bibliotekoje) knygas suvynioju į popierių ir iš jų, likus keletui dienų iki pasimatymo, kabinete pastatau kokį nors statinį. Taip sukuriu intrigą, nes tenka aiškinti, kas tas aklas pasimatymas (tai toks senoviškas dalykas, apie kurį daug vaikų nėra girdėję). Knygų būtinai turi būti daugiau nei mokinių, kad pakliuvus skaitytai būtų iš ko išsirinkti kitą. Svarbiausia sąlyga – knygą perskaityti ir pristatyti klasei akcentuojant, nudžiugino ar nuvylė pasimatymas ir kodėl. Visos klasės, kurias esu pakvietusi į tokį pasimatymą, prašė jį pakartoti. Tada jau intrigą kuriu kiek kitaip: knygas, susijusias su kelionėmis, sukraunu į lagaminą (jų į popierių nebevynioju), knygas apie gyvūnus – į „būdą“, padarytą iš dėžės, ir t. t. Pateikimo forma traukia akį ir žadina smalsumą, o šis kursto norą atrasti, pažinti, tyrinėti. Šio žaidimo privalumas tas, kad į mokinių rankas pakliūva ne pramoginės knygos. Smagumą galima padidinti ir įvairiais smulkiais dalykėliais: į knygą įdėtu originaliu skirtuku su linkėjimu ar išreikštu džiaugsmu, kad knyga atiteko būtent tam skaitytojui, knygos gale paslėptu skaitytojo pagyrimu už atidumą, klausimu ir pan.

„Atskridusi knyga“. Mėgstu taip pateikti įvairias užduotis. Prilankstau lėktuvėlių. Ant vieno sparno užrašau knygos autorių ir pavadinimą, o ant kito – užduotį arba klausimą. Dažniausiai lėktuvėlius leidžiu pro langą, bet galima juos skraidinti ir kabinete. Knygas mokiniai pasiima iš bibliotekos, o skaitydami gilinasi į pateiktą klausimą. Tai taip pat leidžia atkreipti dėmesį į geras knygas. Žaismingumas kuria gerą nuotaiką.

„Sniego gniūžtė“. Dažnai šiuo būdu knygas mokiniams siūlau perskaičius Petro Cvirkos Vaikų karą. A4 formato popieriaus lape užrašau knygos autorių ir pavadinimą ir suglamžau į kamuoliuką. Sviesdama gniūžtes leidžiu mokiniams „pakariauti“. Taip gana smagiai knygos atsiduria mokinių rankose (aišku, patys pasiima iš bibliotekos). Sutariame, kad pristatoma bus tai, kas liko „gniūžtei ištirpus“, t. y. įspūdžiai, jausmai, nuotaikos, nuomonė ir pan.

„Sezamai, atsiverk!“ Noriu, kad mano mokiniai žinotų apie Ali Babą ir 40 plėšikų, stebuklingąją Aladino lempą, Šachrazadą, kalifą gandrą ir kt., tad pakviečiu į Rytų pasakų karalystę. Klasę padalijusi į grupes kiekvienai paskiriu po garsią Rytų pasaką (didesnei klasei pridedu rusų pasakų). Grupė ją perskaito, pasirengia papasakoti bendraklasiams, o kartais per dailės pamoką sukuria įdomių iliustracijų.

