Du plius du lygu sniegas
Lietuvos, kaip ir viso pasaulio, leidėjai neabejotinai reaguoja į Kalėdų šventes. Knygynuose pastebimai pagausėja knygų vaikams ir paaugliams (tikriausiai taip pat ir suaugusiesiems), tikintis, kad jos taps geriausia švenčių dovana. Negana to, šiemet sukrautume gražų pluoštelį knygų, kurios ir vaizduoja pačias Kalėdas bei jų herojus. (Net populiarusis Kęstutis Kasparavičius išleido knygą Kalėdos! Kalėdos!) Nepriartėjame prie vakarietiškų tradicijų tik tuo požiūriu, kad lapkričio mėnesį ne vienoje šalyje suaktyvėja vaikų literatūros kritika, padedanti pirkėjams orientuotis. Todėl pirkėjų pasirinkimą lemia pačios knygos anotacija viršelyje arba paprasčiausias atsitiktinumas.
Recenzuojamoji knyga Tėtušis Kalėda ir aš* pasirinkta nevisiškai atsitiktinai. Mums jau pažįstama autoriaus Matto Haigo (Meto Heigo) pavardė ir jo knygos Kaip Kalėdų berniukas tėčio ieškojo bei Mergaitė, kuri išgelbėjo Kalėdas. (O kai kam gal įsiminė ir trečioji knyga Ivė ir gyvūnai.) Pirmoji iš tų knygų buvo apdovanota Eugenijos Stravinskienės premija kaip reikšmingiausias ir meniškiausias metų vertimas vaikams. Taigi autoriaus pavardė kėlė pasitikėjimą. Negalima, žinoma, užsimerkti ir prieš leidėjų pridėtą etiketę „Naujoji Kalėdų klasika“. O anotacija ketvirtame viršelio puslapyje padeda suprasti, kad tai trečioji trilogijos knyga.
Taigi ta mergaitė, kuri išgelbėjo Kalėdas, vardu Amelija ir yra toji pavadinime minima „aš“ – pagrindinė knygos veikėja ir pasakotoja. Ir nors tekste nemažai užuominų į ankstesnes dalis, jį galima skaityti ir kaip savarankišką kūrinį. Amelijai vienuolika metų, maždaug tokio amžiaus arba šiek tiek jaunesnis turėtų būti ir šios knygos skaitytojas.
Amelija gyvena Tėtušio Kalėdos (arba Kalėdų Senelio) namuose. Kartu apsigyvenusi ir Londono prieglaudos, kurioje Amelija augo, virėja Merė. Knygos pradžioje ji tampa Tėtušio Kalėdos žmona ir pagalbininke. Tie namai, suprantama, yra šiaurėje, Laplandijoje, arba Stebuklingosiose Žemėse, kurios nepažymėtos žmonių žemėlapiuose, bet labai detalizuotos elfų geografijoje. Stebuklingosios Žemės suskirstytos į „Elfų teritoriją (ją sudarė Elfhelmas ir Miškingosios Kalvos, kurios, tiksliau pasakius, buvo fėjų teritorija. ), Trolių Slėnį, Ledo Lygumas (jose dažnai galėjai aptikti tomtegubų), Huldrų Žemes (čia gyveno huldros) bei Kalvų ir Olų Lauką“ (p. 45). Stebuklingąsias Žemes nuo Žmonių pasaulio skiria Labai didelis kalnas. Iš šių pavyzdžių turėtų aiškėti, kad autorius kuria labai detalizuotą, reljefišką vaizdą, kuris turi veikti skaitytojo vaizduotę.
