Pasaulio pabaigos spektaklis
Akvilina Cicėnaitė – skaitytojų mėgstama ir kritikų įvertinta šiuolaikinė autorė. Net trys jos knygos yra dalyvavusios Metų knygos rinkimuose, tad nenuostabu, kad naujausia, septintoji, Cicėnaitės knyga Kad mane pamatytum* šiemet vėl atsidūrė tarp akcijos laureačių – greta Ignės Zarambaitės Juodavandenių ir Dianos Gancevskaitės Lotos.
Brėžiant žanro punktyrus, Cicėnaitės romanas aiškiai patenka į probleminės psichologinės literatūros lauką, tačiau jis parašytas nuoširdžiu, šmaikščiu stiliumi, pasitelkiant platų ir raiškų žodyną, kas pasakojimui suteikia lengvo komiškumo.
Gilintis į kūrinį verta pradėti nuo Sauliaus Šaltenio Riešutų duonos, ypatingu būdu įsipinančios į Kad mane pamatytum. Nušvitusiu dangumi bei sprogimais prasideda ir Šaltenio apysaka („Tą dieną, kai gaisras nušvietė padanges, man sprogo užpūliavęs apendiksas ir užliejo visą pilvą“, Kaunas: Šviesa, 2003, p. 5), ir Cicėnaitės romanas („Pasaulio pabaiga prasideda taip: dangus trykšta spalvomis, ausys plyšta nuo garsų, dūžta stiklas ir sproginėja petardos“, p. 5). Pirmuoju atveju sprogsta Andriaus Šato apendiksas ir supleška Kaminskų tvartas, o antruoju – sproginėja fejerverkai visam pasauliui pasitinkant Naujuosius metus – 2000-ųjų sausio pirmąją. Vis dėlto knygos herojei Gilei, kaip ir Andriui Šatui, tai labiau prasiveržęs skaudulys nei džiaugsminga akimirka. Pasaulio pabaiga – vienas siužeto stūmoklių ir to meto realija – yra ir vidinė pasakotojos būsena.
„Pradžios“ skyrelyje Gilė retrospektyviai svarsto praėjusių metų įvykius, galimas „pasaulio pabaigos“ priežastis ir lyg draminiame tekste pristato mums svarbiausius veikėjus, toliau pasirodysiančius scenoje
Prieš metus, pirmą Kalėdų dieną, tėtis paliko šeimą, nes įsimylėjo savo studentę. Vyresnis brolis Ąžuolas nustojo kalbėtis su tėčiu ir apskritai pasidarė nebesugyvenamas, o mamą ištiko tapatybės krizė. „Anuomet ir mama, ir brolis buvo vienišos salos begaliniame vandenyne. O aš jaučiausi lyg paukštis, nešiojantis saloms laiškus iš tolimo vandenyno“ (p. 9), – prisimena Gilė. Visai netrukus mama pradeda keistis ir Gilė mintyse padaro skirtį tarp senosios – naivios, poetiškos – ir naujosios nenuspėjamos mamos, į savo ir vaikų gyvenimą atvedančios Kurmį – Gariūnų prekybininką, dėvintį treningą ir turintį įvairiausių keistybių.
Banguojant permainų vandenynui mergina ieško užuovėjos mokyklos teatre ir svajoja tapti aktore. Būrelio mokytojai paskelbus atranką į spektaklį pagal Šaltenio Riešutų duoną, Gilė jaučia, kad turi suvaidinti Liuką. Tačiau burtai lemia, kad vaidmuo atitenka Agnei – geriausiai draugei manekenei, kuri, regis, ir taip yra viskuo pranašesnė.
Kaip minima ketvirtajame knygos viršelyje, pabaigos yra svarbi romano dalis. Veiksmas vyksta 1999 m., kai tikėta, jog amžių sankirtoje įvyks pasaulio pabaiga, nes visi pasaulio kompiuteriai nustos veikti. Apokalipsės laukimo jausmas persmelkia beveik iki paskutinio puslapio. Vieni, pavyzdžiui, Gilės močiutė, didžiausia vertybe laikanti išsilavinimą, žvelgia skeptiškai, o kiti, tokie kaip Kurmis, statantis konservų pilną bunkerį, – fanatiškai fatalistiškai. Pabaigos laukimas vaizduojamas ir grafiškai: skyriai prasideda datomis, o artėjant metų pabaigai skaičiuojamos dienos iki pasaulio pabaigos, taip sustiprinant neišvengiamo sprogimo jausmą. Šeimos išsiskyrimas ir iširusi draugystė – ne mažiau svarbios pabaigos, su kuriomis romane stengiamasi susitaikyti.