Adventinis garsinio skaitymo mėnuo. Tai iniciatyva, kilusi iš projekto „Visa Lietuva skaito vaikams“. Mes, abi gimnazijos lituanistės, jau daug metų lietuvių kalbos ir literatūros pamokas advento laikotarpiu paįvairiname garsiniu skaitymu. Kiekvienos pamokos pradžioje visose klasėse apie 15 min. garsiai skaitome kūrinį ar ištrauką ir glaustai su mokiniais aptariame. Mano mokiniai šiuos skaitymus labai mėgsta. Parenku neprograminius kūrinius, pavyzdžiui, penktoje klasėje ypač tinka Bruno Ferrero 25+1 Kalėdų istorijos, šeštokams patiko Danguolės Kandrotienės Spintos istorijos, septintokai itin susidomėję klausėsi Vytauto Misevičiaus apsakymo „Heinrichas – budelis iš Holšteino“, rečiau skaitomų Hanso Christiano Anderseno pasakų, dažnai skaitau poeziją (patyriau, kad Daivos Čepauskaitės Baisiai gražių eilėraščių mielai klausosi ir vyresnėliai), tobulai tinka Charleso Dickenso Kalėdų giesmė ir daug kitų. Kabinetą tuo metu jau puošia klasių sukurtos knyginės Kalėdų eglutės, dega žvakės – nekasdieniška ir malonu visiems. Tos eglutės būna arba iš knygų, arba apie knygas, pavyzdžiui, ant popierinės girliandos grandies, žaisliuko ar kitokio papuošalo kiekvienas mokinys užrašo įdomiausios tais metais skaitytos knygos autorių ir pavadinimą. Taip adventas mokiniams siejasi su skaitymu (bent mokykloje), o skaitymas – su jaukumu ir įdomumu.

„Tu man, aš tau“. Šiam iššūkiui ryžtuosi nedažnai, bet jis labai veiksmingas. Aš pasiūlau knygą kiekvienam klasės mokiniui, jis – man (jei pasiūlyta knyga jau skaityta, gaunu kitą). Apie šias knygas susėdame kalbėtis asmeniškai, bet klasė dažnai klausia įspūdžių, nuomonės. Nežinau, man ar mokiniams tai naudingiau, nes tenka perskaityti ir nemėgstamo žanro knygų. Didžiausiu išbandymu laikau Stephenie Meyer Saulėlydžio (4 dalių) skaitymą. Siūliusiai merginai mano nuomonė labai nepatiko, bet įdomiausia, kad po kokio pusmečio ji pripažino daug galvojusi ir vis dėlto su manimi sutinkanti. Ir tai ne vienintelė istorija, kai buvo priimta priešinga nuomonė. Žinoma, ir pačiai yra tekę išklausyti, kaip peikiama mano pasiūlytoji. Bet net ir tada džiaugiuosi (liūdėdama), nes to ir siekiu – kad mokiniai drąsiai kalbėtų apie savo ir kūrinio santykį!

„Katė maiše“. Šį metodą pasiūlė vaikų psichiatras Linas Slušnys, mūsų gimnazijoje dalydamasis įžvalgomis, kaip patraukti vaikus prie knygų. Tinka bet kokio amžiaus skaitytojams. Kiekvienam klasės mokiniui pamokos pradžioje duodu išsirinkti po knygą (atnešu dažniausiai iš turtingos gimnazijos bibliotekos). Svarbu, kad nepakliūtų skaityta. 10–15 min. skiriama knygai skaityti (kaip ir kiek, kiekvienas sprendžia individualiai). Tada mokiniai susėda poromis ir vienas kitam pasakoja, kokį susidarė įspūdį, apie ką knyga ir pan. Jei pasakojimas sudomina, klausytojas knygą pasiima. Jeigu ne, tenka traukti į biblioteką… Kažkodėl mokiniai labai nori, kad jų pristatytą knygą draugas pasiimtų. To, aišku, noriu ir aš, todėl knygas parenku labai atidžiai.

Iššūkiai padeda peržengti ribas. Verta išmokti juos priimti ir įveikti!

„10. Teisė perskaičius patylėti.“ Vis dėlto ne visada…

Lengva suprasti, kad cituoju D. Pennaco skaitytojo teisių dešimtuko paskutinį punktą. Kad ir kaip patraukliai jis skamba, manau, jog vis dėlto tai privilegija, kurios reikia nusipelnyti, arba kartais net skriauda, nes gali likti neatsakyta į svarbius klausimus. Mano patirtis byloja, kad ir rengimasis pristatyti knygą, ir pats pristatymas dažnai padeda skaitytojui geriau suprasti ir kūrinį, ir savo požiūrį į jį.