Svarbiausia veiksmo vieta – Elfhelmas, vidutinio dydžio miestelis, kuriame yra kelios gatvės, parduotuvės, mokykla, netgi ypatingų žaislų gamybos universitetas, o vienas iš aukščiausių pastatų – žaislų dirbtuvės. Taigi autorius negriauna skaitytojų sąmonėje jau nusistovėjusio Kalėdų šalies vaizdo, tik jį plėtoja ir detalizuoja. Visą laiką tapomas kolektyvinis elfų paveikslas. Elfai nepakenčia tylos (todėl gyventi Tyliojoje gatvėje yra bausmė), yra maži, elfų vaikai gali būti kelių šimtų metų amžiaus, nes auga tol, ko suvokia, kad jau bus laimingi, elfai mėgsta tvarką, jiems patinka drausmė, patinka laikytis taisyklių, būriuotis, jie mėgsta draugiją ir t. t. Elfų mokykloje mokoma rašybos, dainavimo, kaip juoktis net užklupus sunkumams, pokštavimo, kalėdotyros, patrakėlių šokio, kerėjimo svajoburtuku, imbierinių meduolių kepimo, laimės paieškų ir geografijos. O įdomiausia yra elfų matematika, kurioje geriausi atsakymai yra ne tie, kurie teisingi, bet tie, kurie įdomiausi. Na, pavyzdžiui, „du plius du lygu sniegas“, o dar geriau būtų – „pūkinė antklodė“… Žodžiu, kurdamas veikėjų paveikslus autorius nestokoja vaizduotės. Be elfų, knygoje veikia fėjos (ypač reikšminga Tiesos fėja), trumpai pasirodo viena trolė, sprendžiant konfliktą, labai svarbūs tampa kiškiai, epizoduose vaizduojamos gėlės spjaudalės, kalbantis medis ir kt.
Elfų pasaulis nėra monolitinis, juos greitai paveikia blogis, kuriam atstovauja Tėtušis Vodolas, senas Tėtušio Kalėdos (ir apskritai žmonių) priešas, buvęs elfų laikraščio „Kasdienis sniegas“ redaktorius ir Elfų tarybos pirmininkas. Knygoje išplėtota žiniasklaidos tema yra vienintelė, kuria apeliuojama ir į suaugusįjį skaitytoją. Vodolas spausdindavo melagystes ir laikraštis buvo populiarus. Kai Vodolą pakeitė elfė Nuša, pasiryžusi spausdinti tik tiesą, laikraštis tapo nepopuliarus, jį nukonkuravo Vodolo slapta pradėta leisti melagystėmis grįsta „Kasdienė tiesa“. Melo ir tiesos problema apskritai yra viena iš bendresnių knygoje, ją plėtoja itin įsimenantis Tiesos fėjos paveikslas. Kita bendresnė tema – pritapimo, arba kitokio, tema. Amelija yra viena iš trijų žmonių, kiti du žmonės – Tėtušis Kalėda ir Motušė Merė, tik jie jau paveikti svajoburtuko kerų ir turi šiokių tokių antgamtinių galių. Kitokia ir ne visada pritampanti (jai sunku mokytis elfų mokykloje) yra Amelija ir Vodolas tampa atviru jos priešu.
Knygos siužete rastume nemažai nuotykių literatūros apraiškų. Pirmas ryškus nuotykis, lemiantis kitų nelaimių virtinę, – nesėkmingas Amelijos skrydis elnio Žaibo tempiamomis rogėmis. Amelija yra gera vadeliotoja – jos gabumus regėjome ankstesnėje knygoje. Bet kai jai pagaliau leidžiama dalyvauti vadeliojimo pamokoje, netikėtai (!) į roges įšoka jos katinas Kapitonas Suodžius. Katinas išgąsdina elnią, šis tampa nevaldomas, rogės – o tai buvo naujausios, moderniausios ir labai brangios rogės „Pūga 360“ – krenta ir sulūžta. Tai suteikia Vodolui progą skleisti melą, kad ji nori sunaikinti elfų turtą ir netgi kėsinasi į elfų gyvybę. Skaudžiai nuskamba Vodolo nuosprendis: „Tu žmogus. Tau čia ne vieta“ (p. 37), kurį jis dar aktyviau skleidžia po ištikusios nelaimės. Nei Amelija, nei Tėtušis Kalėda nesugeba surinkti šokoladinių pinigų, kad atsilygintų už roges, mergaitę apima neviltis ir ji ryžtasi grįžti į Žmonių pasaulį, nors jame nesijautė laiminga. Pasiekusi Labai didelį kalną, ji sutinka elfą Laiškų gaudytoją, gaudantį Kalėdų Seneliui (Tėtušiui Kalėdai) siunčiamus vaikų laiškus su prašymais. Amelija suvokia, kad jai išėjus Kalėdos gali žlugti, pasaulyje išnyks viltis, vaikai liks be dovanų. Grįžti ją prašo ir milžiniškomis rogėmis su aštuoniais elniais atskridęs Tėtušis Kalėda.