Visgi knygos pavadinimas sufleruoja dar vieną – aklumo – leitmotyvą. Iš neregystės bandoma išsivaduoti, siekiama matyti, pamatyti, būti pamatytam… Žinoma, pirmiausia kalbama apie santykius su tėvais, pernelyg užsiėmusiais naujo gyvenimo kūryba ir nepastebinčiais, kad vaikus šios permainos sužeidė. Gilė lyg tas paukštelis vandenyne skrajoja nuo vieno prie kito trokšdama dėmesio ir norėdama užsitikrinti, kad viskas grįš į vietas: mama į senąją save, tėtis – atgal į šeimą. Šeimos klausimas Gilei skaudžiausias, nes ji neranda su kuo apie tai pasikalbėti. Brolis nusiteikęs priešiškai ir savaip tvarkosi su namų situacija, o geriausiai draugei, turinčiai laimingai susituokusius tėvus, paaiškinti tiesiog neįmanoma. Kelis kartus romane ji lygina savo ir kitų šeimas, o Kosto, kuriam slapta simpatizuoja, tėčiui prisipažįsta, jog norėtų, kad ir jos šeima būtų tokia pat normali kaip jų.
Aktorystė, lipimas į sceną – vienas iš būdų būti pastebėtam, o kartu ir eskapizmo forma. Dramos būrelyje besiskleidžianti romantinė linija irgi ne be komplikacijų – Gilė varžosi su Agne ne tik dėl vaidmens, bet ir dėl Kosto. Vis dėlto reikia pripažinti, kad ši kova vyksta tik Gilės galvoje, nes ilgainiui darosi aišku, jog nei kosmopolitiškai Agnei nerūpi Kostas, nei paprastam, nuoširdžiam vaikinui – Agnė. Nepasitikėjimas savimi trukdo Gilei patikėti, jog ji gali kuo nors lenkti Agnę, kuriai tiek kartų teko nusileisti. Santykyje su drauge atsiranda ir kitas aklumo rakursas – Gilė nepastebi, kad Agnė badauja ir galiausiai suserga anoreksija.
XX a. paskutinio dešimtmečio realijų knygoje nemažai: „sekretai“, meilės patarimus dalijanti kramtomoji guma „Love is“, serialas „Mano vardas Nikita“, autobuse valgomi beliašai ir kitos tą metą vaizduojančios dekoracijos šmėsčioja pasakojime. Net Agnės valgymo sutrikimus, kai sekama liguistai liesų užsienio modelių pavyzdžiu, galėtume priskirti praeito amžiaus pabaigai. Cicėnaitės talentas – tokias detales dėlioti natūraliai, įtikinamai, ką jau matėme Niujorko respublikoje.
Nors Gilei nesiseka, negalėtume sakyti, kad ji yra depresyvi veikėja, atvirkščiai – nors jos pasakojimo tone nemažai liūdesio, jame esama ir daug svajingumo, optimizmo. Močiutei pareiškus, jog kada nors pasaulio pabaiga įvyks dėl pačių žmonių kaltės, Gilė mąsto: „Netiesa, kad pasaulis baigsis, močiute… Tai yra didžiausia nesąmonė. Pasaulis – per didelis, kad tiesiog imtų ir liautųsi egzistuoti. Pasaulis – didelis ir nesibaigiantis, net jei kartais atrodo pamišėliškas, neteisingas ar tiesiog kvailas. Pabaigos nėra, močiute, aš ja niekados nepatikėsiu“ (p. 85).
Agnės susirgimas lemia, kad Gilei visgi atitenka pagrindinis vaidmuo mokyklos spektaklyje. Atrodo, kad suvaidinusi Liuką Gilė susitapatina su Šaltenio apysakos veikėja. Žodžiai „Negrįžk, Liuka, negrįžk, mano gyvenime, niekados“ tampa mantra, kartojama pačiai sau, užkalbėjimu, kad Andriaus ir Liukos likimas neištiktų ir jos su Kostu. Kai mama praneša ketinanti tuoktis su Kurmiu, ilgai kaupęsi Gilės jausmai prasiveržia Liukos, šaukiančios ant tėvo, balsu: „Tu… Tu… Tu niekada nepateksi į dangų!“ (p. 135). Ji suvokia, kad ankstesnis gyvenimas nebegrįš, kad jos šeima pasikeitė amžiams. Po konflikto su mama Gilė leidžiasi bėgti ir pravirksta. Užspaustas verksmas tapatus Andriaus Šato verksmui Riešutų duonos pabaigoje – snaigėms sunkiai krintant ji ištaria ir paskutinius Šato žodžius: „Tegu sninga, ir apskritai… – sukuždėjau. – Ak, pasikarkit, pasikarkit su tuo savo sniegu…“ (p. 136).