Kabinete esu pakabinusi šį iliustruotą sąrašą, kuriuo mokiniai skatinami vadovautis pristatydami knygas: 1. Labai gerai apgalvok, kaip pradėsi, nes gera pradžia – pusė darbo! Antuanas de Sent-Egziuperi teigė: „Visada pradėkite nuo įspūdžio, tada nebus banalu.“ Psichologas Vitoldas Masalskis moko: „Įtraukite auditoriją. Auditorija pradžioje  – kaip ir jūs – jaudinasi, nerimauja. Padėkite jai atsipalaiduoti. Užduokite klausimą, paklauskite jų nuomonės.“ Šešių „Oskarų“ laimėtojo Billy’io Wilderio žodžiai: „Vadovaujuosi dešimčia įsakymų. Pirmieji devyni tokie: „Nebūk nuobodus.“ 2. Parodyk pagarbą autoriui – taisyklingai ištark jo vardą ir pavardę ir trumpai jį pristatyk. 3. Parodyk pagarbą klausytojams – knygos turinį pristatyk glaustai, sklandžiai, rišliai. Jeigu yra galimybė rodyti vizualią medžiagą, būtinai ja pasinaudok. 4. Pagrindiniam veikėjui dažnai tenka daug visko patirti. Papasakok apie jį plačiau, jis to vertas. 5. Svarbiausia, prasmingiausia pasakyti, įdomiausia išgirsti, kas tau labiausiai patiko ir kodėl. Apie ką tu labiausiai norėtum padiskutuoti perskaitęs šią knygą? Ar norėtum susitikti su knygos herojumi, kodėl? Ko labiausiai norėtum paklausti knygos herojaus arba autoriaus? Ir pan. 6. Klausytojų nuomone, svarbiausi kalbėtojo bruožai yra šie: nuoširdumas, išmanymas ir humoro jausmas. 7. Kalbėk taisyklingai! Žurnalistė Algimanta Žukauskienė svetimžodžius ir kitus kalbos nešvarumus prilygina nešvarioms panagėms, o taisyklingą kalbą laiko kultūringo žmogaus bruožu. 8. Kalbėdamas būk savimi, jauskis laisvai, nesivaržyk, būk šnekus, nes klausytojai yra tavo draugai. Žiūrėk į visa tai kaip į žaidimą.

Būtų idealu, jei knygoms klasėje aptarti galėtume skirti daug pamokų, tačiau taip nėra, todėl tenka sugalvoti ir kaip pasiūlyti mokiniams knygas pristatyti raštu ne vien pildant skaitymo dienoraštį, ir kaip pristatymus paversti netradicinėmis viešojo kalbėjimo pamokomis.

„Knygos tortas“. Užduotis tinkama penktokams mokslo metų pradžioje, kol dar mažai vieni kitus pažįstame. Dailės mokytojos nupieštą torto trafaretą mokiniai pildo pagal planą: žvakutės – pagrindinė mintis, viršutinis aukštas – įspūdis, nuomonė, vidurinis – apie pagrindinį veikėją, apatinis – turinys (3–4 sakiniais), šio aukšto glajus – knygos autorius ir pavadinimas. Išgražinti „tortai“ puošia lietuvių kalbos kabinetą. Kartais kitos klasės mokinius kviečiu parašyti komentarą pasirinkto „torto“ autoriui, pasiūlyti savo skaitytą knygą.

„Knygos sumuštinis“. Tai, ko gero, seniausias mano taikomas metodas. Sluoksniai skirtingų spalvų. Ant „duonos“ rašoma, kodėl ši knyga pasirinkta; „sviesto“ – ką suprato, kokia mintis svarbiausia; „prieskonių“ – apie pagrindinį veikėją; „kumpio“ – glaustai išreikšti, apie ką knyga; „padažo“ – knygos metrika; „salotų“ – vertinimas. Kabinete sukabinti „sumuštiniai“ tampa reklama, o rašant tuos kelis sakinius mokiniams tenka gerokai pasukti galvas (ir nieko neišeina nusirašyti iš interneto…).