Vėliau siužetas dar labiau suintensyvėja. Kaip ir dažnoje nuotykių knygoje, Amelija su Tiesos fėja keliauja požemių tuneliais, aptinka slaptą Vodolo naujojo laikraščio spaustuvę, o vienoje požemio salėje pamato ištisą kiškių armiją, vadovaujamą Velykų kiškio, su kuria sandėrį rezga Tėtušis Vodolas. Pasirodo, kiškiai, kurie gyveno Kalvų ir Olų Lauke, buvo nutraukę santykius su elfais, netgi tapę jų priešais, ir dabar Vodolas nori juos panaudoti kaip jėgą kovai su Tėtušiu Kalėda ir apskritai siekdamas „užkirsti kelią Kalėdoms“ (p. 229). Kiškiai papirkinėjami šokoladu, mat jie renkasi po Šokolado banko pastatu išraustuose urvuose. „Mes pripildysime didįjį katilą skysto šokolado, ir jūs galėsite iš jo lipdyti pačias dailiausias skulptūras, kokias tik kam nors yra tekę ragauti“, – žada elfas Vodolas. Suprantama, Vodolas siekia savanaudiškų tikslų. Jis planuoja apkaltinti Tėtušį Kalėdą banko apiplėšimu, o tada, kaip samprotauja Vodolas, „kai viskas baigsis, Tėtušį Kalėdą pasodins į kalėjimą, aš vėl imsiu valdyti Elfhelmą, o jūs, kiškiai, galėsite laisvai šuoliuoti po Elfhelmą ir, jei tik norėsite, jame apsigyventi“ (p. 231).
Kaip ir dera nuotykių knygai, blogis laikinai laimi. Amelija priverčiama viešai pripažinti, kad Tėtušis Kalėda tikrai apiplėšė banką. Ji, Tiesos fėja, Tėtušis Kalėda ir Merė suimami, uždaromi požemio narvuose ir beveik paskandinami karšto šokolado lavinoje, bet… Pasaka nebūtų pasaka, jeigu joje nevaidintų vaidmens antgamtinės galios. Visus išvaduoja pagaliau suveikę Merės svajoburtuko kerai, kurių ji taip sunkiai mokėsi ir kurie jai vis nepasisekdavo. Tiesą sakant, tokia įvykių atomazga, palyginti su gausybe kitų fantastinių detalių, ne itin įspūdinga. Knygos veikėjai gana stiprūs ir ryškūs, taigi galėjo išsigelbėti ir pasinaudodami kokiomis nors vidinėmis galiomis. Na bet be magijos sunku įsivaizduoti Kalėdų pasaulį, kurį taip spalvingai nutapė M. Haigas.
Knyga Tėtušis Kalėda ir aš yra gerąja prasme tradicinė vaikų literatūra. Tradicinė Kalėdų pasaka, tiksliau, romanas-pasaka. Joje daug fantastinių detalių, ryškių personažų, kūriniui būdingas dinamiškas, intriguojantis siužetas, aiškios gėrio ir blogio ribos, neabejotina gėrio pergalė. Įveikę visus išbandymus, Tėtušis Kalėda su Amelija vis dėlto išskraidino pasaulio vaikams maišus dovanų. Tai knyga, kurioje viskas pasakoma aiškiai ir iki galo. Epiloge netgi sužinome, kad po daugelio metų Amelija paliko Elfhelmą, grįžo į Londoną ir įkūrė našlaičių prieglaudą „Stebuklingi namai mergaitėms ir berniukams“. „Taigi nusprendžiau būti tokia kaip Tėtušis Kalėda, – pasakoja Amelija. – Nusprendžiau pamėginti suteikti vaikams laimės, guldyti juos į švarias lovas, maitinti juos skaniais patiekalais, paruoštais pagal geriausius Merės receptus, ir išmokyti juos skaityti ir rašyti“ (p. 301). Tikrai kalėdinė nuotykių pabaiga!
–––––––––––––––––––––
* HAIG, Matt. Tėtušis Kalėda ir aš / iliustravo Chris Mould, iš anglų kalbos vertė Augustė Burbaitė. Vilnius: Tyto alba, 2020. – 312 p.: iliustr. ISBN978-609-466-517-2
Žurnalas „Rubinaitis“, 2020 Nr. 4 (96)