Gilės pabėgimas primena iš namų sprunkančią Šatrijos Raganos Irką, įskaudintą motinos, daugiau dėmesio skiriančios naujajam draugui nei dukrai. Gilės, kaip ir Irkos, tikslas – tėtis, gyvenantis atskirai ir galbūt paguosiantis savo nelaimingą vaiką, bet abiem herojėms tenka nusivilti: tėvo gyvenime dabar svarbiausia naujoji šeima. Žinoma, Gilės drama ne tokia pesimistiška – pakeliui į atomazgą dar nutinka ne vienas nuotykis, praskaidrinantis nuotaiką ir leidžiantis skaitytojui atsikvėpti. Galima rasti ir dar vieną sąsają su Irkos tragedija – romano Kad mane pamatytum viršelį, vaizduojantį išklypusius bėgius, kuriais pas tėtį turbūt eina mažoji Irka.
Knygoje kaitaliojasi gyvenimas, literatūra ir teatras. Kai kurie dialogai parašyti lyg pjesė – su veikėjų vardais, žodžiais ir didaskalijomis. Toks teatrinantis Gilės žvilgsnis kuria distanciją, įvykiai patiriami iš žiūrovo, o ne dalyvio pozicijos. Kostas ir Gilė vėl susitinka Naujųjų metų šventėje miesto aikštėje, kur jau Kosto lūpomis nuskamba realybę ir fikciją tapatinanti frazė: „Žinai, o aš jau galvojau, kad tu kaip Liuka: išvažiavai ir niekada negrįši. Negrįžk, Liuka, negrįžk, mano gyvenime, niekados…“ Menas turi terapinę galią paaiškinti, įžodinti jausmus ir padėti su jais tvarkytis. Gilės ir Kosto susitikimas žiedine kompozicija sugrąžina mus į romano pradžią. Tik šį kartą matome Gilę nurimusią, įgijusią išminties ir pasitikinčią savimi.
Knygos suaugusieji dažnai šaržuojami, jiems taip pat būdingas teatrališkumas. Vienas aiškiausių to pavyzdžių – nekalbusis Kurmis, kurio tikrasis vardas Maksas, pravardę užsitarnavęs dėl nuolat kartojamos frazės „och tu kurmi“. Kai kur šaržuojami ir Gilės tėvai – jie elgiasi neadekvačiai, pernelyg susitelkę į nereikšmingus dalykus. Labai svarbus personažas – minėtasis Kosto tėtis, pasirodantis knygos pabaigoje. Atrodo, tai vienintelis visame romane suaugęs žmogus, kuris skiria Gilei laiko ir pabando ją išklausyti, todėl jis vaizduojamas kaip išmintingas ir pusiausviras. Pasitelkęs Mažojo princo pavyzdį Kosto tėtis sako: „Man atrodo, kad svarbiausia – žinoti, kada laikas kvailioti, o kada – surimtėti. Žinoti, kada tavo kvailystės tampa pavojingos kitiems“ (p. 178). Jo žodžiai turbūt skirti ne tik Gilei, bet ir visiems fikciniams bei realiems suaugusiesiems: vaikui, paaugliui svarbu žinoti, kad suaugusieji tai supranta ir prisiima atsakomybę už tą, kurį yra prisijaukinę.
Literatūriniai pokštai („Negaliu patikėti, kad visą tą laiką slapsteisi vaikų darželyje, kurio vedėja – mano mama. Jei ji sužinos – Brisiui galas!“, p. 174), Riešutų duonos intarpai, „Foje“ dainos žodžiai ir kiti intertekstai tarsi perša mintį, kad smagiausia romaną skaityti bus ne literatūros naujokams, bet susipažinusiems su Lietuvos kultūra ir skaičiusiems bent kelis klasikos kūrinius paaugliams. Vis dėlto lengvas, sklandus Cicėnaitės stilius daro tekstą įkandamą ir tų kontekstų nežinančiam, netgi jaunesniam skaitytojui, svarbiausia – kad jam būtų pažįstamos pirmosios simpatijos, draugystės, įkyraus brolio ar sesės temos.
Naujųjų metų naktį, išgirdęs Gilės istoriją, Kostas taria: „Na, ir šūdas, Gile… Ši istorija galėjo nutikti tik tau!“ Perfrazuodami Kosto žodžius galėtume pasakyti: tokią istoriją, kurioje susipina įvairialypė probleminė tematika, intelektualus šmaikštumas ir svarbios gyvenimo pamokos, galėjo parašyti tik Akvilina Cicėnaitė.
___________________________________
* CICĖNAITĖ, Akvilina. Kad mane pamatytum / virš. aut. Mindaugas Jakas. – Vilnius: Alma littera, 2020. – 192 p. ISBN 978-609-0140-43-7
Žurnalas „Rubinaitis“, 2020 Nr. 4 (96)