Kompozicija, pristatanti perskaitytą knygą. Gyvename vaizdų pasaulyje, visi turime galimybę fotografuoti, tad šį pomėgį sujungus su skaitymu gaunamas gana įdomus rezultatas. Pasiūliusi sukurti knygą atskleidžiančią kompoziciją dar nė karto nenusivyliau. Sąlygos tokios: nuotraukoje turi būti gerai matoma perskaitytoji knyga (pirmasis ar ketvirtasis viršelis arba nugarėlė), keletas daiktų, kurie atspindėtų knygos turinį ir skaitytojo nuomonę, vertinimą, tinkama aplinka. Žinoma, kompozicijoje gali būti ir pats skaitytojas.

„Cosplay“ (angl. costume play, liet. kostiumų žaidimas) – Lietuvoje populiarėjanti persirengimo mėgstamais veikėjais idėja paskatino ją panaudoti pristatant knygas. Pasakojama pirmuoju asmeniu (įsikūnijama į pasirinktą veikėją), o pasakojimą papildo kostiumas, kartais – ir makiažas. Tiesa, net ir nemėgstantieji persirengti vis tiek pristato pirmuoju asmeniu.

Knygelė apie knygą. Šią užduotį skiriu penktokams pavasarį, nes jau būname išsiaiškinę, kas knygose jiems svarbiausia, ko tikisi iš skaitymo ir kt. Kartu sudarome planą, pavyzdžiui, kad viršelyje turi būti autoriaus, t. y. mokinio, vardas ir pavardė ir pavadinimas – įspūdis, kokį padarė knyga; pradžioje – pratarmė, kodėl pasirinkta ši knyga (turi būti įvardytas ir jos autorius, pavadinimas, žanras, leidykla); glaustai, apie ką knyga (nuo pradžios iki pabaigos); nuomonė apie pagrindinį (-ius) veikėją (-us) – jo (jų) būdą, situaciją, elgesį ir pan.); kokia pagrindinė knygos mintis; ką skaitytojui davė šios knygos skaitymas, kita. Knygelės dažniausiai iliustruojamos pačių autorių piešiniais, kartais nuotraukomis, o kartais jos gana neįprastos formos. Sukurtas namie, vaikai jas pristato klasei, palieka kabinete kitiems pavartyti ar apžiūrėti. Džiugina mokinių kūrybingumas.

Rašytojo interviu su skaitytoju. Šitaip knygai pristatyti užtenka vienos pamokos. Tinka įvairių klasių mokiniams.

(Interviu pavadinimas)

Rašytoja (-as) ……………. kalbina ………………..

1. Man smalsu, kodėl Jūs pasirinkote šią knygą.
2. Kas knygoje patiko arba nepatiko ir kodėl? (3–4 dalykai)
3. Koks pasirodė pagrindinis veikėjas? Prašom pakomentuoti (nurodyti bent 3 savybes, poelgius).
4. Ar norėtumėte atsidurti pagrindinio veikėjo vietoje? Kodėl? (2–3 dalykai)
5. Kaip keitėsi emocijos skaitant šią knygą?
6. Kokia, Jūsų nuomone, pagrindinė knygos mintis?
7. Kaip vertinate knygos pabaigą? Kodėl?
8. Ką parodytumėte pagrindiniam veikėjui, jei jis atvyktų į Raguvą, ir kodėl? (2–3 dalykus)
9. Ar esate panašus į knygos veikėją? Prašom pakomentuoti.
10. Ar skaitytumėte kitas mano knygas? Kodėl?

„Sėskim ir pakalbėkim!“ Šis Cicerono posakis paskatino pasiūlyti mokiniams sukurti ir užrašyti savo dialogą su pagrindiniu knygos veikėju. Ir klausimus, ir atsakymus turi sugalvoti patys. Aptariame, kiek klausimų ir atsakymų turi būti, kad turi atsiskleisti veikėjo charakteris, santykiai su kitais veikėjais, jo situacija ir pan., kad atsakymai turi būti išsamūs ir kt. Dialogą kuria namie, vėliau klasei jį perskaito ir atsako į klausimus. Ši užduotis visada pavyksta, nes mokiniai remiasi literatūros pamokų medžiaga ir jose įgyta patirtimi.

„Televizijos laida“. Taip susiklostė, kad dažniausiai tokiu būdu šeštokai ar septintokai pristato ir aptaria Astridos Lindgren knygas, kai šios rašytojos gimimo dienos proga net dvi pamokas skiriame jos gyvenimui ir kūrybai. Susitariame, kad „laidos“ pavadinime bus rašytojos pavardė, kiekvienas dalyvis ir vedėjas pristatys po dvi knygas, būtinai įtrauks klausytojus. Žinoma, turi būti ir reklama (paskatinu pasidomėti rašytojos atminimo įamžinimu, todėl pristatomi muziejai, paminklai, saldainiai, rožė ‘Astrid Lindgren’ ir kt.). Šis komandinis darbas turi daug privalumų: kadangi dažniausiai tai būna pokalbių laida, o grupės pristato ir po kelias vienodas knygas, tenka ypač glaudžiai bendradarbiauti, atskleisti asmeninį požiūrį į knygą, pagrįsti savo nuomonę. Taigi tapti žvaigžde nėra labai lengva.

„Skaitytojo balsas“. Mintis nukopijuoti populiarų televizijos projektą „Lietuvos balsas“ kilo spontaniškai. Pavasarį, kai didžioji programos dalis jau išeita, galima šiek tiek atleisti vadeles ir pristatymui skirti keletą pamokų. Dalyvių emocijos liejasi per kraštus, nes reiklius vertintojus pavyksta sužavėti tik pasakojimo nuoširdumu, išlaikyta intriga, savitu kūrinio vertinimu ir pan. Tai tinka aukštesniųjų klasių mokiniams, kuriems jau aišku, kad „geras pasakojimas niekada nesiriboja faktais, jis skverbiasi prie egzistencinės tiesos, slypinčios po jais“³. Komisiją sudaro gimnazijos mokytojai ar kiti darbuotojai (socialinė pedagogė, bibliotekininkė, psichologė), turintys laisvą pamoką. Būna labai įdomu ir naudinga išgirsti komisijos narių pastabas, kodėl atsisuko arba neatsisuko. Be abejo, tai kelia nemažą jaudulį, bet pasisekimas žada ne mažesnį pasitenkinimą. Ypač įsiminė itin kūrybingi pristatymai, kuriuose mokiniai panaudojo garso įrašus (veikėjo mėgstamos dainos arba kūrinio nuotaiką perteikiančios melodijos ištrauką), pasakojimą iliustravo garsais (durų trinktelėjimu, stumdomų baldų bildesiu ir kt.). Efektai sustiprino pasakojimo turinį.

„Knygų keliautojai“. Internete rastą idėją pritaikiau savo mokiniams. Iš pradžių nieko neaiškinusi pasiūlau pagalvoti, į kokią šalį kiekvienas norėtų nukeliauti, arba išsirinkti klasės pavadinimo raidę, pvz., e iš „dešimtokai“. Tam atvejui būnu sukūrusi akrostichą, kokią šalį teks „aplankyti“ (pavyzdžiui: Danija, Estija, Škotija, Italija, Makedonija, Turkija, Olandija, Kroatija, Airija, Ispanija).

Kiekvienas pasirinkęs šalį arba raidę (klasė taiko vieną iš šių būdų) turi sužinoti, kiek kilometrų nuo gimnazijos iki tos šalies sostinės. Tada paaiškinu žaidimo taisykles ir braižome kelionės lapą: 1 puslapis lygus vienam nueitam kilometrui, o 1 centimetras – 100 puslapių. Keliautojo uždavinys – pasiekti kelionės tikslą. Kartais tokia kelionė trunka ne vienus metus, nes Kanbera arba Brazilija gana toli. Greičiausi keliautojai, žinoma, gauna prizą, dėl kurio būname susitarę iš anksto: kaupiamojo fondo taškų, saldumyną ar kt. Kelionės lapą pildo atsakingi mokiniai, nes skaitymo dienoraščiuose puslapius randa suskaičiuotus. Lapai kabo kabinete, kad kiekvienas matytų savo maršrutą ir galėtų pasilyginti su kitais, o viena klasė – su kita. Be abejo, keliauti galima ir kitaip. Kolegės, kurioms patiko šis konferencijoje mano pristatytas būdas, pasakojo, kad siūlo keliauti tam tikrą laiką, apdovanojamas toliausiai nukeliavęs. Ši idėja tuo ir žavinga, kad ją galima interpretuoti ir pritaikyti gana įvairiai. (Su klasių pavadinimais galima pažaisti ir kitaip: pasiūlyti perskaityti pasirinkta raide prasidedančios šalies rašytojo knygą: Prancūzija, Estija, Norvegija, Kroatija, Turkija, Olandija, Kanada, Anglija, Italija.)

Aptarimas grupėmis. Tai mokinių pats mėgstamiausias, todėl populiariausias metodas. Pasidaliję į grupes po 3 ar 4 pristato knygas, atsako į klausimus, diskutuoja. Dažniausiai kalbasi vieni, bet kartais klausytojais tampa aukštesniųjų klasių mokiniai arba suaugusieji (mokytojai ar kt.) per laisvą pamoką. Nors ir keista, mokiniai vieni kitiems gana reiklūs, pristatydami grupės darbą bendraklasiams negaili ir pagyrimų, ir kritikos. Puikus šalutinis šio metodo poveikis tas, kad mokiniai atsipalaiduoja, mokosi bendradarbiauti, valdyti elgesį ir emocijas, ugdosi pasitikėjimą savimi ir… tikrina vieni kitų sąžiningumą.

Savarankiškai skaitytoms knygoms aptarti skiriu po 5–7 pamokas kasmet 5–10 (antroje gimnazijos) klasėse. Vieni metodai išbandyti su daug klasių, kiti – tik su stipresnėmis, bet visi mokinių įvertinti palankiai, todėl ir pasirinkti pristatyti. Kad ir kokia būtų programa, manau, kad tik užklasinis skaitymas leidžia pajusti vaikų ir paauglių literatūros pulsą, žengti koja kojon su pasauliu nepamirštant, kad vis dėlto pradžioje buvo… klasika. Baigti norėčiau kartu su mokine Rusanda prieš kelerius metus parengto pranešimo žodžiais (tikiuosi, įkvėpėją atpažinsite):

Mokytojai, bibliotekininkai,

Imkit idėjas ir naudokit,

Ir tatai naudodami atminkit:

Kuo įdomesnių sumanymų turėsit,

Tuo daugiau skaitytojų pritrauksit.

Ale neliūdėkit, jei pradžioj jų bus nedaug,

Svarbu, kad nors keli pradėtų skaityti.

Jau nū kiek būsit padarę,

Vis naujas mintis veizdėkit ir dabokit,

Šitaip jas subrandinę vertingai panaudokit.

Įdomių minčių karštai dieną naktį ieškokit,

O šį mano darbą už gera priimkit.

______________________

¹ „Šiaurės Atėnams“ 30: „Tikiuosi, kad mes niekada netapsime leidiniu ant prabangaus popieriaus“. Prieiga internetu: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000093997/siauresatenams-30-tikiuosi-kad-mes-niekada-netapsime-leidiniu-ant-prabangaus-popieriaus.

² „Kodėl žaisti yra svarbu?“. Prieiga internetu: https://www. tapati.lt/kodel-zaisti-svarbu/.

³ Gitana Vanagaitė, „Vandos Juknaitės „Stiklo šalis“: pasakojimo struktūra literatūroje ir kine“. Prieiga internetu: http://www.xn--altiniai-4wb.info/files/literatura/LI00/ Gitana_Vanagait%C4%97._Vandos_Juknait%C4%97s STIKLO_%C5%A0ALIS.LI2101A.pdf.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2020 Nr. 4 (96)